Tang dinastija kin 唐朝 pinyin Tángcháo Kinijos dinastija valdžiusi 618 907 m po Sui dinastijos Dinastiją pradėjo Li Juana

Tang dinastija (kin. 唐朝, pinyin: Tángcháo) – Kinijos dinastija, valdžiusi 618–907 m., po Sui dinastijos. Dinastiją pradėjo Li Juanas. Jo sūnus Li Šiminis po galutinio valstiečių maištų ir separatinių feodalinių jėgų nuslopinimo ėmė vykdyti pažangią politiką ir Kinija pasiekė savo galios viršūnę. 690–705 m., imperatorei paėmus valdžią, Tang dinastijos valdymą buvo pertraukusi Antroji Džou dinastija. Tang ypač susilpnėjo po sukilimo 755–763 m. Po Tang dinastijos sekė Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių laikotarpis.

History of China
Kinijos istorija
Legendiniai valdovai
Sia dinastija
Šangų dinastija
Džou dinastija
Činų dinastija
Hanų dinastija
Šešių dinastijų laikotarpis
Trys valstybės
Vakarų Dzin
Pietų ir šiaurės dinastijos
Sui dinastija
Tangų dinastija
5 dinastijos ir 10 karalysčių
Songų dinastija
Juan dinastija
Mingų dinastija
Čingų dinastija
Kinijos Respublika
Kinijos Liaudies Respublika

Tang dinastijos valdančioji šeima buvo Li (李). Sostinės – Luojangas ir .

Politinės situacijos kaita

Tang iki An Lušano sukilimo

Tang dinastijos įkūrėjas buvo Li Juanas (Li Yuan), žinomas po mirties gautu vardu (Gaozu). 617 m. iširus Sui valstybei, paragintas sūnaus, Li Juanas sukilo. Į sostą jis pasodino imperatorių marionetę – dar vaiką imperatorių Gongą, tačiau greitai jį nuvertė ir 618 m. įkūrė Tang dinastiją. Po Siuan U (Xuan Wu) vartų incidento, kai Gaodzu sūnus – būsimasis imperatorius (Taizong) – turėjo nužudyti du savo brolius, mėginusius užimti sostą, Gaodzu atsisakė sosto Taidzongo naudai.

Taidzongo valdymas laikomas klestėjimo amžiumi. 630 m. pagaliau buvo nugalėtas turkų chanatas. Buvo kalbama, kad naktimis nebereikia rakinti durų, o kelyje pamestų daiktų niekas nepasisavina. Taidzongo pomirtinis vardas buvo 文武大聖大廣孝皇帝 (Wenwu-dasheng-daguang Xiao Huangdi – Ven’u-dašeng-daguang Siao Huangdi), kas pažodžiui reiškia „Sūniškai nuolankus, mandagus, karingas, didžiai šventas ir žemes išplėtęs imperatorius“.

Imperatorius (Gaozong) tęsė ekspansiją. Atsivėrė keliai į Centrinę Aziją, apie 660 m. nukariauta Mandžiūrija, beveik visas Korėjos pusiasalis. 662 m. Kinija net kišosi į Sasanidų dinastijos vidaus reikalus. Tokiai ekspansijos sėkmei itin svarbi buvo gera karinė organizacija bei valstybės administracija, efektyvi kavalerija, intensyvi diplomatinė veikla. Tačiau, šitaip smarkiai išsiplėtus valstybės teritorijai, buvo sunku sukontroliuoti visas žemes. Klajoklių ir kalnų gyventojų puldinėjimai taip pat nesibaigė. 670–678 m. intensyvius nukariavimus oazijų zonoje pradėjo tibetiečiai, vėliau kinų įtaką Irano teritorijoje susilpnino arabai.

Kinija ir jos sąjungininkės bei priešininkės apie 660 m.

