Zoroastrizmas

Zoroastrizmas (pers. ﺖﺸﺗﺭﺯ; taip pat vadinama mazdizmu) – religija, VI amžiuje pr. m. e. Baktrijoje susiformavusi ir paplitusi dabartinio Irano teritorijoje. Irane iki šiol yra išlikę šios religijos sekėjų. Tai antra seniausia žinoma monoteistinė religija po judaizmo. Zoroastrizmo pradininku laikomas Zaratustra.

Senovės civilizacija: Senovės Persija (Ērān)
Istorija
:
, ,
Religija

Faravaharas, arba Feroharas – vienas pagrindinių zoroastrizmo simbolių, kuris, kaip manoma, vaizduoja arba . Faravaharas reljefe. Persepolis, Iranas.

Šventoji zoroastrų piligriminė šventovė Jezde (Iranas)

Senovinė zoroastrų šventovė netoli Baku, Azerbaidžane. Dar XIX a. ir XX a. pradžioje šioje šventovėje lankėsi Zaratustros pasekėjai iš Indijos

Prie Jezdo miesto iki šiol išlikęs „Tylos bokštas“, arba „dakhma“, kuriame tradiciškai buvo praktikuojamas būdas, kuomet į bokšto viršų atnešdavo mirusius ir palikdavo kad juos sulestų grifai.

Dar prieš zoroastrizmo bei vedų religijų atsiradimą greičiausiau būta bendros indoiranėnų religijos, kurios bruožai atsispindi tiek Avestos, tiek vedų sakraliniuose tekstuose. Pastarųjų religijų tradicijoms buvo būdingas simnolinio-ritualinio gėrimo haomos (somos) vartojimas. Tačiau Zaratustra nepripažino iki tol garbintų dievybių bei pasmerkė gyvūnų aukojimo ritualą antropomorfiškai haomos dievybei bei enteogenų vartojimą. Nepaisant to, haomos gėrimo ritualai vėliau buvo atkurti.

Zoroastrizmas akcentuoja tiesą ir teisingumą, tačiau atmetami celibatas ir asketiška gyvensena. Tikintieji praktikuoja įvairius ritualus, tarp kurių yra ir ugnies garbinimas, .

Teologija

Zoroastrizmas remiasi principu – egzistuoja dvi jėgos. Gėrio jėga yra tikrasis dievas – Ahūra Mazda (Išmintingasis Viešpatis), o blogio jėga yra piktoji dvasia, vadinama Angra Mainjumi. Pasaulyje nuolatos vyksta šių dviejų jėgų kova ir kiekvienas žmogus pasirenka į kurią pusę stoti. Zoroastrai tiki, kad galų gale laimės Ahūra Mazda.

Spėjama, jog kai kurios zoroastrizmo religinės idėjos – paskutiniojo teismo, mirusiųjų prisikėlimo, dangaus ir pragaro, angelologija ir kt., tapo sudėtine vėlesnių abraomiškųjų religijų teologijos dalimi.

Istorija

Zoroastrizmo pradininku laikomas Zaratustra, Vakaruose žinomas kaip Zoroastras. Zaratustra parašė ir dalį religijos šventosios knygos – Avestos. Tai buvo oficiali Sasanidų Persijos religija ir turėjo didelę reikšmę Achemenidų laikais.

Nors zoroastrizmas pačiam Zaratustrai gyvam esant nebuvo labai populiarus, vėliau jį praktikavo Persijos karaliai (Persijai tuo metu priklausė ir Iranas). Vėliau Persijos teritoriją užėmė Aleksandras Makedonietis ir zoroastrizmas beveik išnyko, tačiau jis vėl atgijo Persijai atgavus nepriklausomybę (apie 226 m. e. m.) ir tapo valstybine Persijos religija.

