Europa

Europa – viena iš pasaulio dalių, kartu su Azija sudaranti Eurazijos žemyną. Europos plotas − 10,1 milijono kvadratinių kilometrų, ji užima 1/15-ąją visos pasaulio sausumos teritorijos. Europoje gyvena apie 747 milijonai žmonių (trečiasis pagal gyventojų skaičių žemynas). Europa taip pat dažnai vadinama „Senuoju žemynu“ priešpriešinant su „Naujuoju žemynu“ (Amerika).

Europa
Plotas	10 180 000 km²
Gyventojų	746 419 440 (2018)
Tankumas	72,9 žm./km²
Valstybės	apie 40
BVP (PPP)	29,01 trln. JAV dol. (2019)
BVP (nominalus)	21,79 trln. JAV dol. (2019)
BVP gyventojui	29 410 JAV dol.
Kalbos	indoeuropiečių finougrų semitų baskų tiurkų Kaukazo mongolų
Laiko juostos	nuo UTC±0 iki

Kitos reikšmės – Europa (reikšmės).

Samprata

Topografinis žemyno žemėlapis

„Europa“ yra vienas iš labiausiai ginčytinų geografinių terminų. Paties pavadinimo kilmė neaiški, taip pat ginčytinos ir Europos ribos.

Žodis „Europa“ (sen. gr. Εὐρώπη) kilęs iš graikų mitologijos, kur reiškia mitinę finikiečių princesę, kurią pagrobė tauru pasivertęs Dzeusas. Šį žodį bandoma kildinti iš sen. gr. εὐρύς („platus, erdvus“ = skr. उरु = IAST: uru-, av. vouru- „platus“, skr. वरस् = IAST: varas „erdvė“ < ide. *u̯r̥rú-s, *u̯éros- „platus“) ir sen. gr. ὤψ, kilm. ὠπός („akis, veidas, priešakis“). Kaip dūrinys reikštų „plačių akiračių, toliaregė“. Taip pat mėginta šį pavadinimą sieti su semitiškais žodžiais – akad. errebu („leistis saulei“), finik. ereb („vakaras; vakarai“), arab. مغرب = maɣréb („vakarai“).

Senovės Graikijoje geografiškai žodis „Europa“ pirmąsyk pavartotas homeriniame himne Delo Apolonui – taip vadinta vakarinė Egėjo jūros pakrantė. V a. pr. m. e. Herodotas mini pasaulį esant padalintą į 3 dalis – Europą, Aziją ir Libiją (Afriką). Ribos tarp šių dalių eina Nilo ir Fazio (dab. Rionio) upėmis, nors, pasak istoriko, kai kas ribą veda Dono upe. Žydų „Jubiliejų knygoje“ Europa nusakoma besidriekianti nuo Heraklio stulpų (= Gibraltaro sąsiaurio) iki Dono upės. Romėnų autoriai (Posidonijus, Strabonas, Ptolemėjus) taip pat laikė, kad Europa tęsiasi į rytus iki Dono.

„Europa“ kultūrine prasme pirmąsyk pradėta vartoti IX a., Karolingų renesanso laikais. Nuo tada Europa imta tapatinti su Vakarų krikščionybės pasauliu (skiriant nuo Rytų krikščionybės bei islamo pasaulių). Ankstyvaisiais viduramžiais Europą apibrėžė lotyniška-krikščioniška kultūra, tad jos erdvė iš esmės apėmė Britų salas, Prancūziją, Vokietiją, šiaurės Iberiją, šiaurės ir vidurio Italiją bei Alpes.

XVI–XVIII a. Europos ir Azijos riba buvo vedama remiantis antikine tradicija – per Viduržemio, Egėjo jūras, Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, Juodąją jūrą bei Doną. 1725 m. pirmasis praplėtė rytinę ribą iki Volgos upės ir Uralo kalnų. Šią sampratą perėmė Rusijos imperija ir įvedė kaip visuotinę normą. Apie 1773 m. Peteris Simonas Palasas patikslino pietrytinę ribą einant per Kumos–Manyčiaus įdubą, kuria senovėje jungėsi Kaspijos ir Juodoji jūros, tačiau nuo XIX a. vid. įsigalėjo praktika šią ribą perkelti iki Kaukazo kalnų. Tarybiniai geografai dėl šios ribos nesutarė, todėl skirtinguose šaltiniuose būdavo nurodoma skirtingai.

