Azərbaycanca
Беларускі
Dansk
Deutsch
Española
Français
Indonesia
Italiana
日本語
Қазақ
Lietuvos
Nederlands
Português
Русский
සිංහල
แบบไทย
Türkçe
Українська
中國人
United State
Afrikaans
Lietuvių kalba – iš baltų prokalbės kilusi lietuvių tautos kalba, kuri Lietuvoje yra valstybinė, o Europos Sąjungoje – viena iš oficialiųjų kalbų. Lietuviškai kalba apie tris milijonus žmonių (dauguma jų gyvena Lietuvoje). Drauge su latvių, mirusiomis prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbų grupei.
| Lietuvių kalba | |
| Kalbama | Lietuvoje, tautinės mažumos Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, JAV, JK, Airijoje, Kanadoje, Rusijoje, Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | ~3,3 mln. gimtakalbių, ~3,6 mln. iš viso |
| Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė
|
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba |  LietuvaPunsko valsčius (  Lenkija) Europos Sąjunga |
| Prižiūrinčios institucijos | Valstybinė lietuvių kalbos komisija |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | lt |
| ISO 639-2 | lit |
| ISO 639-3 | lit |
| LIT | |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
 Vikipedija Lietuvių kalba Vikižodynas Lietuvių kalba | |
Pirmieji lietuvių kalbos rašytiniai paminklai atsirado vėlokai, apie XVI a., tačiau net dabartinė lietuvių kalba pasižymi dideliu archajiškumu (ypač vardažodžių linksniavimo srityje). Fonetiškai ir morfologiškai konservatyvi lietuvių kalba žymiai artimesnė baltų prokalbei negu naujoviškesnė latvių kalba. Lietuvių kalba – archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, išsaugojusi daugybę indoeuropiečių prokalbės ypatybių, lietuvių kalba yra vienintelė gyvoji kalba, kurią galima paaiškinti tiesiogiai remiantis bendrųjų indoeuropietiškųjų formulių sistema.
Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Dabartinė bendrinė lietuvių kalba grindžiama vakarų aukštaičių kauniškių šnekta, iš visų lietuvių kalbos šnektų ji senoviškiausia.
Lietuvių kalboje yra 45 priebalsinės ir 13 balsinių fonemų (įskaitant ir vartojamas tik skoliniuose). Būdingos minkštųjų ir kietųjų priebalsių poros, skiriamas balsių ilgumas. Kirtis – laisvas, tariamos priegaidės, tačiau rašte kirtis ir priegaidės paprastai nežymimi.
Morfologiškai lietuvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva žodžių tvarka, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje – SVO (veiksnys – tarinys – papildinys). Žodyno daugumą sudaro veldiniai, tarp skolinių vyrauja slavizmai ir germanizmai.
Kalba užrašoma papildyta lotynų abėcėle, vartojamos 32 raidės.
Pavadinimas
Savivardis lietùvių kalbà suprastinas kaip lietuvių tautybės žmonių kalba. Senuosiuose raštuose pasitaiko kalbos pavadinimas lietùviškas liežùvis (vertinys iš rus. литовский язык arba lenk. język litewski; lietuvių kalboje liežùvis nuo seno reiškė tik anatominį organą). Savo ruožtu lietùvis reiškia 'Lietuvos gyventojas'. Žodis Lietuvà kilęs iš baltų prokalbės *leituṷā, kuris anksčiau buvo gretinamas su lot. lītus 'krantas', tačiau semantiškai ši etimologija silpna – istorinė Lietuva nesiekė pakrantės.
A. Šachmatovas žodį Lietuvà siejo su šiaurės vakarų Prancūzijos srities Armorikos pavadinimu (vid. air. Letha, val. Llydaw < *pḷtau̯-) ir darė prielaidą, kad baltai šį pavadinimą bus perėmę iš venetų, bet kiti mokslininkai šios hipotezės nepalaikė.
J. Otrembskis manė, kad pradžioje žodis *leituṷā priklausė ū kamienui – *leitūs – ir reiškė vietovę aplink upę *leitā (kaip Vilnius – vietovę prie upės Vilnia), plg. liet. líeti. Šią upę J. Otrembskis manė buvus Nemuną.
K. Kuzavinio teigimu, žodžio Lietuvà kilmė susijusi su vandenvardžiu Lietavà (suslavintai Lietáuka) – Neries intaku.
S. Karaliūnas iškėlė hipotezę, kad žodis Lietuvà pirma reiškė karinį darinį ir šį žodį gretino su sen. isl. lið, sen. šved. lith, sen. fryz. lid ir vid. vok. ž. leide 'dieninis, palyda, būrys, kariuomenė'.
Kalbos geografija
Arealas ir kalbos vartotojų skaičius
Lietuvių kalba paplitusi Lietuvoje, taip pat nedidelėse autochtoninėse lietuvių srityse už Lietuvos ribų bei kitose šalyse: šiaurės rytų Lenkijos regionuose (2011 m. 5408 žmonės lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, 5303 ją vartojo namuose), Baltarusijoje (2009 m. duomenimis, iš 5087 etninių lietuvių 1597 lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, bet tik 277 ją vartoja namuose), Rusijoje (31 295 kalbos vartotojų 2010 m.), Ukrainoje (2001 m. duomenimis, 1932 iš 7207 lietuvių gimtąja kalba laiko lietuvių), Latvijoje (2011 m. 1819 iš 24 479 lietuvių šią kalbą įvardijo kaip gimtąją), taip pat lietuviškai kalbama JAV (42 306 kalbos vartotojai iš 727 000 lietuvių kilmės amerikiečių), Kanadoje (2011 m. 7600 lietuvių, iš kurių 7245 žmonėms lietuvių kalba – vienintelė gimtoji), Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Australijoje. Bendrasis kalbos vartotojų skaičius – 3 001 430 žmonių (kitais duomenimis – apie 3,6 mln.); 2011 m. Lietuvoje lietuvių kalba 2 597 488 žmonėms buvo gimtoji ir 302 684 žmonėms buvo užsienio kalba.
Nuo XV a. prasidėjo lenkų kalbos brovimasis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Lietuvių kalbos dirvoje formavosi dalis lenkų kalbos pakraščių tarmių, kai kurios šių tarmių ypatybės nulemtos lietuvių kalbos įtakos.
Lietuvių kalba JAV patyrė didelę anglų kalbos įtaką, daugiausia ji reiškiasi žodyne. Pavyzdžiui, vartojami tokie anglicizmai: divòrsas 'ištuoka' (< angl. divorce), kìsas 'bučinys' (< angl. kiss), kãras 'automobilis' (< angl. car). Dažni semantiniai vertiniai, pavyzdžiui, šaũkti 'skambinti' reikšme (plg. angl. to call) arba šal̃tis 'peršalimo' reikšme (plg. angl. cold). Taip pat Amerikos lietuvių kalboje vartojama daugybė slavizmų, kurie bendrinėje lietuvių kalboje jos gryninimo laikotarpiu buvo pašalinti. Fonetikoje dažniau vartojamos bendrinėje kalboje laikomos paribinėmis fonemos [h] ir [f], be to, esama priegaidžių pokyčių. Morfologijoje matyti pastangos suvienodinti esamojo laiko ir bendraties kamienus (pavyzdžiui, pir̃ka 'perka'), vengiama neveikiamosios rūšies formų, painiojami kietieji ir minkštieji veiksmažodžio kamienai.
Tarmės
| Žemaičių tarmė Šiaurės žemaičiai: kretingiškiai telšiškiai Pietų žemaičiai: varniškiai raseiniškiai | Aukštaičių tarmė Vakarų aukštaičiai: šiauliškiai kauniškiai Klaipėdos krašto aukštaičiai Rytų aukštaičiai: panevėžiškiai širvintiškiai anykštėnai kupiškėnai uteniškiai vilniškiai |
Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių (tarmių pavadinimai kilę nuo žodžių áukštas ir žẽmas pagal tarmių atstovų gyvenamąsias vietoves Nemuno tėkmės atžvilgiu: aukštaičiai gyvena labiau Nemuno aukštupyje, o žemaičiai – žemupyje). Aukštaičių tarmė dalijama į tris patarmes: vakarų, rytų ir pietų. Žemaičių tarmė taip pat skirstoma į tris patarmes: vakarų, šiaurės ir pietų. Pagal bendrinės kalbos dvibalsio uo atitikmenis žodyje dúona pietų žemaičiai vadinami dū́nininkais, šiaurės žemaičiai – dóunininkais, vakarų žemaičiai – dónininkais.
Aukštaičių ir žemaičių tarminiai skirtumai susiję su senu gentiniu susiskaidymu, žemaičių tarmė patyrusi kuršių kalbos įtaką, be to, šiųdviejų tarmių skirtumams turėjo įtakos ilga Žemaitijos nepriklausomybė nuo Lietuvos. Aukštaičių tarmė senoviškesnė, žemaičių tarmėje daugiau naujovių ir, beje, kai kuriomis ypatybėmis žemaičių tarmė priartėja prie latvių kalbos.
Mažojoje Lietuvoje buvo vartojamos vakarų aukštaičiams kauniškiams artimos šnektos. Lietuvių kalbos salose yra arba buvo kalbama rytų (Apsas, Gervėčiai, Lazūnai, Ciskodas), vakarų (Zietela) ir pietų (Punskas, Seinai, Suvalkai, Varenavas, Rodūnia) aukštaičių patarmėmis.
Dabartinė bendrinė lietuvių kalba grindžiama vakarų aukštaičių kauniškių šnekta.
Rašyba
Lietuvių kalbai užrašyti nuo XVI a. vartojama šiek tiek papildyta lotynų abėcėlė. Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia buvo įvedusi draudimą spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Priešinantis šiam draudimui lietuviška spauda lotynų abėcėle knygnešių buvo gabenama iš užsienio (Mažosios Lietuvos, JAV ir kt.). Spaudos draudimo laikotarpiu Rusijos imperijos valdžia, nepaisydama visuomenės pasipiktinimo, leido lietuviškus leidinius tik kirilica. Spaudos lotynų abėcėle draudimas galiojo iki 1904 m.
Dabartinė abėcėlė grįsta lotynų raidynu. Turimos 32 raidės, iš jų 23 paimtos tiesiogiai iš lotynų abėcėlės, likusios 9-ios papildytos diakritiniais ženklais. q, w, x į abėcėlę neįeina. Raidės f, h (ir junginys ch) vartojama svetimos kilmės žodžiuose. Dabartinis lietuvių kalbos raidynas yra ortografinės reformos rezultatas, šią reformą darbe „Lietuviškos kalbos gramatika“ 1901 m. kodifikavo ir lietuvišką rašybą nuo lenkiškosios atitolino J. Jablonskis. Čekų abėcėlės pavyzdžiu buvo pradėtos vartoti raidės v (vietoj w), š (vietoj sz), č (vietoj cz), ž (vietoj ż). u ilgoji imta žymėti kaip ū, o i ilgoji – kaip y.
|
|
Priebalsių palatalizacija (minkštinimas) prieš priešakinės eilės balsius (pvz., e, ė, i) niekaip papildomai nežymima, prieš užpakalinės eilės balsius (pvz., a, o, u) palatalizacija žymima raide i, pavyzdžiui, čià [t͡ʃʲɛ].
Raidžių dažnumas devyniuose didelės apimties bendrinės lietuvių kalbos rišliuose tekstuose:
Istorija
Drauge su latvių, prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis, lietuvių kalba kilusi iš baltų prokalbės.
Anksčiau lietuvių kalba buvo šnekama žymiai didesnėje teritorijoje negu dabar. Dar XIV – XVI a. lietuvių kalbos plotas sudarė daugiau kaip 100 000 km² (dabartinis Lietuvos plotas yra 65 300 km²), o Abaliankos (Obolės) aukštupyje įsikūrę Obolcai ir Orša buvo tolimiausia lietuvių kalbos sala, nuo to meto lietuvių kalbos masyvo nutolusi daugiau kaip per 200 km.
Lietuvių ir latvių kalbos ėmė skirtis apytiksliai I amžiuje, o V – VII amžiuose šiedvi kalbos galutinai atsiskyrė. Manoma, kad maždaug XIII – XIV amžiuje susiformavo lietuvių kalbos pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios vėliau savo ruožtu skilo į patarmes ir šnektas.
Palyginti su baltų prokalbe, lietuvių kalbos fonetika ir fonologija pakito nežymiai. Svarbiausios yra šios naujovės:
- Dėl skolinių z liovėsi buvęs fonemos s alofonu ir tapo savarankiška fonema;
- Baltų prokalbės junginiai *tj ir *dj apie XIV a. atitinkamai virto afrikatomis č ir dž;
- Apytiksliai XVI a. ilgasis balsis ā virto ō (brālis > brolis; dalyje tarmių ā išliko);
- Junginiai balsis + nosinis priebalsis n prieš nesprogstamuosius priebalsius ir žodžio gale virto nosiniais balsiais (ką́sti greta kánda). Po XVI–XVII a. nosinė tartis išnyko. Prieš abilūpius priebalsius p, b nosinis priebalsis n virto m (tam̃pa greta añka).
- Tam tikrais atvejais ilgieji balsiai žodžio gale sutrumpėjo (*tā́ > tà; žr. „Leskyno dėsnis“).
Bendrinės lietuvių kalbos istorija skirstoma į šiuos laikotarpius:
- I. Senasis laikotarpis (XVI–XVIII a.):
- XVI–XVII a. Žengiami pirmieji bendrinės kalbos kūrimo žingsniai;
- XVIII a. Atsiranda raštų ir šnekamosios kalbos atotrūkis.
