Japonai

Japonai
Japonės su kimono
Gyventojų skaičius	130 mln.
Populiacija šalyse	Japonija:    123 mln.  Brazilija:    2 084 000  Jungtinės Amerikos Valstijos:    1 469 637  Kinija:    140 134  Filipinai:    120 000  Kanada:    109 740  Peru:    103 949  Australija:    89 133  Vokietija:    70 000  Jungtinė Karalystė:    67 998  Argentina:    65 000  Singapūras:    36 963  Pietų Korėja:    36 708  Meksika:    28 100  Taivanas:    20 373
Kalba (-os)	japonų
Religijos	šintoizmas, budizmas, nereligingumas, kitos religijos
Giminingos etninės grupės

Japonai (日本人; Nihonjin, Nipponjin) – tauta, susiformavusi dabartinės Japonijos teritorijoje, kalbanti japonų kalba. Pasaulyje yra apie 130 mln. japonų kilmės žmonių. Daugiausiai japonų gyvena Japonijoje (127 mln.). Taip pat daug japonų gyvena Brazilijoje ir JAV. Japonų kilmės žmonės gyvenantys užsienyje vadinami Nikkeijin (日系人?). Terminas „japonai“ gali būti vartojamas, tam tikrame kontekste, kalbant apie Jamato žmones, Ainu ir Riūkiū gyventojus.

Kultūra

Kalba

Pagrindinis straipsnis – japonų kalba.

Japonų kalba priklauso japonų kalbų šeimai, kuri kartais laikoma izoliuota kalba. Ji susijusi su okinavų kalba (Riūkiū kalbos) ir siūloma abi kalbas priskirti Altajaus kalboms. Japonų kalba naudoja trigubą rašto sistemą: hiragana, katakana ir kandži. Japonijoje suaugusiųjų raštingumas didesnis nei 99 %.

Religija

Pagrindinis straipsnis – Religija Japonijoje.

Japonų religija yra tradiciškai sinkretinė, sudaryta iš budizmo ir šintoizmo elementų. Šintoizmas yra politeistinė vietinė japonų religija be literatūrinio kanono. Šintoizmu savo pretenzijas į sostą grindė Japonijos imperatoriškoji šeima ir 1868 m. jis tapo valstybine religija (tai buvo panaikinta per amerikiečių okupaciją 1945 m.).

Mahajana budizmas atėjo į Japoniją VI a. ir suskilo į daugybę sektų. Dabar populiariausia sekta japonų tarpe yra įkurta .

Dauguma japonų (84 %-96 %) išpažįstą tiek budizmą, tiek šintoizmą. Japonų religingumas nukreiptas į mitologiją, tradicijas, aktyvumą bendruomenėje nei į moralinį vedlį gyvenime.

Literatūra

Pagrindinis straipsnis – Japonijos literatūra.

Kai kurie rašto žanrai atsirado Japonijoje ir su ja siejami. Tarp jų yra haiku, ir „Aš“ novelė, bet dabartiniai japonų rašytojai vengia šių žanrų. Istoriškai daugybė literatūros kūrinių siekė pagauti ar susisteminti tradicines japonų vertybes ir estetiką. Garsiausi iš tokių kūrinių yra Sakmė apie princą Gendži, kurią parašė 1021 m., apie Hejan rūmų kultūrą, Miyamoto Musashi Penkių žiedų knyga apie karinę strategiją, Macuo Bašio Oku no Hosomiči (1691 m.), kelionių literatūra, ir esė „Pagerbiant šešėlius“ (1933 m.), kuris supriešina Rytų ir Vakarų kultūras.

Kai Japonija atsivėrė Vakarams 1854 m., japonai parašė daug knygų tokia tema anglų kalba. Tokioms knygoms priklauso Bušido: Japonijos siela (1900 m.) apie samurajų etiką, Arbatos knyga (1906 m.), kuri aptaria arbatos ceremonijos filosofinę prasmę. Vakariečiai irgi su įvairia sėkme bandė įvertinti japonų kultūrą. Vienas iš žymiausių ir daugiausiai ginčų sukėlusių bandymų yra Ruth Benedict Chrizantema ir kardas (1946 m.).

XX a. rašytojai parodė pokyčius japonų visuomenėje. Žymiausi to meto autoriai yra , , , Yasunari Kawabata, , Yukio Mishima ir . Dabartinėje Japonijoje labai vertinami , Haruki Murakami ir Banana Yoshimoto.

Menas

, japonų literatūros ir folkloro veikėjo, lėlė.

Dekoratyvinis menas Japonijoje siekia priešistorinius laikus. Džiomon keramika kartais turi labai įmantrių papuošimų. Jajoi laikotarpyje menininkai gamino veidrodžius, ietis ir ceremoninius varpelius, vadinamus . Vėliau pilkapiai išsaugojo ypatingą keramiką hanivą ir sienų piešinius.

Nuo Nara laikotarpio suklestėjo dailė, kaligrafija ir skulptūra veikiant stipriai konfucianizmo ir budizmo įtakai iš Korėjos ir Kinijos. Tarp to meto pasiekimų yra Horudžis ir , budistinės šventyklos Nara prefektūroje. Nutrūkus oficialiems ryšiams su Tang dinastija IX a., japonų meną mažiau įtakojo Kinija.

