Japonija

Japonija jap. 日本国 Nippon-koku / Nihon-koku
Vėliava Herbas
Himnas: „Imperatoriškoji valdžia“
Japonija žemėlapyje
Valstybinė kalba	japonų
Sostinė	Tokijas
Didžiausias miestas	Tokijas
Valstybės vadovai  • Imperatorius  • Ministras pirmininkas	Naruhito Fumio Kishida
Plotas  • Iš viso  • % vandens	377 975 km^2 (62) 1,4 %
Gyventojų  • 2021  • Tankis	125 927 902 (11) 332 žm./km^2 (24)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2022 4 912,147 mlrd. $ (3) 39 243$ (26)
Valiuta	Japonijos jena (¥)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	(JST) netaikomas
Nepriklausomybė Valstybės įkūrimo diena Konstitucija	- 660 m. pr. m. e. vasario 11 d. 1947 m. gegužės 3 d.
Interneto kodas	.jp
Šalies tel. kodas	+81
Kirčiavimas	Japònija

Japonija (jap. 日本 = Nippon arba Nihon) – salų valstybė Rytų Azijoje, tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos, Ochotsko, Rytų Kinijos jūrų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija. Japonijos archipelagą sudaro keturios didelės – Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū, Šikoku – ir apie 6800 mažesnių salų (iš kurių didžiausia – Okinavos sala Riukiu salyne). Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Tokijas. Kiti didieji miestai: Jokohama, Osaka, Nagoja, Saporas, Fukuoka, Kobė ir Kiotas.

Straipsnyje yra japoniškas tekstas. Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Daugumos Japonijos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas (富士山 Fudžisan), yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta – joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.

Archeologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad žmonės Japonijos salyne gyveno dar vėlyvajame paleolito laikotarpyje. Pirmąkart apie Japoniją trumpai užsimenama I a. Kinijos istorijos tekstuose.

Japonija yra trečia pagal nominalųjį BVP ir septinta pagal ginklavimosi biudžetą. Tai taip pat ketvirta didžiausia eksportuotoja ir šešta didžiausia importuotoja pasaulyje, pirmaujanti moderniomis technologijomis ir automobilių detalėmis. Yra JTO, OECD, G8, G4 ir APEC narė. JT ir PSO duomenimis, Japonijoje vidutinė gyvenimo trukmė ilgiausia pasaulyje, o kūdikių mirtingumas – vienas mažiausių. Japonijoje itin aukštas gyvenimo lygis – pagal ŽSRI indeksą Japonija yra 10-a pasaulyje.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Japonijos istorija.

1274 m. ir 1281 m. vykusios mongolų invazijos į Japoniją buvo sėkmingai atremtos.

Manoma, kad pirmieji Japonijos gyventojai buvo ainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamieji Džiomono žmonės (縄文人 – Džōmondžin) priklausę . Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, (apie 12 000 metų pr. m. e.) susikūrė Džiomono kultūra (縄文文化 – Džōmonbunka). Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.

Apie 300 m. pr. m. e. prasidėjo dar viena invazija į salyną, greičiausiai vykusi iš Korėjos ir susijusi su Kočiosono valstybės ekspansija. Naujieji atsikėlėliai Japonijoje vadinami Jajojaus žmonėmis (弥生人 – Jajoidžin) ir atsinešė geležies apdirbimo bei žemdirbystės paslaptis – Jajojaus kultūrą (弥生文化 – Jajoibunka). Maišantis vietiniams gyventojams su atsikėlėliais formavosi japonų tautybė.

Šiauriniame Kiūšiū, vėliau ir pietiniame Honšiū, išplito savitos geležies amžiaus kultūros, formavosi pirmosios valstybėlės. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valstybių suvienijo magė-žynė Himiko(卑弥呼). Honšiū saloje (Asukos regione) pradėjo dominuoti Jamato (大和) valstybė, kurioje labiausiai garbinama buvo saulės deivė Amaterasu (japoniškai 天照大神 Amaterasu-ōmikami), iš kurios imperatoriai kildino savo dinastiją. Pasak mitologijos, Jamato apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius 神武 天皇 – Džimmu Tennō. Pirmasis istoriškai įrodytas imperatorius yra , valdęs apie 270–310 m. (kitais duomenimis – 270–300).

Senovė (V a. – 1185 m.)

Didysis Buda Tōdai-dži (東大寺) šventykloje, 752 m.

Rašytinė Japonijos istorija prasidėjo V-VI a., kai salose ėmė plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.

Nuo VIII a., Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiki“ (古事記 – 712 m.), „Fudoki“ (風土記 – 713–740 m.) ir „Nihonšioki“ (日本書紀 arba „Nihongi“ 日本紀) (720).

794 m. sostinę perkėlus į Hejano (平安京 – Heian-kiō miestą (dabartinį – Kiotą – 京都), kuris Japonijos sostine išbuvo daugiau nei tūkstantmetį, prasidėjo Heian laikotarpis (平安時代 – Heian džidai). Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik netekę centrinės valdžios, viską kontroliavo Fudživarų klanas (藤原氏 Fudživara-ši). Šis laikotarpis dažnai vadinamas Japonijos aukso amžiumi, nes jo metu suklestėjo japonų menas, poezija ir literatūra.