Kadangi Europos samprata labiau kultūrinė nei geografinė, kai kuriais atvejais jos samprata gali labai skirtis. Dėl judėjiškos-krikščioniškos kultūros ar ideologinių nuostatų prie Europos dažnai šliejasi Užkaukazės šalys, Izraelis, Kipras, kartais Kazachstanas, Turkija (jos yra daugelio Europos organizacijų narės). Kitąsyk taikoma ir redukcionistinė „europietiškumo“ samprata, kaip viduramžiais prilyginanti Europą lotyniškai-krikščioniškai tradicijai – tokiu atveju Rytų, Pietryčių Europos šalys regimos kaip „neeuropietiškos“ ar mažiau „europietiškos“.

Geografija

Europa iš palydovo

Padėtis

Šiaurėje Europos krantus skalauja Arkties vandenynas, vakaruose – Atlantas, pietryčiuose – Juodoji ir Kaspijos jūros, pietuose – Viduržemio jūra. Rytuose Europą nuo Azijos skiria: Uralo kalnai, Uralo upė, Kaspijos jūra, Kaukazo kalnai (arba Kumos–Manyčiaus įduba), Juodoji jūra, Bosforo sąsiauris, Marmuro jūra, Dardanelų sąsiauris, Egėjo jūra, Kretos jūra, Viduržemio jūra. Europą nuo Afrikos skiria: Viduržemio jūra, Gibraltaro sąsiauris. Šiaurinis žemyninės Europos taškas – Nordkinas, pietinis – , vakarinis – Rokos kyšulys. Didžiausias plotis pagal dienovidinius apie 3800 km, pagal lygiagretes apie 5000 kilometrų. Didžiausias nuotolis nuo jūros apie 1500 kilometrų.

Pagal kai kurių mokslininkų skaičiavimus Europos geografinis centras yra Lietuvoje (1989 m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, kad Europos centras yra prie Girijos ežero ir Bernotų piliakalnio, tarp 25 ir 26 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus). Atsižvelgiant į tai, kaip traktuojama Europos rytinė ir pietinė riba bei kokiais metodais nustatomas centras jis taip pat gali būti Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vokietijoje.

Krantai

Kranto linija labai vingiuota – gausybė pusiasalių, salų, įlankų, užutėkių. Apie 1/4 Europos teritorijos sudaro pusiasaliai: didžiausi – Kolos, Skandinavijos, Apeninų, Pirėnų, Balkanų, Jutlandijos, Krymo, Peloponeso. Didžiausios salos – Naujoji žemė, Prano Juozapo žemė, Svalbardas, Islandija, Britų salynas, Korsika, Sardinija, Sicilija, Kreta, Kipras, Malta. Bendras Europos salų plotas apie 730 tūkst. km².

Karpatų kalnai Rumunijoje

Paviršius

Europos paviršiaus vidutinis aukštis apie 300 metrų. Vyrauja mažiau kaip 300 m aukščio lygumos, apie 20 % paviršiaus sudaro 300–1000 m, 6 % – daugiau kaip 1000 m aukščio sritys. Jei į Europą įtraukiamas Kaukazas, tada aukščiausia viršukalnė yra Elbruso kalnas (5642 m), jei ne – Monblanas (4808 m). Žemiausia Europos vieta (28 m žemiau jūros lygio) yra Kaspijos jūros pakrantėje. Vyrauja lygumos (didžiausios – Rytų Europos, Vidurio Europos, Dunojaus, Paryžiaus baseino). Kalnai užima apie 17 % teritorijos (pagrindiniai – Alpės, Karpatai, Pirėnai, Apeninai, Uralas, Kaukazas, Skandinavijos kalnai ir Balkanų pusiasalio kalnai (Dinarai, Rodopai, Stara Planina). Islandijoje ir Viduržemio jūros regione yra veikiančių ugnikalnių (Etna, Hekla, Vezuvijus, Strombolis, Lakis, Vulkanas ir kt.). Šiaurinė žemyno dalis smarkiai paveikta apledėjimų – gausu moreninių aukštumų, ozų, keimų; Skandinavijos kalnuose vyrauja  – masyvai plokščiomis viršūnėmis, suskaidyti gilių trogų; gausu ledynų egzaracijos formų.

Klimatas

Didžiojoje Europos dalyje vyrauja vidutinių platumų klimatas (vakaruose jūrinis, rytuose – žemyninis), šiaurėje – subarktinis, šiaurės salose – arktinis, Pietų Europoje – Viduržemio jūros subtropinis. Šiltoji Golfo srovė Atlanto vandenyne lemia švelnų didžiosios Europos dalies klimatą. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -24 °C arktinėse salose iki +12 °C Viduržemio jūros pietinėse pakrantėse, liepos mėnesį atitinkamai nuo +3 iki +29 °C. Ust Cilmoje (Komija) užregistruota žemiausia Europos temperatūra (–70 °C), o subtropinio klimato juostoje užregistruota aukščiausia Europos temperatūra 48,8 °C (Sevilijoje).

