Judaizmas

Judaizmas (lot. iudaismus < iudaicus – 'žydų') – judėjų kultūra ir religija. Tai viena seniausių, bet vis dar praktikuojama monoteistinė religija. Judaizmas kitaip vadinamas Toros religija, nes Tora yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas. Tačiau Tora (rašytinė Tora, Tora šebiktav), interpretuojama rabiniškoje tradicijoje (sakytinė Tora, Tora šeb’al-pe). Tarp Toros priėmimo (tarp V–IV a. pr. m. e. ir II a. pr. m. e.) ir rabiniškojo judaizmo formavimosi pradžios (I m. e. a. pab.) „Izraelio žemėje“ egzistavo daug „judaizmų“, t. y. skirtingų Toros interpretacijos mokyklų.

Dovydo žvaigždė

Judaizmas suvaidino reikšmingą vaidmenį formuojantis Vakarų filosofijai, kadangi iš jo vystėsi krikščionybė, judaizmas buvo ankstyvosios krikščionybės pamatas. Rabiniškojo judaizmo ir krikščionybės veikiamas atsirado ir islamas. Šios religijos dar vadinamos abraominėmis.

Judaizmas pradėjo formuotis senovės Judėjoje (Persų imperijos Jehudo provincijoje VI a. pr. m. e.). Judaizmo išpažinėjai vadinami judėjais arba žydais. Ši religija yra paplitusi įvairiose pasaulio šalyse, kur tik gyvenama žydų. Skaičiuojama, kad tikinčiųjų skaičius – 14-15 mln. Skirtingai nei priimta manyti, žydų tautinė tapatybė susiformavo šios religijos pagrindu, o ne atvirkščiai, todėl žydu galima ir gimti, ir tapti.

Etimologija

Terminas „judaizmas“ yra kilęs iš senovės graikų kalbos Ioudaismos (Ἰουδαϊσμός) (pats žodis veiksmažodinės kilmės – ἰουδαΐζειν}}, „būti su judėjais, mėgdžioti judėjus“. Pradinis žodžio šaltinis – hebrajiškas יהודה, Yehudah, reiškiantis „Judėją“,. Iš šio žodžio kilo ir hebrajiškas terminas šiai religijai apibūdinti: יַהֲדוּת, Yahadut. Terminas Ἰουδαϊσμός pirmąkart pavartotas tuomete graikų kalba užrašytoje II a. pr. m. e.. Tuo metu žodis siejosi su kultūrinės tapatybės ieškojimu ar turėjimu, priešinant su hellenismos, reiškusį graikiškų tradicijų perėmimą, . Makabiejų sukilimas kilo dėl iudaismos ir hellenismos konflikto, tai ir paskatino termino iudaismos atsiradimą.

Šventi judaizmo raštai ir knygos

• Tanachas („rašytinė“ Tora)
• Talmudas („žodinė“ Tora; joje detaliau nagrinėjamas ir paaiškinamas Tanachas)
• Zohar („vidinė“ Tora; joje aiškinama kabalistinė Tanacho reikšmė)
• (įvairūs rabinų darbai)
• (Maldaknygė)
• Targumas
• ir t. t.

Žodis „Tora“ hebrajiškai reiškia „mokymas“.

Žodžio Tora reikšmė ir vartojimas

Pats žodis Tora reiškia mokymas. Šis žodis paprastai vartojamas Penkiaknygei pavadinti, tačiau neretai šiuo žodžiu yra vadinamas visas šventų judaizmo tekstų rinkinys.

Judaizmo tikėjimo principai

Maimonidas Mišnos komentare suformulavo 13 tikėjimo principų, kurie laikomi judaizmo tikėjimo pagrindu.

1. Dievo egzistavimas
2. Dievo vienybė
3. Dievo dvasiškumas ir bekūniškumas
4. Dievo amžinumas
5. Tik Dievas turi būti garbinimo objektas
6. Apreiškimas per Dievo pranašus
7. Mozės pranašumas tarp pranašų
8. Ant Sinajaus kalno Dievo duotas įstatymas
9. Toros, kaip Dievo Įstatymo, nekintamumas
10. Dievas numato žmogaus veiksmus
11. Atlygis už gėrį ir atpildas už blogį
12. Judėjų Mesijo atėjimas
13. Prisikėlimas iš mirusiųjų

Taisyklės ir Įstatymai

Judaizmo teisė vadinama Halacha. Tikintys judėjai privalo laikytis 613 Įsakymų, į kuriuos įeina ir 10 Dievo įsakymų, ir Septyni Nojaus įsakymai.

