Struktūra

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Struktūra (lot. structura – sandara, išdėstymas; iš lot. struere – sudaryti) – fundamentali sąvoka, nusakanti bet kokio objekto sandaros elementų išsidėstymą ir tarpusavio ryšius. Kitaip tariant, struktūra nusako bet kokios sistemos (abstrakčią arba konkrečią).

Struktūra kaip gali būti skirtingai traktuojama įvairių mokslo sričių, o kaip terminas ji gali turėti specifinių apibrėžimų ir taikymo sričių (pvz., matematikoje, literatūroje).

Struktūra yra svarbi priemonė, leidžianti tam tikru aspektu samprotaujant nagrinėti ir apibendrinti kone kiekvieno mokslinio, filosofinio, meninio ar metafizinio tyrimo rezultatus arba svarstymus. Siekiant suprasti reiškinius, vaisinga yra tiek struktūros , tiek jos sintezė. Struktūra gali atspindėti tiek fizinį ar empirinį sistemos sandaros elementų išsidėstymą, tiek grynai teorinį (hipotetinį) sistemos sandaros modelį.

Struktūra yra viena esminių sistemos () būties savybių, kurios pagrindu galima spręsti apie šios sistemos stabilumą ir kokybinį savitumą. Kiekviena struktūra turi savo būdingas radimosi sąlygas (priežastis), o jos būtis veikia kitas struktūras (sukelia pasekmes), kurios savo ruožtu veikia šią struktūrą, tačiau galima laikyti, kad kiekviena struktūra yra santykinai savarankiška. Tik todėl yra įmanomas struktūrų tyrimas. Kiekvieną sudėtingesnę sistemą (reiškinį, objektą) dažnai atspindi ne viena, o kelios tarpusavyje susijusios struktūros.

Tiriant struktūrą galima nusakyti, kaip yra sudaryta sistema, tačiau struktūriniai tyrimai nepaaiškina, kodėl sistema sudaryta būtent taip, kodėl ji yra taip organizuota, kodėl ji kinta, kaip ji veikia. Tačiau be struktūrinių tyrimų išsamiai atsakyti į šiuos klausimus taip pat neįmanoma. Mokslinėje teorijoje perėjimas nuo aprašymo prie aiškinimo, nuo reiškinių prie esmės sutampa su tiriamų sistemų bei procesų struktūros pažinimu.

Struktūra gali būti apibūdinama įvairiai: nuo vaikiško snaigės sandaros nupasakojimo iki smulkmeniško mokslinio magnetinio lauko savybių aprašymo. Vienas paprasčiausių ir plačiausiai paplitusių yra grafinis struktūros vaizdavimas. Tačiau įmanomas ir kitoks jos vaizdavimas: aprašomasis, algebrinis, algoritminis ir kt.

Struktūrų tipai

•  – vieno lygio elementai ir jų tarpusavio santykiai.
•  – skirtingų lygmenų elementai ir jų tarpusavio santykiai.
•  – daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios sudėtinių dalių išdėstymas ir ryšiai apibūdinami tarpusavio pavaldumu ir priklausomybe. Jų aprašymui ir analizei plačiai naudojami grafų teorijos metodai.
  •  – hierarchinė struktūra, kurioje kiekvienam aukštesnės pakopos elementui yra pavaldūs du žemesnės pakopos elementai.
• :
  •  – kurioje vieno lygio elementų sąryšis tarpusavyje ir su kito lygio elementais yra nevienodas; šio tipo struktūros plačiai paplitusios socialinėse ir lingvistinėse sistemose.
  •  – panaši į tinklinę.

Struktūrų klasių pavyzdžiai

Abstrakčios struktūros

Pagrindinis straipsnis – Abstrakti struktūra.

Abstrakti struktūra yra neformalus objektas, kurį apibrėžia (logiškai ir pagal kilmę nuo pačios struktūros ir jos savybių nepriklausoma) tam tikrų taisyklių, savybių ir ryšių aibė. Svarbus abstrakčiosios struktūros pavyzdys gali būti įvairios matematinės struktūros.

Biologinės struktūros

reiškiasi visuose organizaciniuose lygiuose, visose hierarchijose, pradedant atominiu lygiu, per molekulinį, ląstelinį, audinių, organų, organizmų, populiacijų lygius iki ekosistemų lygio. Biologijoje dažnai aukštesnio lygio struktūros komponuojamos iš žemesnio lygio struktūrų. Biologines struktūras kaip abstrakčius biologinio tyrimo objektus nagrinėja ir .

Cheminės struktūros

nusako molekulių sandaros elementų geometrinį išsidėstymą ir molekulių elektroninę sandarą. Cheminių junginių struktūrinės formulės grafiškai vaizduoja molekulės atomų išsidėstymo tvarką ir ryšius. Sudėtingų junginių (pvz., baltymų) struktūra gali būti vaizduojama kaip trimatė baltymo makromolekulės projekcija.

Muzikinės kompozicijos

Muzika yra meno kūrinys (reiškinys, objektas) sudarytas iš garsų ir pauzių, išdėstytų laike. gali būti kompozicinės (simfonija, koncertas ir pan.) arba mažesnio lygio, kūrinio dalies struktūros (sonata, fuga ir pan.)

Socialinės struktūros

Socialinė struktūra vaizduoja visuomeninių santykių tinklus. Ji atspindi visuomeninę individų ir žmonių gyvenimo santykių organizaciją. Žmonių santykius galima vaizduoti struktūromis tiek, kiek jie reiškiasi kaip sistema, kurią sudaro būdinga tarpusavio santykių sąranga (darbo pasidalijimo struktūra, gamybinių santykių struktūra ir pan.). Gali būti nagrinėjamos smulkesnių nei visuomenė sistemų struktūros (formalių grupių, neformalių grupių, kt.) arba platesnės, tarpvisuomeninės, globalios struktūros (socialinės klasės, etninės, vartotojų, religinės ir pan.).