Kritulių iškrinta palei Atlanto vandenyną ir priešvėjiniuose kalnų šlaituose 1000–2000 mm per metus, Vidurio ir Rytų Europos lygumose 500–700, Rytų Europos pietryčiuose 300–500, Pakaspijo žemumoje apie 200 milimetrų. Didžiausias metinis kritulių kiekis (daugiau kaip 5300 mm) užfiksuotas (Juodkalnija), o mažiausias (apie 200 mm) Almerijoje (Ispanija). Europos vakaruose daugiausia lyja rudenį ir žiemą, rytuose – vasarą, pietuose – žiemą. Šiaurines salas ir teritorijas sukaustęs amžinasis įšalas.

Reliktinis plačialapių medžių miškas Belgijoje

Gyvoji gamta

Gamtinės zonos Europoje tęsiasi nuo arktinių dykumų šiaurėje iki subtropinių Viduržemio jūros miškų ir krūmynų; pietryčiuose – pusdykumės. Arkties salose, Islandijoje, Skandinavijos kalnuose ir Alpėse yra ledynų (bendras plotas daugiau kaip 116 tūkst. km²). Šiaurės Europos subarktinio klimato srityse vyrauja tundra, spygliuočių miškų zona (taiga) apima didžiąją Skandinavijos, Suomijos dalį ir Rusijos europinės dalies šiaurę, taip pat Alpių, Karpatų aukštutines dalis. Toliau palaipsniui pietuose pereinama į mišriųjų ir lapuočių miškų juostą. Vakarų Europoje ji beveik visiškai sukultūrinta, miškai likę tik kalnų šlaituose, paupiuose (vyrauja bukai, ąžuolai). Didesni plotai likę pietų Skandinavijoje, Vidurio ir Rytų Europoje. Britų salose daug kur veši viržynai. Stepių juosta nuo Vengrijos driekiasi į pietryčius ir Pakaspijo žemumoje pereina į pusdykumių zoną. Viduržemio jūros pakrantėse auga visžaliai medžiai ir krūmai ( ir kamštiniai ąžuolai, pinijos, buksmedžiai).

Vidaus vandenys

Beveik visa Vakarų, Pietų, Vidurio ir Šiaurės Europa yra Atlanto vandenyno baseine, kuriam priklauso šios didelės upės: Donas, Dniepras, Dunojus, Dauguva, Vysla, Elbė, Reinas, Luara, Tachas, Ebras, Rona, Po. Šiaurinės Rusijos dalies upės (Pečiora, Šiaurinė Dvina) neša vandenis į Arkties vandenyną. Pietryčiuose yra didžiulis uždaras Kaspijos jūros baseinas, kuriam priklauso ilgiausia Europos upė Volga (su Kama, Oka) bei Uralo upė. Daugelis Europos upių vandeningos ištisus metus, plačiai naudojamos energetinėms ir laivybos reikmėms. Tik Pietų Europos upės bei mažesni Vidurio ir Rytų Europos upeliai vasaromis smarkiai nusenka arba išdžiūva. Kanalai jungia Luarą su Dunojumi (per Roną, Reiną, Mainą), Reiną su Vysla (per Vėzerį, Elbę, Odrą), Volgą su Donu (Volgos–Dono kanalas). Iš dalies tebenaudojami Baltijos–Baltosios jūrų kanalas bei Volgos–Baltijos vandens kelias.

Dunojus

Ypač ežeringa žemyno šiaurė – čia telkšo didžiausi Ladogos, Onegos, Venerno, Veterno, Saimos, Peipaus–Pskovo ežerai, Vengrijoje telkšo didelis ežeras Balatonas, Alpėse – Bodeno ežeras, Ženevos ežeras, Komo ežeras, Madžorė. Pakaspijyje yra druskingų Baskunčako, Eltono ir kt. ežerų.

Europoje yra apie 3800 tvenkinių, didžiausi sudaryti Volgos, Dono, Dniepro baseinuose – Kuibyševo tvenkinys, Rybinsko tvenkinys, Volgogrado tvenkinys, Cimliansko tvenkinys, Kremenčuko tvenkinys, Kachovkos tvenkinys.

Rusijos šiaurės vakaruose (Dvinos, Pečioros baseiniuose), Polesėje, Suomijoje, Estijoje išlikę dideli pelkynai. Vakarų, Vidurio ir Pietų Europoje daug pelkių nusausinta ir sukultūrinta (likę tik prie didesnių upių žiočių – Žulavai, Kamargas, Donjanos šlapynės, Dunojaus delta).

