Tundra gamtinė zona apimanti 11 563 300 km plotą kurioje neauga miškai ir yra amžinasis įšalas Beveik visi tundros plota

Tundra – gamtinė zona, apimanti 11 563 300 km² plotą, kurioje neauga miškai ir yra amžinasis įšalas. Beveik visi tundros plotai yra Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos šiaurėje. Į šiaurę nuo tundros yra arktinių dykumų zona, o pietuose tundra palaipsniui, per miškatundrę, pereina į vidutinės juostos miškų zoną.

Klimatas

Tundros klimatas šaltas: žiema ilga (iki 8 mėnesių) ir žvarbi, o vasara trumpa ir vėsi, nors tuo metu daug parų trunka poliarinė diena. Šilčiausio mėnesio (liepos) vidutinė temperatūra ne aukštesnė kaip +10 °C. Vegetacijos laikotarpis 50–100 dienų. Kritulių mažai (200–400 mm), bet dangus tiek žiemą, tiek vasarą dažniausiai debesuotas. Sniego danga labai plona. Vasarą pašalas išeina tik iš paties viršutinio dirvos sluoksnio – 0,5–1,5 m gylio. Dirvožemiai tundros glėjiniai. Tundroje daug pelkių ir ežerų. Aukštikalnėse yra kalnų tundros zona.

Dirvožemis

Dirvožemis yra glėjinis. Dažniausiai pelkėtas ir plonas (sluoksnio storis kartais nesiekia nė 5 cm), turi mažai (1–2 %) puvenų, bet daug rūgščių. Tokias savybes jis įgavo dėl tundros klimato (žema temperatūra, didelis ) ir podirvio amžinojo įšalo. Augalų likučiai nespėja supūti ir virsta durpėmis.

Dirvožemis sukaustytas daugiamečio įšalo, nuo šalčio jis pleišėja, formuojasi poligoniniai gysliniai ledai. Virš jų vasarą būna drėgniau, auga daugiau augalų. Tačiau tarp ledinių gyslų sausesni plotai lieka pliki, vėjo nugairinti. Tokia „dėmėtoji“ tundra – tai pereinamasis landšaftas iš arktinės dykumos į tikrąją tundrą.

Augalija

Augalija skurdi. Tarp gyslinių ledų, yra daug nuolat žaliuojančių augalų, kurie pavasarį, atšilus iškart pradeda fotosintezę negaišdami brangaus laiko vegetaciniams organams auginti. Geriau išnaudoti ribotus šilumos išteklius augalams tundroje padeda tai, kad jie auga pačia pažeme, leidžia šaknis tik šilčiausiame viršutiniame sluoksnyje, kad aplink juos susidaro kupsteliai, absorbuojantys daugiau labai įkypai krintančių saulės spindulių. Net ir ten, kur paviršiuje drėgmės yra per daug, augalai prisitaikę ištverti fiziologinę sausrą: jų lapai smulkūs, su pūkuotu arba vaškiniu paviršiumi.

Būdinga augalija – samanos, kerpės (elninė šiurė ir kt.), žemaūgės žolės, krūmai ir puskrūmiai (bruknės, tekšės, beržas keružis).

Gyvūnija

Tundroje labai daug uogomis mintančių paukščių – tai , . Vasarą į tundrą atskrenda daug paukščių: laukinių žąsų, ančių, gulbių, žąsų, gagų ir kt.

Gyvūnų nėra daug; būdingiausi: šiauriniai elniai, poliarinės lapės, baltieji kiškiai, avijaučiai (Kanadoje ir Grenlandijoje), lemingai (pelės margutės).

Tundroje gyvūnams trūksta gerų priedangų, jie negali čia rausti urvų žiemai, todėl labai įprastos sezoninės migracijos. Dėl ilgos poliarinės dienos tundros gyvūnų aktyvumas didesnis negu kitur, – jie čia greičiau auga ir bręsta.

Verslai

Pagrindiniai verslai – žvejyba, medžioklė, elnių auginimas.

Šaltiniai

Algirdas Motuzas. Tundra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 203 psl.

Literatūra

A. Baslykas, „Žemė – žmonijos buveinė“, Vilnius „Mokslas“, 1985 m.
S. Agapovas, S. Sokolovas, D. Tichomirovas, „Geografijos žodynas“, Kaunas „Šviesa“, 1972 m.

Vikiteka: Tundra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Algirdas Motuzas. Tundra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 203 psl.