Liturgija

Malda

Judaizme yra labai daug įvairių maldų ir palaiminimų. Religingi judėjai meldžiasi tris kartus per dieną. Čia pačios svarbiausios maldos:

• Šema (Klausyk Izraeli, susidaro iš trijų Toros ištraukų: Įst 6,4-9; Įst 11,13-21; Sk 15,37-41)
• (Aštuoniolika palaiminimų)
• Kadiš
• (Ps 145)
• (Ps 113–118)
• (atgailos malda)
• ir kitos maldos bei himnai įvairioms progoms.

Maldos Tvarka

Įvairias judaizmo kryptis išpažįstantys judėjai meldžiasi vis kitaip, pavyzdžiui, tikintysis gali melstis pagal aškenazių arba pagal sefardų maldaknygę, arba net pagal „Edut HaMizrach“ maldaknygę. Analogiškai ir konservatyviosios bei progresyviosios krypties judėjai taip pat meldžiasi pagal skirtingas maldaknyges. Rytinė malda vadinama Šacharit, po pietų – Mincha, o vakarinė – Maariv.

Judėjo gyvenimo ciklas

Gimus judėjui, jo gyvenimo ciklas prasideda:

• Brit milah – apyvarpės apipjaustymas (tik berniukams), atliekamas aštuntą dieną po gimimo. Ši tradicija kilusi iš Biblijos ištraukos apie Abraomą – Dievas liepė jam ir jo palikuonims atlikti apipjaustymą kaip ženklą, kad tarp Dievo ir žydų tautos yra sudaryta sandora. Šitaip kūdikis tampa tikru Izraelio vaiku.

Kartu su Brit Milah būna ir panardinimas į ritualinę vonelę su vandeniu – Mikvah.

• Bar micva – iniciacijos ritualas. Sulaukęs 13 metų, vaikas pirmą kartą sinagogoje skaito iš Toros ritinio ir tampa vyru. Liberaliuose judaizmo judėjimuose dar yra ir „bat micva“ – toks pat skaitymo ritualas taikomas ir mergaitėms.
• Šidduch – vedybos, kai judėjas suranda tinkamą judėjų moterį. Vedybos vyksta remiantis ketubah vedybų susitarimu, nes be vedybų judėjo gyvenimas prarastų prasmę ir džiaugsmą. Moteris tampa Nidah prasidėjus menstruacijoms, tada lytiniai santykiai judėjui draudžiami, o žmonai apsišvarinus Mikvah – vėl leidžiami.
• Gimus pirmagimiui vaikui, ateina Zeved habat  – judėjų vaiko vardo parinkimas. Po vaiko vardo parinkimo pagal Pidyon HaBen tradiciją pirmagimis parodomas sinagogos rabinui, kad šis jį pašventintų.
• Kai užauginęs vaikus ir pasenęs judėjas miršta, vaikai aprauda savo tėvą (Aveilut). Mirus tėvui, judėjų vaikai pratęsia tėvų tradicijas, ir tai tęsiasi jau daugiau kaip 3 500 metų.

Košerinė mityba

Košerinis maistas

Viena svarbiausių judėjų religinio gyvenimo ypatybių – tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (iš hebr. ‏כָּשֵׁר‏‎ kašer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, taip pat ir apie maisto paruošimo būdus (draudžiama kartu valgyti pieno ir mėsos produkuts, negalima maišyti grietinės su mėsa, draudžiama valgyti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, negalima gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.) Rabinai košerinį maistą laiko sveiku maistu, kurį vartodami judėjai gali išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą. Košeriniame maiste dominuoja daržovės, vengiama vienu metu valgyti pieniškus ir mėsiškus produktus, kurie pilve sukeltų maisto rūgimą ar puvimą.

Judaizmo šventės

Pačios svarbiausios šventės:

Purim šventė

Tu Bišavat šventė Vilniaus žydų gimnazijoje 2006 m.

• Šabas – kiekvieną savaitę vykstanti šventinė poilsio diena.
• Roš ha-šana – rudenį vykstantys Naujieji metai.
• Jom Kipuras – Teismo arba Atpirkimo diena; vyksta praėjus 10 dienų po Naujųjų metų.
• Sukotas – savaitę trunkanti šventė, pradedama švęsti 15 dienų po Naujųjų metų. Šventė, per kurią žydai gyvena lauke pastatytuose laikinuose namukuose, skaito Koheleto knygą ir linksminasi.
• Simchat Tora (hebr. ‏שִׂמְחַת תּוֹרָה‏‎) – Toros džiaugsmas. Šventė siejama su savaitine Toros skaitymo tradicija. Per vienerius metus perskaitoma visa Tora, o per šią šventę Tora vėl pradedama skaityti iš naujo.
• Chanuka – švenčiama žiemą, 8-ias dienas. Žydų pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams politeistinę helenų religiją, garbei.
• Purimas – švenčiama maždaug vasario mėnesį. Linksmiausia šventė, primenanti žydų išsigelbėjimą nuo perso Hamano, siekusio išnaikinti judėjus (Esteros knyga), kai visi, dažnai dėvėdami kaukes, linksminasi, o vyrams per Purimą leidžiama prisigerti daug vyno.
• Pesachas – judėjų Velykos švenčiamos pavasarį. Siejama su išėjimu iš Egipto.
•  – judėjų sekminės, švenčiamos vėlyvą pavasarį, praėjus 7 savaitėm po Pesacho. Siejama su 10 Dievo įsakymų davimu ant Sinajaus kalno.

