Haliucinogenai

Haliucinogenai (lot. halucinatio – kliedesys + gr. γένος – kilmė), psichodisleptikai, psichozomimetikai – medžiagos, galinčios paveikti pojūčius, mąstymą ar emocijas, sukeldamos tam tikrą sąmoningumo būseną, kuri apibūdinama kaip haliucinacija.

Haliucinogenų skirstymas

Siaurąją prasme haliucinacija yra jokio ryšio su tikruoju pasauliu neturintis (realybėje neegzistuojantis) vaizdinys, kuris lengvai gali būti supainiotas su realybe. Tačiau „haliucinacija“, sukuriama haliucinogeninių medžiagų tiksliau galėtų būti apibūdinama kaip pakitęs normalaus pasaulio suvokimas, nes dažniausiai medžiaga tik pakeičia suvokimą apie jau egzistuojantį objektą. „Tikrąsias“ haliucinacijas sukelia haliucinogeninės medžiagos, apjungtos į grupę anglišku pavadinimu deliriants (liet. sukeliantys kliedėjimą), arba kartais vadinamos tiesiog „tikraisiais haliucinogenais“.

Dėl to, kad daug įvairių medžiagų, ypač kai kalbama apie narkotikus, priskiriama haliucinogenams, juos yra priimta pagal poveikį skirstyti į tris grupes:

Psichodelikai

Pejotlis

Psichodelinės medžiagos yra klasifikuojamos kaip medžiagos, kurių pagrindinis poveikis yra paaštrinti arba sustiprinti mąstymo procesus. Pagal Aldous Huxley, šios medžiagos veikia „išjungdamos“ blokatorius smegenyse, kurie atsakingi už nesvarbios, neesminės informacijos filtravimą, siekiant išlaikyti efektyvų, stabilų, kad ir lėtesnį smegenų darbą. Paveiktos psichodelikų smegenys tiesiog „užtvindomos“ informacija. Psichodelikų iššaukta būsena vertinama labai skirtingai, dvejopai. Daugiausia manoma, kad taip aktyvinama smegenų veikla ir pasiekiamas laikinas labai padidintas sąmoningumas, tartum pakartojamas pabudimas iš miego į dar aktyvesnę būseną. Nors ir tokia nestandartinė būsena smegenis vargina, ypač jei dažnai kartojama. Aktyvūs narkotinių medžiagų priešininkai, nors ir moksliškai nepagrįstai, bet tvirtina, kad smegenis užplūsta tiek informacijos, kiek jos negali apdoroti, todėl sutrinka jų veikla.

Psichodelikų veikimas gali būti labai skirtingas, priklausomai nuo nuotaikos, dozės, supančios aplinkos ir dar daugelio veiksnių. „Kelionė“ (taip vadinamas medžiagos poveikis, sukelti vaizdiniai ir potyriai) gali tęstis nuo kelių valandų iki kelių parų. Kai kurie psichodelikai iškraipo tik vieną jutimą, pavyzdžiui, veikia žmogaus klausą.

Daugumą psichodelikų labai sunku ar net neįmanoma mirtinai perdozuoti, nes mirtinos dozės nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kartų didesnės už tas, kurios pardavinėjamos gatvėje ir reikalingos norimam poveikiui gauti. Nemažos dalies medžiagų kaip MDMA ar kanapių didesnės dozės poveikis gali panašus į psichodelikų. Tačiau dėl psichodelikams nebūdingo stipraus pašalinio poveikio, negali būti priskirtos prie šios medžiagų grupės. Be to, jos veikia visiškai skirtingus receptorius, lyginant su psichodelikais.

Psichodelikams iš geriau žinomų medžiagų priskirtina: LSD, psilocibinas, meskalinas.