VII amžiaus pabaigoje į valdžią atėjo vienintelė Kinijos istorijoje imperatorė moteris – (Wu Zetian), kurios asmeninis vardas buvo Wu Zhao (U Džao). Tai buvo vienintelė moteris imperatorė per visą Kinijos istoriją. VII a. 4 dešimtmetyje ji tapo Taidzongo sugulove. Jam mirus 649 m. ji, kaip buvo įprasta sugulovėms, turėjo tapti budistų vienuole. Tačiau netrukus po to ją į rūmus grąžino Gaodzongas. Susilpnėjus jo sveikatai, U Džao praktiškai ėmė valdyti šalį. Kai Gaodzongas mirė, ji kurį laiką valdė, pasinaudodama imperatoriais – marionetėmis (sūnumi Džongdzongu – Zhongzong, – tuomet jaunesniu sūnumi Žuidzongu – Ruizong). 690 m. U Džao oficialiai perėmė valdžią į savo rankas: paskelbė Džou (Zhou) dinastijos įkūrimą ir pasivadino imperatore U Dzetiana. Nuo pat tada, kai įgyjo realios galios, imperatorė U stengėsi pašalinti iš valdžios šiaurės vakarų regionų aristokratiją. 684 m. ji įsakė nužudyti kelis šimtus šių aristokratų bei Li šeimos (Tang imperatoriškosios šeimos) narių. Imperatorė U taip pat perkėlė pagrindinę imperatoriaus rezidenciją iš Čanganio į Luojangą, keitė valdininkiją bei administraciją. U Džao iškilimą ypač paskatino budistų parama, imperatorė net buvo paskelbta bodhisatvos Maitrėjos . Savo ruožtu U Džao taip pat buvo dosni budistams.

Imperatorės U valdžia baigėsi 705 m., į sostą sugrįžo Džongdzongas ir valdė iki 710 m. 710 m. jį nunuodijo imperatorienė Vei (Wei) ir į sostą pasodino savo šešiolikmetį sūnų Šaodi (Shaodi). Džongdzongo sūnėnas vėliau atsikratė imperatorienės Vei ir jos imperatoriaus-marionetės.

U Dzetianos ir Vei valdymo metais valstybėje buvo išlaidaujama, valstietiją prislėgė mokesčiai. Tačiau 710–755 m. yra laikomi Tang klestėjimo periodu. Nuo 712 m. valdė imperatorius (Xuanzong). Jam pavyko sutvarkyti ekonomiką, administraciją, politinę situaciją. Kita vertus, ėmė blogėti žemės ūkio sistema ir ypač išaugo karo vadų galia, stiprėjo kaimyninės valstybės. Tarpusavyje kovojo į valdžią grįžę aristokratai ir egzaminų keliu atėję valdininkai. Patekęs į sugulovės Jang Juhuanos (Yang Yuhuan, žinoma kaip Jang Guifei – Yang Guifei) įtaką, Siuandzongas prarado susidomėjimą valstybe.

Kad atsvertų išaugusią Jang Guifei giminaičių įtaką, tuometinis pirmasis ministras Li Linfu rėmė šiaurinių armijų generolus, ypač ne kinų kilmės. Po Li Linfu mirties dėl ministro posto varžėsi vienas tų generolų – (An Lushan) – ir Jang Guifei pusbrolis Jang Guodžongas (Yang Guozhong). Postas atiteko pastarajam, tuomet An Lušanas sukilo.

An Lušano sukilimas

Tang epochoje pagyvėjo ryšiai su šalimis Vakaruose

An Lušano sukilimas (755–763 m.) žymėjo svarbų lūžį Kinijos istorijoje. 755 m. An Lušanas užėmė Luojangą ir pasiskelbė Didžiojo Jan (Yan) imperatoriumi (大燕皇帝). Matydamas, kad imperijos sostinė Čang’anas taip pat pavojuje, imperatorius Siuandzongas pabėgo į Sičuaną. Pakeliui Siuandzongo armija pareikalavo Jang Guodžongo ir Jang Guifei mirties. Imperatorius neturėjo pasirinkimo (armija grasino sukilti) – įsakė įvykdyti mirties bausmę Jang Guodžongui, o Jang Guifei – nusižudyti. Pasiekęs Sičuaną, Siuandzongas atsisakė sosto sūnaus Sudzongo (Suzong) naudai. Sudzongas paskyrė generolus, turėjusius susidoroti su sukilimu. Šie generolai nusprendė pasikviesti šiuolaikinių uigūrų protėvių genčių kariuomenes. Su jų pagalba imperijos pajėgos atsiėmė Čang’aną ir Luojangą.

757 m. An Lušaną nužudė jo paties sūnus. Šį nužudė An Lušano bendražygis Ši Simingas (Shi Siming). Ši Simingas atsiėmė Luojangą, tačiau pats buvo nužudytas savo sūnaus (Si Čao-i). Galiausiai Luojangą vėl atėmė Tang pajėgos, 763 m. Si Čao-i nusižudė, ir sukilimas baigėsi.