651 m. e. m. arabai užkariavo Persiją ir daugelis gyventojų atsivertė į islamą. Zoroastriečiai buvo persekiojami, jų tikėjimas buvo užgniaužtas, šventyklos sugriautos. Tačiau per islamo užkariautojų įsiveržimus dešimtys tūkstančių iš Persijos pabėgo į Indiją, kurioje gavo prieglobstį su sąlyga, kad nesituoks su kito tikėjimo išpažinėjais ir nebandys atversti hinduizmo išpažinėjų daugumos į zoroastrų tikėjimą.

Po intensyvių represijų XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje zoroastrų padėtis pagerėjo. Spaudžiama Britų imperijos, Kadžarų dinastija panaikino ilgą laiką galiojusią džiziją ir valstybės remiamą persekiojimą prieš bendruomenę. Nuo 1925 m. iki 1979 m. valdžiusi atvirai pripažino Persijos zoroastriškąsias šaknis. , būdamas naujo nacionalistinio judėjimo dalimi, ėmėsi plataus masto Persijos kultūrinio perorientavimo, orientuodamasis į senovės istoriją. Jis sugrąžino šalies seną pavadinimą, kaip ją vadino Sasanidai – Iranas, pervadino mėnesius pagal zoroastrų kalendorių. Mohammadas Reza Šachas Pahlavis labai vertindamas pranašo Zaratustros indėlį į senovės persų kultūrą tęsė daugelį savo tėvo susitaikinimo darbų. Šachas taip pat įgyvendino daug socialinių reformų, kuriomis siekė iškelti zoroastrus į beveik lygiavertę padėtį su musulmonų absoliučia dauguma. Tačiau 1978–1979 m. Irane įvykusi revoliucija staiga nutraukė šį trumpą zoroastrams laisvės laikotarpį.

Mirusiųjų laidojimas

Zoroastrai kaip laidojimo praktikos dalį naudodavo taip vadinamus „tylos bokštus“, kurie vadinami „dakhma“.

Jezdo tylos bokšte mirusiųjų kūnai buvo iškeliami į bokšto viršų, suguldomi koncentriniais ratais į bokšto centrą nukreiptomis pėdomis ir paliekami, kad juos sulestų grifai. Vaikai buvo dedami į vidinį žiedą, moterys – į tarpinį, o vyrai – į išorinį žiedą. Kai iš kūnų buvo pašalinta mėsa, raumenys ir organai, o skeletai išbalinti ir susilpninti saulėje, jų kaulai buvo sudedami į bokšto viršaus centre esančią duobę, kad suirtų. Toks jų nuo seno praktikuojamas laidojimo būdas yra tradicijos dalis ir vadinamas . Pagal šios religijos tikėjimą, po mirties kūnas tampa nešvarus, kuomet piktosios dvasios, arba taip vadinamas „nasu“, ateina užpulti mirusiojo kūną ir sielą. Anot religijos – „nasu“ užteršdami mirusio kūną, kelia grėsmę ir gyviesiems. Tad dangiškasis laidojimas laikomas švaria mirtimi, nes apsaugo nuo ilgo puvimo proceso – kadangi plėšrieji paukščiai, pavyzdžiui, grifai, gali sulesti kūną iki kaulų vos per keletą valandų.

Kai prieš tūkstantmečius buvo pastatyti, Jezdo „Tylos bokštai“ buvo toli nuo dabartinio Jezdo miesto šurmulio, bet bėgant laikui miestas išsiplėtė iki tylos bokštų. Dabar tylos bokštai nebenaudojami tokiam laidojimui – zoroastrai ėmė taikyti alternatyvius „švarios mirties“ metodus, pavyzdžiui, laidoti kūnus cementu išklotuose karstuose, kad būtų išvengta žemės užteršimo.

Nors Jezdo „Tylos bokštai“ dabar yra reliktas, zoroastrai kitose vietose palaiko dakhmos tradiciją. Indijos parsai zoroastrai vis dar praktikuoja tokį tradicinį laidojimą po atviru dangumi, nors pastaraisiais dešimtmečiais šį ritualą atlikti tapo sunkiau dėl smarkiai sumažėjusios grifų populiacijos. Pasak 2012 m. šaltinių, kad pagreitintų kūno irimą dėl intensyvaus karščio, Mumbajaus zoroastrų bendruomenė eksperimentuoja su saulės koncentratoriais. Taip pat buvo pasiūlyta įsteigti grifams specialias prieglaudas, kad būtų galima išauginti daugiau šių plėšriųjų paukščių, kurie galėtų lesti mirusių žmonių kūnus.

Bendruomenės demografija

2011 m. pasaulyje buvo priskaičiuota nuo 111 691 iki 121 962 zoroastrų bendruomenės tikinčiųjų, kurių skaičius mažėja, nors anot 2008 m. šaltinių, didžiausias jų skaičius galėtų sudaryti apie 190 000 žmonių. Pavyzdžiui, nors Jezdas yra šios religijos gimtinė, iš 433 836 miesto gyventojų tik 200 vis dar išpažįsta zoroastrizmą, nes dėl migracijos, prievartinių atsivertimų ir šimtmečius trukusios priespaudos zoroastrų skaičius radikaliai sumažėjo. Nepaisant mažėjančio skaičiaus, zoroastrai tebėra labai susiskaldę dėl to, ar pripažinti tarpkonfesines šeimas, jau nekalbant apie tai, ar priimti į zoroastrų bendruomenę asmenis, kurie nebuvo iš kartos į kartą praktikuojantys.

Nuo to laiko, kuomet islamo platintojų zoroastrai buvo pradėti persekioti, iki šių dienų Indijoje išliko didžiausia zoroastrų bendruomenė ir vienintelė pasaulyje vieta (netoli Mumbajaus), kur iki šiol veikia „Tylos bokštas“, kur praktikuojamas zoroastrų mirusiųjų bendruomenės tradicinis dangiškasis laidojimas.

Lentelėje pateiktas zoroastrų didžiausių bendruomenių pagal šalis skaičius 2004 ir 2012 m.:

Šalis arba regionas	2012 m.	2004 m.
Indija	61 000	69 601
Iranas	25 271	24 000
JAV	14 405	10 794
Kanada	6 442	5 975
Jungtinė Karalystė	5 500	5 000
Australija	2 577	2 601
Persijos įlankos regionas	1 900	2 200
Pakistanas	1 675	2 121
Naujoji Zelandija	1 231	900
Europa ir Centrinė Azija	1 000	1 000
Singapūras	372	162
Honkongas	204	210
Pietų Afrika	134	114
Rytų Afrika	37	78
Šri Lanka	37	66
Malaizija	43	30
Japonija	21	30
Seišelių salos	21	21
Kinija	21	20

Šaltiniai

Vikiteka: Zoroastrizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. britannica.com / How Have Zoroastrians Been Treated in Muslim Iran? | Encyclopædia Britannica
2. slate.com / Towers of Silence: The Zoroastrian Sky Burial Tradition; BY ELLA MORTON | OCT 15, 2014]
3. Abdullaev, Kazim (2010-12-01). „Sacred Plants and the Cultic Beverage Haoma“. Comparative Studies of South Asia, Africa and the Middle East. 30 (3): 329–340. doi:10.1215/1089201X-2010-017. ISSN 1089-201X. PDF
4. Zoroastrizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
5. „Zoroastrianism“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2019-12-22.
6. „Sakralūs pasaulio tekstai: Avestos biografija“. Vilniaus universitetas. Nuoroda tikrinta 2019-12-22.
7. Mark, J. J. (2019, December 12). Zoroastrianism. Ancient History Encyclopedia.
8. time.com / The Last of the Zoroastrians; By Deena Guzder | Dec. 09, 2008
9. fezana.org / THE ZARATHUSHTI WORLD; Source: Roshan Rivetna, “The Zarathushti World, a 2012 Demographic Picture,” FEZANA Journal, Fall 2013