Blokuojantys haliucinogenai

Tai medžiagos, kurios taip pat sukelia haliucinacijas, nors ir visai kitu keliu. Užblokuojami receptoriai ir dėl to pasiekiama sapno, transo būsena. Iš esmės panaši smegenų būsena gali būti gaunama ir vartojant blokuojantiesiems haliucinogenams priešingai veikiančius – ne blokuojančius, o kaip tik visus sveikuose smegenyse esančius „filtrus“ išjungiančiais – psichodelikus. Tačiau būtina paminėti, kad potyrių visuma labai smarkiai skiriasi. Daugumą blokuojančiųjų haliucinogenų galima daug lengviau perdozuoti, lyginant su psichodelikais.

Tokios medžiagos visiškai nepopuliarios kaip narkotikai. Jos (ar dalis jų) netgi legalios, nes jų naudojimas neišplitęs. Haliucinacijos paprastai patiriamos tamsiose erdvėse arba užmerktomis akimis. Beveik visi teikia pirmenybę psichodelikams kaip sukeliantiems malonesnius efektus ir nenuodingiems.

Dauguma blokuojančiųjų haliucinogenų slopina centrinę nervų sistemą. Jie gali sukelti tuos pačius pavojus, kokius sukelia opiatai: sutrikęs kvėpavimas, širdies darbas. Taip pat žmogus gali patirti traumą ne dėl tiesioginio medžiagos veikimo: pavyzdžiui, diazoto monoksidas, dažniau vadinamas tiesiog azoto suboksidu, neretai sukelia sąmonės praradimą, dėl ko griūdamas žmogus gali susižeisti.

Geriau žinomi tokio tipo haliucinogenai yra: ketaminas, PCP.

„Tikrieji“ (anticholinerginiai) haliucinogenai

LSD lapeliai

Anglų kalboje „tikrieji“ haliucinogenai vadinami deliriants (liet. sukeliantys kliedėjimą). Tai medžiagos, kurios veikdamos kaip , sukelia tikroviškas haliucinacijas. Jeigu blokuojančiųjų haliucinogenų veikimą galima prilyginti lucidiniui sapnui, tai „tikrųjų haliucinogenų“ poveikis labai primena .

Šie haliucinogenai nėra populiarūs kaip kiti dėl savo stiprumo ir nemalonaus poveikio. Dažniausiai pabandžiusieji savo potyrius apibūdina kaip nemalonius arba ypatingai nemalonius. Tropano alkaloidai, kurių turi didžioji dalis „tikrųjų haliucinogenų“, yra labai nuodingi ir net mažiausios dozės gali sukelti mirtį. Neretai narkotinės medžiagos sukeltos haliucinacijos nėra atskiriamos nuo realybės, o praėjus veikimui, nieko neprisimenama. Fiksuoti atvejai, kai apsvaigęs asmuo valandų valandas šnekasi ar karštai diskutuoja su neegzistuojančiu žmogumi arba užpuola savo atvaizdą veidrodyje ir taip susižaloja.

Lietuviams ypatingai gerai žinomas ir legalus haliucinogenas antagonistas yra durnaropė. Dažnai klaidingai manoma, kad durnaropė silpnesnė už LSD, nors iš tikrųjų yra atvirkščiai: durnaropės poveikis atitinka nebent milžiniškas LSD dozes, bet vis tiek yra savitas, tikroviškesnis, intensyvesnis. Dar tarp Lietuvoje randamų ir haliucinogenams antagonistas priskiriamų augalų yra vaistinė šunvyšnė, juodoji drignė. Taip pat kai kurie vaistai, pavyzdžiui, , itin didelėmis dozėmis gali veikti labai panašiai kaip šios grupės narkotinė medžiaga.

Ironiška, kad psichodelikai, kurių poveikis malonesnis, ne toks pavojingas yra draudžiami, tuo tarpu tikrųjų ir pačių galingiausių haliucinogenų galima nesunkiai ir visiškai legaliai įsigyti.

