Celiuliozė

Celiuliozė
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
Molinė masė
Rūgštingumas (pKa)
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis
Išvaizda
Lydymosi t°
Virimo t°
Lūžio rodiklis (nD)
Klampumas
Tirpumas H2O
Šiluminis laidumas
Farmakokinetinė informacija
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
NFPA 704
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma
Dipolio momentas
Simetrijos grupė
Termochemija
Giminingi junginiai
Giminingi
Giminingi junginiai
Giminingos grupės

Celiuliozė – (C₆H₁₀O₅)_n gamtinis polisacharidas, susidedantis iš D-gliukozės likučių sujungtų .

Žmogaus žarnyne celiuliozė nevirškinama, tačiau mityboje ji yra svarbi dalis ir jos priklauso būti. Mityboje randama celiuliozė, vadinama maisto skaiduloms arba ląsteliena, pasitaiko vaisiuose ir daržovėse. Ji yra svarbi normaliam žmogaus žarnyno veikimui, nes skatina peristaltiką, padeda su išmatomis šalinti kai kurias medžiagų apykaitos atliekas (pvz., , susidarančius skaldant hemoglobino grupes).

Celiuliozės molekulės yra linijinės struktūros ir didelės molekulinės masės. Jos ištiestos . Tai seka iš elementarių grandžių sujungimo pagal .

Kiekvienoje elementarioje grandyje yra trys . Tos grupės sudaro daugybę tarp makromolekulių, todėl celiuliozė mechaniškai tvirta. Būtent šią jos savybę panaudoja gamta: celiuliozė – konstrukcinė augalų medžiaga (medienoje jos yra ~50 %). Augalinėse ląstelėse ji sudaro ląstelės sienelės kaip armatūrą, kur tarpai užpildyti kitais angliavandeniais (pvz., pektinais).

Supinti celiuliozės plaušeliai sudaro popieriaus pagrindą (filtravimo popierius – praktiškai gryna celiuliozė). Gaminant popierių, reikia atskirti celiuliozę nuo kitų junginių, esančių medienoje. Kai kuriuose augaluose (linuose, kanapėse, medvilnėje ir t. t.) celiuliozės molekulės išsidėsčiusios lygiagrečiai ir sudaro pluoštą. Atskirti nuo kitų augalo dalių, tie natūralūs pluoštai vartojami gaminti siūlams, audiniams, lynams, vatai.

Norint pagaminti pluoštą iš celiuliozės, gautos perdirbant medieną, reikia visas jos molekules suorientuoti lygiagrečiai viena kitai. Tam tikslui polimero tirpalas arba lydalas paprastai spaudžiamas per labai mažo skersmens skylutę (). Bet celiuliozė kaitinama nesilydo, o skyla ir netirpsta jokiuose tirpikliuose. Ją galima ištirpinti tik chemiškai modifikuotą.

Celiuliozė turi -OH grupių, todėl ji sudaro esterius ir su , ir su rūgštimis. Tose medžiagose tarp molekulių arba visai nebūna (jeigu jos visos -OH grupės virto esterinėmis), arba jų daug mažiau negu pradinėje celiuliozėje. Todėl celiuliozės esteriai tirpsta daugelyje organinių tirpiklių ir juos galima panaudoti gaminant įvairų laką (iš celiuliozės ), plėvelę bei pluoštą (iš celiuliozės ir ). Celiuliozės () – pagrindas.

Celiuliozė reaguoja su vario (II) hidroksilo amoniakiniu tirpalu, sudarydama vandenyje tirpstantį . Jis tirpus dėl to, kad polimero grandinės įgauna neigiamą krūvį ir atstumia viena kitą.

Daugelio gyvūnų (ir žmogaus) organizmuose nėra fermento, gebančio hidrolizuoti , todėl celiuliozė yra nevirškinama, bet svarbi maisto dalis. Tokį fermentą gamina kai kurie mikroorganizmai, gyvenantys atrajojančių gyvulių, termitų, skruzdėlių – medgraužių skrandžiuose bei dirvožemyje. Minėti gyvūnai gali išgyventi misdami celiulioze. Dirvožemio bakterijos pagreitina celiuliozės, esančios nukritusiuose lapuose, medžių kamienuose ir t. t. irimą.

Celiuliozė turi daug -OH grupių, todėl ji labai hidrofilinė, tačiau dėl didelės molekulinės masės ir tarpusavio jungčių netirpsta, o tik brinksta. Celiuliozės skaidymo produktai dirvoje virsta pagrindinėmis humuso sudėtinėmis medžiagomis, kurios išlaiko savo hidrofiliškumą. Dėl hidrofilinių savybių daug humuso turintys gruntai gerai sulaiko vandenį ir vandenyje ištirpusių druskų jonus, todėl humusingi dirvožemiai būna derlingi. O celiuliozingi augalų likučiai (nukritę lapai, šiaudai, smulkios durpės, žolėdžių mėšlas) tinka naudoti kaip dirvožemio struktūrai gerinti.

Šaltiniai

1. ŠULČIUS, Algirdas. Organinė chemija. Vilnius: Alma littera, 2009, 188 p. .