Viduramžiai (1185–1603 m.)

Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosi karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šiōen(荘園). Po penkerius metus trukusio Genpei karo(源平 合戦 – Gempei kassen) tarp Minamoto (源) (Gendži 源氏) ir Taira (平) (Heike – 平家 arba Heiši – 平氏 – dar kitaip skaitoma Taira-ši) klanų, laimėjo Joritomo Minamoto (源 頼朝 – Minamoto no Joritomo), kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogunu (jap. 将軍 šiōgun), 1185 m. Kamakuros mieste įkūręs karinę valdžią – (jap. 鎌倉幕府 Kamakura bakufu). 1274 ir 1281 m. atmušti du Yuan (元) mongolų antpuoliai. Tai – legendos apie kamikadzę („dieviškojo vėjo“ 神風) gimimas.

Nuo 1330 m. Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyko nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.

XVI a. salas pasiekė Anglijos, Portugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.

Naujieji laikai (1603–1868 m.)

1600 metais šiogunas Iejasu Tokugava (徳川 家康 Tokugava Iejasu) paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio (大名 Daimyō) bei kitus šiogunus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos šiogunu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edo (江戸) (dabartinį Tokiją).

Labai greitai Tokugavų klano šiogunai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą – Nagasakį (長崎).

Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas, apimantis Edo laikotarpį, truko du su puse amžiaus.

Meidži periodas (1868–1912 m.)

Pagrindiniai straipsniai – Meidži periodas ir Japonijos imperija.

1853 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą (横浜) pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui. 1867 m. atsistatydino paskutinis Tokugavų šiogunas Jošinobu Tokugava (徳川 慶喜 – Tokugava Jošinobu) ir simbolinė valdžia buvo perleista jaunam imperatoriui Meidži (明治 天皇 – Meidži-tennō). Pradėta Meidži restauracija. 1868 m. prasidėjo didžiuliai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai, kurių metu modernesnių vakarų pavyzdžiu gan greitai pritaikytos valdžios struktūros, teisinė sistema bei kariuomenė. 1875 m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungė Riūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją (1904–1905), ir 1910 metais jau kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją. Antantės bloko, kurio pusėje kovojo Japonija, pergalė pirmajame pasauliniame kare padidino šalies įtaką pasauliniu mastu ir leido jai toliau vykdyti politiką 1931 m. okupuojant Mandžiūriją. Dėl pastarojo poelgio Japonija susilaukė Tautų Sąjungos pasmerkimo, iš kurios po 2 m. išstojo. 1936 m. tarp Japonijos ir Nacistinės Vokietijos buvo pasirašytas Antikominterno paktas.

Naujausieji laikai (1912 m. – dabartis)

Lėktuvnešis Akagi

Antrajame pasauliniame kare Japonija kovojo Ašies pusėje, į karą įtraukė Jungtines Amerikos Valstijas, 1941 m. gruodžio 7 d. užpuolusi Perl Harboro uoste dislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos (広島) numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama atremti SSRS puolimų Mandžiūrijoje, Kinijoje ir Korėjoje. Karas Japonijai kainavo milijonus gyvybių, šalies pramonė ir infrastruktūra buvo beveik visiškai sugriautos. 1946 m. buvo sušauktas Tarptautinis karinis Tolimųjų Rytų tribunolas Japonijos lyderių nuteisimui už karinius nusikaltimus.

Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 m., JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, o šalies BVP išaugo iki antro didžiausio pasaulyje.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Japonijos politinė sistema.

Japonijos parlamento pastatas Nagatačijuje, Čijodoje, Tokijuje

Japonijos vyriausybės antspaudas

Pagal 1947 m. išleistą šalies konstituciją, Japonija yra unitarinė konstitucinė monarchija, su imperatoriumi ir išrinktu Japonijos parlamentu Kokkai – 国会.

Formali valstybės galva – imperatorius (Tennō), kurio galios labai apribotos. Pagal Konstituciją jis yra šalies ir žmonių vienybės simbolis, neturintis aukščiausiosios valdžios. Dabartinis imperatorius – Akihito (明仁), po jo seks Naruhito (徳仁), karūnuotasis Japonijos princas. Didžiausią politinę galią turi Ministras Pirmininkas ir kiti į parlamentą išrinkti nariai, tuo tarpu aukščiausioji valdžia priklauso japonų liaudžiai.

Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (衆議院; Šiūgiin) iš 480 narių, piliečių renkami kas ketverius metus ar po paleidimo, ir Patarėjų rūmai (参議院; Sangiin) iš 242 narių, slaptu balsavimu piliečių renkami kas šešerius metus. Teisę balsuoti turi vyresni nei 20 m. asmenys. Nuo 1955 m., išskyrus trumpai egzistavusią , suformuotą iš opozicinių partijų 1993 m., Parlamente daugumą turėjo liberalkonservatyvi liberalų demokratų partija. Po 2009 m. rinkimų jai teko pasitraukti į opoziciją, o valdančiąja tapo Demokratų partija.