- II. Naujasis laikotarpis:
- Nuo XIX a. pirmosios pusės iki 1883 m. (laikraščio „Aušra“ sukūrimo). Palaipsniui pereinama prie bendrinės kalbos grindimo vakarų aukštaičių pietinėmis (kauniškių) šnektomis;
- Nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. pradžios (1883–1919 m.) Galutinai pereinama prie vakarų aukštaičių pietinių šnektų. Įtvirtinamos bendrinės kalbos normos;
- Lietuvos Respublikos laikotarpis (1919–1940 m.) Kodifikuojamos bendrinės kalbos normos, išsiplečia bendrinės lietuvių kalbos vartojimo sfera;
- Sovietmetis (1940–1990 m.) Bendrinė kalba įsiskverbia į daugumą komunikavimo sferų;
- (Atkurtos nepriklausomybės laikotarpis) (nuo 1991 m. iki šių dienų). Tolesnis bendrinės kalbos plitimas į visas komunikavimo sritis.
Anksčiausias lietuvių kalbos rašytinis paminklas priskiriamas 1503 metams, tai yra maldos („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“), jos įrašytos ranka paskutiniame Strasbūre išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ puslapyje. Tekstas pasižymi rytų aukštaičių vilniškių šnektos ypatybėmis ir tikriausiai yra nurašytas nuo senesnio originalo.
Knygų leidyba pradėta 1547 m. išspausdinus Martyno Mažvydo katekizmą, parašytą pietų žemaičių patarme, į kurią įpinta vakarų aukštaičių patarmės ypatybių. Šis katekizmas išleistas Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade). Į knygą įtrauktas pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis – elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, jame autorius 4 puslapiuose pateikia abėcėlę ir keletą paties sukurtų gramatikos terminų. Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje išleista knyga – tai Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“, išspausdintas 1595 m. Vilniuje. M. Daukšos katekizmas parašytas vadinamuoju vidurio raštų kalbos variantu, kuris grįstas vakarų aukštaičių patarmės Kėdainių apylinkių šnektomis. M. Daukšos katekizmas svarbus ir dėl to, kad tai – pirmasis kirčiuotasis lietuviškas tekstas.
1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas, paremtas rytų raštų kalbos variantu (sostinės tarme), jis buvo išleistas penkis kartus – tai Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“. 1653 m. išleistas gramatikos vadovėlis – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“.
Laikantis Z. Zinkevičiaus koncepcijos, XVII a. turėti trys bendrinės lietuvių kalbos variantai: vakarų (rėmėsi vakarų aukštaičių pietinėmis šnektomis), vidurio (buvo grindžiama vakarų aukštaičių Kėdainių apylinkių šnektomis) ir rytų (rėmėsi Vilniaus miesto kalba, kurios pagrindas – rytų aukštaičių vilniškių šnekta). Pirmasis variantas buvo vartojamas Mažojoje Lietuvoje, antrasis ir trečiasis – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mažosios Lietuvos, arba vakarų, lietuvių kalbos variantu rašė Jonas Bretkūnas ir Kristijonas Donelaitis. Vidurio variantu rašė M. Daukša ir M. Petkevičius, o rytų – K. Sirvydas ir J. Jaknavičius.
XVIII a. lietuvių kalbos rytų raštų variantas išnyko dėl lenkų kalbos įtakos Vilniuje, tame pačiame amžiuje ėmė nykti vidurio variantas, ir tik Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba plėtojosi toliau. Prie raštų variantų nunykimo prisidėjo ir tai, kad buvo okupuota Abiejų Tautų Respublika. Grožinės literatūros lietuvių kalba atsiradimas siejamas su Kristijono Donelaičio vardu, šis rašytojas gyveno Mažojoje Lietuvoje.
Didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos ir tautinės savimonės susidarymui turėjo A. Šleicherio veikalas „Lietuvių kalbos vadovas“ (vok. „Handbuch der litauische Sprache“, 1856–1857 m.), jame atskleidžiamas didelis lietuvių kalbos konservatyvumas ir jos formų panašumas į prestižinių kalbų formas, pavyzdžiui, į lotynų, senosios graikų ir sanskrito. Vėliau Dž. Nehru rašė, kad lietuvių kalba sanskritui artimesnė už kitas Europos kalbas. Buvo pastebėti tikslūs lietuvių kalbos ir sanskrito žodžių atitikmenys, pavyzdžiui, sūnùs, naktìs, pãdas.
1795 m., po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Lietuva buvo įtraukta į Rusijos imperiją, Lietuvoje buvo pradėtas rusinimas. Prie lietuvių kalbos plėtotės tuo metu prisidėjo žemaičių tarme rašiusieji Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius. 1864 m., po 1863 m. sukilimo, M. Muravjovas, Vilniaus gubernijos generalgubernatorius, įvedė spaudos lotynų abėcėle draudimą ir siekė įdiegti „graždanką“ – lietuvių abėcėlę kirilicos raidėmis, kurią sudarė I. Kornilovas. Knygos lotyniškomis raidėmis ir toliau buvo spausdinamos užsienyje, Rytprūsiuose ir JAV. Nepaisydami griežtų bausmių, leidinius gabendavo knygnešiai. 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas.
XX a. buvo aktyviai susitelkta į vieningos, vakarų aukštaičių kauniškių šnekta grįstos, lietuvių bendrinės kalbos normos sudarymą. Unifikuojant svarbų vaidmenį atliko laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“, taip pat ir kalbininkai, pavyzdžiui, J. Jablonskis ir K. Būga.
Sustiprėjus kalbos purizmui J. Jablonskis aktyviai kūrė naujadarus, skirtus lietuvių kalbos žodynui papildyti arba skoliniams pakeisti: añtžmogis (iš añt ir žmogùs, sudaryta sekant vok. Übermensch), turinỹs (iš turė́ti), degtùkas (iš dègti), mokyklà (iš mókyti), laĩkrodis (iš laĩkas ir ródyti, išstūmė skolinį iš lenkų kalbos dziẽgorius). Daug žodžių buvo paimta iš senųjų raštų bei tarmių, pavyzdžiui, vir̃šininkas (tarmėse reiškė 'vyresnysis piemuo', sudaryta iš viršùs, išstūmė skolinį iš rusų kalbos načálnikas), mirtìs (išstūmė slavizmą smer̃tis), váistas (išstūmė slavizmą liẽkarstvos). Ne visi naujadarai prigijo, pavyzdžiui, dirbtùvas 'mašina' (iš dìrbti), kráutuvė 'muziejus' (iš kráuti), tõlkalbis 'telefonas' (iš tolì ir kalbė́ti) nesugebėjo išstumti tarptautinių žodžių ir kalboje neišliko.
Po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, išaugo rusų kalbos įtaka lietuvių kalbai. Vis daugiau lietuvių tapo dvikalbiais, mokančiais taip pat ir rusiškai. Rusų kalbą daugiau mokėjo vyrų negu moterų, o tai susiję su privalomąja karine tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Rusų kalba dažniau vartota miestuose ir tuose rajonuose, į kuriuos po karo daugiau privažiavo rusakalbių. Rusų kalba ėmė stumti lietuvių kalbą administravimo srityje, gamyklinėse instrukcijose, rusų kalba plačiai vartota žiniasklaidoje ir švietime. Dėl viso to iš rusų kalbos ėmė plūsti skoliniai ir vertiniai. Vis dėlto tuo pačiu metu plėtojosi tautinė lietuvių kultūra ir įvairėjo lietuvių kalbos vartojimo sferos.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo lietuvių kalba Lietuvoje paskelbta valstybine, o rusų kalbos vartojimas susiaurėjo; išaugo lietuviškai mokančių tautinių mažumų atstovų procentas; suaktyvėjo lietuvių kalbos kontrole besirūpinančių valstybinių tarnybų veikla. Į kalbą (ypač didmiesčiuose) ėmė smarkiai skverbtis anglybės.
Fonetika ir fonologija
Balsiai
Lietuvių kalbos balsiai:
| Trumpieji balsiai | Ilgieji balsiai | ||||||||||||||||||||||||||||||||
|
| ||||||||||||||||||||||||||||||||
Trumpasis ɔ pasitaiko tik skoliniuose. Be to, kai kurie kalbos vartotojai skoliniuose trumpąjį ɛ (atvirą) taria kaip e (uždarą). Negaliniuose skiemenyse ɛ ir a, tariant tvirtagale priegaide (cirkumfleksu), dažniausiai pailgėja, nors taip nutinka ne visose morfologinėse padėtyse.
Ilgasis balsis [æː] prieš priešakinės eilės balsius ir minkštuosius priebalsius susiaurėja ir tampa [ɛː]: plg. mẽnas [ˈmʲæːn̪ɐs̪] ir mẽnė [ˈmʲɛːn̪ʲeː], t. p. kiáunė [ˈkʲæ̂ˑʊ̯n̪ʲeː] ir véidas [ˈvʲɛ̂ˑɪ̯d̪ɐs̪].
Lietuvių kalboje yra šeši savieji dvibalsiai (ei, ai, ui, au, ie, uo) ir trys, pasitaikantys skoliniuose (oi, ou, eu). Be to, balsių e, a, u, i ir sonantų r, l, n, m junginiai sudaro šešiolika mišriųjų dvigarsių.
Priebalsiai
Lietuvių kalboje yra 45 priebalsiai (įskaitant ir pasitaikančius tik skoliniuose). Visi priebalsiai, išskyrus /j/, turi minkštąsias poras.
Lietuvių kalbos priebalsių sistema (skliausteliuose nurodyti padėtiniai fonemų variantai (alofonai) arba tik skoliniuose sutinkamos fonemos; poromis pateikiami duslieji (p pʲ) ir skardieji (b bʲ) priebalsiai):
| Tarimo būdas ↓ | Abilūpiai | Lūpų dantiniai | Dantiniai | Alveoliniai | Palataliniai | Gomuriniai |
|---|---|---|---|---|---|---|
| Sprogstamieji | p pʲ b bʲ | t (tʲ) d (dʲ) | k kʲ g gʲ | |||
| Nosiniai | m mʲ | n nʲ | ||||
| Virpamieji | r rʲ | |||||
| Afrikatos | t͡s (t͡sʲ) d͡z (d͡zʲ) | (ʧ) ʧʲ (dʒ) dʒʲ | ||||
| Pučiamieji | (f) (fʲ) | s sʲ z zʲ | ʃ ʃʲ ʒ ʒʲ | (x) (xʲ) (ɣ) (ɣʲ) | ||
| Pusbalsiai | v vʲ | j | ||||
| Liežuvio šoniniai | ɫ | lʲ |
Prieš priebalsius k ir g tariamas padėtinis /n/ variantas – gomurio užpakalinis priebalsis /ŋ/.
Prozodija
Pagrindiniai straipsniai – Lietuvių kalbos kirčiavimas ir Kirčiuotė.
Lietuvių kalbos kirtis – laisvas ir muzikinis. Rašte kirtis ir priegaidė paprastai nenurodomi, išskyrus mokomąją, mokslinę literatūrą ir žodynus. Esama dviejų priegaidžių, akūto (tvirtaprãdė príegaidė) ir cirkumflekso (tvirtagãlė príegaidė), priegaidės skiriamos ilguosiuose skiemenyse, kuriuos sudaro grynieji dvibalsiai bei mišrieji dvigarsiai ir ilgieji balsiai. Nėra vieningos nuomonės, ar trumpieji skiemenys turi priegaidę, tačiau dažniausiai teigiama, kad trumpieji skiemenys tariami be priegaidės ir jie žymimi graviu – kairiniu kirčio ženklu (`). Trumpuosius skiemenis sudaro trumpieji balsiai a, e, i, u ir tarptautiniuose žodžiuose trumpasis o, pavyzdžiui: kàs, nèš, kìs, bùs, metòdas. Akūtui būdingas aukštesnis tonas pirmajame skiemens dėmenyje (krentanti intonacija), o cirkumfleksui – antrajame (kylanti intonacija). Akūtas žymimas dešininiu kirčio ženklu (´), cirkumfleksas – riestiniu (͂), tačiau grynuosiuose dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose cirkumflekso ženklas ͂ rašomas virš antrosios junginio raidės. Tvirtapradė priegaidė dvigarsiuose, kurių pirmasis dėmuo yra trumpieji balsiai i, u, e, o bei dvibalsiuose ui, eu, oi, ou, užrašoma graviu, kairiniu kirčio ženklu. Be to, kai kurie žodžiai, be pagrindinio kirčio, turi žodynuose paprastai nežymimą papildomą kirtį arba net du papildomus kirčius, pavyzdžiui, žodyje peñkiasdešimt silpnesniu kirčiu pasižymi antrasis balsis e. Lietuvių priegaidžių tarimas yra priešingas latvių ir prūsų priegaidžių tarimui, šiųdviejų kalbų priegaidžių tarimas senoviškesnis (žr. „Endzelyno dėsnis“). Anot K. Būgos, lietuvių kalbos priegaidės buvo pertvarkytos po XII a. Lietuvių kalboje išskiriamos keturios kirčiuotės, galioja Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. Be jo, lietuvių kalboje veikia Leskyno ir Niemineno dėsniai.
Morfologija
Tradiciškai lietuvių kalboje išskiriama vienuolika kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, prieveiksmis, veiksmažodis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas ir ištiktukas.