Gyventojai

Paryžius

Kaimas Kosove

2016 m. Europoje gyveno 741 mln. žmonių. Europos gyventojų vidutinis tankumas 73 žm./km². Tai antras pagal gyventojų tankumą žemynas. Tankiausiai gyvenamos Vakarų Europos lygumos ir salos – ypač Beniliuksas, Rūro baseinas, Anglija, šiaurės Prancūzija, Po žemuma. Tankiausiai gyvenamos yra mikrovalstybės (Monakas, San Marinas, Vatikanas, Malta), o iš didesnių valstybių – Nyderlandai (415 žm./km²), Belgija (372), Jungtinė Karalystė (270), Vokietija (232), Šveicarija (202), Italija (201). Rečiausiai gyvenamos ar visai negyvenamos arktinės salos ir žemyno pakrantės, Rusijos europinės dalies šiaurinė ir šiaurės rytinė dalys (Komija, Archangelsko, Murmansko, Kirovo, Vologdos sritys, Karelija), taip pat kai kurie pietiniai rajonai (Kalmukija, Stavropolio kraštas, Astrachanės sritis ir kt.), šiaurės Fenoskandija, Škotijos aukštumos, ypač kalnuotos ir nederlingos sritys žemyno viduje. Rečiausiai apgyvendintos šalys – Islandija (3,2), Norvegija (15,8), Suomija (16), Švedija (22,5).

Miestuose gyvena ~75 % Europos gyventojų. Monakas ir Vatikanas yra vien miestietiškos valstybės, taip pat labai daug miesto gyventojų gyvena Belgijoje (97,4 %, 200 m.), Islandijoje (92,7 %), Liuksemburge (91,9 %), Maltoje (91,2 %), San Marine (90,4 %), Nyderlanduose (89,6 %), Jungtinėje Karalystėje (89,5 %), Vokietijoje (87,7 %), Danijoje (85,1 %). Labiausiai kaimiškos valstybės yra Lichtenšteinas (urbanizacija – 21,5 %), rytų ir pietų Europos, ypač Balkanų šalys – Albanija (42,9 %), Bosnija ir Hercegovina (43,4 %), Slovėnija (49,1 %), Serbija (51,7 %).

2001 m. Europoje buvo 36 miestai, kuriuose gyveno daugiau kaip 1 mln. gyventojų (Rusijoje tokių miestų yra 7, Ukrainoje 4, Vokietijoje 3, Didžiojoje Britanijoje 2, Ispanijoje 2, Italijoje 2). 4 miestuose gyvena >10 milijonų žmonių – tai Londonas, Stambulas, Maskva ir Paryžius. Kiti dideli miestai – Sankt Peterburgas, Berlynas, Madridas, Roma, Barselona, Milanas, Atėnai, Varšuva. Daugelis didmiesčių sudaro dideles aglomeracijas.

Daugelio Europos valstybių natūralus gyventojų prieaugis mažėja. 2003 m. vidutinis Europos gyventojų amžius buvo 37,7 metų. Daugelis Europos valstybių patenka tarp ilgaamžiškiausių pasaulio šalių. Ilgiausia gyvenimo vidutinė trukmė 2015 m. buvo: Šveicarijoje – 83,4 m., Ispanijoje – 82,8 m., Islandijoje ir Italijoje – 82,7 m., Švedijoje ir Prancūzijoje – 82,4 m., Liuksemburge – 82,0 m., daugelyje kitų Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių – apie 80 m., trumpiausia – Rusijoje – 70,5 m., Moldavijoje – 72,1 m., Baltarusijoje – 72,3 m., Lietuvoje – 73,6 m. 2018 m. didžiausias gyventojų prieaugis buvo Liuksemburge (1,9 %), Kipre (1,27 %), Airijoje (1,11 %), Islandijoje (1,09 %), Maltoje (0,99 %), mažiausias – Lietuvoje ir Latvijoje (-1,1 %), Moldavijoje (-1,06 %), Bulgarijoje (-0,63 %), Estijoje (-0,6 %). Maždaug pusėje Europos šalių (ypač Vidurio ir Rytų Europoje) gyventojų prieaugis neigiamas. Visame žemyne labai žemas gimstamumas. Imigracija didžiausia į Liuksemburgą, Šveicariją, Prancūziją, Švediją, Airiją, Norvegiją, Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, Vokietiją. Didžiausia emigracija iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių.