Vyriausybės vadovu yra ministras pirmininkas, renkamas parlamento narių ir skiriamas imperatoriaus. Tam, kad išliktų pareigose, jis turi neprarasti Atstovų Rūmų narių pasitikėjimo. Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Ministras pirmininkas taip pat yra ministrų kabineto vadovas, skiriantis ir atleidžiantis ministrus, kurių dauguma privalo būti Parlamento nariai. Dabartinis Japonijos ministras pirmininkas yra Shinzō Abe.

Japonijos teisinė sistema, istoriškai veikiama Kinijos teisės, visiškai savarankiškai formavosi Edo laikotarpiu (pavyzdys – 1742 m. išleistas teisynas (公事方 御定書 – Kudžikata Osadamegaki). Tačiau nuo XIX a. pab. Japonijos teisinei sistemai didžiulę įtaką darė Europos (ypač Prancūzijos ir Vokietijos) teisė.

Pagal dabartinę konstituciją imperatorius neturi vetavimo teisės ir privalo pasirašyti visus Parlamento priimtus įstatymus. Japonijos teismų sistema dalijama į keturias pakopas: Aukščiausiąjį Teismą (最高裁判所; Saikō-Saibanšo) ir tris žemesniųjų teismų lygius. Svarbiausia Japonijos statutinės teisės dalis yra šešių kodeksų rinkinys Roppō.

Administracinis suskirstymas

Japonijos prefektūrų žemėlapis

Pagrindiniai straipsniai – Japonijos regionai ir Japonijos prefektūros.

Nors tradiciškai įprasta Japoniją skirstyti į 8 regionus, administratiškai šalis suskirstyta į 47 prefektūras, kurių kiekvieną valdo išrinkti gubernatoriai, įstatymų leidžiamasis organas ir administracijos biurokratija. Prefektūros susiformavo XIX a. pabaigoje vietoj daugiau nei tūkstantį metų egzistavusių kitų administracinių vienetų, – žemių.

Visų prefektūrų sąrašas pagal regioną:

• Hokaidō (Hokkaidō) regionas:

1 Hokaido prefektūra (Hokkaidō)

• Tōhoku (Tōhoku) regionas:

2 Aomorio prefektūra (Aomori-ken)

3 Ivatės prefektūra (Ivate-ken)

4 Mijagio prefektūra (Mijagi-ken)

5 Akitos prefektūra (Akita-ken)

6 Jamagatos prefektūra (Jamagata-ken)

7 Fukušimos prefektūra (Fukušima-ken)

• Kanto (Kantō) regionas:

8 Ibaraki prefektūra (Ibaraki-ken)

9 Točigio prefektūra (Točigi-ken)

10 Gunmos prefektūra (Gunma-ken)

11 Saitamos prefektūra (Saitama-ken)

12 Čibos prefektūra (Čiba-ken)

13 Tokijo prefektūra (Tōkiō-to)

14 Kanagavos prefektūra (Kanagava-ken)

• Čiūbu (Čiūbu) regionas:

15 Niigatos prefektūra (Niigata-ken)

16 Tojamos prefektūra (Tojama-ken)

17 Išikavos prefektūra (Išikava-ken)

18 Fukui prefektūra (Fukui-ken)

19 Jamanašio prefektūra (Jamanaši-ken)

20 Nagano prefektūra (Nagano-ken)

21 Gifu prefektūra (Gifu-ken)

22 Šidzuokos prefektūra (Šizuoka-ken)

23 Aičio prefektūra (Aiči-ken)

• Kinki (Kinki) regionas:

24 Mie prefektūra (Mie-ken)

25 Šiga prefektūra (Šiga-ken)

26 Kioto prefektūra (Kiōto-fu)

27 Osakos prefektūra (Ōsaka-fu)

28 Hiogo prefektūra (Hiōgo-ken)

29 Naros prefektūra (Nara-ken)

30 Vakajamos prefektūra (Vakajama-ken)

• Čiūgoku (Čiūgoku) regionas:

31 Totorio prefektūra (Tottori-ken)

32 Šimane prefektūra (Šimane-ken)

33 Okajamos prefektūra (Okajama-ken)

34 Hirošimos prefektūra (Hirošima-ken)

35 Jamagučio prefektūra (Jamaguči-ken)

• Šikoku (Šikoku) regionas:

36 Tokušimos prefektūra (Tokušima-ken)

37 Kagavos prefektūra (Kagava-ken)

38 Ehimės prefektūra (Ehime-ken)

39 Kočio prefektūra (Kōči-ken)

• Kiūšiū (Kiūšiū) regionas:

40 Fukuokos prefektūra (Fukuoka-ken)

41 Sagos prefektūra (Saga-ken)

42 Nagasakio prefektūra (Nagasaki-ken)

43 Kumamoto prefektūra (Kumamoto-ken)

44 Oitos prefektūra (Ōita-ken)

45 Mijadzakio prefektūra (Mijazaki-ken)

46 Kagošimos prefektūra (Kagošima-ken)

• Okinava (Okinava) regionas:

47 Okinavos prefektūra (Okinava-ken)

Pats Tokijas suskirstytas į 23 seniūnijas (東京区 Tōkiō-ku), kuri kieviena turi miesto savivaldą. Dabartiniu metu šalis vykdo administracinę pertvarką sujungdama daug miestų, miestelių ir kaimų. Šia pertvarka siekiama sumažinti subperefktūrinio lygio administracinių regionų skaičių bei sumažinti administracines išlaidas.