Dėl An Lušano sukilimo valstybėje kilo krizė. Suiro sienų gynybos sistema: uigūrai ir tibetiečiai ėmė skverbtis į Tang valdomas žemes. 763 m. tibetiečiai net pasiekė Čang’aną. Kinija prarado daug vakarinių teritorijų, jai nuolat kėlė grėsmę kaimyninės valstybės. Daug miestų šiaurėje sugriauta.

Taip pat iškilo ekonominių problemų, susijusių su žemės ūkio sistemos kontrolės netobulumais. Ekonominiai pokyčiai lėmė tai, kad Kinijoje svarbesni tapo prekybos, o ne žemės ūkio mokesčiai, valstybės politika tapo palanki turtingiems pirkliams. IX a. atsiranda pirmieji popierinių pinigų prototipai.

VIII a. Kinijos svarbiausias centras pamažu keliasi į Jangdzės žemupį. Kinijos Pietuose gausėja gyventojų.

Tang valstybė po sukilimo

Po sukilimo Tang jau nebeatgavo turėtos politinės įtakos tokioje pačioje teritorijoje, kokią turėjo iki sukilimo. Pagausėjo savarankiškų karinių regionų, kuriuose valdė imperatoriaus vietininkai, iš tiesų išrinkti pačių karinių būrių iš vietos gyventojų.

IX a. pabaigoje dėl bado Šiaurės Kinijoje ėmė siausti vagių gaujos. Tai peraugo į sukilimus (Huang Čao – Huang Chao – sukilimas): buvo siaubiami miestai, puldinėjami svetimšaliai, galiausiai padegtas Čang’anas. Miesto griuvėsius galiausiai atėmė svetimšalių pajėgos. Jų vadas Li Kuojungas (Li Kuoyong) 923 m. įkūrė Vėlyvąją Tang dinastiją. Tang imperatoriai, tapę karo vadų marionetėmis, gyveno nebe Čang’anyje, o Luojange.

Vienas sukilimo vadų Džu Venas (Zhu Wen) 907 m. paskelbė įkuriantis Liang (Vėlyvąją Liang – Hou Liang) imperiją ir taip pradėjo Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių laikotarpis. Tai – oficiali Tang dinastijos pabaiga, tačiau realios valdžios ji neturėjo jau nuo 885 m.