Etninė sudėtis

Mordviai tautiniais rūbais

Europoje gyvena ~100 vietinių tautų. Geografiniu požiūriu Europos tautos išsidėsčiusios netolygiai. Vakarų ir Vidurio Europa pasižymi paprastesne etnine struktūra – yra mažiau tautų, jos turi mažiau potaučių (etninių darinių su labiau išreikštais požymiais nei etnografinės grupės, bet mažiau nei tautos arba nacijos). Šiek tiek margesnė Rytų ir Pietų Europa, o palei ribą su Azija susitelkę apie 50 % visų Europos tautų. Etniškai sudėtingiausias Europos regionas – Šiaurės Kaukazas.

Didžioji dauguma Europos gyventojų yra indoeuropiečiai. Vakarų ir Šiaurės Europą apgyvendinę germanai: vokiečiai, švedai, anglai, danai, norvegai, austrai, olandai, islandai, fareriečiai, fryzai, liuksemburgiečiai. Pietvakarių Europoje vyrauja : prancūzai, ispanai, italai, portugalai, katalonai, galisai, korsikiečiai, valonai. Didžiumą Vidurio ir Rytų Europos apgyvendinę slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, čekai, slovakai, gudai, bulgarai, serbai, kroatai, slovėnai, bosniai, juodkalniečiai, rusinai), tarp kurių Balkanuose įsiterpę romanai (rumunai, moldavai, arumunai), graikai ir albanai, Pabaltyje – baltai (lietuviai ir latviai). Keltai, kadaise gyvenę didelėje žemyno dalyje, išlikę tik vakarinėse pakrantėse ir daugeliu atvejų kalbiškai nutautę (škotai, airiai, valai, bretonai, kornai). Be indoeuropiečių, žemyne nuo seno gyvena finougrai. Jie apgyvendinę šiaurinę Rusiją ir Fenoskandiją, šiaurines Baltijos pakrantes, Volgos baseiną (suomiai, estai, karelai, mordviai, mariai, samiai, komiai, udmurtai, nencai, vepsai), taip pat Dunojaus vidurupį ir Transilvaniją (vengrai). Pietryčių europinėje Rusijoje, Balkanuose, Kryme yra tiurkų tautų: totoriai, turkai, Krymo totoriai, baškirai, čiuvašai, kumykai ir kt. Šiaurės Ispanijoje gyvena neaiškios kilmės (spėjama senųjų europiečių) tauta baskai. Šiaurės Kaukaze paplitusios Kaukazo šeimų tautos – čečėnai, ingušai, čerkesai, darginai, lakai, avarai, lezginai, taip pat indoeuropiečiai iranėnai osetinai. Kalmukijoje gyvena mongolams giminingi kalmukai. Europoje gyvena didelės atėjūnų iš kitų žemynų bendruomenės, susitelkusios daugiausia vakarinėje žemyno dalyje, taip pat Rusijoje. Ypač didelės yra indų, arabų, turkų bendruomenės, taip pat gausu kinų, armėnų, įvairių Afrikos tautų atstovų, lotynoamerikiečių, vietnamiečių, filipiniečių, persų ir kt.

Kalbos

Priešingai nei kituose žemynuose, daugelyje Europos valstybių vartojamos skirtingos kalbos, būdinga viena vyraujanti kalba. Daugelis kalbų Europoje paplitę tik vienoje valstybėje. Keletas kalbų užima platesnę vartojimo erdvę – tai anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, italų kalbos. Dauguma Europoje vartojamų kalbų priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai (slavų, romanų, germanų, baltų, keltų, albanų, helenų, iranėnų šakoms), mažuma – tiurkų, Uralo, mongolų, semitų, šiaurės vakarų Kaukazo ir šiaurės rytų Kaukazo šeimoms. Baskų kalba izoliuota. Daugelyje Europos valstybių puoselėjamos tradicinių tautinių bei etnografinių mažumų kalbos.