Japonijoje daug didmiesčių, atliekančių svarbų vaidmenį Japonijos kultūroje, pavelde ir ekonomikoje.

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Japonijos geografija.

Japonijos palydovinė nuotrauka

Sakuradžima – aktyviausias ugnikalnis Japonijoje

Japonija – salų valstybė, išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose – Japonijos jūra, pietuose – Rytų Kinijos, šiaurėje – Ochotsko jūra. Tarp Honšiū ir Šikoku salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra.

Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė. Šalį sudaro 6852 salos, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 km².

Didžiausios Japonijos salos yra keturios. Iš pietų į šiaurę: Kiūšiū (九州 – 36 554 km²), Šikoku (四国 – 18 825 km²), Honšiū (本州, didžiausia sala – 230 448 km²) ir Hokaidas (北海道 – 78 073 km²).

Apie 70–80 % visos Japonijos teritorijos užima miškingi, kalnuoti, žemdirbystei ar pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelį gyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Japonija yra viena tankiausiai apgyvendintų šalių.

Japonijos salynas įsikūręs labai tektoniškai aktyvioje zonoje, vadinamoje Ugnies žiedu, kur susiduria 3 tektoninės platformos. Dėl to Japoniją dažnai krečia nestiprūs požeminiai smūgiai, nereti čia ir ugnikalnių išsiveržimai. Destruktyvūs žemės drebėjimai, dažnai sukeliantys cunamius ištinka Japoniją keliskart metuose. Pastarieji stipriausi drebėjimai šalį ištiko 1995, 2004 ir 2011 m. Šalyje gausu karštųjų versmių, kurios išnaudojamos turizme kaip pramoga.

Didžiajai daliai Japonijos teritorijos būdingas vidutinių platumų klimatas, kuris, dėl Japonijos didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, įvairiose Japonijos dalyse žymiai skiriasi. Pagal Japonijos geografinius bruožus galima išskirti 6 pagrindines klimato zonas:

• Hokaido. Šiauriausiajai Japonijos sričiai būdingos ilgos, šaltos žiemos ir trumpos pakankamai vėsios vasaros. Dideliu kritulių kiekiu teritorija nepasižymi, tačiau žiemą čia dažnai pasitaiko sniego klodų.
• Japonijos jūros. Vakariniame Honšiū krante šiaurės vakarų vėjas žiemos metu atneša daug sniego. Vasaros čia kiek vėsesnės nei Ramiojo vandenyno zonoje, tačiau neįprastų karščių pasitaiko dažnai dėl vyraujančio vėjo feno.
• . Būdingas tipinis žemyninis klimatas – didelė metinė ir paros temperatūrų amplitudė, mažai kritulių.
• Japonijos vidinės jūros. Čiūgoku ir Šikoku esantys kalnai apsaugo zoną nuo sezoninių vėjų, todėl šiai zonai būdingas švelnus klimatas.
• Ramiojo vandenyno. Rytų krantui būdingos šaltokos žiemos su nedaug sniego ir drėgnos bei karštos vasaros dėl pietrytinio sezoninio vėjo.
• Riūkiū salų. Riūkiū saloms būdingas subtropinis klimatas – karštos vasaros, šiltos žiemos, labai daug kritulių, ypač lietingojo sezono metu. Čia dažnai kyla taifūnų.

Aukščiausia temperatūra Japonijoje, -40,9 °C, užfiksuota 2007 m. rugpjūčio 16 d. Gifu prefektūroje. Tą pačią dieną tokia pati temperatūra užfiksuota ir Saitamos prefektūroje.

Lietingasis sezonas prasideda gegužės pradžioje Okinavoje. Didžiojoje Honšiū dalyje jis prasideda prieš birželio vidurį ir tęsiasi apie 6 savaites. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kylantis uraganai neretai atneša liūtis. Šiaurinėje Hokaido saloje lietingasis sezonas prasideda tik liepos gale.

Japonijoje yra 9 miškų ekoregionai, išsidėstę skirtingose geografinėse platumose – nuo Riūkiū ir Bonino salose iki vidutinių platumų spygliuočių miškų šiaurėje.

Vėjo jėgainės Japonijoje

Greitieji šinkansen traukiniai yra įprasta transporto priemonė Japonijoje.

Toyota automobilių gamykla Ohiroje, Mijagio prefektūroje

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Japonijos ekonomika.

, antra didžiausia birža pasaulyje.

Japonija yra trečia didžiausia ekonominė jėga pasaulyje po JAV ir Kinijos pagal perkamosios galios paritetą.

Vyriausybės pagalba, darbo drausmė, aukštų technologijų įvaldymas ir palyginti mažos išlaidos ginklavimuisi leido Japonijai tapti viena stipriausių pasaulio ekonominių jėgų.

Japonijoje labai gerai išvystyti tokie verslai kaip bankininkystė, draudimas, nekilnojamas turtas, mažmeninė prekyba, transportas, telekomunikacijos. Itin stipri Japonijos pramonės galia – čia įsikūrusios didžiausios ir pažangiausios automašinų, elektronikos prietaisų, plieno, spalvotų metalų, laivų, cheminių medžiagų, tekstilės bei apdoroto maisto įmonės.

