Albanų kalba

Albanų kalba Gjuha shqipe
Kalbama	Albanijoje, Serbijoje (Kosove), Juodkalnijoje, Makedonijoje, Graikijoje, Turkijoje, Italijoje ir kitose šalyse
Kalbančiųjų skaičius	6,2 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	į šimtuką nepatenka
Kilmė	Indoeuropiečių  Albanų
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Albanija  Kosovas  Šiaurės Makedonija
Kalbos kodai
ISO 639-1	sq
ISO 639-2	sqi/alb
ISO 639-3	sqi – aae – aat – aln – als –
Geografinis paplitimas
Vikipedija Albanų kalba

Albanų kalba (gjuha shqipe) – indoeuropiečių kalbų šeimos kalba, kurią vartoja apie 6,2 milijono albanų visame pasaulyje: daugiausia Albanijoje, Kosove, Juodkalnijoje, Makedonijoje, Graikijoje bei kitose Balkanų dalyse, rytinėje Italijos pakrantėje ir Sicilijoje, taip pat yra nemažų diasporų Skandinavijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Egipte, Australijoje, Turkijoje ir JAV.

Albanų kalba turi keletą dialektų. Kartais priskiriama hipotetinėms paleobalkanų kalboms. Manoma, kad albanų kalboje yra tik apie 600 neskolintų žodžių; visi likusieji pasiskolinti iš lotynų, romanų, slavų, graikų ir turkų kalbų.

Rašto sistemos

Pagrindinis straipsnis – Albanų kalbos abėcėlė.

Albanų kalba pradėta fiksuoti bent nuo XIV a., tačiau pirmieji šia kalba rašyti tekstai išlikę iš XV a. Pirmoji albaniška spausdinta knyga buvo 1555 m. „Maldynas“ (alb. Meshari), išleistas Italijoje. Visa ankstyvoji albanų raštija buvo rašoma lotynų raštu, ir būtent jis vartotas visoje senovinėje albanų literatūroje, kurtoje XVI–XVIII a. Kadangi albanų kalba nebuvo slaviška, jai nebuvo pritaikyta kirilica. Todėl albanai, išpažinę Bizantiškojo stiliaus ortodoksinę krikščionybę (daugiausia pietų Albanijos ), buvo linkę naudoti graikiškus rašmenis. Pirmieji tokio albanų kalbos fiksavimo pavyzdžiai aptinkami iš XVI a. Galiausiai, nuo XVI a. tarp albanų plintant islamui, kai kurie jų pradėjo fiksuoti savo kalbą arabų rašto variantu, vadinamuoju .

Taigi XVIII a. albanai tai pačiai kalbai naudojo tris skirtingus raidynus, priklausomai nuo jų religijos. Šis susiskaldymas labai trukdė susidaryti vieningai tapatybei, taip pat stabdė albanų literatūros raidą. Užuot pasirinkę vieną iš trijų rašto sistemų, nuo XVIII a. albanai bandė atsisakyti visų jų (kurias jie laikė svetimomis) ir susikurti grynai albanišką raštą. Todėl tarp XVIII vid. ir XIX a. vidurio buvo sukurtos bent 5 unikalios rašto sistemos (Elbasano, Todhrio, Berato, Velaros, Večilhardžio alfabetai), kurių nė viena neprigijo.

XIX a. pabaigoje albanų nacionalinio judėjimo laikais galiausiai ryžtasi pasirinkti vieną iš trijų tradicinių rašto sistemų. Nors nemažai musulmonų nacionalistų tam priešinosi (jų teigimu, arabų rašto atsisakymas prilygo Islamo religijos atsisakymui), albanų intelektualai apsistojo ties lotynų rašto adaptacija. Tai buvo padaryta 1906 m. Monastiro kongrese, kai buvo pasiūlytas lotyniškas raidynas. Su nedideliais pakeitimais jis naudojamas iki šiol.

Išnašos

1. Hjelmslev L. (1995). Kalba. Įvadas. Vilnius: Baltos lankos. p. 74. ISBN .

1. Viena iš oficialių kalbų.

Nuorodos

Vikiteka: Albanų kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

•  Duomenys apie kodu „sqi“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• Albanų – vokiečių – albanų kalbų žodynas