Religija

Šv. Petro bazilika Vatikane – katalikybės centras

Tikintieji stačiatikių cerkvėje Kryme

Tradiciškai krikščionybė buvo viešpataujanti religija beveik visoje Europoje. Dabar ~75 % europiečių nurodo esą krikščionys. 2001 m. buvo apie 271 mln. katalikų, apie 110 mln. protestantų, apie 166 mln. stačiatikių, apie 5 mln. kitų krikščionių. Katalikybė vyrauja Italijoje (99 %), Maltoje (98 %), Lenkijoje (95 %), Ispanijoje (94 %), Portugalijoje (94 %), Prancūzijoje (83–88 %), Austrijoje (78 %), Kroatijoje (76,5 %), Belgijoje (75 %), Lietuvoje (74 %), Slovėnijoje (70,8 %), Vengrijoje (67,5 %), Slovakijoje (60,3 %), stačiatikybė – Rusijoje (europinėje dalyje), Graikijoje (98 %), Moldavijoje (98 %), Rumunijoje (87 %), Bulgarijoje (83,8 %), Baltarusijoje (80 %), Serbijoje (65 %). Evangelikų liuteronų daugiausia yra Danijoje (95 %), Islandijoje (93 %), Suomijoje (89 %), Švedijoje (87 %), Norvegijoje (86 %), Estijoje (78 %). Jungtinėje Karalystėje gausiausia denominacija – anglikonybė. Kitos protestantiškos atšakos niekur nesudaro ryškios daugumos (kalvinistai gausiau paplitę Vengrijoje, Škotijoje, Šveicarijoje; baptistai – Anglijoje, Švedijoje).

2010 m. ~6 % Europos gyventojų buvo musulmonai.Islamas tradiciškai labiausiai paplitęs Osmanų imperijos paveiktuose Balkanuose: Kosove (90 %), Albanijoje (70 %), Bosnijoje ir Hercegovinoje (40 %), Šiaurės Makedonijoje (39,3 %). Didelė musulmonų mažuma gyvena Rusijoje (10–15 %; totoriai, čečėnai, baškirai, ingušai, avarai ir kt.). Pastaraisiais dešimtmečiais dėl imigracijos musulmonų sparčiai daugėja Vakarų Europoje – Prancūzijoje (7–9 %), Nyderlanduose (6 %), Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje (5 %).

Kadaise buvusi gausi judėjų (žydų) bendruomenė per Holokaustą praktiškai išnaikinta Europoje. Dabar daugiausia judėjų (~1 %) gyvena Prancūzijoje.

Kitos religijos į Europą pateko nesenais laikais arba su imigrantais, arba individualių atsivertimų atvejais. Žemyne yra ~3 mln. budistų (autochtonai kalmukai Rusijoje, taip pat budizmas gana paplitęs Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje), 1,5 mln. hinduistų (daugiausia indų imigrantai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Nyderlanduose), ~1 % sikhų (daugiausia indų imigrantai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje). Dar yra naujųjų religinių judėjimų, zoroastrizmo, šintoizmo, džainizmo ir kt. pasekėjų.

Seniau vyravusios indoeuropiečių, tiurkų, finougrų religijos dėl krikščionybės ir islamo sklaidos iki XIX a. praktiškai išnyko (daug kur virto sinkretiniu liaudies religingumu), nors samiai, nencai, mariai, mordviai iš dalies tebėra išlaikę daugelį senosios tikybos bruožų. Nuo XX a. vid. plinta senųjų religijų rekonstrukcija (vadinamoji „neopagonybė“; daugiausia Islandijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Suomijoje).

Nuo XVI a. Europoje ėmė plisti ireliginės bei ateistinės idėjos. Didėjo sekuliarizacija. Nuo XX a. antros pusės daugelyje Europos šalių didesnė gyventojų dalis teigia esanti nereliginga. Vienos apklausos duomenimis, patys nereligingiausi žmonės gyvena Estijoje (84 %), Švedijoje (83 %), Danijoje (80 %), Norvegijoje (78 %), Čekijoje (74 %), religingiausi – Moldavijoje (88 %), Maltoje (82 %), Šiaurės Makedonijoje (81 %), Bosnijoje ir Hercegovinoje (81 %). Tiesa, faktinis ir statistinis religingumas Europoje dažnai skiriasi, nes didelė dalis nereligingų žmonių (praktiškai nedalyvaujančių religinėse apeigose) surašymuose tebenurodo savo tėvų, protėvių religiją (gautą per vaikystės iniciaciją).

Europos valstybės

Europos politinis žemėlapis

Sąraše pateikiamos Europos valstybės (įtrauktos ir valstybės, kurios priklauso Europai istoriškai arba tik dalis jų teritorijų yra Europoje):