Daiktavardis
Linksniuojamosios kalbos dalys turi septynis linksnius, į kuriuos tradiciškai įtraukiamas ir šauksmininkas, nors jis nenurodo ryšių su sakinio dalimis:
Be to, lietuvių kalbos salose, Baltarusijoje, yra išlikę dar keletas linksnių – aliatyvas ir adesyvas, o rytų ir pietų Lietuvoje gana gyvai tebevartojamas iliatyvas. Iliatyvas neretai pavartojamas laisvuosiuose stiliuose, grožinėje literatūroje, jis ypač patogus siekiant išvengti dviejų galininkinių konstrukcijų: susìruošėme važiúoti į̃ miẽstą, į̃ pãrodą – susìruošėme važiúoti miẽstan į̃ pãrodą; rytój vỹksime į̃ kálnus, į̃ trobẽlę – rytój vỹksime kalnúosna į̃ trobẽlę. Bendrinėje kalboje paprastai vartojama tik keletas aliatyvo (velnióp, šunióp, galóp, rudenióp, vakaróp, myrióp) ir adesyvo (namiẽ, artì, tolì, netolì, ankstì) kilmės prieveiksmių. Iliatyvas bendrinėje kalboje vartojamas sustabarėjusiuose posakiuose ir prieveiksmiuose (patráukti baudžiamõjon atsakomýbėn, iškélti aikštė̃n, įrašýti są́skaiton, viduñ, laukañ, ìšorėn). Grožinėje literatūroje, tautosakoje ir tarmėse sutinkama daiktavardžių dviskaitos formų.
Lietuvių kalboje išskiriamos penkios linksniuotės, kiekviena iš jų daloma į paradigmas. Iš viso yra 12 linksniavimo paradigmų.
Pirmajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -as (I paradigma), -ias arba -j-as (II paradigma), -is arba -ys (III paradigma).
I linksniuotė, pavyzdžiu imant žodžių výras, vė́jas ir brólis linksniavimą:
| I paradigma | II paradigma | III paradigma | ||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
| V. | výras | výrai | vė́jas | vė́jai | brólis | bróliai |
| K. | výro | výrų | vė́jo | vė́jų | brólio | brólių |
| N. | výrui | výrams | vė́jui | vė́jams | bróliui | bróliams |
| G. | výrą | výrus | vė́ją | vė́jus | brólį | brólius |
| Įn. | výru | výrais | vė́ju | vė́jais | bróliu | bróliais |
| Vt. | výre | výruose | vė́jyje / vė́juje | vė́juose | brólyje | bróliuose |
| Š. | výre | výrai | vė́jau | vė́jai | bróli | bróliai |
Antrajai linksniuotei priklauso moteriškosios giminės daiktavardžiai (taip pat keletas vyriškosios ir bendrosios giminių daiktavardžių), ši linksniuotė baigiasi galūnėmis -a (VI paradigma), -ia, -j-a arba -i (VII paradigma), -ė (VIII paradigma).
II linksniuotės daiktavardžių rankà, vyšnià ir bìtė linksniavimas:
| VI paradigma | VII paradigma | VIII paradigma | ||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
| V. | rankà | rañkos | vyšnià | vỹšnios | bìtė | bìtės |
| K. | rañkos | rañkų | vỹšnios | vỹšnių | bìtės | bìčių |
| N. | rañkai | rañkoms | vỹšniai | vỹšnioms | bìtei | bìtėms |
| G. | rañką | rankàs | vỹšnią | vyšniàs | bìtę | bitès |
| Įn. | rankà | rañkomis | vyšnià | vỹšniomis | bitè | bìtėmis |
| Vt. | rañkoje | rañkose | vỹšnioje | vỹšniose | bìtėje | bìtėse |
| Š. | rañka | rañkos | vỹšnia | vỹšnios | bìte | bìtės |
Trečiajai linksniuotei priklauso moteriškosios (IX paradigma) ir vyriškosios (X paradigma) giminių daiktavardžiai, besibaigią galūne -is.
III linksniuotės žodžių širdìs ir dantìs linksniavimas:
| IX paradigma | X paradigma | |||
|---|---|---|---|---|
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
| V. | širdìs | šìrdys | dantìs | dañtys |
| K. | širdiẽs | širdžių̃ | dantiẽs | dantų̃ |
| N. | šìrdžiai | širdìms | dañčiui | dantìms |
| G. | šìrdį | šìrdis | dañtį | dantìs |
| Įn. | širdimì | širdimìs | dantimì | dantimìs |
| Vt. | širdyjè | širdysè | dantyjè | dantysè |
| Š. | širdiẽ | šìrdys | dantiẽ | dañtys |
Ketvirtajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -us (IV paradigma), -ius arba -j-us (V paradigma). Anksčiau šiai linksniuotei priklausė ir moteriškosios giminės daugiskaitinis daiktavardis pẽlūs 'pelai'.
IV linksniuotė žodžių tur̃gus ir sõdžius linksniavimas:
| IV paradigma | V paradigma | |||
|---|---|---|---|---|
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
| V. | tur̃gus | tur̃gūs | sõdžius | sõdžiai |
| K. | tur̃gaus | tur̃gų | sõdžiaus | sõdžių |
| N. | tur̃gui | tur̃gums | sõdžiui | sõdžiams |
| G. | tur̃gų | turgùs | sõdžių | sodžiùs |
| Įn. | tur̃gumi | tur̃gumis | sõdžiumi | sõdžiais |
| Vt. | tur̃guje | tur̃guose | sõdžiuje | sõdžiuose |
| Š. | tur̃gau | tur̃gūs | sõdžiau | sõdžiai |
Penktajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai (XI paradigma), turintys galūnę -uo, ir moteriškosios giminės daiktavardžiai (XII paradigma), besibaigią galūnėmis -uo ir -ė (sesuõ, -er̃s; duktė̃, -er̃s; jéntė, -ers '(vyro) brolio žmona').
V linksniuotės žodžių šuõ ir sesuõ linksniavimas:
| XI paradigma | XII paradigma | |||
|---|---|---|---|---|
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
| V. | šuõ | šùnys | sesuõ | sẽserys |
| K. | šuñs | šunų̃ | seser̃s | seserų̃ |
| N. | šùniui | šunìms | sẽseriai | seserìms |
| G. | šùnį | šunìs | sẽserį | sẽseris |
| Įn. | šuniù / šunimì | šunimìs | sẽseria / seserimì | seserimìs |
| Vt. | šunyjè | šunysè | seseryjè | seserysè |
| Š. | šuniẽ | šùnys | seseriẽ | sẽserys |
Lietuvių kalbos kirtis – laisvas, paslankus, linksniuojant gali keisti vietą. Išskiriamos keturios kirčiuotės. Priklausymas kuriai nors iš kirčiuočių nustatomas pagal daugiskaitos naudininką ir galininką. Pirmojoje kirčiuotėje šiuodu linksniai galūnėse nekirčiuojami, antrojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje nekirčiuotas, o galininkas – kirčiuotas, trečiojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje kirčiuotas, o galininkas – ne, ketvirtojoje kirčiuotėje abu šie linksniai kirčiuoti galūnėse. Pažymėtina, kad šias kirčiuotes lietuvių kalboje turi ne tik daiktavardžiai, bet ir visos kitos linksniuojamosios formos: būdvardžiai, įvardžiai, skaitvardžiai, taip pat ir dalyviai.
Istoriškai II ir IV kirčiuotės kilo atitinkamai iš I ir III kirčiuočių, nes pradėjo galioti Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. I kirčiuotė tęsia indoeuropiečių prokalbės baritoninę kirčiuotę (kirtis visada šaknyje), o III kirčiuotė – indoeuropiečių prokalbės oksitoninę (kirtis kilnojamas iš galūnės į kamieną).
I linksniuotės daiktavardžių výras, rãtas, lángas, nãmas kirčiavimas:
| I kirčiuotė | II kirčiuotė | III kirčiuotė | IV kirčiuotė | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
| V. | výras | výrai | rãtas | rãtai | lángas | langaĩ | nãmas | namaĩ |
| K. | výro | výrų | rãto | rãtų | lángo | langų̃ | nãmo | namų̃ |
| N. | výrui | výrams | rãtui | rãtams | lángui | langáms | nãmui | namáms |
| G. | výrą | výrus | rãtą | ratùs | lángą | lángus | nãmą | namùs |
| Įn. | výru | výrais | ratù | rãtais | lángu | langaĩs | namù | namaĩs |
| Vt. | výre | výruose | ratè | rãtuose | langè | languosè | namè | namuosè |
| Š. | výre | výrai | rãte | rãtai | lánge | langaĩ | nãme | namaĩ |
Būdvardis
Lietuvių kalboje būdvardžiai eina prieš daiktavardžius ir su jais derinami gimine, skaičiumi ir linksniu. Grožinėje literatūroje ir tarmėse vartojama būdvardžių dviskaita.
Esama įvairių būdvardžių skirstymo sistemų. Pasak vienos iš jų, pagal vienaskaitos vardininko galūnes būdvardžiai skirstomi į tris linksniuotes: vyr. g. -as, mot. g. -a (I linksniuotė); vyr. g. -us, mot. g. -i (II linksniuotė); vyr. g. -is, mot. g. -ė (III linksniuotė). Laikantis kito skirstymo, vyriškosios giminės būdvardžiai dalijami į dvi linksniuotes, kurios savo ruožtu grupuojamos į penkias paradigmas. Pirmajai paradigmai priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -as būdvardžiai, antrajai – galūne -ias, trečiajai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos vardininke ir galūne -i daugiskaitos vardininke, ketvirtajai paradigmai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos vardininke ir galūne -iai daugiskaitos vardininke. Penktajai paradigmai, sudarančiai antrąją vyriškosios giminės būdvardžių linksniuotę, priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -us būdvardžiai.
Vyriškosios giminės būdvardžių gẽras, žãlias, dìdelis, medìnis, gražùs linksniavimas:
| I linksniuotė | II linksniuotė | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| I paradigma | II paradigma | III paradigma | IV paradigma | V paradigma | ||||||
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
| V. | gẽras | gerì | žãlias | žalì | dìdelis | didelì | medìnis | medìniai | gražùs | grãžūs |
| K. | gẽro | gerų̃ | žãlio | žalių̃ | dìdelio | didelių̃ | medìnio | medìnių | gražaũs | gražių̃ |
| N. | gerám | geríems | žaliám | žalíems | dideliám | didelíems | medìniam | medìniams | gražiám | gražíems |
| G. | gẽrą | gerùs | žãlią | žaliùs | dìdelį | dìdelius | medìnį | mediniùs | grãžų | gražiùs |
| Įn. | gerù | geraĩs | žaliù | žaliaĩs | dìdeliu | dideliaĩs | mediniù | medìniais | gražiù | gražiaĩs |
| Vt. | geramè | geruosè | žaliamè | žaliuosè | dideliamè | dideliuosè | medìniame | medìniuose | gražiamè | gražiuosè |
| Š. | gẽras | gerì | žãlias | žalì | dìdeli | didelì | medìni | medìniai | gražùs | grãžūs |
Moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimas vienodesnis, išskiriamos keturios paradigmos. Pagal šeštąją paradigmą linksniuojami vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -a moteriškosios giminės būdvardžiai, pagal septintąją – galūne -ia, pagal aštuntąją – galūne -i, pagal devintąją – galūne -ė.
Moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimas:
| VI paradigma | VII paradigma | VIII paradigma | IX paradigma | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
| V. | gerà | gẽros | žalià | žãlios | gražì | grãžios | medìnė | medìnės |
| K. | gerõs | gerų̃ | žaliõs | žalių̃ | gražiõs | gražių̃ | medìnės | medìnių |
| N. | gẽrai | geróms | žãliai | žalióms | grãžiai | gražióms | medìnei | medìnėms |
| G. | gẽrą | geràs | žãlią | žaliàs | grãžią | gražiàs | medìnę | medinès |
| Įn. | gerà | geromìs | žalià | žaliomìs | gražià | gražiomìs | medinè | medìnėmis |
| Vt. | gerojè | gerosè | žaliojè | žaliosè | gražiojè | gražiosè | medìnėje | medìnėse |
| Š. | gerà | gẽros | žalià | žãlios | gražì | grãžios | medìne | medìnės |
Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -èsnis (vyr. g.), -èsnė (mot. g.): gražùs – gražèsnis, gražì – gražèsnė. Aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -iáusias (vyr. g.), -iáusia (mot. g.): gražiáusias, gražiáusia.
Lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių, tačiau būdvardžių bevardė giminė išlaikyta, pavyzdžiui, gẽra (vyr. g. gẽras, mot. g. gerà), gražù (vyr. g. gražùs, mot. g. gražì). Bevardės giminės būdvardžiai vartojami tada, kai būdvardžio nereikia derinti su daiktavardžiu, pavyzdžiui: mán gẽra, taĩ yrà gražù. Aukštesnysis bevardės giminės laipsnis sudaromas su priesaga -iaũ, aukščiausiasis – su priesaga -iáusia: gẽra – geriaũ – geriáusia.
Lietuvių kalboje esama ypatingų būdvardžio formų – tai įvardžiuotiniai būdvardžiai, prie jų priaugę įvardžiai jis, ji. Įvardžiuotinės formos vartojamos norint išskirti daiktą iš daugybės kitų arba nurodant jau žinomą dalyką. Analogiškas formas įgyja ir kitos būdvardiškai linksniuojamos kalbos dalys – skaitvardžiai, įvardžiai ir dalyviai.
Įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas vienodesnis negu paprastųjų. Skirtumų matyti tik vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke ir galininke. Paprastieji (neįvardžiuotiniai) būdvardžiai gali priklausyti bet kuriai iš keturių kirčiuočių: galìngas, -a (I), vidutìnis, -ė (II), saldùs, -ì (III), gražùs, -ì (IV). I kirčiuotės būdvardžių įvardžiuotinės formos kirčiuojamos pagal I kirčiuotę (galìngasis, -oji (I)); visos kitos įvardžiuotinės formos pereina į IV kirčiuotę (vidutinỹsis, -ióji (IV), saldùsis, -ióji (IV), gražùsis, -ióji (IV)).
Vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| V. | geràsis | geríeji | žaliàsis | žalíeji | didỹsis | didíeji | gražùsis | gražíeji |
| K. | gẽrojo | gerų̃jų | žãliojo | žalių̃jų | dìdžiojo | didžių̃jų | grãžiojo | gražių̃jų |
| N. | gerájam | geríesiems | žaliájam | žalíesiems | didžiájam | didíesiems | gražiájam | gražíesiems |
| G. | gẽrąjį | gerúosius | žãliąjį | žaliúosius | dìdįjį | dìdžiúosius | grãžųjį | gražiúosius |
| Įn. | gerúoju | geraĩsiais | žaliúoju | žaliaĩsiais | didžiúoju | didžiaĩsiais | gražiúoju | gražiaĩsiais |
| Vt. | gerãjame | geruõsiuose | žaliãjame | žaliuõsiuose | didžiãjame | didžiuõsiuose | gražiãjame | gražiuõsiuose |
| Š. | geràsis | geríeji | žaliàsis | žalíeji | didỹsis | didíeji | gražùsis | gražíeji |
Moteriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| V. | geróji | gẽrosios | žalióji | žãliosios | didžióji | dìdžiosios | gražióji | grãžiosios |
| K. | gerõsios | gerų̃jų | žaliõsios | žalių̃jų | didžiõsios | didžių̃jų | gražiõsios | gražių̃jų |
| N. | gẽrajai | gerósioms | žãliajai | žaliósioms | dìdžiajai | didžiósioms | grãžiajai | gražiósioms |
| G. | gẽrąją | gerą́sias | žãliąją | žalią́sias | dìdžiąją | didžią́sias | grãžiąją | gražią́sias |
| Įn. | gerą́ja | gerõsiomis | žalią́ja | žaliõsiomis | didžią́ja | didžiõsiomis | gražią́ja | gražiõsiomis |
| Vt. | gerõjoje | gerõsiose | žaliõjoje | žaliõsiose | didžiõjoje | didžiõsiose | gražiõjoje | gražiõsiose |
| Š. | geróji | gẽrosios | žalióji | žãliosios | didžióji | dìdžiosios | gražióji | grãžiosios |
Skaitvardis
Išskiriami tokie skaitvardžių skyriai bei poskyriai:
- kiekiniai
- pagrindiniai
- dauginiai
- kuopiniai
- trupmeniniai
- kelintiniai
Skaitvardžio víenas ir kelintinių skaitvardžių vartojama ir bevardė giminė: víena, pìrma, añtra, trẽčia. Dauginių skaitvardžių iš bevardės giminės kilusios formos dvẽja, trẽja, kẽtveria dabartinės kalbos atžvilgiu laikomos prieveiksmiais. Visi kelintiniai skaitvardžiai gali būti įvardžiuotiniai (pirmàsis, pirmóji, antràsis, antróji, trečiàsis, trečióji). Skaitvardžiai nuo vieno iki dvidešimt vieno:
| Kiekiniai | Kelintiniai | Dauginiai | Kuopiniai | ||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| vyr. g. | mot. g. | vyr. g. | mot. g. | vyr. g. | mot. g. | ||
| 1 | víenas | vienà | pìrmas | pirmà | vienerì | víenerios | |
| 2 | dù | dvì | añtras | antrà | dvejì | dvẽjos | dvẽjetas |
| 3 | trỹs | trẽčias | trečià | trejì | trẽjos | trẽjetas | |
| 4 | keturì | kẽturios | ketvir̃tas | ketvirtà | ketverì | kẽtverios | kẽtvertas |
| 5 | penkì | peñkios | peñktas | penktà | penkerì | peñkerios | peñketas |
| 6 | šešì | šẽšios | šẽštas | šeštà | šešerì | šẽšerios | šẽšetas |
| 7 | septynì | septýnios | septiñtas | septintà | septynerì | septýnerios | septýnetas |
| 8 | aštuonì | aštúonios | aštuñtas | aštuntà | aštuonerì | aštúonerios | aštúonetas |
| 9 | devynì | devýnios | deviñtas | devintà | devynerì | devýnerios | devýnetas |
| 10 | dẽšimt | dešim̃tas | dešimtà | ||||
| 11 | vienúolika | vienúoliktas | vienúolikta | ||||
| 12 | dvýlika | dvýliktas | dvýlikta | ||||
| 13 | trýlika | trýliktas | trýlikta | ||||
| 14 | keturiólika | keturióliktas | keturiólikta | ||||
| 15 | penkiólika | penkióliktas | penkiólikta | ||||
| 16 | šešiólika | šešióliktas | šešiólikta | ||||
| 17 | septyniólika | septynióliktas | septyniólikta | ||||
| 18 | aštuoniólika | aštuonióliktas | aštuoniólikta | ||||
| 19 | devyniólika | devynióliktas | devyniólikta | ||||
| 20 | dvìdešimt | dvidešim̃tas | dvidešimtà | ||||
| 21 | dvìdešimt víenas | dvìdešimt vienà | dvìdešimt pìrmas | dvìdešimt pirmà | |||
Skaitvardžiai nuo trisdešimt iki milijardo:
| Kiekiniai | Kelintiniai | ||
|---|---|---|---|
| vyr. g. | mot. g. | ||
| 30 | trìsdešimt | trisdešim̃tas | trisdešimtà |
| 40 | kẽturiasdešimt | keturiasdešim̃tas | keturiasdešimtà |
| 50 | peñkiasdešimt | penkiasdešim̃tas | penkiasdešimtà |
| 60 | šẽšiasdešimt | šešiasdešim̃tas | šešiasdešimtà |
| 70 | septýniasdešimt | septyniasdešim̃tas | septyniasdešimtà |
| 80 | aštúoniasdešimt | aštuoniasdešim̃tas | aštuoniasdešimtà |
| 90 | devýniasdešimt | devyniasdešim̃tas | devyniasdešimtà |
| 100 | šim̃tas | šim̃tas | šimtà |
| 200 | dù šimtaĩ | dušim̃tas / dù šim̃tas | dušimtà / dù šimtà |
| 300 | trỹs šimtaĩ | trisšim̃tas / trỹs šim̃tas | trisšimtà / trỹs šimtà |
| 400 | keturì šimtaĩ | keturiašim̃tas / keturì šim̃tas | keturiašimtà / keturì šimtà |
| 500 | penkì šimtaĩ | penkiašim̃tas / penkì šim̃tas | penkiašimtà / penkì šimtà |
| 600 | šešì šimtaĩ | šešiašim̃tas / šešì šim̃tas | šešiašimtà / šešì šimtà |
| 700 | septynì šimtaĩ | septyniašim̃tas / septynì šim̃tas | septyniašimtà / septynì šimtà |
| 800 | aštuonì šimtaĩ | aštuoniašim̃tas / aštuonì šim̃tas | aštuoniašimtà / aštuonì šimtà |
| 900 | devynì šimtaĩ | devyniašim̃tas / devynì šim̃tas | devyniašimtà / devynì šimtà |
| 1000 | tū́kstantis | tū́kstantas | tū́kstanta |
| 2000 | dù tū́kstančiai | dutū́kstantas / dù tū́kstantas | dutū́kstanta / dù tū́kstanta |
| 1 mln | milijõnas | milijõnas | milijonà |
| 1 mljrd | milijárdas | milijárdas | milijardà |
Skaitvardis víenas linksniuojamas kaip būdvardis, dù linksniuojamas ypatingai, išlaikant kai kurias dviskaitos formas. Trỹs linksniuojamas X daiktavardžių paradigmos pavyzdžiu (išskyrus vietininką). Skaitvardžiai 4–9 linksniuojami kaip būdvardžiai (išskyrus vyriškosios giminės galininką). Skaitvardžiai 11–19 linksniuojami kaip VI paradigmos daiktavardžiai (išskyrus galininką, kuris sutampa su vardininku). Dešimčių pavadinimai nelinksniuojami. Skaitvardžiai šim̃tas, milijõnas, milijárdas linksniuojami kaip I, o tū́kstantis – kaip III paradigmos daiktavardžiai.
Skaitvardžių dù, trỹs, keturì linksniavimas:
| vyr. g. | mot. g. | vyr. g. | mot. g. | vyr. g. | mot. g. | |
|---|---|---|---|---|---|---|
| V. | dù | dvì | trỹs | keturì | kẽturios | |
| K. | dviejų̃ | trijų̃ | keturių̃ | |||
| N. | dvíem | trìms | keturíems | keturióms | ||
| G. | dù | dvì | trìs | kẽturis | kẽturias | |
| Įn. | dviẽm | trimìs | keturiaĩs | keturiomìs | ||
| Vt. | dviejuosè | dviejosè | trijuosè | trijosè | keturiuosè | keturiosè |
Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daugiskaitiniais (turinčiais tik daugiskaitą) daiktavardžiais, taip pat tada, kai daiktavardžiai yra daugiskaitos linksnio ir reiškia porinius objektus arba turi kuopinę reikšmę, pavyzdžiui, trejì var̃tai, víenerios dùrys, septýnerios žìrklės.
Kuopiniai skaitvardžiai vartojami kalbant apie žmonių arba gyvūnų grupę (kuopą) kaip apie visumą (trẽjetas vilkų̃, peñketas vaikų̃) arba nurodant apytikslį kiekį.
Kiekinis skaitvardis víenas su daiktavardžiais derinamas gimine, skaičiumi ir linksniu. Skaitvardžiai 2–9 (ir sudėtiniai skaitvardžiai su paskutiniu dėmenimi 2–9) su daiktavardžiu derinami gimine ir linksniu. Didesni už 9 skaitvardžiai reikalauja daiktavardžių daugiskaitos kilmininko (dẽšimt žmonių̃, vienúolika žmonių̃).
Įvardis
Semantikos atžvilgiu, išskiriami tokie lietuvių kalbos įvardžių skyriai:
- asmeniniai: àš, tù, jìs, jì, támsta
- sangrąžinis: savę̃s
- savybiniai: manàsis (màno), tavàsis (tàvo), savàsis (sàvo)
- parodomieji: šìs, tàs, anàs
- klausiamieji-santykiniai: kàs, kóks, kurìs
- neapibrėžiamieji: kažkàs, niẽkas
- pažymimasis: pàts
Formaliai įvardžiai skirstomi į:
- daiktavardinius
- būdvardinius
- daiktavardinius-būdvardinius
Lietuvių kalboje gyvai tebevartojama įvardžių dviskaita. Asmeninių (pirmojo ir antrojo asmenų) ir sangrąžinio įvardžių linksniavimas:
| Vienaskaita | Dviskaita | Daugiskaita | Sangrąžinis įv. | ||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| I asmuo | II asmuo | I asmuo | II asmuo | I asmuo | II asmuo | ||
| V. | àš | tù | mùdu (vyr. g.), mùdvi (mot. g.) | jùdu (vyr. g.), jùdvi (mot. g.) | mẽs | jū̃s | — |
| K. | manę̃s, màno | tavę̃s, tàvo | mùdviejų | jùdviejų | mū́sų | jū́sų | savę̃s, sàvo |
| N. | mán | táu | mùdviem | jùdviem | mùms | jùms | sáu |
| G. | manè | tavè | mùdu (vyr. g.), mùdvi (mot. g.) | jùdu (vyr. g.), jùdvi (mot. g.) | mùs | jùs | savè |
| Įn. | manimì | tavimì | mùdviem | jùdviem | mumìs | jumìs | savimì |
| Vt. | manyjè | tavyjè | mùdviejuose (vyr. g.), mùdviejose (mot. g.) | jùdviejuose (vyr. g.), jùdviejose (mot. g.) | mumysè | jumysè | savyjè |
Kreipiantis mandagiai vartojami įvardžiai jū̃s, pàts, patì, sveĩkas, sveikà, támsta (senstelėjęs įvardis).
Trečiojo asmens įvardžio linksniavimas:
| Vienaskaita | Dviskaita | Daugiskaita | ||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| vyr. g. | mot. g. | vyr. g. | mot. g. | vyr. g. | mot. g. | |
| V. | jìs | jì | juõdu | jiẽdvi | jiẽ | jõs |
| K. | jõ | jõs | jų̃dviejų | jų̃dviejų | jų̃ | jų̃ |
| N. | jám | jái | jíe(m)dviem | jó(m)dviem | jíems | jóms |
| G. | jį̃ | ją̃ | juõdu | jiẽdvi | juõs | jàs |
| Įn. | juõ | jà | jiẽ(m)dviem | jõ(m)dviem | jaĩs | jomìs |
| Vt. | jamè | jojè | — | — | juosè | josè |
Parodomieji įvardžiai skiria du nutolimo nuo kalbančiojo laipsnius: šìs rodo artimą nuotolį, anàs – tolimą. Įvardis tàs šiuo atžvilgiu neutralus, nežymėtas; jis vartojamas, kai artumo ir tolimumo sampriešos nėra arba pažymint jau žinomą objektą. Įvardžiai gali turėti bevardę giminę: mãna, tãva, sãva, taĩ, šitaĩ, anaĩ.
Veiksmažodis
Lietuvių kalbos veiksmažodis turi šias kategorijas: nuosaką, laiką, asmenį, skaičių, rūšį ir veikslą (linksniuojamosioms veiksmažodžio formoms dar būdingi linksnis ir giminė).
