Enteogenai

Enteogenai (iš sen. gr. ἔνθεος = entheos + sen. gr. γενέσθαι = genesthai – „gimdantis dievą viduje“) – psichoaktyviosios medžiagos, naudojamos religiniuose ritualuose šamanistinėje tradicijoje. Jie naudoti įvairių kultūrų maginėse apeigose siekiant sukelti religinius patyrimus, pranašavimui (orakulas), jų pagalba buvo bandoma užmegzti ryšį su dvasiomis, taip pat naudoti kaip pagalbinė gydimosi priemonė. Enteogenus naudojusių kultūrų geografija apima visus žemynus, spėjama, nuo mezolito, galbūt paleolito laikų jie veikė meną, mitus ir kultūrą. Terminas pradėtas vartoti nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio tarp antropologų ir etnobotanikų, siekiant apibrėžti kontekstinį skirtumą nuo tų pačių psichoaktyvių medžiagų vartojimo rekreaciniais tikslais.

Tarp labiau žinomų ritualizuoto enteogenų naudojimų pavyzdžių galima paminėti Somos kultą Indijoje vediniu periodu, Eleusino misterijas Senovės Graikijoje. Taip pat vartoti ir kiti enteogenai religinėse apeigose: drignės Senovės Romoje ir Senovės Graikijoje, kanapės Senovės Graikijoje, musmirės Sibire ir vietomis Šiaurės Amerikoje. Pastaroji, spėjama, buvo ir somos sudėtyje. Tebevartojama ajahuaska Amazonėje, san pedro Andų kalnuose, psilocibininiai grybai bei pejotlis Centrinėje Amerikoje, ibogainas Vakarų Afrikoje. Lietuvoje vartotos bendrai vadintos durnažolės: drignė, durnaropė, šunvyšnė ir svidrė; įvairiuose kraštuose jų naudojimas sietas su magine praktika, kurios ištakos, tikėtina, glūdi šamanistinėje tradicijoje.

Vėlesniais laikais kylančios religijos, tokios kaip judaizmas, krikščionybė, islamas, pradėjo persekioti haliucinogenus religiniais tikslais naudojančius asmenis. Viduramžiais tai buvo tapatinama su ar tiesiog su šėtono garbinimu ir už tokią praktiką bausdavo mirties bausme, degindavo ant laužo (inkvizicija).

R. Gordon Wasson iškėlė hipotezę, kad pati religinė pajauta galėjo išsivystyti enteogenų dėka. Juos, anot jo, žmonės atrado atsitiktinai rankiodami maistą. Tačiau daugelis religijotyrininkų nepalaiko tokios teorijos. Nepaisant to, enteogenai suvaidino svarbų vaidmenį religijų istorijoje. Šių dienų tyrimai atskleidė, jog haliuciogenai leidžia peržengti žmogaus suvokimo ribas, suteikia galimybę patirti gilius mistinius išgyvenimus. Anot mokslininkų, jie sukelia giliai užgniaužtas, protu nesuvokiamas pasąmonines reakcijas iškeldami į paviršių galutinės dieviškos tikrovės patyrimus.

XIX a. mokslininkai nustatė kai kurių šių augalų veikliąsias medžiagas, moksliškai pagrindė medicininį jų panaudojimą.Organinė chemija suteikė galimybes atsirasti ištisai naujai grupei psichoaktyvių medžiagų su enteogeninėmis savybėmis, tarp kurių patenka susintetinti tradicinių enteogenų aktyvieji agentai DMT, psilocibinas, ibogainas, meskalinas bei sintetiniai ar pusiau sintetiniai junginiai tokie kaip LSD ir MDMA. Bandoma naudoti psichinių sutrikimų gydimui psichoterapijoje. 

Išnašos

1. Schultes, Richard Evans (1976). Hallucinogenic Plants. Illustrated by Elmer W. Smith. New York: Golden Press. pp. 5, 7, 9, 102. ISBN .
2. Godlaski, Theodore M (2011). „The God within“. Substance Use and Misuse. 46 (10): 1217–1222. doi:10.3109/10826084.2011.561722. PMID 21692597.
3. Senvaitytė, Dalia. Psichotropiniai augalai lietuvių tradicijoje. Liaudies kultūra. 2006/4 (109). ISSN 0236–0551. PDF. VDU.
4. Shultz, David (2020-11-23). „Californian cave artists may have used hallucinogens, find reveals“. Science. Nuoroda tikrinta 2021-04-10.
5. Rätsch, Christian, The Encyclopedia of Psychoactive Plants: Ethnopharmacology and Its Applications pub. Park Street Press 2005
6. „Drug cult“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-03-31.
7. Thurston, Herbert. "Witchcraft. " The Catholic Encyclopedia Vol. 15. New York: Robert Appleton Company, 1912. 12 Jul. 2015
8. Samuel, Sigal (2020-10-09). „The case for funding psychedelics to treat mental health“. Vox. Nuoroda tikrinta 2020-12-24.