Herbas	Vėliava	Pavadinimas	Plotas (km^2)	Gyventojų skaičius	Gyventojų tankis (žm./km^2)	Sostinė	Pavadinimas oficialia kalba
		Airija	70 280	4 761 865	67,7	Dublinas	Éire/Ireland
		Albanija	28 748	2 876 591	98,5	Tirana	Shqipëria
		Andora	468	77 281	179,8	Andora la Velja	Andorra
		Armėnija	29 743	2 924 816	101,5	Jerevanas	Հայաստան (Hajastan)
		Austrija	83 858	8 823 054	104	Viena	Österreich
		Azerbaidžanas	86 600	9 911 646	113	Baku	Azǝrbaycan
		Baltarusija	207 560	9 504 700	45,8	Minskas	Беларусь (Biełaruś)
		Belgija	30 528	11 358 357	372,06	Briuselis	België/Belgique/Belgien
		Bosnija ir Hercegovina	51 129	3 531 159	68,97	Sarajevas	Боснa и Херцеговина (Bosna i Hercegovina)
		Bulgarija	110 910	7 101 859	64,9	Sofija	България (B`lgarija)
		Čekija	78 866	10 610 947	134	Praha	Česko
		Danija	43 094	5 748 796	133,9	Kopenhaga	Danmark
		Estija	45 226	1 319 133	28	Talinas	Eesti
		Graikija	131 957	10 768 477	82	Atėnai	Ελλάδα (Elláda)
		Gruzija	69 700	3 718 200	53,5	Tbilisis	საქართველო (Sakartvelo)
		Islandija	103 000	350 710	3,2	Reikjavikas	Ísland
		Ispanija	505 990	46 698 151	92	Madridas	España
		Italija	301 338	60 589 445	201,3	Roma	Italia
		Jungtinė Karalystė	244 820	66 040 229	270,7	Londonas	United Kingdom
		Juodkalnija	13 812	642 550	45,0	Podgorica	Црна Гора (Crna Gora)
		Kazachstanas	148 000	17 987 736	6,49	Astana	Қазақстан (Kazakstan)
		Kipras	9 251	1 170 125	123,4	Nikosija	Κύπρος (Kipros)/Kıbrıs
		Kroatija	56 594	3 888 529	68,7	Zagrebas	Hrvatska
		Latvija	64 589	1 925 800	34,3	Ryga	Latvija
		Lenkija	312 685	38 422 346	123,5	Varšuva	Polska
		Lichtenšteinas	160	38 111	227	Vaducas	Liechtenstein
		Lietuva	65 300	2 800 667	45,8	Vilnius	Lietuva
		Liuksemburgas	2 586	602 005	233,7	Liuksemburgas	Lëtzebuerg/Luxemburg/Luxembourg
		Malta	316	445 426	1 410	Valeta	Malta
		Moldavija	33 846	3 434 547	101,5	Kišiniovas	Moldova
		Monakas	2 020	38 400	18 713	Monakas	Monaco
		Nyderlandai	41 543	17 271 990	414,9	Amsterdamas	Nederland
		Norvegija	385 203	5 295 619	15,8	Oslas	Norge/Noreg/Norga
		Portugalija	92 212	10 379 537	115	Lisabona	Portugal
		Prancūzija	547 030	67 348 000	116	Paryžius	France
		Rumunija	238 397	19 638 000	84,4	Bukareštas	România
		Rusija	3 969 100	144 526 636	8,4	Maskva	Россия (Rossija)
		San Marinas	61,2	33 285	520	San Marinas	San Marino
		Serbija	88 361	7 040 272	91,1	Belgradas	Србија (Srbija)
		Slovakija	49 035	5 435 343	111,0	Bratislava	Slovensko
		Slovėnija	20 273	2 066 880	101,8	Liubliana	Slovenija
		Suomija	338 455	5 509 717	16	Helsinkis	Suomi/Finland
		Šiaurės Makedonija	25 713	2 103 721	80,1	Skopjė	Северна Македонија (Severna Makedonija)
		Švedija	450 295	10 151 588	22,5	Stokholmas	Sverige
		Šveicarija	41 285	8 401 120	202	Bernas	Schweiz/Suisse/Svizzera/Svizra
		Turkija	23 764	84 680 273	106,7	Ankara	Türkiye
		Ukraina	603 628	42 418 235	73,8	Kijevas	Україна (Ukraina)
		Vatikanas	0,44	1 000	2 272	Vatikanas	Città del Vaticano/Civitas Vaticana
		Vengrija	93 030	9 797 561	105,3	Budapeštas	Magyarország
		Vokietija	357 168	82 800 000	232	Berlynas	Deutschland
Iš viso		50	10 180 000	743 000 000	73

Kartu su aukščiau minėtomis valstybėmis yra keletas de facto nepriklausomų šalių, kurių tarptautinis pripažinimas yra ribotas. Nė viena iš jų nėra JT narė:

Simbolis	Vėliava	Pavadinimas	Plotas (km^2)	Gyventojų skaičius	Gyventojų tankis (žm./km^2)	Sostinė
		Abchazija	8 660	243 206	28	Suchumis
		Kalnų Karabachas	11 458	150 932	12	Stepanakertas
		Kosovas	10 908	1 920 079	159	Priština
		Šiaurės Kipras	3 355	313 626	93	Šiaurės Nikosija
		Pietų Osetija	3 900	53 532	13,7	Cchinvalis
		Padniestrė	4 163	475 665	114	Tiraspolis