Vartojamos keturios nuosakos: tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir netiesioginė. Kartais dar išskiriama ir geidžiamoji nuosaka.
Veiksmažodis kaitomas trimis asmenimis (I, II ir III) ir dviem skaičiais (vienaskaita ir daugiskaita). Grožinėje literatūroje ir tarmėse sutinkamos ir veiksmažodžio dviskaitos formos.
Pagrindinės formos yra bendraties, esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko kamienai: nèšti, nẽša, nẽšė; tikė́ti, tìki, tikė́jo. Visos kitos veiksmažodžių formos išvedamos iš jų. Tarmėse tebevartojamas siekinys.
Lietuvių kalboje yra keturi vientisiniai laikai – esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis ir būsimasis, ir aštuoni sudėtiniai – esamasis atliktinis, būtasis kartinis atliktinis, būtasis dažninis atliktinis, būsimasis atliktinis, esamasis pradėtinis, būtasis kartinis pradėtinis, būtasis dažninis pradėtinis, būsimasis pradėtinis. Vadinasi, lietuvių kalboje iš viso yra 12 laikų formų.
Rūšys
Lietuvių kalboje skiriamos dvi veiksmažodžio rūšys: veikiamoji ir neveikiamoji. Neveikiamoji rūšis sudaroma su neveikiamaisiais dalyviais (jìs yrà nẽšamas). Neveikiamosios rūšies laikai – tik sudėtiniai. Veikiamoji rūšis sudaroma su paprastu asmenuojamuoju veiksmažodžiu (jį̃ nẽša) bei su veikiamosios rūšies dalyviais (jį̃ yrà nẽšę). Veikiamajai rūšiai taip pat priklauso ir pusdalyviai bei padalyviai.
Asmenuotės
Pagal esamojo laiko trečiojo asmens kamiengalio balsį lietuvių kalbos veiksmažodžiai skirstomi į tris asmenuotes: I (-a-: nẽša), II (-i-: tìki) ir III (-o-: móko).
Kaip ir kitose baltų kalbose, trečiajam asmeniui nebūdinga skaičiaus skirtis. Gramatikoje trečiojo asmens žodžio galo balsis laikomas ne galūne, o kamiengaliu.
Esamasis laikas
Esamojo laiko veiksmažodžių nèšti, nèštis, tikė́ti, tikė́tis, mókyti, mókytis asmenavimas:
| I (-a-) | II (-i-) | III (-o-) | ||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| nesangrąžinis | sangrąžinis | nesangrąžinis | sangrąžinis | nesangrąžinis | sangrąžinis | |
| I vns. asmuo | nešù | nešúosi | tikiù | tikiúosi | mókau | mókausi |
| II vns. asmuo | nešì | nešíesi | tikì | tikíesi | mókai | mókaisi |
| III vns. asmuo | nẽša | nẽšasi | tìki | tìkisi | móko | mókosi |
| I dgs. asmuo | nẽšame | nẽšamės | tìkime | tìkimės | mókome | mókomės |
| II dgs. asmuo | nẽšate | nẽšatės | tìkite | tìkitės | mókote | mókotės |
| III dgs. asmuo | nẽša | nẽšasi | tìki | tìkisi | móko | mókosi |
Sudėtiniai esamieji laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti esamojo laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, pavyzdžiui, esamasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra esù nẽšęs. Esamasis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: esù nẽšamas ir esù nẽštas. Junginys su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu (esù nẽšamas) labiau rodo nebaigtinį, o su būtojo laiko dalyviu (esù nẽštas) – atliktinį veiksmą. Vartojamas veikiamosios rūšies esamasis pradėtinis laikas. Jis sudaromas prie veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio pridedant priešdėlį be-, pavyzdžiui, bemókąs, bet, skirtingai nuo kitų pradėtinių laikų, praleidžiama tarinio jungtis (asmenuojamoji veiksmažodžio bū́ti forma). Esamasis pradėtinis laikas laikytinas sudėtiniu, nes jame yra praleista numanoma veiksmažodžio bū́ti esamojo laiko asmenuojamoji forma. Esamasis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas yra prasidėjęs: Mataũ, tù vaikùs skaitýti bemókąs; Àš jaũ beišeĩnąs prõ durìs.
Būtasis kartinis laikas
Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai pagal trečiojo asmens galūnę (kamiengalį) skirstomi į dvi asmenuotes:
| -o- | -ė- | |||
|---|---|---|---|---|
| nesangrąžinis | sangrąžinis | nesangrąžinis | sangrąžinis | |
| I vns. asmuo | tikė́jau | tikė́jausi | mókiau | mókiausi |
| II vns. asmuo | tikė́jai | tikė́jaisi | mókei | mókeisi |
| III vns. asmuo | tikė́jo | tikė́josi | mókė | mókėsi |
| I dgs. asmuo | tikė́jome | tikė́jomės | mókėme | mókėmės |
| II dgs. asmuo | tikė́jote | tikė́jotės | mókėte | mókėtės |
| III dgs. asmuo | tikė́jo | tikė́josi | mókė | mókėsi |
Sudėtiniai būtieji kartiniai laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo kartinio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, sakykime, būtasis kartinis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra buvaũ mókęs. Būtasis kartinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: buvaũ mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir buvaũ mókytas (atliktinis veiksmas). Be to, vartojamas būtasis kartinis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, buvaũ bemókąs. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju kartiniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Būtasis kartinis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas buvo prasidėjęs ir vyko iki prasidedant kitam veiksmui: Buvaũ bemókąs vaikùs naujõs tèmos, bèt nuaidė́jo skambùtis į̃ pértrauką.
Būtasis dažninis laikas
Būtasis dažninis laikas reiškia, kad veiksmas praeityje kartodavosi, buvo dažnas. Šis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, jungiant priesagą -dav- ir -o- kamieno galūnes:
| nesangrąžinis | sangrąžinis | nesangrąžinis | sangrąžinis | |
|---|---|---|---|---|
| I vns. asmuo | tikė́davau | tikė́davausi | mókydavau | mókydavausi |
| II vns. asmuo | tikė́davai | tikė́davaisi | mókydavai | mókydavaisi |
| III vns. asmuo | tikė́davo | tikė́davosi | mókydavo | mókydavosi |
| I dgs. asmuo | tikė́davome | tikė́davomės | mókydavome | mókydavomės |
| II dgs. asmuo | tikė́davote | tikė́davotės | mókydavote | mókydavotės |
| III dgs. asmuo | tikė́davo | tikė́davosi | mókydavo | mókydavosi |
Sudėtiniai būtieji dažniniai laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo dažninio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, tarkim, būtasis dažninis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́davau mókęs. Būtasis dažninis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́davau mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́davau mókytas (atliktinis veiksmas). Taip pat vartojamas būtasis dažninis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, bū́davau bemókąs, kuris sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju dažniniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Būtasis dažninis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas būdavo prasidėjęs ir vykdavo iki prasidedant kitam veiksmui: Bū́davau bemókąs jį̃ skam̃binti pianinù, tačiaũ vìs kàs nórs sutrukdýdavo.
Būsimasis laikas
Būsimasis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, pridedant priesagą -s(i)- ir -i- kamieno galūnes:
| nesangrąžinis | sangrąžinis | nesangrąžinis | sangrąžinis | |
|---|---|---|---|---|
| I vns. asmuo | tikė́siu | tikė́siuosi | mókysiu | mókysiuosi |
| II vns. asmuo | tikė́si | tikė́siesi | mókysi | mókysiesi |
| III vns. asmuo | tikė̃s | tikė́sis | mókys | mókysis |
| I dgs. asmuo | tikė́sime | tikė́simės | mókysime | mókysimės |
| II dgs. asmuo | tikė́site | tikė́sitės | mókysite | mókysitės |
| III dgs. asmuo | tikė̃s | tikė́sis | mókys | mókysis |
Sudėtiniai būsimieji laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būsimojo laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu – būsimasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́siu mókęs. Būsimasis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́siu mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́siu mókytas (atliktinis veiksmas). Vartojamas būsimasis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas – bū́siu bemókąs. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būsimuoju laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo prijungiant priešdėlį be-. Būsimasis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas bus prasidėjęs ir vyks iki prasidedant kitam veiksmui: Bū́siu bemókąs tavè irklúoti, õ kanòjų lenktỹnės jaũ bùs įpusė́jusios.
Liepiamoji nuosaka
Liepiamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i)-, II vienaskaitos asmuo galūnės neturi, I daugiskaitos asmuo baigiasi galūne -me, II daugiskaitos asmuo – galūne -te. Liepiamosios nuosakos I vienaskaitos asmuo ir abiejų skaičių III asmuo formų su priesaga -k(i)- neturi.
| nesangrąžinis | sangrąžinis | nesangrąžinis | sangrąžinis | |
|---|---|---|---|---|
| II vns. asmuo | tikė́k | tikė́kis | mókyk | mókykis |
| I dgs. asmuo | tikė́kime | tikė́kimės | mókykime | mókykimės |
| II dgs. asmuo | tikė́kite | tikė́kitės | mókykite | mókykitės |
Sudėtinės liepiamosios nuosakos formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti liepiamąja nuosaka (bū́k, bū́kime, bū́kite) ir dalyviu – atliktinė veikiamosios rūšies liepiamoji nuosaka yra bū́k mókęs. Neveikiamosios rūšies liepiamosios nuosakos formos gali būti sudaromos su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́k mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́k mókytas (atliktinis veiksmas). Vartojama pradėtinė sudėtinė liepiamosios nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́k bemókąs. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti liepiamąja nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Liepiamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad liepiamas veiksmas turi prasidėti: Bū́k bemókąs svečiùs naujų̃ dainų̃, kaĩ atvažiuõs muzikántai.
Kartais išskiriama geidžiamoji nuosaka – netiesioginis liepimas, pageidavimas III asmeniui: tenešiẽ 'tegu neša', tetikiẽ 'tegu tiki', temókai 'tegu moko'. Tarmėse išsaugota senoviškesnė II asmenuotės veiksmažodžių galūnė: tetikỹ 'tegu tiki'. Šios formos kilusios iš indoeuropiečių prokalbės optatyvo, kuris baltų prokalbėje buvo pasitelktas liepiamajai nuosakai reikšti.
Tariamoji nuosaka
Tariamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno, pridedant priesagas -čia-, -tum-, -tų ir asmenų galūnes.
| nesangrąžinis | sangrąžinis | nesangrąžinis | sangrąžinis | |
|---|---|---|---|---|
| I vns. asmuo | tikė́čiau | tikė́čiausi | mókyčiau | mókyčiausi |
| II vns. asmuo | tikė́tumei | tikė́tumeisi | mókytumei | mókytumeisi |
| III vns. asmuo | tikė́tų | tikė́tųsi | mókytų | mókytųsi |
| I dgs. asmuo | tikė́tu(mė)me | tikė́tu(mė)mės | mókytu(mė)me | mókytu(mė)mės |
| II dgs. asmuo | tikė́tumėte | tikė́tumėtės | mókytumėte | mókytumėtės |
| III dgs. asmuo | tikė́tų | tikė́tųsi | mókytų | mókytųsi |
Gyvojoje vartosenoje daugiskaitos I asmuo dažnai patiria haplologiją: tikė́tumėme > tikė́tume, mókytumėme > mókytume.
Sudėtinės tariamosios nuosakos formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti tariamąja nuosaka (bū́čiau, bū́tumei, bū́tų) ir dalyviu – atliktinė veikiamosios rūšies tariamoji nuosaka yra bū́čiau mókęs. Ši atliktinė forma gali reikšti ir būtąjį laiką, ir neįvykdytą sąlygą: Bū́čiau mókęs, jéi bū́tumei paprãšęs. Neveikiamosios rūšies tariamosios nuosakos formos gali būti sudaromos ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́čiau (bùvęs) mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́čiau (bùvęs) mókytas (atliktinis veiksmas). Taip pat vartojama veikiamosios rūšies pradėtinė sudėtinė liepiamosios nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́čiau (bùvęs) bemókąs. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti tariamąja nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo prijungiant priešdėlį be-. Tariamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad veiksmas būtų prasidėjęs: Jaũ bū́čiau (bùvęs) bemókąs sū́nų árti laũką, jéi jìs bū́tų grį̃žęs.
Netiesioginė nuosaka
Netiesioginė nuosaka, arba atpasakojamoji nuosaka, dalyvinė kalba, – lietuvių kalbos dalyvių vardininko formų, einančių tariniu ir reiškiančių netiesiogiai patirtą ar abejojamą veiksmą, paradigma. Vartojami tokie veikiamosios rūšies laikai: esamasis (sãko, jìs gyvẽnąs miestè), esamasis atliktinis (sãko, jìs esą̃s gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis (sãko, jìs gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis atliktinis (sãko, jìs bùvęs gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis pradėtinis (sãko, jìs bùvęs begyvẽnąs miestè), būtasis dažninis (sãko, jìs gyvéndavęs miestè), būtasis dažninis atliktinis (sãko, jìs bū́davęs gyvẽnęs miestè), būtasis dažninis pradėtinis (sãko, jìs bū́davęs begyvẽnąs miestè), būsimasis (sãko, jìs gyvénsiąs miestè), būsimasis atliktinis (sãko, jìs bū́siąs gyvẽnęs miestè), būsimasis pradėtinis (sãko, jìs bū́siąs begyvẽnąs miestè). Vartojami tokie neveikiamosios rūšies laikai: esamasis (sãko, nãmas esą̃s gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis kartinis (sãko, nãmas bùvęs gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis dažninis (sãko, nãmas bū́davęs gyvẽnamas / gyvéntas), būsimasis (sãko, nãmas bū́siąs gyvẽnamas / gyvéntas). Neveikiamosios rūšies formos su esamojo laiko dalyviu (gyvẽnamas) labiau rodo nebaigtinį, o su būtojo laiko dalyviu (gyvéntas) – atliktinį veiksmą.
Netiesioginė nuosaka vartojama nedažnai, gyviau pasitaiko grožinėje literatūroje ir tautosakoje.
Dalyvinės formos
Lietuvių kalboje vartojami veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviai, taip pat padalyviai, pusdalyviai ir reikiamybės dalyviai. Prie dalyvinių formų čia prišliejamas ir būdinys, nors jis laikytinas veiksmažodiniu prieveiksmiu.
Dalyviai yra linksniuojami, turi laikus, kaitomi gimine (vyriškoji, moteriškoji ir bevardė giminė) ir skaičiumi (vienaskaita ir daugiskaita; tarmėse tebevartojama dviskaita). Gali būti įvardžiuotiniai ir sangrąžiniai.
Veikiamosios rūšies dalyviai turi keturis laikus: esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį. Išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos (trumpuosius) vardininkus ir bevardę giminę, veikiamieji dalyviai linksniuojami kaip III (vyr. ir bev. g.) ir VIII (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko veikiamieji dalyviai sudaromi prie veiksmažodžio esamojo laiko kamieno jungiant priesagą -nt-, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko trumpąją formą ir vyriškosios giminės daugiskaitos trumpąjį vardininką bei bevardę giminę: nešą̃s, -antis (vyr. g.), nẽšanti (mot. g.), nešą̃ (bev. g.); tikį̃s, -intis (vyr. g.), tìkinti (mot. g.), tikį̃ (bev. g.); mókąs, -antis (vyr. g.), mókanti (mot. g.), móką (bev. g.) Veikiamosios rūšies esamojo laiko bevardė giminė vartojama retokai (jám dañtį skaũdą), bevardės giminės formos pasitelkiamos vyriškosios giminės dalyvių daugiskaitos trumpajam vardininkui reikšti (jiẽ nešą̃, tikį̃, móką) greta ilgųjų variantų (jiẽ nẽšantys, tìkintys, mókantys). Istoriškai trumposios formos yra senoviškesnės. Būtojo kartinio laiko veikiamosios rūšies dalyviai sudaromi iš būtojo kartinio laiko kamieno su priesaga -us-, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininką ir bevardę giminę: nẽšęs (kilm. nẽšusio) (vyr. g.), nẽšusi (mot. g.), nẽšę (bev. g.); tikė́jęs (kilm. tikė́jusio), tikė́jusi (mot. g.), tikė́ję (bev. g.); mókęs (kilm. mókiusio) (vyr. g.), mókiusi (mot. g.), mókę (bev. g.) Bevardė giminė vartojama ir kaip vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas (jiẽ nẽšę, tikė́ję, mókę). Būtojo kartinio laiko bevardė giminė vartojama dažnai (yrà sutemę, taĩp jaũ yrà bùvę). Būtojo dažninio laiko dalyviai yra tokie patys, kaip būtojo kartinio laiko, tik sudaromi iš būtojo dažninio laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -dav-): nèšdavęs (kilm. nèšdavusio) (vyr. g.), nèšdavusi (mot. g.), nèšdavę (bev. g.); tikė́davęs (kilm. tikė́davusio) (vyr. g.), tikė́davusi (mot. g.), tikė́davę (bev. g.); mókydavęs (kilm. mókydavusio) (vyr. g.), mókydavusi (mot. g.), mókydavę (bev. g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -sia ir -nt-, o kitkuo jų formos nesiskiria nuo esamojo laiko dalyvių: nèšiąs, -iantis (vyr. g.), nèšianti (mot. g.), nèšią (bev. g.); tikė́siąs, -iantis (vyr. g.), tikė́sianti (mot. g.), tikė́sią (bev. g.); mókysiąs, -iantis (vyr. g.), mókysianti (mot. g.), mókysią (bev. g.)
Neveikiamosios rūšies dalyviai turi tris laikus: esamąjį, būtąjį ir būsimąjį – vientisinio būtojo dažninio laiko nėra. Neveikiamieji dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamieno pridedant priesagas -mas, -ma: nẽšamas (vyr. g.), nešamà (mot. g.), nẽšama (bev. g.); tìkimas (vyr. g.), tikimà (mot. g.), tìkima (bev. g.); mókomas (vyr. g.), mókoma (mot. g.), mókoma (bev. g.) Kaip matyti, kartais bevardės ir moteriškosios giminių kirčio vieta sutampa. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -tas, -ta: nẽštas (vyr. g.), neštà (mot. g.), nẽšta (bev. g.); tikė́tas (vyr. g.), tikė́ta (mot. g.), tikė́ta (bev. g.); mókytas (vyr. g.), mókyta (mot. g.), mókyta (bev. g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš būsimojo laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -si-), pasitelkiant, kaip ir esamajame laike, priesagas -mas, -ma: nèšimas (vyr. g.), nešimà (mot. g.), nèšima (bev. g.); tikė́simas (vyr. g.), tikė́sima (mot. g.), tikė́sima (bev. g.); mókysimas (vyr. g.), mókysima (mot. g.), mókysima (bev. g.) Būsimasis neveikiamosios rūšies dalyvių laikas retai bevartojamas, gyviau pasitaiko viename kitame žodyje, pavyzdžiui, bū́simas.
Padalyviai kaitomi tik laikais, linksnio, giminės ir skaičiaus kategorijos neturi. Padalyviai turi esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį laikus. Visi padalyviai sudaromi iš atitinkamo veikiamosios rūšies dalyvių laiko kamieno, atmetus galūnę: nẽšant, tìkint, mókant (esamasis l.), nẽšus, tikė́jus, mókius (būtasis kartinis l.), nèšdavus, tikė́davus, mókydavus (būtasis dažninis l.), nèšiant, tikė́siant, mókysiant (būsimasis l.) Padalyviai gali būti sangrąžiniai, tuomet prie jų kamieno jungiama sangrąžos dalelytė -i-s (nẽšantis).
Pusdalyviai kaitomi gimine ir skaičiumi, laikų ir linksnių neturi. Pusdalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -damas, -dama: nèšdamas, tikė́damas, mókydamas (vns. vyr. g.), nešdamì, tikė́dami, mókydami (dgs. vyr. g.), nešdamà, tikė́dama, mókydama (vns. mot. g.), nèšdamos, tikė́damos, mókydamos (dgs. mot. g.) Pusdalyviai bevardės giminės neturi. Vartojamos ir sangrąžinės pusdalyvių formos (nèšdamasis, nèšdamiesi, nèšdamasi, nèšdamosi).
Reikiamybės dalyviai yra linksniuojami, kaitomi gimine ir skaičiumi, bet laikų neturi. Reikiamybės dalyviai reiškia, kad jais pasakomą veiksmą reikia atlikti: svarstýtinas kláusimas 'klausimas, kurį reikia svarstyti'. Reikiamybės dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -tinas, -tina: nèštinas (vyr. g.), neštinà (mot. g.), nèština (bev. g.); tikė́tinas (vyr. g.), tikė́tina (mot. g.), tikė́tina (bev. g.); mókytinas (vyr. g.), mókytina (mot. g.), mókytina (bev. g.) Vartojamos įvardžiuotinės (neštinàsis, neštinóji) ir, rečiau, sangrąžinės (el̃gtinasi) formos (pastarosios dažnesnės sangrąžos dalelytę -si- įterpiant tarp šaknies ir priešdėlio: pasiel̃gtina). Reikiamybės dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai.
Būdinys niekaip nekaitomas. Jis sudaromas iš bendraties kamieno su sinoniminėmis priesagomis -te arba -tinai: neštè, neštinaĩ; tikė́te, tikė́tinai; mókyte, mókytinai. Būdinys paprastai vartojamas prieš tos pačios šaknies veiksmažodį, kad jį sustiprintų: neštè (neštinaĩ) nẽša.
Prieveiksmis
Lietuvių kalboje prieveiksmiai sudaromi su priesagomis -(i)ai (produktyviausias darybos tipas), -yn, -(i)uoju, -(i)ui, -(i)aip, -iek, -ur, -(i)ais, -(i)om, -(i)omis.
Aukštesnysis prieveiksmių, kaip ir bevardės giminės būdvardžių, laipsnis sudaromas su priesaga -iaũ (-aũ po -j), kuri jungiama prie nelyginamosios formos kamieno: mažaĩ > mažiaũ, daũg > daugiaũ, šaltaĩ > šalčiaũ. Aukščiausiajam laipsniui sudaryti pasitelkiama priesaga -iáusiai: šalčiáusiai, mažiáusiai.
Prielinksnis
Prielinksniai skirstomi į senybinius ir naujybinius. Senybiniai prielinksniai – archajiški, juos sunku susieti su kitomis kalbos dalimis, tačiau paprastai jie turi atitikmenis tarp priešdėlių. Naujybiniai prielinksniai kilę iš kitų kalbos dalių, dažniausiai iš prieveiksmių.
Dauguma prielinksnių vartojami prepoziciškai (eina prieš žodį). Tik dėkà visada eina polinksniu, o liñk(ui), dė̃lei ir viẽtoj gali būti pasitelkiami ir kaip polinksniai, ir kaip prielinksniai, nors dažnesnė polinksninė vartosena.
Prielinksniai vartojami su kilmininku, galininku ir įnagininku. Paprastai kuris nors prielinksnis derinamas tik su vienu linksniu, tiktai ùž pasitelkiamas su dviem linksniais (kilmininku ir galininku), o põ – su visais trimis.
Tarmėse prielinksniai priẽ, ikì, lìgi, põ vartojami su naudininku, bendrinėje kalboje tokia vartosena išlikusi sustabarėjusiuose posakiuose (põ senóvei, põ dẽšinei, ikì vãliai, ikì šiõlei, ikì sóčiai).
Jungtukas
Pagal sandarą lietuvių kalbos jungtukai skirstomi į paprastuosius (õ, ir̃, bèt) ir sudėtinius (kaĩ tìk, nebeñt kàd). Sintaksiškai jungtukai skirstomi į sujungiamuosius (ir̃, arbà, neĩ… neĩ) ir prijungiamuosius (negù, nès, jéi).
Dalelytė
Darybos atžvilgiu dalelytės skirstomos į pirmines, nesusijusias su kitais žodžiais (ar̃, nè, tè), ir antrines, išvestas iš kitų kalbos dalių (tar̃si < tar̃ti, bemàž < mãžas, mažaĩ), pagal vaidmenį – į klausiamąsias, abejojamąsias, tvirtinamąsias, neigiamąsias, skatinamąsias, geidžiamąsias, pabrėžiamąsias, tikslinamąsias, išskiriamąsias, parodomąsias ir lyginamąsias.
Jaustukas
Jaustukai skirstomi į pirminius, kurie dažniausiai sudaryti iš balsio (à, ã), dvibalsio (ói, ái) arba keleto balsių ir priebalsių junginio (ajajái, hm), ir antrinius, išsaugančius sąsają su reikšminiais žodžiais (Diẽ! < Diẽve! žiū̃ < žiūrė́k).
Ištiktukas
Ištiktukai dažniausiai sudaryti iš vieno skiemens (pasitaiko ir ilgesnių), jie mėgdžioja kokio nors veiksmo ar pojūčio sukeltą garsą: kliùnkt, diñ, grýbš, šnýpš.
Sintaksė
Vientisinis sakinys
Lietuvių kalba – nominatyvinė. Žodžių tvarka – laisva, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje yra SVO (veiksnys – tarinys – papildinys), pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį. Įprastinės žodžių tvarkos keitimas susijęs su aktualiąja sakinio skaida (sakinio dalies pabrėžimu), veiksnio ir tiesioginio papildinio apibrėžtumu arba neapibrėžtumu ir kt. Pavyzdžiui, neapibrėžtumu pasižymintis kilmininkinis veiksnys rašytinėje kalboje paprastai eina po veiksmažodžio: Pàs šeiminiñką ateĩdavo visókių žmonių̃; žodinėje kalboje toks veiksnys neretai vartojamas prieš veiksmažodį, tačiau tuomet jis įgyja frazės kirtį. Kai sakiniuose vartojamas neapibrėžtasis veiksnys ir apibrėžtasis tiesioginis papildinys, dažniausiai pasitelkiama žodžių tvarka tiesioginis papildinys – tarinys – veiksnys: Móters žvil̃gsnį patráukė tolumõj pasiródęs žmogùs.
Lietuvių kalboje sakinio dėmenų sintaksiniai ryšiai reiškiami trimis būdais: kaitomomis žodžių formomis, tarnybiniais žodžiais ir šliejimu. Elementari vientisinio sakinio schema – vardažodžio grupė (paprasčiausiu atveju – vardininko linksnio daiktavardis), sujungta su veiksmažodžio grupe (paprasčiausiu atveju – su asmenuojamąja veiksmažodžio forma). Kurios nors iš šių grupių gali arba visai nebūti, arba jos gali būti išplėtotos į žodžių junginius. Išplėtojimo taisykles visų pirma lemia žodžių tvarka sakinyje. Neigiamuosiuose sakiniuose paprastai sakinio struktūra nekinta, o klausiamuosiuose sakiniuose žodžių vieta neretai keičiama arba vartojamos specialios klausiamosios dalelytės.