Haliucinogenų nepalankūs ir palankūs efektai

Dauguma haliucinogenų yra nenuodingi arba nuodingi tik daug didesnėmis dozėmis už įprastines. Nors didelė dalis haliucinogenų neturi ilgalaikių toksiškų efektų, tokių medžiagų efektai gali būti nenuspėjami psichikai, nes kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai. Naudoti haliucinogenus nepatariama jeigu žmogus turi prigimtį psichiniams sutrikimams. Tokiais atvejais gali pasireiški pirma psichozės būsena. Taip pat yra pastebėta, kad LSD sukelia 5-HT_2A receptorių tankumo pokyčius, dėl kurių gali įvykti psichologiniai pokyčiai. Iš kitos pusės, psichotropinės medžiagos buvo ir dar kartais naudojamos psichoterapijos tyrimuose gydant įvairius sutrikimus kaip alkoholizmas ir analizuojant sąmonę ir pasąmonę.

Haliucinogenų naudojimo istorija

Tradicinis religinis naudojimas

Enteogenai nuo seno vartoti religiniuose ritualuose įvairiose pasaulio kultūrose.

Pirmieji moksliniai tyrimai

XVII amžiaus pabaigoje atradus azoto suboksidą ir XIX amžiaus pabaigoje ištyrus peyote kaktusą, pamažu augo susidomėjimas haliucinogenais. 1927 metais Kurtas Beringeris vienas iš pirmųjų parodė didesnį susidomėjimą psichoaktyviaisiais augalais. Tais pačiais metais Louis Lewinas išleido savo platų psichoaktyviųjų augalų aprašymą. Vėliau ypatingai svarbus buvo buvo psilocybe grybų atradimas iš naujo 1936 metais (Robert J. Weitlaner) ir LSD atradimas 1938 metais (), kuris, kaip 1943 metais paaiškėjo, turi haliucinogeninių savybių.

Haliucinogenai po Antrojo pasaulinio karo

Po Antrojo pasaulinio karo susidomėjimas haliucinogenais patyrė sprogimą, daugiausia įtakos tam padarė LSD haliucinogeninių savybių atradimas. Buvo mėginama juos pritaikyti medicinoje, ypač psichoterapijoje, bandant sukurti „kontroliuojamą psichozę“ ir taip suprasti daugelio psichikos lygų priežastis bei surasti gydymą. Iki 1951 metų daugiau kaip 100 straipsnių buvo pasirodę moksliniuose žurnaluose LSD tema, o 1961 tokių jau buvo daugiau kaip tūkstantis. Kai kurių šalių vyriausybės haliucinogenų pagrindu bandė kurti naujus cheminius ginklus. MK-ULTRA ir panašūs projektai buvo gana dažni. Haliucinogenines medžiagas buvo stengiamasi pritaikyti apklausų metu, taip pat kaip įrankį smegenų plovimui bei minčių kontrolei.

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje haliucinogeninių medžiagų vartojimas paplito visuomenėje. Tam didžiulę įtaką padarė 1953 metais išleista Aldous Huxley knyga „The Doors of Perception“, kurioje buvo aprašomi eksperimentai su psichodelikais bei 1957 metais viename populiariame žurnale pasirodęs straipsnis haliucinogenų tema. Pirmaisiais XX amžiaus septintojo dešimtmečio metais haliucinogenų vartojimą dar labiau paskatino kontrakultūros dievaičiai, kaip Jimi Hendrix, , kurių kūryboje psichodelija vaidino didžiulį vaidmenį. 1967 metais dėl savo milžiniškais tempais augančio populiarumo, LSD buvo uždraustas JAV, netrukus ir kitose šalyse. Po 1980 metų haliucinogenų populiarumas ėmė mažėti, nes gatvėse vis labiau plito kiti narkotikai, tokie kaip MDMA, kurie labiau tiko vartoti vakarėliuose ir diskotekose, kur bendrauti su dvasiomis niekam nebuvo įdomu.

