Emigracija

Emigracija – žmonių persikėlimas iš vienos šalies į kitą dėl ekonominių, politinių, religinių ar asmeninių priežasčių (didesnio uždarbio, geresnio išsilavinimo, sutuoktinio ir kt.).

Pagal 2016 m. duomenis, beveik 250 mln. žmonių gyvena ne savo gimtojoje šalyje. Daugiausia migrantų išvyksta gyventi į turtingąsias pasaulio šalis; beveik 20 % persikėlėlių apsistoja JAV. Taip pat daug Vakarų Europoje, Kanadoje, Australijoje, Persijos įlankos šalyse (Saudo Arabijijoje, Katare, JAE). Daugiausia emigruoja iš Indijos, Kinijos, Meksikos, Rusijos.

Iki įstojimo į ES 2004 m. daugiausia lietuvių išvykdavo gyventi ir dirbti į JAV, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau emigrantų keliauja į ES, EEE šalis, beveik pusė jų į JK, nemažai į Airiją, Vokietiją, Norvegiją. Taip pat daugėja ekonominių imigrantų bei emigrantų iš kaimyninių šalių – Rusijos (Kaliningrado srities), Baltarusijos, Ukrainos.

Istorija

Vokiečiai emigruoja į JAV (apie 1850 m.)

Emigracija vyksta nuo seniausių laikų. Jos plėtotę paskatino didieji geografiniai atradimai. Ypač padidėjo XV a. pabaigoje, atradus Ameriką į kurią vyko emigrantai iš Europos. XVI–XX a. europiečių kolonizuota ne tik Amerika, bet ir Australija, Okeanija, dalis Afrikos, Sibiras. Tuo pat metu vyko Atlanto vergų prekyba, kuri didžiausią mastą pasiekė XVIII a.

Sveiki atvykę į Svajonių šalį. (laikraščio iliustracija; 1887 m.)

Emigraciją dar labiau paakstino garlaivių atsiradimas. Nuo 1838 m. garlaiviai pradėjo plukdyti išeivius per Atlanto vandenyną. XIX–XX a. daugybė vargingai gyvenančių europiečių šeimų persikėlė į Šiaurės ir Pietų Ameriką ar Australiją. XX a. pirmojoje pusėje Amerikos žemyne daugiausia buvo emigruojama iš Kanados ir Meksikos į JAV. Azijoje vyko kinų emigracija į Pietryčių Azijos šalis, indų – į Ceiloną. Subyrėjusi Britų Indija, I ir II pasauliniai karai, žydų genocidas, SSRS trėmimai ir kiti veiksniai nulemė didžiulius migracijos pokyčius pastaruoju metu.

Emigracijos bangos iš Lietuvos yra žinomos jau nuo XIX a. antros pusės. Ją lėmė tiek politinės, tiek ir socialinės – ekonominės priežastys. XIX–XX a. pab. Lietuvos gyventojai emigravo į JAV, Kanadą, Argentiną, Braziliją, Australiją, Urugvajų, Vokietiją.

Neigiamos pasekmės

Neigiamos emigracijos pasekmės:

• Demografinės situacijos pokyčiai (darbingo amžiaus žmonių mažėjimas, produktyvumo mažėjimas, socialinei sistemai iškylančios problemos dėl mokesčių mokėtojų pasitraukimo);
• investicijų į žmogų praradimas;
• staigus atlyginimų šuolis kai kuriuose sektoriuose;
• kvalifikuotų specialistų poreikio didėjimas.

Emigracijos metu prarandami ne tik ir ne tiek mokesčių mokėtojai, kiek piliečiai, lemiantys valstybės politinį likimą, aktyviausia ir savarankiškiausia jų dalis. Nepaisant diplomatinių atstovybių pastangų įtraukti emigravusius piliečius į balsavimo sąrašus, nemaža jų dalis rinkimuose nedalyvauja (ši tendencija turbūt labiausiai paplitusi tarp legalaus statuso neturinčių migrantų). Migravimas ypač silpnina ir taip sunkiai besiformuojantį vidurinįjį visuomenės sluoksnį, be kurio negalima tikėtis stabilios ir pažangios demokratinės valstybės susiformavimo.

Išnašos

1. „Key findings on international migration“. Pew Research Center. Nuoroda tikrinta 2020-04-14.
2. „Migracija skaičiais“. EMN. Nuoroda tikrinta 2018-01-14.
3. „Human migration“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-04-14.
4. Emigracija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004