Valdovai

¹	Asmeninis vardas	Lietuviškai	Valdymo metai	Laikotarpio pavadinimas²	Laikotarpio datos
高祖	Lǐ Yuān 李淵	Gaodzu;	618–626 m.	Wǔdé (武德; ude)	618–626 m.
太宗	Lǐ Shìmín 李世民	Taidzong;	626–649 m.	Zhēnguān (貞觀; dženguan)	627–649 m.
高宗	Lǐ Zhì 李治	Gaodzong;	650–683 m.	Yǒnghuī (永徽; jonghui) Xiǎnqìng (顯慶; siančing) Lóngshuò (龍朔; longšuo) Líndé (麟德; linde) Qíanfēng (乾封; čianfeng) Zǒngzhāng (總章) Xiánhēng (咸亨;sianheng) Shàngyuán(上元) Yífèng (儀鳳 ; ifeng) Tiáolù (調露; tiaolu) Yǒnglóng (永隆; jonglong) Kāiyào (開耀; kaijao) Yǒngchún (永淳; jongčun) Hóngdào (弘道; hongdao)	650–655 m. 656-661 m. 661-663 m. 664-665 m. 666-668 m. 668-670 m. 670-674 m. 674-676 m. 676-679 m. 679-680 m. 680-681 m. 681-682 m. 682-683 m. 683 m.
Zhōngzōng 中宗	Lǐ Xiǎn 李顯 arba Lǐ Zhé 李哲	Džongdzong; / Li Dže	684 m. (ir 705–710)	Sìshèng (嗣聖; sišeng)	684 m.
Ruìzōng 睿宗	Lǐ Dàn 李旦	Žuidzong;	684 m. (ir 710–712)	Wénmíng (文明; venming)	684 m.
武后	Wǔ Zétiān 武則天	Uhou;	684–705 (690–705 m. Džou dinastija)	Guāngzhái (光宅) Chuígǒng(垂拱;čuigong) Yǒngchāng(永昌) Zàichū(載初;dzaiču)	684 m. 685-688 m. 689 m. 690 m.
Zhōngzōng 中宗	Lǐ Xiǎn 李顯 arba Lǐ Zhé 李哲	Džongdzong; / Li Dže	705–710 m. (ir 684 m.)	Shénlóng (神龍; šenlong) Jǐnglóng (景龍; dzinglong)	705–707 m. 707-710 m.
Shàodì 少帝	Lǐ Chóngmào 李重茂	Šaodi;	710 m.	Tánglóng (唐隆; tanglong)	710 m.
Ruìzōng 睿宗	Lǐ Dàn 李旦	Žuidzong;	710–712 m. (ir 684)	Jǐngyún (景雲; dzingjun) Tàijí (太極; taidzi) Yánhé (延和; janhe)	710–711 m. 712 m. 712 m.
玄宗	Lǐ Lóngjī 李隆基	Siuandzong;	712–756 m.	Xiāntiān (先天; siantian) Kāiyuán (開元; kaijuan) Tiānbǎo (天寶;tianbao)	712–713 m. 713-741 m. 742-756 m.
Sùzōng 肅宗	Lǐ Hēng 李亨	Sudzong;	756–762 m.	Zhìdé (至德; džide) Qiányuán (乾元; čianjuan) Shàngyuán (上元)	756–758 m. 758-760 m. 760-761 m.
Dàizōng 代宗	Lǐ Yù 李豫	Daidzong;	762–779 m.	Bǎoyìng (寶應; baoing) Guǎngdé (廣德; guangde) Yǒngtài (永泰; jongtai) Dàlì (大曆; dali)	762–763 m. 763-764 m. 765-766 m. 766-779 m.
Dézōng 德宗	Lǐ Kuò 李适	Dedzong;	780–805	Jiànzhōng (建中) Xīngyuán (興元; singjuan) Zhēnyuán (貞元; dženjuan)	780–783 m. 784 m. 785-805 m.
Shùnzōng 順宗	Lǐ Sòng 李誦	Šundzong;	805 m.	Yǒngzhēn (永貞; jongdžen)	805 m.
Xiànzōng 憲宗	Lǐ Chún 李純	Siandzong;	806–820 m.	Yuánhé (元和; juanhe)	806–820 m.
Mùzōng 穆宗	Lǐ Héng 李恆	Mudzong;	821–824 m.	Chángqìng (長慶; čangčing)	821–824 m.
Jìngzōng 敬宗	Lǐ Zhàn 李湛	Dzingdzong;	824–826 m.	Bǎolì (寶曆; baoli)	824–826 m.
Wénzōng 文宗	Lǐ Áng 李昂	Vendzong;	826–840 m.	Bǎolì (寶曆; baoli) Dàhé (大和)/Tàihé (太和) Kāichéng (開成; kaičeng)	826 m. 827-835 m. 836-840 m.
Wǔzōng 武宗	Lǐ Yán 李炎	Udzong;	840–846 m.	Huìchāng (會昌; huičang)	841–846 m.
Xuānzōng 宣宗	Lǐ Chén 李忱	Siuandzong;	846–859 m.	Dàchōng (大中; dačong)	847–859 m.
Yìzōng 懿宗	Lǐ Cuǐ 李漼	Idzong;	859–873 m.	Dàchōng (大中; dačong) Xiántōng (咸通; siantong)	859 m. 860-873
Xīzōng 僖宗	Lǐ Xuān 李儇	Sidzong;	873–888	Xiántōng (咸通; siantong) Qiánfú (乾符; čianfu) Guǎngmíng (廣明) Zhōnghé (中和; džonghe) Guāngqǐ (光啟; guangči) Wéndé (文德; vende)	873–874 m. 874-879 m. 880-881 m. 881-885 m. 885-888 m. 888 m.
Zhāozōng 昭宗	Lǐ Yè 李曄	Džaodzong;	888–904 m.	Lóngjì (龍紀; longdzi) Dàshùn (大順; dašun) Jǐngfú (景福; dzingfu) Qiánníng (乾寧; čianning) Guānghuà (光化) Tiānfù (天復; tianfu) Tiānyòu (天佑; tianjou)	889 m. 890-891 m. 892-893 m. 894-898 m. 898-901 m. 901-904 m. 904 m.
Aīdì/Zhāoxuāndì 哀帝/昭宣帝	Lǐ Zhù 李柷	Aidi/Džaosiuandi;	904–907 m.	Tiānyòu (天佑; tianjou)	904–907 m.
1 Paprastai valdovas įvardijamas prieš šventyklos vardą pridedant dinastijos pavadinimą (Tang). NB: imperatorės Wu (U) vardas buvo pomirtinis vardas (ne šventyklos). 2 Laikotarpio pavadinimas – imperatoriaus valdymo devizas, pagal kurį jo era skirstoma į atskirus laikotarpius. Skliausteliuose kursyvu – lietuviška pavadinimo transkripcija.