Keletas priklausomų teritorijų, turinčių didelę autonomiją, taip pat yra Europoje arba arti jos. Tai apima Alandus (autonominį Suomijos regioną), dvi Danijos Karalystės autonomines teritorijas (išskyrus pačią Daniją), tris Karūnos priklausinius ir dvi Britanijos užjūrio teritorijas. Svalbardas taip pat įtrauktas dėl savo unikalaus statuso Norvegijoje, nors jis nėra autonomiškas. Neįtrauktos trys Jungtinės Karalystės šalys, turinčios decentralizuotas galias, ir du Portugalijos autonominiai regionai, kurie, nors ir turi unikalų autonomijos laipsnį, iš esmės nėra savarankiški kitais klausimais, išskyrus tarptautinius reikalus. Dėl šios priežasties neįtraukiamos ir sritys, turinčios tik unikalų mokesčių statusą, pavyzdžiui, Kanarų salos ir Helgolandas.

Simbolis	Vėliava	Pavadinimas	Valstybė	Plotas (km^2)	Gyventojų skaičius	Gyventojų tankis (žm./km^2)	Sostinė
		Akrotiris ir Dekelija	JK	254	15 700	59,1	Episkopis
		Alandai	Suomija	1 580	29 489	18,36	Marianhamina
		Gernsis	JK	78	65 849	844,0	Sent Piter Portas
		Džersis	JK	118,2	100 080	819	Sent Helieras
		Farerų salos	Danija	1 399	50 778	35,2	Torshaunas
		Gibraltaras	JK	6,7	32 194	4 328	Gibraltaras
		Grenlandija	Danija	2 166 086	55 877	0,028	Nukas
		Meno sala	JK	572	83 314	148	Daglasas
		Svalbardas	Norvegija	61 022	2 667	0,044	Longjyrbienas

Didžiausios Europos valstybės

Pagal plotą Nr. Valstybė Plotas, km² 1. Ukraina 603 700 2. Prancūzija 547 030 3. Ispanija 504 782 4. Švedija 449 964 5. Vokietija 357 021 6. Suomija 338 145 7. Norvegija 324 220 8. Lenkija 312 685 9. Italija 301 230 10. Jungtinė Karalystė 244 820

Pagal gyventojų skaičių Nr. Valstybė Gyventojų skaičius 1. Vokietija 82 422 299 2. Prancūzija 60 876 136 3. Jungtinė Karalystė 60 609 153 4. Italija 58 133 509 5. Ukraina 46 710 816 6. Ispanija 40 397 842 7. Lenkija 38 536 869 8. Rumunija 22 303 552 9. Nyderlandai 16 491 461 10. Graikija 10 688 058

Taip pat skaitykite

• Šiaurės Europa
• Vakarų Europa
• Vidurio Europa
• Rytų Europa
• Pietų Europa

Pastabos

1. Arba keliomis oficialiomis kalbomis, jeigu jų yra dvi ar daugiau.

Šaltiniai

1. . United Nations. Suarchyvuotas originalas 2019-02-05. Nuoroda tikrinta 2019-07-16.
2. „Overall total population“ (xlsx). United Nations. Nuoroda tikrinta 2019-07-16.
3. „GDP PPP, current prices“. International Monetary Fund. 2019. Nuoroda tikrinta 2019-04-20.
4. „GDP Nominal, current prices“. International Monetary Fund. 2019. Nuoroda tikrinta 2019-03-06.
5. „Nominal GDP per capita“. International Monetary Fund. 2019. Nuoroda tikrinta 2019-04-20.
6. Hjalmar Frisk. Griechisches Etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1954–1972.
7. Michael A. Barry: „L’Europe et son mythe : à la poursuite du couchant“. In: Revue des deux Mondes (November/December 1999) p. 110.
8. Europos gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
9. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 144
10. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 144
11. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 144
12. [1]
13. Europos gyventojai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
14. [2]
15. [3] 2019-01-09 iš Wayback Machine projekto.
16. Europos gyventojai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
17. [4]
18. Europos religijos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
19. [5]
20. Muslims in Europe: Country guide
21. [6] 2018-12-24 iš Wayback Machine projekto.
23. [8]

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Europa

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Europa

• Laikas populiaresniuose Europos miestuose
• Orai populiaresniuose Europos miestuose
• Europos šalių interaktyvus laiko juostų žemėlapis su esamu laiku
• Europos žemėlapis Google žemėlapiuose

Šis straipsnis įtrauktas į kategoriją.