Maldos namai ir religinės paskirties pastatai

Vilniaus sinagoga

Pamaldos laikomos sinagogose, jose taip pat skaitomas ir aiškinamas Tanachas. Ortodoksų judėjų sinagogose vyrai ir moterys sėdi atskirti vieni nuo kitų, tuo tarpu liberaliose sinagogose vyrų ir moterų maldos vietos nėra atskiriamos. Taip pat judaizmui reikšmingi pastatai – ješivos (judėjų mokslo įstaigos), (ritualinės vonios).

Judaizmo kryptys

Egzistavo ir egzistuoja daug judaizmo krypčių, savaip aiškinančių tradicijas ir Torą, bet, nepaisant to, išlaikiusių bendrąją nuostatą – Torą kaip viso dvasinio ir praktinio gyvenimo centrą. Šiuo metu yra tokios pagrindinės judaizmo kryptys:

• :

• Haredi judaizmas – (ultra)ortodoksinio judaizmo judėjimas (kitaip, „tradicionalistinis“ judaizmas);

• Modernistinio judaizmo kryptys.

• Hasidinis judaizmas – ortodoksinio judaizmo judėjimas;
• Konservatyvusis judaizmas;
• Rekonstruotas judaizmas – reformuoto judaizmo judėjimas;
• Progresyvusis judaizmas – reformuoto judaizmo judėjimas.

• Karaimų judaizmas – judaizmo judėjimas, nepripažįstantis Talmudo.

Judaizmo atsiradimo hipotezė

Judaizmo pradžia sietina su pranašišku monoteistiniu judėjimu (pradžia nežinoma, bet galima spėti, kad ankstyviausiai galėjo pasireikšti Kanaano krašte Izraelio karalystės sunaikinimo išvakarėse arba netrukus po to VIII a. pr. m. e. pabaigoje, arba Persų imperijos nukariautoje Babilonijoje tarp tremtinių iš 587 m. pr. m. e. sunaikintos Judo karalystės). Šis monoteistinis judėjimas paskatino autorius (kurie dar vadinami „įkvėptaisiais“) rašyti knygas, kurios įkūnijo šio judėjimo tikėjimus ir mokymus. Knygos buvo rašomos pasitelkiant įvairios kilmės senovės Artimųjų Rytų, Kanaano krašto legendas, mitus, folklorą, vaizdinius. Nuo V a. pr. m. e. iki I a. pr. m. e. buvo surašytos ir paskleistos knygos, tapusios judėjiško Šventojo Rašto kanonu, kurio pagrindinė dalis, Tora, buvo priskirta legendinei (ar net mitinei) asmenybei Mozei. Skirtingi judėjiški judėjimai formavosi, priklausomai nuo skirtingų knygų pritaikymo ir jų interpretacijų. Kaip ir ankstyvieji antikiniai istorikai, kurie tikriausiai padarė įtaką, Šventojo Rašto knygų autoriai istoriją rašė kaip pasakojimus, galinčius bendruomenei padėti geriau suvokti savo tapatybę, ir būdavo nurodomos įvykių priežastys, tačiau istorija buvo suvokiama ne šiuolaikine prasme: įvykiai pasakojami laikantis teologinių principų, todėl šiandien istorikai Šventojo Rašto knygų nebelaiko patikimu istoriniu šaltiniu. , ėmęs formuotis I m. e. a. pabaigoje, susidarė šių knygų interpretacijų (dvasinių ir praktinių) pagrindu, prisitaikant prie naujos situacijos, kai apie 70 m. romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą ir dėl to tapo neįmanoma atnašauti aukų, o kunigai negalėjo eiti iki tol turėtų pareigų.

Šaltiniai

1. Judaizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
2. „Judaism“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
3. Cambridge University Historical Series, An Essay on Western Civilization in Its Economic Aspects
4. ἰουδαΐζειν. Liddell, Henry George; Scott, Robert; An Intermediate Greek–English Lexicon at the Perseus Project
5. Mason, Steve (August 2009). „Methods and Categories: Judaism and Gospel“. bibleinterp.arizona.edu
6. (2002). In the Shadow of the Temple: Jewish Influences on Early Christianity. InterVarsity Press. pp. 39ff. ISBN . Nuoroda tikrinta 2010-08-22.

Vikiteka: Judaizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga