Naujoji Zelandija

Naujoji Zelandija angl. New Zealand maor. Aotearoa
Vėliava Herbas
Himnas: „Dieve, ginki Naująją Zelandiją“
Naujoji Zelandija žemėlapyje
Valstybinė kalba	maorių, anglų
Sostinė	Velingtonas
Didžiausias miestas	Oklendas
Valstybės vadovai  • Karalius  • Generalgubernatorius  • Premjeras	Karolis III Cindy Kiro Jacinda Ardern
Plotas  • Iš viso  • % vandens	268 680 km^2 (73) 2,1 %
Gyventojų  • 2017  • Tankis	4 604 871 (127) 15,17 žm./km^2 (161)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2019 216,12 mlrd. $ (64) 26 000 $ (29)
Valiuta	Naujosios Zelandijos doleris (NZD)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC +12 UTC +13
Nepriklausomybė Paskelbta	nuo Jungtinės Karalystės 1907 m. rugsėjo 26 d.
Interneto kodas	.nz
Šalies tel. kodas	+64

Naujoji Zelandija (maor. Aotearoa, angl. New Zealand) – salų valstybė Ramiajame vandenyne. Naujoji Zelandija yra apie 2000 km į pietryčius nuo Australijos.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Naujosios Zelandijos istorija.

Naujosios Zelandijos salas nuo XI – XIV a. apgyvendino polineziečių gentys. Labiausiai įsitvirtino maoriai ir (Čatamo salose). Maoriai įsikūrė Šiaurės ir Pietų salų pakrantėse. Jie vertėsi medžiokle, maisto rinkimu. Gyveno bendruomenėmis, kurioms vadovavo genčių vadai.

1642 m. Naująją Zelandiją pasiekė pirmasis europietis – Abelis Tasmanas. 1769 m. salų pakrantes tyrinėjo anglų jūrininkas Džeimsas Kukas. Jis Naująją Zelandiją paskelbė Anglijos valda, tačiau Anglija tik po 75 metų pradėjo salų kolonizaciją. XVIII a. pab. – XIX a. pr. britai pradėjo steigti kolonijas pakrantėse, vykdyti krikščioniškas misijas. Tačiau maoriai intensyviai priešinosi kolonizacijai (). 1840 m. sudaryta Vaitangos taikos sutartis, kuri skelbė, kad N. Zelandija tampa JK kolonija, bet maoriai išsaugo savo žemes. Tačiau kolonizatoriai nepaisė vietinių gyventojų interesų ir toliau vykdė sparčią kolonizaciją, užgrobdami vis naujas žemes. Dėl to iki pat XX a. pr. vyko kovos tarp maorių ir kolonistų (). Iki 1841 m. Naujoji Zelandija priklausė Naujojo Pietų Velso kolonijai, vėliau tapo savarankiška, su sostine Oklende. 1852 m. įkurtas Naujosios Zelandijos parlamentas. 1860 m. atradus aukso, prasidėjo didelė imigracija. Tačiau aukso atsargoms išsekus, daugelis ėmė verstis žemės ūkiu. 1893 m. Naujoji Zelandija tapo pirmąja pasaulio valstybe, suteikusia moterims rinkimų teisę. 1907 m. šalis tapo nepriklausoma Tautų Sandraugos nare. Zelandija aktyviai rėmė JK , I ir II pasauliniuose karuose, Sueco krizės metu.

XX a. vid. šalis susidūrė su socialinėmis problemomis: žemių netekę ir nuskurdę maoriai ėmė keltis gyventi į miestus. Čia jie susidūrė su diskriminacija, rasizmu, ir eurocentristiniu požiūriu. Taip pat dalis gyventojų protestavo prieš valstybės dalyvavimą JAV ir JK vykdomoje imperialistinėje politikoje, gamtos niokojimą, socialines problemas. Tik XX a. pab. pavyko išspręsti maorių integraciją, ekologines ir socialines problemas.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – .

Naujosios Zelandijos politinė sistema – konstitucinė monarchija su parlamentine demokratija. Šalies formalus valdovas – karalius Karolis III, valdantis per atstovą – generalgubernatorių.

Parlamentas vienerių rūmų, 120 narių. Ministrus skiria parlamentas. Rinkimai rengiami kas treji metai.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Naujosios Zelandijos regionai.

N. Zelandijos žemėlapis

Naujojoje Zelandijoje pirmojo lygmens administraciniai vienetai vadinami regionais, nors jų statusas bei oficialūs pavadinimai gali skirtis. Regionų sąrašas:

Šiaurinėje saloje: (Bay of Plenty) (Gisborne) (Hawke’s Bay) (Manawatu-Wanganui) (Northland) (Auckland) (Taranaki) (Waikato) (Wellington)

Pietinėje saloje: (Canterbury) (Marlborough) (Nelson) (Otago) (Southland) (Tasman) (West Coast)

Kitose salose: (Chatham Islands)

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Naujosios Zelandijos geografija.

N. Zelandija iš kosmoso

Be daugelio kitų salų Naująją Zelandiją sudaro dvi didžiausios – Pietinė ir Šiaurinė salos, atskirtos Kuko sąsiauriu. Šaliai tiesiogiai pavaldžios ir didžiąsias salas supančios salos (Stiuarto, , , ), ir toliau nutolę salynai: , Oklendo, Kempbelo, Antipodų, , Kermadeko salos. Naujoji Zelandija taip pat turi priklausomas teritorijas (dependency) – Niuė, Kuko salos, Tokelau.

3/4 salų paviršiaus užima kalnai, aukštumos ir kalvos. Pietinės salos vakariniu pakraščiu driekiasi Pietų Alpės, iškylančios į 3764 m Kuko kalną. Pietų Alpes dengia dideli ledynų plotai (>1000 km²). Šiaurės salos centrinėje dalyje iškilusi vulkaninė plynaukštė su seismiškai aktyvia Taupo vulkanine sritimi. Čia stūkso Ruapehu, Taranakio, Tongariro ir kt. ugnikalniai, gausu geizerių, karštųjų versmių.

Aoraki (Kuko k.)

Oklendas

Klimatas Šiaurės saloje ir Pietų salos šiaurėje subtropinis, jūrinis, likusioje dalyje – vidutinių platumų. Sausio mėnesį temperatūros šiaurėje viršija 20-25 °C, tačiau kalnuose vos viršija 10 °C. Liepą atitinkamai 10-15 °C šiaurėje ir žemiau 0 °C Pietų Alpėse. Kritulių pavėjiniuose šlaituose 2000-5000 mm per metus, priešvėjiniuose – 400–700 mm. Upės neilgos, vandeningos (svarbiausios , Tongariras, ). Gausu ežerų, ypač vulkaninės (Šiaurės s.) bei ledyninės (Pietų s.) kilmės. Apie 20 % šalies ploto dengia miškai (mišrieji ir plačialapių, subtropiniai), nemaži pievų, krūmynų, viržynų plotai. Net 3/4 augalijos endeminė. Taip pat daug endeminių gyvūnų, ypač paukščių rūšių.

Didžiausi miestai:

• Šiaurinėje saloje:
  • Velingtonas (Wellington) – apie 300 tūkst. gyv.
  • Oklendas (Auckland) – apie 1,2 mln. gyventojų
  • Hamiltonas (Hamilton) – apie 100 tūkst. gyv.

• Pietinėje saloje:
  • Kraistčerčas (Christchurch) – apie 300 tūkst. gyv.
  • Danidinas (Dunedin) – apie 100 tūkst. gyv.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – .

Naujoji Zelandija yra moderni, aukšto ekonominio išsivystymo kapitalistinė valstybė. Didelę BVP dalį sudaro pajamos iš žemės ūkio produkcijos. Veisiamos avys, galvijai, kiaulės. Auginami kviečiai, avižos, kiviai, citrusiniai ir kiti vaisiai. Žvejyba. Išgaunamos gamtinės dujos, geležis, varis, švinas, cinkas, akmens ir rusvosios anglys, auksas. Maisto, lengvoji (ypač vilnos), mašinų, medienos apdirbimo, metalurgijos, chemijos, celiuliozės pramonė. Elektros energija gaminama hidroelektrinėse, geoterminėse elektrinėse.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – .

Naujojoje Zelandijoje gyvena apie 4,1 mln. gyventojų, iš jų 78 % europietiškos kilmės (). Tai daugiausia anglai, airiai, olandai, italai, pietų slavų tautos. 14,6 % yra vietiniai salų gyventojai – maoriai (gyvena daugiausia Šiaurės saloje). 9,2 % – imigrantai iš Rytų Azijos (Kinijos, Taivano, Korėjos, Honkongo miesto (Kinijoje), Japonijos). Dar 6,9 % – išeiviai iš kitų Okeanijos salų (Kuko salų, Niuės, Samoa, Tongos ir kt.).

53 % naujazelandiečių išpažįsta krikščionybę (anglikonai, presbiterionai, katalikai, metodistai, baptistai), 32 % gyventojų – netikintys. Nemažai maorių yra Ratana bažnyčios nariai. Yra šiek tiek hinduistų, budistų, musulmonų.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – .

Maorių kariai

Naujosios Zelandijos kultūra – britiškos kultūros ir vietinių polinezietiškų tradicijų mišinys.

Kita informacija

• Naujosios Zelandijos miestai
• Naujosios Zelandijos regbio rinktinė

Šaltiniai

1. , Pasaulio Bankas, 2020-07-01. Suarchyvuotas originalas. Nuoroda tikrinta 2020-08-25.
2. Naujoji Zelandija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-05-13.

Vikiteka: Naujoji Zelandija – vaizdinė ir garsinė medžiaga