Valstybė

Kinijos administracinio aparato ištakos siekia IV–III a. prieš mūsų erą. VII mūsų eros amžiuje administracijos sistema jau buvo išsikristalizavusi. Tang administraciją sudarė šie pagrindiniai organai:

Valstybės reikalų departamentas, kurį sudarė šešios ministerijos: Pareigybių, Finansų, Ritualų, Karo, Bausmių ir Visuomeninių darbų.
Imperatoriškoji kanceliarija, kuri rūpinosi imperatoriaus dekretais.
Valstybinis sekretoriatas, atsakingas už oficialių tekstų rašymą.
Valstybės taryba, kuri susidėjo iš svarbiausių valstybės asmenų.

Centrinei administracijai buvo pavaldi didelių regionų administracija.

624 m. sudarytas Tang kodeksas. Jam būdinga tai, kad nusikaltimo sunkumas priklauso ne tik nuo paties nusikaltimo pobūdžio, bet ir nuo nusikaltėlio ir aukos tarpusavio santykio.

Įvesta griežta mokesčių sistema. Suklestėjo valstybinių egzaminų sistema.

Žemės sklypai buvo skiriami arba tik savininko gyvenimo laikotarpiui, arba buvo nuolatiniai. Taip pat buvo įvairių valstybinių, vienuolynų, viešųjų žemių. Kad būtų galima kontroliuoti sklypų skirstymą, buvo būtini kuo tikslesni duomenys apie gyventojus. Tokia sistema buvo pakankamai nepatogi, žmonės sugebėdavo ją apeiti.

Tang laikotarpiu auga ir plečiasi miestai, tačiau jie dar neturi savo savivaldos.

Kultūra

Žirgai buvo svarbi Tang aristokratijos gyvenimo dalis

Tang laikotarpiu susikūrė pagrindinės kiniškos budizmo mokyklos. VIII a. susiformuoja . Kinų budistai keliavo į Indiją, versdavo budistinius tekstus į kinų kalbą. Taip pat į Kiniją atkeliavo , , zoroastrizmas. Tačiau 842–845 m., pasikeitus nuotaikoms valstybėje, svetimšališki kultai buvo uždrausti. Ypač kliuvo budizmui: daug vienuolių sekuliarizuota, atimti vienuolynų turtai.

Apskritai IX a. pradžioje, po An Lušano sukilimo, buvusi atvira įtakoms iš kitur valstybė tampa uždaresnė. Visuomenėje jaučiamas nepakantumas svetimoms įtakoms, siūloma grįžti prie tradicijų, kurias neva suteršė barbarų kišimasis. Sugrįžimo prie tradicijų judėjimas pirmiausia pasireiškė literatūroje kaip Guven (guwen – 古文) – „senosios kultūros“ – idėja: kūrybą reikia susieti su morale ir politika, kurios turi būti pagrįstos senoviniais standartais.

Klestėjo , tapyba, istoriografija. Tang laikų poetai – vieni garsiausių Kinijos poetų (Li Bai, Song Zhiwen, Wang Wei ir kt.). Taip pat atsiranda istoriografijos kritika bei naujo tipo istorinių veikalų (politinės ir istorinės enciklopedijos, apimančios daugiau nei vienos dinastijos valdymą).

Tang laikotarpiu vyksta filmo „“ veiksmas.

Nuorodos ir šaltiniai

Naujoji Tang istorija (vertimas į anglų kalbą) 2006-05-05 iš Wayback Machine projekto.
300 Tang epochos eilėraščių
Apie imperatorę U
Jacques Gernet, „A History of Chinese Civilization“