Japonijoje įsikūrusios didžiosios kompanijos, – tai Toyota Motor, NTT DoCoMo, Canon, Honda, Takeda, Sony, , Tepco, Mitsubishi Estate ir . Tokijo birža su 549,7 mlrd. jenų rinkos kapitalizacija yra antra didžiausių rinkų pasaulyje po Niujorko biržos.

Japonijos pagrindiniai eksporto partneriai yra JAV (22,8 %), Europos Sąjunga (14,5 %), Kinijos Liaudies Respublika (14,3 %), Pietų Korėja (7,8 %), Taivanas (6,8 %) ir Honkongas (5,6 %) (2006 m. duomenimis). Iš Japonijos daugiausiai eksportuojama transporto įranga, motorinės transporto priemonės, elektronika, elektriniai mechanizmai ir cheminės medžiagos. Dėl labai ribotų natūraliųjų išteklių pačioje Japonijoje, šalis yra labai priklausoma nuo žaliavų importo iš kitų šalių. Japonijos pagrindiniai importo partneriai yra Kinijos Liaudies Respublika (20,5 %), JAV (12 %), Europos Sąjunga (10,3 %), Saudo Arabija (6,4 %), JAE (5,5)%, Australija (4,8)%, Pietų Korėja (4,7 %) ir Indonezija (4,2 %) (2006 m. duomenimis). Į šalį daugiausiai importuojama mašinų detalės ir įranga, kuras, maisto produktai (ypatingai jautiena), cheminės medžiagos, tekstilė ir įvairios žaliavos pramonei. Apskritai Japonijos didžiausios prekybos partnerės yra Kinija ir JAV.

2005 m. pusė energijos Japonijoje gauta iš naftos, penktadalis iš akmens anglių ir 14 % iš gamtinių dujų. Branduolinėse jėgainėse pagaminama ketvirtadalis visos elektros Japonijoje.

Japonija yra išleidusi daug lėšų kelių tiesimui. Išasfaltuoti keliai iš viso sudaro 1,2 mln. km ir sudaro didžiausią transportavimo sektorių. Japonijoje yra kairės pusės eismas. Vientisas įvairių kelių tinklas, jungiantis didžiuosius miestus, yra kontroliuojamas muitą renkančių įmonių. Lengvieji automobiliai, tiek nauji, tiek panaudoti, yra nebrangūs, tačiau jų nuosavybės mokesčiai ir kuro apmokestinimas skatina produktyvų energijos vartojimą. Tik 50 % atstumo nukeliaujama automobiliais, o tai rodo žemiausią automobilių vartoseną iš visų G8 šalių.

2004 m. visų išasfaltuotų kelių bendras ilgis buvo 1,2 mln. km., visų geležinkelių – 23 577 km.

Gyventojai

Pagrindiniai straipsniai – Japonijos demografija, Religija Japonijoje ir Japonijos migracijos politika.

Japonijoje gyvena apie 126,8 mln. gyventojų. Japonijos visuomenė yra gana lingvistiškai ir kultūriškai homogeniška, su nedideliu užsieniečių skaičiumi šalyje.

2008 m. duomenimis šalyje 98,26 % gyventojų sudarė japonai, 0,51 % – kinai, 0,46 % – korėjiečiai. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos.

Miestuose gyvena daugiau nei 82 % gyventojų, virš 26 % – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra įsikūrę beveik visi didžiausi miestai.

Statistikos duomenimis, 95 % gyventojų išpažįsta šintoizmą ir budizmą, 0,8 % – krikščionybę, 4 % – kitas religijas.

Apie 99 % visų šalies gyventojų japonų kalba yra gimtoji. Tai agliutinacinė kalba, kurioje ypatingai skiriasi formali ir neformali kalba. Pagal Japonų kalbos žodyną Shinsen-kokugojiten, kiniškos kilmės žodžiai sudaro 49,1 % visų žodžių žodyne, vietiniai žodžiai sudaro 33,8 % ir kiti pasiskolintieji žodžiai – 8.8 %. Kaip rašto sistema vartojami kandži (kiniški hieroglifai) ir kana (skiemeninė abėcėlė, sukurta remiantis kiniškais hieroglifais), naudojami arabiški skaitmenys. Riūkiū kalbos, taip pat priklausančios japonų kalbų šeimai yra vartojamos Okinavoje, tačiau dabar šiomis kalbomis šnekančių tėra apie 900 000. Ainu kalba yra mirštanti, ją kaip gimtąją kalbą temoka keli senyvo amžiaus hokaidiečiai.

Didžiausi miestai

Didysis Tokijas – didžiausia metropolija pasaulyje

	Miestas	Prefektūra	Gyventojų skaičius
1	Tokijas	Tokijas	8 535 792
2	Jokohama	Kanagava	3 602 758
3	Osaka	Ōsaka	2 635 420
4	Nagoja	Aičis	2 223 148
5	Saporas	Hokaidas	1 888 953
6	Kobė	Hiogas	1 528 687
7	Kiotas	Kiotas	1 472 511
8	Fukuoka	Fukuoka	1 414 417
9	Kavasakis	Kanagava	1 342 262
10	Saitama	Saitama	1 182 744

Švietimas

Pagrindinis straipsnis – Japonijos švietimo sistema.

Jasudos pastatas. Tokijo universitetas.

Pradinės, vidurinės mokyklos ir universitetai Japonijai, kaip Meidži restauracijos rezultatas, buvo pristatyti 1872 m. Nuo 1947 m. privalomąjį Japonijos švietimą sudaro 9 klasės (shōgaku ir chūgaku). Beveik visi vaikai po to tęsia dar 3 metus trunkančius mokslus aukštesniojoje mokykloje (kōkō) ir, pasak Švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerijos, apie 75,9 % baigusiųjų mokyklą tęsia studijas universitetuose, kolegijose, profesinėse mokyklose ar kitose povidurinio lavinimo įstaigose. Prestižiškiausiais Japonijos universitetais laikomi Tokijo universitetas ir Kioto universitetas.OECD atlikto penkiolikmečių erudicijos tyrimų duomenimis Japonija buvo šešta pasaulyje.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Japonijos kultūra.

Japoniškas sodas

Japonijos kultūra formavosi gana izoliuotoje teritorijoje, neišvengiamai patyrusi ir daug įtakos iš užsienio: į japoniškąjį substratą buvo introdukuojami korėjietiški, kiniški, vėliau vakarietiški elementai, ilgainiui suformavę savitą darinį.

Tradiciniai Japonijos menai – amatai ( (生け花 – japoniškai 華道 – kadō), origami (折り紙), ukijo-e (浮世絵), , keramika), vaidinimai (bunraku, šokis, kabuki, rakugo), tradicijos (žaidimai, , Budo (武道 Budō), , sodai, kardai) ir . Susijungus tradicinei ir Vakarų menui, atsirado manga, japoniški komiksai, vis populiarėjantys ir Lietuvoje Mangos piešimo technika sukurtas animacinis filmas vadinamas anime. Dauguma tokių animacinių filmų ir sukuriama Japonijoje. Tarp jų yra labai žinomų, tokių kaip Pokémon, Dragon Ball Z ar .

Pagrindinė Japonijos religija – šintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.

, vienas žymiausių Japonijos filosofų

Literatūra, filosofija ir menai

Pagrindinis straipsnis – Japonijos literatūra.

Ankstyviausiais Japonijos literatūros kūriniais laikomos dvi istorinės knygos, Kojiki ir bei VIII a. poezijos knyga (万葉集 – Man’jōšiū), visos parašytos kiniškais hieroglifais. Ankstyvuoju Heian laikotarpiu kaip fonogramos buvo sukurta transkripcijos sistema, vadinama kana (hiragana ir katakana). laikoma seniausia prozine knyga japonų kalba.

Maistas

Pagrindinis straipsnis – Japoniška virtuvė.

Sušių lėkšė

Japonijoje vyraujančios kulinarinės tradicijos dalijasi daug panašumų su kitomis Tolimųjų Rytų šalių tradicijomis, nors turi ir daug išskirtinumų, kurios daro šią kulinarijos sistemą garsią visame pasaulyje. Viena japonų virtuvės specifikų, lyginant su kitomis regiono virtuvėmis, yra tai, kad čia vartojama palyginti mažai mėsos. To priežastis – šalyje gyvulininkystė nebuvo paplitusi, o dėl budistinių priesaikų Edo laikotarpiu mėsa praktiškai buvo uždrausta. Vietoj to, Japonijos virtuvėje yra labai didelis jūros produktų vartojimas. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti valgomos žalios, keptos, virtos, virtos riebaluose, džiovintos.

Kaip ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse, Japonijoje yra priimta valgyti medinėmis valgomosiomis lazdelėmis (箸), kurios į Japoniją atkeliavo iš Kinijos. Iš pat pradžių jomis naudojosi tik kilmingieji, tačiau netrukus jos tapo eilinių žmonių valgymo įrankiu. Japonijos, o kartu ir jos virtuvės, ėjimas individualumo link išryškėjo IX a. per Tang dinastijos nuosmukį.

Populiarioji kultūra

Pagrindinis straipsnis – .

Japonijos populiarioji kultūra yra viena iš labiausiai paplitusių ir įtakingiausių populiariųjų kultūrų visame pasaulyje.

Japonijos populiariojoje kultūroje atsispindi ir praeities tradicijos. Sujungus tradicinę medžio graviūrą ir Vakarų meną, atsirado visame pasaulyje išpopuliarėjusios manga ir anime., pristatyta XIX a., yra itin svarbi moderniosios kultūros dalis. Pokario Japoniją stipriai veikė modernioji Europos ir Amerikos muzika, kol galop susiformavo J-pop (japoniška pop muzika).

Šalyje labai populiarūs įvairūs televizijos šou, ypač komedinio pobūdžio, jais domimasi ir užsienio šalyse. Taip daugelyje valstybių išplito Japonijoje atsiradusių „“ ar „“ analogų.

Dėl labai gerai išvystytų moderniųjų technologijų pramonės šalis garsėja ir kompiuterinėmis konsolėmis ir žaidimais. Japonijoje pagamintos žaidimų konsolės kaip Playstation jau yra populiarios nuo devintojo dešimtmečio.

Sportas

Pagrindinis straipsnis – Sportas Japonijoje.

Sumo imtynės

Tradiciškai sumo (相撲 – sumō) yra laikoma Japonijos sporto šaka. Kovos menai, tokie kaip dziudo (柔術 – džiūdžiucu), karate (空手 道 – karate-dō) ir kendo (剣道 – kendō), taip pat yra labai paplitę šalyje. Po Meidži restauracijos į Japoniją suplūdo daug vakarietiškų sporto šakų, įsiskverbusių į Japonijos švietimo sistemą.

Japonijoje įkurta 1936 m. Dabar beisbolas yra populiariausias komandinis sporto žadimas šalyje. Vienas geriausių Japonijos beisbolininkų yra triskart Japonijos Vertingiausiu Žaidėju tapęs , dabar žaidžiantis Šiaurės Amerikos pagrindinėje beisbolo lygoje.

1992 m. įkūrus , futbolas taip pat išplito šalyje. Japonijoje nuo 1981 iki 2004 m. vyko Tarpžemyninė taurė, o 2002 m. – XVII pasaulio futbolo čempionatas (kartu su Pietų Korėja). Japonijos futbolo komandos yra vienos stipriausių Azijoje, triskart laimėjusios AFC Azijos taurę.

Šalyje vis populiaresnis tampa golfas, taip pat ir automobilių sportas, ypatingai ir .

Kita informacija

• Japonijos tarptautiniai santykiai
• Japonijos šventės
• Japonijos mokslas
• Aplinkosauga Japonijoje
• Japonijos sveikatos apsaugos sistema

Šaltiniai

1. Pripažintos regioninės kalbos – , ainų kalba, riūkiū kalba
2. (japonų). . 2019 m. gruodžio 26 d. Suarchyvuotas originalas 2020-04-15.
3. „Surface water and surface water change“. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Nuoroda tikrinta 2020-10-11.
4. „Current Population of Japan as of 2021“. Japan Today. Nuoroda tikrinta 2022-08-10.
5. „World Economic Outlook database: April 2022“. Tarptautinis valiutos fondas. 2022-04-19.
6. Pasak legendos tą dieną Japoniją įkūrė pirmasis Japonijos imperatorius Imperatorius Džimmu. Tai daugiau simboliška.
7. . Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
8. Ginklavimosi biudžetas sudaro 0,9%, o tai yra mažiau nei bet kurios kitos didžiosios valstybės.
9. WHO: Life expectancy in Israel among highest in the world 2010-01-15 iš Wayback Machine projekto.Haaretz, 2009 m. gegužė
10. United Nations World Population Propsects: 2006 revision – Table A.17 for 2005–2010
11. Jesse Arnold. . vt.edu/users/jearnol2. Suarchyvuotas originalas 2007-04-09. Nuoroda tikrinta 2008-12-04.
12. . House of Councillors of the National Diet of Japan. 1946-11-03. Suarchyvuotas originalas 2007-03-17. Nuoroda tikrinta 2008-04-26.
13. . CIA. 2009-06-26. Suarchyvuotas originalas 2015-12-20. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
14. . Japonijos liberalų demokratų partija. Suarchyvuotas originalas 2009-01-12. Nuoroda tikrinta 2009-07-14.
15. Naoto Kan becomes Japan’s new prime minister, BBC News, 2010-05-04
16. „The Japanese Judicial System“. Office of the Prime Minister of Japan. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
17. „"Japonijos civilinis kodeksas"“. Encyclopædia Britannica. 2006. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
18. Mabuchi, Masaru (2001 m. gegužės mėn.). „Municipal Amalgamation in Japan (PDF)“ (PDF). World Bank. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
19. . Microsoft® Encarta® Online Encyclopedia. 2006. Suarchyvuotas originalas 2008-12-16. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
20. „Japan Information—Page 1“. WorldInfoZone.com. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
21. . UN Department of Economic and Social Affairs. Suarchyvuotas originalas 2007-03-21. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
22. . Oregono valstijos universitetas. Suarchyvuotas originalas 2007-02-04. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
23. „Attractions: Hot Springs“. JNTO. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
24. . Japan News Review Society. 2007-08-16. Suarchyvuotas originalas 2016-08-18. Nuoroda tikrinta 2007-08-16.
25. . Embassy of Japan in the USA. Suarchyvuotas originalas 2007-02-13. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
26. „Pasaulio ekonomikos perspektyvos duomenų bazė; šalių palyginimai“. IMF. 2006-09-01. Nuoroda tikrinta 2007-03-14.
27. „NationMaster; Economy Statistics“. NationMaster. Nuoroda tikrinta 2007-03-26.
28. Japonijos ekonomika 2015-12-20 iš Wayback Machine projekto.
29. Rinkos duomenys. 2007-10-11 iš Wayback Machine projekto. Niujorko birža (2006-01-31). Tikrinta 2008-07-25.
30. . CIA. 2006-12-19. Suarchyvuotas originalas 2015-12-20. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
31. Blustein, Paul. „China Passes U.S. In Trade With Japan: 2004 Figures Show Asian Giant’s Muscle“. The Washington Post (2005-01-27). Tikrinta 2008-07-25.
32. Chapter 7 Energy, Statistical Handbook of Japan 2007
33. „Japan taps into ocean winds for power“. ABC News. 2008-01-21. Nuoroda tikrinta 2009-0%-11. {{}}: Patikrinkite date reikšmes: |accessdate= ()
34. Japan’s Road to Deep Deficit Is Paved With Public Works, New York Times in 1997
35. 2004 m. bendras ilgis sudarė 1 177 278 km
36. Chapter 9 Transport 2011-04-27 iš Wayback Machine projekto., Statistical Handbook of Japan
37. „Transport in Japan“. International Transport Statistics Database. iRAP]]. Nuoroda tikrinta 2009-02-17.
38. 平成２０年末現在における外国人登録者統計について
39. . CIA. 2008. Suarchyvuotas originalas 2015-12-20. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
40. Shinsen-kokugojiten (新選国語辞典), Kyōsuke Kindaichi, Shogakukan, 2001,
41. Lucien Ellington (2003-12-01). . Foreign Policy Research Institute. Suarchyvuotas originalas 2007-04-05. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
42. (PDF). . Suarchyvuotas originalas (PDF) 2008-01-02. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
43. (PDF). TSL Education Ltd. 2005-10-28. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-01-09. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
44. OECD’s PISA survey shows some countries making significant gains in learning outcomes, OECD, 04/12/2007. [1]
45. Pasaulį užkariavę Rytų komiksai – pagaliau lietuviškai! 2008-07-26 iš Wayback Machine projekto. (obuolys.lt)
46. . Meiji Gakuin University. Suarchyvuotas originalas 2020-05-09. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
47. „Windows on Asia—Literature : Antiquity to Middle Ages: Recent Past“. Michigan State University, Office of International Studies and Programs. iš originalo 2007-10-11. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
48. „How Japan became a pop culture superpower | The Spectator“. The Spectator. 31 January 2015.
49. Tamaki, Taku (26 April 2017). „Japan has turned its culture into a powerful political tool“. The Conversation (anglų).
50. „'Pure Invention': How Japan's pop culture became the 'lingua franca' of the internet“. . 2020-07-18.
51. „How Japan's global image morphed from military empire to eccentric pop-culture superpower“. . 2020-05-27.
52. „Did manga shape how the world sees Japan?“. BBC. 12 June 2019.
53. „Ghouls, demon slayers and socially anxious students: how manga conquered the world“. The Guardian. 1 November 2022.
54. „Japanese anime: From 'Disney of the East' to a global industry worth billions“. CNN. 29 July 2019.
55. Brzeski, Patrick (16 May 2022). „How Japanese Anime Became the World's Most Bankable Genre“. The Hollywood Reporter. iš originalo Dec 6, 2022.
56. „J-Pop History“. The Observer. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
57. Leonard Herman, Jer Horwitz, Steve Kent, and Skyler Miller. . Gamespot. Suarchyvuotas originalas 2007-09-29. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.{{}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list ()
58. „Culture and Daily Life“. Japonijos ambasada Jungtinėje Karalystėje. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
59. Nagata, Yoichi and Holway, John B. (1995). „Japanese Baseball“. In Pete Palmer (red.). Total Baseball (fourth leid.). Niujorkas: Viking Press. p. 547.{{}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list ()
60. „Soccer as a Popular Sport: Putting Down Roots in Japan“ (PDF). The Japan Forum. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
61. XVII pasaulio futbolo čempionatas vyko Japonijoje ir Pietų Korėjoje
62. Fred Varcoe. . Metropolis. Suarchyvuotas originalas 2007-09-26. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
63. Len Clarke. . Metropolis. Suarchyvuotas originalas 2007-09-26. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.

Nuorodos

Vikiteka: Japonija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Japonija

Oficialios

• Kantei.go.jp – Oficiali ministro pirmininko ir Kabineto svetainė
• Kunaicho.go.jp – Oficiali Japonijos Imperatoriškosios šeimos svetainė.
• Užsienio reikalų ministerija – Detalūs dokumentai apie Japonijos užsienio politiką, švietimo programas, kultūrą ir gyvenimą.
• Shugi-in.go.jp – Oficiali Atstovų rūmų svetainė
• Japonijos parlamento biblioteka (angl.)

Žiniasklaida

• NHK Online 2009-09-20 iš Wayback Machine projekto. (japonų k.)
• Kyodo Naujienos 2008-04-23 iš Wayback Machine projekto. (japonų k.)
• (japonų ir anglų k.)
• Asahi Shimbun (angl.)
• The Japan Times (japonų k.)

Turizmas

• Japonijos nacionalinė turistų organizacija

Kita

• CIA Pasaulio faktų knyga – Japonija 2015-12-20 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
• Encyclopaedia Britannica apie Japoniją
• Hanami Web – Inside Japan
• Japan information network 2007-05-09 iš Wayback Machine projekto.
• Wikimedia Atlas of Japan
• Japonijos mylėtojų kampelis 2012-06-26 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis įtrauktas į kategoriją.