Legalumas

Dabar haliucinogenai draudžiami daugelyje šalių. Haliucinogenus sunku kontroliuoti, nes gryno haliucinogeno yra mažai vienai dozei, o grybų sporos ar augalų sėklos gali būti nesunkiai pervežamos kontrabandos būdu ir vėliau nesunkiai išaugintos. Tradiciniai sodo augalai, tokie, kaip durnaropė, nėra uždrausti.

Farmakologinis haliucinogenų skirstymas

• Psichodelikai (seratonino )
  • Triptaminai
  • • Pakeisti feniletilaminai
    • Amfetamino dariniai
      • Serotonino atpalaiduotojai
  • Kanabinoidai (CB-1 receptorių agonistai)
• Blokuojantys haliucinogenai
  • receptorių antagonistai ir ligandai
  • Inhaliantai (įkvėpiamieji)
• „Tikrieji“ (anticholinerginiai) haliucinogenai
  • Tropaniai

Haliucinogeninių savybių turintys augalai, grybai, gyvūnai

• Augalai
  • Psichodelikai
    • Banisteriopsis caapi su ) turi DMT ir
    • (turi ir DMT)
    • Argyreia nervosa (turi LSA)
    • (turi LSA)
    • (Sukutis) (turi LSA)
    • Kaktusai psichodelikai
      • (turi meskalino)
      • Peyote kaktusas (Lophophora williamsii) (turi meskalino)
      • San Pedro kaktusas () (turi meskalino)
    • Kiti panašių į psichodelinių savybių turintys augalai
      • Kanapės (turi THC ir )
      • Muskatmediniai (Myristica fragrans) (tik milžiniška dozė turi poveikį)
      • Salvia divinorum (turi salvanorino A)
  • Blokuojantys haliucinogenai
    • Tarp augalų nėra žinoma „tikrų“ blokuojančiųjų haliucinogenų ( antagonistų)
  • „Tikrieji“ (anticholinerginiai) haliucinogenai
    • Atropa belladonna (turi tropano darinių)
    • Brugmansia (turi tropano darinių)
    • Hyoscyamus niger (turi tropano darinių)
    • Mandragora („“) (turi tropano darinių)
    • Datura („Durnaropė“) (turi tropano darinių)

• Grybai
  • Psichodelikai
    • Psilocybe (Psilocybe kartais Conocybe, Panaeolus ir Stropharia) (turi psilocibino ir psilocino)
  • Blokuojantieji haliucinogenai
    • Amanita muscaria (turi )

• Gyvūnai
  • Psichodelikai
    • (varlės) (turi ir )

Išnašos

1. . James Cook University. 2003. Suarchyvuotas originalas 2006-06-02. Nuoroda tikrinta 2006-05-10.
2. „Long-lasting alterations in behavior and brain neurochemistry following continuous low-level LSD administration“. Pharmacology, biochemistry, and behavior. 1989. Nuoroda tikrinta 2006-07-10.
3. „Treatment of alcoholism using psychedelic drugs: a review of the program of research“. J Psychoactive Drugs. 1998. Nuoroda tikrinta 2006-07-10.
4. . Featherstone, Robert M., and Simon, Alexander. 1959. Suarchyvuotas originalas 2007-07-30. Nuoroda tikrinta 2006-07-10.
5. Godlaski, Theodore M (2011). „The God within“. Substance Use and Misuse. 46 (10): 1217–1222. doi:10.3109/10826084.2011.561722. PMID 21692597.
6. „Drug cult“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-03-31.
7. . www.psychedelic-library.org. Suarchyvuotas originalas 2020-04-17. Nuoroda tikrinta 2019-11-19.

Literatūra

• Medicinos enciklopedija, 1991, 1 tomas

Nuorodos

• http://www.erowid.org/
• http://www.psychedelic-library.org/lsdmenu.htm 2019-11-03 iš Wayback Machine projekto.