Kilmingieji naudojo prabangų meną ir drabužius papuošti rūmų gyvenimą ir nors tuo metu jų luomas buvo negausus ir nestiprus, išliko daug tų laikų meno pavyzdžių. Po to, kai per Gempei karą buvo užpultas ir sudegintas , buvo įkurtas specialus restauracijos biuras ir Todai-dži tapo svarbiu meno centru. Svarbiausi to meto meninnkai buvo ir .

Muromači laikotarpiu tapyba padarė pažangą atsiradus rašalo ir teptuko technikai, kurios atsiradimą įtakojo dzenbudizmas ir praktikavo tokie meistrai kaip . Sengoku laikotarpiu dzenbudizmo principai buvo įkomponuoti į arbatos gėrimo ceremoniją. Edo laikotarpiu Kano mokyklos daugiaspalviai ekranai buvo labai įtakingi dėl galingų patronų (tarp kurių buvo Tokugavos). Populiarūs menininkai kūrė ukiyo-e trinkelių antspaudus, kuriuos pardavinėjo paprastiems žmonėms klestinčiuose miestuose. Imari puodai buvo labai vertinami netgi Europoje.

Teatre No yra tradicinė kukli dramos forma, atsiradusi tendeme su Kiogen farsu. Palyginti su rafinuotu No paprastumu kabuki, „spalvų sprogimas“, naudoja visus įmanomus scenos triukus pasiekti dramatinį efektą. Vaidinimai vaizduoja tokius sensacingus įvykius kaip savižudybės ir dažnai tą patį įvykį vaizduoja kabuki ir bunraku lėlių teatras.

Nuo Meidži restauracijos Japonija priėmė vakariečių kultūros elementus. Dabar japonų menas varijuoja nuo tradicinio iki vakariečių sekimo, o j-pop, anime ir manga rado gerbėjų visame pasaulyje.

Išnašos

1. . Central Intelligence Agency. Suarchyvuotas originalas 2015-12-20. Nuoroda tikrinta 2020-02-16.
2. „Japan-Brazil Relations“.
3. Bureau, U.S. Census. „American FactFinder - Results“. Factfinder2.census.gov. Nuoroda tikrinta 12 December 2017.
4. 海外在留邦人数調査統計 [Annual Report of Statistics on Japanese Nationals Overseas] (PDF). Ministry of Foreign Affairs of Japan (japonų). 2010 m. spalio 1 d.
5. Agnote, Dario (2006 m. spalio 11 d). . The Japan Times. Suarchyvuotas originalas June 7, 2011. Nuoroda tikrinta 2016 m. rugpjūčio 9 d.
6. Ohno, Shun (2006). „The Intermarried issei and mestizo nisei in the Philippines“. In Adachi, Nobuko (red.). Japanese diasporas: Unsung pasts, conflicting presents, and uncertain futures. p. 97. ISBN .
7. Canada, Government of Canada, Statistics (2013-05-08). „2011 National Household Survey: Data tables – Ethnic Origin (264), Single and Multiple Ethnic Origin Responses (3), Generation Status (4), Age Groups (10) and Sex (3) for the Population in Private Households of Canada, Provinces, Territories, Census Metropolitan Areas and Census Agglomerations, 2011 National Household Survey“. 12.statcan.gc.ca. Nuoroda tikrinta 12 December 2017.{{}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list ()
8. „Japan-Peru Relations (Basic Data)“. Ministry of Foreign Affairs of Japan. Nuoroda tikrinta 12 December 2017.
9. „Annual Report of Statistics on Japanese Nationals Overseas“ (PDF). Ministry of Foreign Affairs of Japan. Nuoroda tikrinta 30 May 2016.
10. . Bib-demografie.de. Suarchyvuotas originalas 9 December 2017. Nuoroda tikrinta 12 December 2017.
11. „英国（グレートブリテン及び北アイルランド連合王国）（United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland）“. Mofa.go.jp. Nuoroda tikrinta 12 December 2017.
12. „Japan-Argentine Relations“. Ministry of Foreign Affairs of Japan.
13. „Argentina inicia una nueva etapa en su relación con Japón“. Telam.com.ar. Nuoroda tikrinta 2016 m. lapkričio 21 d.
14. „Japan-Singapore Relations“. Ministry of Foreign Affairs of Japan. Nuoroda tikrinta 12 December 2017.
15. „Japan-Mexico Relations“. Ministry of Foreign Affairs of Japan. Nuoroda tikrinta 12 May 2015.
16. Japanese ethnicity Encyclopedia Britannica
17. Japan. B. Ethnic Groups 2008-01-22 iš Wayback Machine projekto. Encarta
18. „人類学的にはモンゴロイドの一。皮膚は黄色、虹彩は黒褐色、毛髪は黒色で直毛。言語は日本語。“ 日本人 Kōjien
19. „人類学上は，旧石器時代あるいは縄文時代以来，現在の北海道〜沖縄諸島（南西諸島）に住んだ集団を祖先にもつ人々。“ 日本人
20. „日本民族という意味で、文化を基準に人間を分類したときのグループである。また、文化のなかで言語はとくに重要なので、日本民族は日本語を母語としてもちいる人々とほぼ考えてよい。“ 日本人
21. United States CIA factbook. 2015-12-20 iš Wayback Machine projekto. Accessed 2007-01-15.
22. [1] 2015-12-20 iš Wayback Machine projekto., [2][3] 2006-04-30 iš Wayback Machine projekto.