Jei tarinys reiškiamas veiksmažodžio jungtimi (veiksmažodžio bū́ti esamuoju laiku), ši jungtis gali būti praleidžiama: Jìs yrà mókytojas / Jìs mókytojas. Jungtis nepraleidžiama, jei sakinys yra apibrėžimas arba išreiškia nelaikiną būvį, pavyzdžiui: Lietuvà yrà respùblika.
Sudėtinis sakinys
Aukščiau aprašytos struktūros vientisiniai sakiniai gali cikliškai kartotis, sudarydami sudėtinius sujungiamuosius (jungtukinius ar bejungtukius) arba sudėtinius prijungiamuosius (sudarytus su prijungiamaisiais jungtukais ir kitais būdais) sakinius. Svarbiausi sujungiamieji jungtukai – ir̃, bèt, õ, prijungiamieji jungtukai – kàd, jóg, nès, kaĩ, kadà, nórs.
Lietuvių kalboje dažnai vartojamos dalyvinių formų konstrukcijos, jos lygiavertės sudėtiniams sakiniams, pavyzdžiui: Svečiaĩ išvažiãvo sáulei patekė́jus – Svečiaĩ išvažiãvo, kaĩ sáulė patekė́jo; Diẽnai brė́kštant šìlas nubuñda – Kaĩ dienà brė́kšta, šìlas nubuñda; Visì sãko jį̃ galvótą ẽsant – Visì sãko, kàd jìs yrà galvótas; Jìs mãnė turtìngas esą̃s – Jìs mãnė, kàd yrà turtìngas.
Žodynas
Daugumoje lietuvių kalbos semantinių sričių vyrauja paveldėtoji indoeuropietiškos kilmės leksika, pagal kilmės laikotarpius žodžius galima smulkiau skirstyti į praindoeuropietiškus (avìs), baltų-slavų (líepa), bendruosius baltiškuosius (šaknìs), (rytų baltų) (lietùs) ir grynai lietuvių kalbos (žmonà).
Lietuvių kalboje nemaža skolinių iš slavų kalbų: senosios rusų, lenkų, baltarusių ir rusų. Tokiems skoliniams priklauso, pavyzdžiui, žodžiai muĩlas, slyvà, agur̃kas, česnãkas, vyšnià, kõšė, blỹnas, tur̃gus ir daug kitų. Vis dėlto ne visada galima nustatyti, iš kokios slavų kalbos yra gautas vienas ar kitas skolinys. Slavizmai sudaro apie 1,5 % bendrinės lietuvių kalbos žodyno, rytų ir pietų tarmėse jų yra daugiau. Pirmieji skoliniai iš senosios rusų kalbos gauti iki šiai kalbai prarandant nosinius (X a.) ir redukuotuosius (XI–XIII a.) balsius. Skoliniai iš lenkų kalbos labiausiai plūdo XVII–XVIII a., pavyzdžiui, iš lenkų kalbos atėjo žodžiai arbatà, rỹžiai, põpierius.
Kitą skolinių sluoksnį sudaro germanizmai, seniausieji – iš gotų kalbos (ýla), vėlesni – iš senosios vokiečių (gãtvė), naujosios vokiečių (kambarỹs, spìnta) ir anglų kalbų. Germanizmai sudaro apie 0,5 % viso bendrinės lietuvių kalbos žodyno. Taip pat vartojami lotyniškos ir graikiškos kilmės tarptautiniai žodžiai (cìklas, schemà ir kt.) Po to, kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, sustiprėjo anglų kalbos įtaka (naujieji anglicizmai: dizáineris, autsáideris, kãstingas), ir, gausėjant skoliniams, kilo diskusija dėl tokios įtakos „pražūtingumo“.
Lietuvių kalboje, kitaip negu latvių, skolinių iš finų kalbų tėra vienas kitas: asiū̃klis, bùrė, kadagỹs, kìras, laĩvas, seliavà, šãmas ir galbūt lopšỹs, sóra. Bendrinėje kalboje turima po keletą skolinių iš kitų baltų kalbų, pavyzdžiui, iš prūsų (malū̃nas, kriáušė, saváitė). Skoliniai iš kuršių kalbos (cỹrulis 'vieversys', kū̃lis akmuo', pỹlė 'antis') labiau vartojami žemaičių tarmėje, o į bendrinę kalbą yra patekęs kuršiškas žodis zuĩkis. Skolinių iš latvių kalbos pasitaiko šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse, pavyzdžiui, aplúokas 'kluonas, žardis', laĩdaras 'diendaržis'.
Vadovaujantis purizmo tendencijomis (ypač besireiškusiomis XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje, kai buvo norminama bendrinė kalba), daugybė tarptautinių žodžių buvo keičiami lietuviškais naujadarais: pirmžengỹstė 'pažanga, progresas', арšviestū̃nas 'šviesuolis, inteligentas', žeimỹstė 'teatras', žinpaišỹs 'korespondentas'.
XXI a. pradžioje lietuvių kalbos žodynas pasipildė tiek skolinta, tiek ir savais ištekliais sudaryta leksika. Pažymėtina, kad daugumoje naujų semantinių sričių (politikoje, sporte, populiariojoje kultūroje, moksle, technikoje, versle ir kt.) vyrauja lietuviškos kilmės žodynas. Įvardijant naujas sąvokas neretai tarpusavyje varžosi dvi leksemos – savos darybos žodis ir skolinys: mėsаĩnis vietoj hámburgeris, saũskelnės vietoj pámpersas, bylà vietoj fáilas. Lietuvių kalbos žodynas pasižymi aktyviu savos darybos elementų naudojimu, tačiau drauge išlaikoma senoji indoeuropietiškoji leksika.
Vienas ilgiausių lietuvių kalbos žodžių – nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems (37 raidės), bet yra ir ilgesnių, pavyzdžiui, nebeprisikiškiakopūsteliaudavusiuosiuose (40 raidžių). Ypač ilgi gali būti cheminių junginių pavadinimai (3-isopropil-(1 H)-2,1,3-benztiadiazin-4-(3H)-on-2,2-dioksidas), tačiau jie sudaryti daugiausia iš tarptautinių mokslinių dėmenų.
Tyrimų istorija
Dėl kai kurių senovinių indoeuropietiškų ypatybių lietuvių kalba nuostabi: XVI a. ir net mūsų dienomis lietuvių kalboje matome formų, visiškai sutampančių su vedų ir Homero kalbos formomis.
Pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Lietuvių kalbos raktas“ (lot. Clavis linguae Lituanicae) parašė K. Sirvydas. Jis taip pat sudarė lenkų – lotynų – lietuvių žodyną Dictionarium trium linguarum (apie 1620 m.) Vėliau XVII–XVIII a. pasirodė gana daug lietuvių kalbos žodynų ir gramatikų: D. Kleino Grammatica Litvanica (1653 m.), K. Sapūno Compendium grammaticae Lithvanicae (1643 m., 1673 m. išleido K. Šulcas), F. V. Hako Vocabularivm litthvanico-Germanicvm et germanico-litthvanicvm (1730 m., yra gramatikos priedas), J. Brodovskio Lexicon germanico-lithvanicvm et lithvanico-germanicvm, P. Ruigio Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon (1730 m.), K. G. Milkaus Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörterbuch (1800 m.).
Dabartinė bendrinė lietuvių kalba pakitusi mažiau už bet kurią kitą indoeuropiečių kalbą. Kai kuriais fonetikos ir žodžių kaitybos atžvilgiais savo senoviškumu ji pranoksta net visų archajiškiausias indoeuropiečių kalbas. Būtent dėl to nemokant lietuvių kalbos negalima išsiversti indoeuropeistikos tyrimuose.
Nuo XIX a. vidurio lietuvių kalbos duomenys aktyviai naudojami lyginamojoje istorinėje kalbotyroje, lietuvių kalbą tyrė, pavyzdžiui, tokie komparatyvistikos korifėjai: A. Šleicheris, A. Leskynas, K. Brugmanas, A. Becenbergeris, F. de Sosiūras, V. Tomsenas, J. Mikola, J. Zubatas, J. Rozvadovskis, F. Fortunatovas, J. Boduenas de Kurtenė. Tuo metu kalbą tyrė ir lietuvių mokslininkai: F. Kuršaitis, A. Baranauskas, K. Jaunius, J. Juška ir A. Juška. Tarpukariu vienu svarbiausių lituanistikos centrų tapo Vytauto Didžiojo universitetas, kur dirbo J. Jablonskis, K. Būga, P. Skardžius, A. Salys ir P. Jonikas. Po Antrojo pasaulinio karo lituanistiką plėtojo, pavyzdžiui, J. Balčikonis, J. Paulauskas, J. Kruopas, K. Ulvydas, J. Kazlauskas, A. Juška, Z. Zinkevičius, V. Mažiulis, T. Buchienė, J. Palionis, V. Urbutis, J. Pikčilingis, A. Paulauskienė, A. Valeckienė, V. Grinaveckis, K. Morkūnas, V. Ambrazas, A. Vanagas, A. Girdenis, S. Karaliūnas, A. Sabaliauskas, A. Pupkis, B. Larinas, M. Petersonas, V. Toporovas, V. Ivanovas, O. Trubačiovas, J. Otkupščikovas, A. Nepokupnas, E. Frenkelis, K. Stangas, J. Otrembskis. Taip pat į lituanistiką žymų indėlį įnešė P. Aruma (Estija), J. Safarevičius, Č. Kudzinovskis (Lenkija), P. Trostas (Čekija), R. Ekertas (Vokietija), V. Pizanis, G. Mikelinis, P. Dinis (Italija), K. Falkas (Švedija), V. Šmolstygas (JAV).
Tekstų pavyzdžiai
„Tėve mūsų“ senąja ir dabartine lietuvių kalba:
 | Teve mvʃu kuriʃ eʃi Dangwaʃu ʃʒwÿʃkiʃi vardaʃ tava athaÿki karaliʃtÿa buki tava vala kaÿp dvngvÿ theyp ʃʒamÿaÿ. Dvanv mvʃu viʃu dʒenv dvaki mvmvʃ nu ÿr athlaÿʃki mvmvʃ mvʃu kaltheʃ kaÿp ÿr meʃ athlyaÿdʒame mvʃu kalcʒÿemvʃ nÿewÿaʃki mvʃu ʃʒalanv ale mvʃgÿalbÿaki nvagi viʃa piktha amen. Tractatus sacerdotalis, 1503 m. |  |
| | Tewe muʃu kuris eʃʃi danguʃu Schwęʃkieʃe wardas tawa. Ateik karaliʃte tawa. Buki tawa walia kaip dągui taip ir ßemeie. Dona muʃu wyʃʃudienu dodi mumus nu. Jr atleid mumus muʃu kaltibes, kaip mes atleidem muʃu kaltimus. Newed mus ingi pagundima. Bet gielbek mus nogi wyʃa pikta. Amen. M. Mažvydas, 1547 m. | |
| | Téwea mûʃų kuris eʃsi dągůʃe Sʒwęʃkis wârdas tawo. Atáik karalîʃte táwo. Buk walá táwo kaip’ dągúi taip’ ir ʒ́eamei. Důną mûʃʃu wiʃʃų dienų důd’ mumus ʃʒią dieną. Ir atłåid’ múmus mûʃʃu kaltés, kaip’ ir meas åtłeaidʒeamea ʃáwiîmus kaltiemus. Ir nea wead mûʃʃų ing pagúndima. Bat’ gealb mus nůg pikto. Amen. | |
| | Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen. (dabartinė lietuvių kalba) | |
Lietuvių kalba užsienio universitetuose
Lietuvių kalba yra dėstoma šiuose užsienio universitetuose:
- Estija: Tartu universitetas
- Italija: Florencijos universitetas, Milano universitetas, Pizos universitetas
- Japonija:
- JAV: Ilinojaus universitetas (Čikaga), Pensilvanijos valstijos universitetas; Vašingtono universitetas (Sietlas)
- Latvija: Latvijos universitetas, Ryga
- Lenkija: Adomo Mickevičiaus universitetas (Poznanė), Jogailos universitetas (Krokuva), Varšuvos universitetas
- Norvegija: Oslo universitetas
- Prancūzija: Nacionalinis rytų kalbų ir civilizacijų institutas, Paryžius
- Rusija: Maskvos Lomonosovo valstybinis universitetas, Sankt Peterburgo valstybinis universitetas
- Slovakija: Komenskio universitetas, Bratislava
- Čekija: Masaryko universitetas, Brno
- Suomija: Helsinkio universitetas
- Švedija: Lundo universitetas, Stokholmo universitetas
- Šveicarija: Berno universitetas
- Vengrija: Vidurio Europos universitetas, Budapeštas
- Vokietija: Ernsto Morico universitetas (Greifsvaldas), Berlyno Humboltų universitetas (Berlynas), Vesftalijos Vilhelmo universitetas (Miunsteris)
Šaltiniai
- Lietuvių kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
- Lenkijos mažumų kalbų įstatymas (lenk.)
- Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc. p. 20. ISBN .
- Otrębski, J. (1958). Gramatyka języka litewskiego. I. Warszawa: PWN. pp. 39–40.
- . LITUANUS. Suarchyvuotas originalas 2018-05-09. Nuoroda tikrinta 2019-05-23.
- Hjelmslev L. (1995). Kalba. Įvadas. Vilnius: Baltos lankos. p. 86. ISBN .
- Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. p. 28. ISBN .
- Фасмер, М. (1964–1973). Этимологический словарь русского языка. 2. М.: Прогресс. p. 502.
- Fraenkel, E. (1962). Litauisches Etymologisches Wörterbuch. I. Heidelberg — Göttingen: Carl Winter Universitätsverlag — Vandenhoeck & Ruprecht. pp. 368−369.
{{}}: no-break space character in|location=at position 11 (); no-break space character in|publisher=at position 31 () - Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija. II: Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslas. p. 12.
- Schachmatov, A. (1912). „Zu den ältesten slavisch-keltischen Beziehungen“. Archiv für slavische Philologie. 31: 81−82.
- Otrębski J. (1958). Gramatyka języka litewskiego. I. Warszawa: PWN. pp. 2−5.
- Kuzavinis, K. (1964). „Lietuvos vardo kilmė“ (PDF). Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai. Kalbotyra. X: 5−18.
- Kuzavinis, K. (1967). „Lietuvių upėvardžiai lie- (lei-)“. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai. Kalbotyra. XVII: 135−137.
- Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija. II: Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslas. pp. 13−14.
- Karaliūnas, S. (1995). „Lietuvos vardo kilme“. Lietuviu kalbotyros klausimai. 35: 55−91. ISSN 0130-0172.
- Karaliūnas, S. (1998, vasario 14). . Voruta: Lietuvos istorijos laikraštis. 7(337). ISSN 1392-0677. Suarchyvuotas originalas 2016-08-05. Nuoroda tikrinta 2019-05-29.
{{}}: Išorinė nuoroda parametre|journal=|date=() - Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. p. 203. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык“. Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia. p. 94. ISBN .
- (PDF). Główny Urząd Statystyczny. Suarchyvuotas originalas (pdf) 2014-10-27.
{{}}: Cite has empty unknown parameters:|description=ir|datepublished=() - Национальный статистический комитет Республики Беларусь. (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-10-09.
{{}}: Cite has empty unknown parameters:|description=ir|datepublished=() - Национальный статистический комитет Республики Беларусь. (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2021-01-13.
{{}}: Cite has empty unknown parameters:|description=ir|datepublished=() - . Федеральная служба государственной статистики. 2001—2015. Suarchyvuotas originalas 2021-10-06. Nuoroda tikrinta 2019-05-29.
{{}}: Cite has empty unknown parameter:|description=(); Patikrinkite date reikšmes:|date=() - „Всеукраинская перепись населения 2001. Распределение населения по национальности и родному языку“.
{{}}: Cite has empty unknown parameters:|description=ir|datepublished=() - „Tautas skaitīšana 2011. TSG11-071. Pastāvīgo Iedzīvotāju Tautību Sadalījums Pa Statistikajiem Reģioniem, Republikas Pilsētām Un Novadiem Pēc Mājās Pārsvarā Lietotās Valodas 2011. Gada 1 Martā. Skatīt tabulu“. Centrālās statistikas pārvaldes datubāzes.
{{}}: Cite has empty unknown parameter:|description=() - „Detailed Languages Spoken at Home and Ability to Speak English for the Population 5 Years and Over for the United States: 2006-2008“.
{{}}: Cite has empty unknown parameters:|description=ir|datepublished=() - „2011 Census of Canada“.
{{}}: Cite has empty unknown parameters:|description=ir|datepublished=() - „Lithuanian“. Nuoroda tikrinta 2019-05-22.
- 2011 m. surašymas. Gyventojai pagal tautybę, gimtąją kalbą ir tikybą. 5,6 lentelės
- 2011 m. surašymas. Gyventojai pagal išsilavinimą ir kalbų mokėjimą. 10 lentelė. Gyventojai pagal mokamas užsienio kalbas ir amžiaus grupes
- Ананьева, Н. Е. (2004). История и диалектология польского языка (2-е изд., испр. leid.). М.: УРСС. pp. 103–108. ISBN .
- Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. pp. 411–414. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. pp. 149–150. ISBN .
- Smoczyński, W. (1986). „Języki bałtyckie“. Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. p. 865.
- Smoczyński, W. (1986). „Języki bałtyckie“. Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. pp. 864–865.
- Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. p. 28. ISBN .
- Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. pp. 80–81. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 95. ISBN .
- Sigitas Narbutas, Zigmas Zinkevičius. Lietuviškos glosos 1501 m. mišiole
- Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. p. 369. ISBN .
- Otrębski, J. (1958). Gramatyka języka litewskiego. I. Warszawa: PWN. pp. 61–62.
- Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc. pp. 23–24. ISBN .
- Skirmantas, P (1997). „Raidžių dažnumas bendrinės lietuvių kalbos rišliuose tekstuose“. Kalbotyra. 46 (1): 81–96. ISSN 1392-1517.
- Zigmas Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. — 2005 — p. 230
- Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija, 1009—1795. — Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005. —
- Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 61. ISBN .
{{}}: Patikrinkite|isbn=reikšmę: length () - Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 59. ISBN .
{{}}: Patikrinkite|isbn=reikšmę: length () - Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. p. 195. ISBN .
- Petit, D. (2010). Untersuchengen zu den baltischen Sprachen. Leiden — Boston: Brill. pp. 26. ISBN .
{{}}: no-break space character in|location=at position 7 () - Smoczyński, W. (1986). „Języki bałtyckie“. Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. p. 846.
- Smoczyński, W. (1986). „Języki bałtyckie“. Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. pp. 845–847.
- Bičovský, J. (2009). Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy. p. 164. ISBN .
- R. Kliukienė, redaktorė T. Paulauskytė (2009-12-02, red. 2018-08-27). „Nosiniai balsiai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-05-27.
{{}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=() - Jonas Palionis. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. — Vilnius: Mokslas, 1979
- Jonas Palionis. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVIIa. — Vilnius: Mintis, 1967
- Jonas Palionis. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. — Vilnius: „Mokslo ir enciklopedijų leidykla“, 1995
- БулыгинаТ. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык“. Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia. pp. 149–150. ISBN .
- Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. p. 367. ISBN .
- Zinkevičius, Z. (1988). Lietuvių kalbos istorija III. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas. pp. 238–239. ISBN .
- Nuskaitytas 1547 m. leidimo M. Mažvydo katekizmas 2017-02-22 iš Wayback Machine projekto. – Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
- Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija III, Senųjų raštų kalba, 1988.
- Андронов, А. В. (2010). „Литовский язык“. In Председатель Науч.-ред. совета Ю. С. Осипов. Отв. ред. С. Л. Кравец (red.). Большая Российская энциклопедия. 17. Лас-Тунас — Ломонос. М.: Большая Российская энциклопедия. pp. 650–652.
{{}}: Cite has empty unknown parameter:|1=() - Kabelka, J. (1982). Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas. pp. 121.
- Nuskaitytas Mikalojaus Daukšos 1595 m. leidimo katekizmas 2017-03-02 iš Wayback Machine projekto. – Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
- Nuskaitytas 1642 m. leidimo K. Sirvydo žodynas 2019-01-29 iš Wayback Machine projekto. – Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
- Nuskaitytas 1653 m. leidimo D. Kleino gramatikos vadovėlis 2019-01-29 iš Wayback Machine projekto. – Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
- Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. pp. 323–324. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. pp. 149–150. ISBN .
- Algirdas Vilčinskas. Kadu Vilniuj lėtuvinykų kalbas žūta?, Nuoroda tikrinta 2022-06-29
- Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. p. 364. ISBN .
- Otrębski, J. (1958). Gramatyka języka litewskiego. I. Warszawa: PWN. p. 57.
- Неру, Д. (1955). Перевод с английского; переводчики: В. В. Исакович, Д. Э. Кунина, И. С. Кливанская, В. Н. Павлов; редактор перевода В. Н. Мачавариани (red.). Открытие Индии (The Discovery of India). М.: Издательство иностранной литературы. p. 175.
{{}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list () - B. Abraitienė, T. Adomonis, A. Aleksiūnas ir kt. Vyr. red. J. Zinkus, red. (1982). „Lietuvių kalba“. Tarybų Lietuva. Vilnius: Mokslas. pp. 206–212.
{{}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list () - Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. p. 376. ISBN .
- Otrębski, J. (1958). Gramatyka języka litewskiego. I. Warszawa: PWN. pp. 59–60.
- Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. p. 378. ISBN .
- Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. pp. 386–388. ISBN .
- Дини, П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. pp. 398–399. ISBN .
- Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc. pp. 26–27. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 97. ISBN .
- Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc. p. 27. ISBN .
- Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc. pp. 28–29. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 102. ISBN .
- Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 1997 m., p. 23
- Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc. pp. 30–31. ISBN .
- Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc. p. 21. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 98. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 100. ISBN .
- Грамматика литовского языка 1985.
- Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc. p. 33. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. pp. 98–99. ISBN .
- Petit, D. (2010). Untersuchengen zu den baltischen Sprachen. Leiden — Boston: Brill. pp. 61. ISBN .
{{}}: no-break space character in|location=at position 7 () - Olander, Th. (2009). Balto-Slavic Accentual Mobility. Berlin-New York: Mouton de Gruyter. pp. 102. ISBN .
- Smoczyński, W. (1986). „Języki bałtyckie“. Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. p. 848.
- Vaitkevičiūtė, V. (2004). „Dvikirčiai ir trikirčiai žodžiai“. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. Kaunas: Šviesa. pp. 21–24. ISBN .
- Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 44.
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 109. ISBN .
- Vaičiulytė-Romančuk O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego. p. 19. ISBN .
- Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego. pp. 19–20. ISBN .
- Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego. p. 81. ISBN .
- Beekes, R. S. P. (2011). Comparative Indo-European linguistics: an introduction. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamin’s Publishing Company. pp. 158.
- Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc. pp. 42–43. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 137. ISBN .
- Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego. p. 29. ISBN .
- Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego. p. 34. ISBN .
- Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego. p. 37. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. pp. 121–122. ISBN .
{{}}: Cite has empty unknown parameter:|1=() - Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 126. ISBN .
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 101–103. ISBN .
- „Lietuvių kalbos žinynas. 9.3 Veiksmažodžio formų sistema“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2019-05-26.
- V. Ambrazas, redaktorė T. Paulauskytė (2007-01-31, red. 2018-08-24). „Laikas“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-04-15.
{{}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=() - V. Ambrazas, red. T. Paulauskytė (2018-09-07, red. 2021-05-27). „Rūšis“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-04-15.
{{}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=() - Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 1997 m., p. 332
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 139. ISBN .
- Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 221. ISBN .
{{}}: Patikrinkite|isbn=reikšmę: length () - Vytautas Ambrazas. „Netiesioginė nuosaka“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2019-05-27.
- Zinkevičius, Z. (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“. pp. 143–147.
- Vaičiulytė-Romančuk, O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego. p. 67. ISBN .
- „Prielinksnių vartojimas ir reikšmė“ (PDF). Lietuvių kalbos žinynas. Nuoroda tikrinta 2022-06-08.
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 131. ISBN .
{{}}: Cite has empty unknown parameter:|1=() - Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. pp. 131–132. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 133. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. pp. 132–133. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 143. ISBN .
- Топоров, В. Н. (2006). „Балтийские языки. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 41. ISBN .
{{}}: no-break space character in|first=at position 3 () - Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc. p. 212. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 144. ISBN .
- Топоров, В. Н. (2006). „Балтийские языки. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 42. ISBN .
{{}}: no-break space character in|first=at position 3 () - Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык“. Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia. pp. 144–145. ISBN .
- Kabelka, J. (1982). Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas. pp. 117—118.
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. pp. 145–146. ISBN .
- Kabelka J. (1982). Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas. p. 119.
- Klimas, A. (1994). . Lituanus. 40, Nr. 2. ISSN 0024-5089. Suarchyvuotas originalas 2016-03-03. Nuoroda tikrinta 2019-05-29.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 161. ISBN .
- Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija II. Vilnius: „Mokslas“. pp. 35–36.
- Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija II. Vilnius: „Mokslas“. p. 22.
- Urbutis (2001). „aplúokas“. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Nuoroda tikrinta 2019-07-13.
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. pp. 145–146. ISBN .
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык“. Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia. p. 146. ISBN .
- Мейе А. (2007). Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков. М.: Издательство ЛКИ. pp. 101–102.
- Kabelka, J. (1982). Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas. pp. 124—125.
- Otrębski, J. (1958). Gramatyka języka litewskiego I. Warszawa: PWN. p. 63.
- Топоров В. Н., Сабаляускас А. Ю. Балтистика, p. 65-67
- Дини П. (2002). Балтийские языки. М.: ОГИ. pp. 429–432. ISBN .
- Bonifacas Stundžia. „Lietuvių kalbos studijos užsienyje“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2019-05-30.
- 2013(平成25)年度 東京外国語大学市民聴講生科目概要一覧, tufs.ac.jp
Literatūra
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Балтийские языки. — М.: Academia, 2006. — С. 93-155.
- Дини П. Балтийские языки. — М.: ОГИ, 2002.
- Lietuvių kalbos gramatika. — Vilnius: Mokslas, 1985.
- Mathiassen T. A Short Grammar of Lithuanian. — Columbus: Slavica Publishers, Inc., 1996.
- Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. — Warszawa: PWN, 1958.
- Vaičiulytė-Romančuk O. Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. — Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 2009. —
Nuorodos
Vikicitatos
- Mokomoji tarties ir kirčiavimo programa
- Lietuvių kalbos institutas
- Lietuvių tarmių žemėlapis
- Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapis 2021-04-20 iš Wayback Machine projekto.
- Lietuvių kalba ir literatūros istorija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.
- Lietuvių kalbos žodynas
- Rašybos testai
- Straipsnis apie lietuvių kalbą
- Baltai
 | Straipsnis „Lietuvių kalba“ yra paskelbtas , taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti. |
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu , mobilusis, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris