Tautų Sąjunga

Tautų Sąjunga League of Nations Société des Nations
Įkurta	1919 m. sausio 25 d.
Tipas
Būstinė	Ženeva, Šveicarija
Oficialios kalbos	prancūzų ir anglų
Generalinis sekretorius	Sir Eric Drummond (1920–1933) Joseph Avenol (1933–1940) Seán Lester (1940–1946)

Tautų Sąjunga (pranc. Société des Nations, angl. League of Nations, liet. vadinta ir Tautų Lyga) – , įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Paryžiaus taikos konferencijoje su būstine Ženevoje (Šveicarija). Faktiškai veikė 1919–1939 m., tapo Jungtinių Tautų pirmtake. Tautų Sąjunga buvo pirmoji nuolatinė tarpvyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką.

Istorija

Tautų Sąjunga įsteigta 1919 m. sausio 25 d. Paryžiaus taikos konferencijoje. 1919 m. Tautų Sąjungoje buvo 33 valstybės – Antantės valstybės, pasirašiusios Versalio taikos sutartį, ir 13 valstybių, pakviestų pirmosiomis įstoti į Tautų Sąjungą. Pagrindiniai Tautų Sąjungos organai buvo ir . 1921 m. buvo įkurtas Nuolatinis tarptautinis teismas. 1920 m. lapkričio 15 d. Tautų Lygos centro būstinė persikėlė iš Londono į Ženevą, kur ir prasidėjo pirmas Tautų Sąjungos asamblėjos posėdis.

Tautų Sąjungos Tarybos posėdis 1926 m. kovą Ženevoje

1920 m. gruodžio mėn. Tautų Sąjungos asamblėjoje svarstant Baltijos valstybių klausimą buvo nutarta jų į Sąjungą nepriimti, remiantis geopolitiniais motyvais. Esą, Baltijos valstybės esančios Rusijos įtakos sferoje, ir dėl jų egzistavimo nesą jokių garantijų. Vis tik 1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva, Latvija ir Estija buvo priimtos. 1925 m. – Lokarno sutartys turėjo pripažinti nebekeičiamu pokarinį žemėlapį.

1926 m. į Tautų Sąjungą buvo priimta Vokietija, bet 1926 m. birželio 12 d., protestuodama prieš Vokietijos priėmimą, ją paliko Brazilija. 1933 m. Vokietija ir Japonija iš sąjungos išstojo.

1934 m. rugsėjo 18 d. įstojo TSRS, bet kai Sovietai, nepaskelbę karo, 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė Suomiją visomis savo žemės, oro ir laivyno pajėgomis (Žiemos karo pradžia), 1939 m. gruodžio 14 d. Tautų Sąjungos taryba TSRS pašalino iš organizacijos ir paragino savo nares remti Suomiją.

Tautų rūmai – pastatas, pastatytas 1929–1938 m. ir buvęs Tautų Sąjungos būstine iki jos paleidimo

Tautų Sąjungos organizacinė struktūra

1936 m. spalio 7 d. Tautų Sąjunga, raginama Abisinijos, paskelbė Italiją agresore ir pradėjo jai taikyti sankcijas. Lapkričio 18 dieną įsigaliojusiu embargu buvo uždrausta Italijai tiekti karinę techniką, ginkluotę ir amuniciją, taip pat karines žaliavas – plieną ir gumą. JAV pareiškė nepaisysiančios jokių Tautų Sąjungos sprendimų, tačiau savo nuožiūra priėmė sprendimą uždrausti ginkluotės eksportą abiem kariaujančioms pusėms. Tautų Sąjungos narės darė nuolaidų Italijai, kuri netrukdoma iki šiol tęsė savo agresiją Abisinijoje. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija leido Italijai naudotis Sueco kanalu.

Tautų Sąjungos narėmis iš viso buvo 53 valstybės. Tačiau ji savo vaidmens neatliko, kadangi neužkirto kelio kilti Antrajam pasauliniam karui. Tautų Sąjungos nepakankamo efektyvumo priežastis buvo ne tik kai kurių galingų valstybių – Japonijos, Italijos ir Vokietijos atviras agresyvumas, bet ir JAV nedalyvavimas jos darbe.

Dovas Zaunius (kairėje) ir Vaclovas Sidzikauskas (dešinėje) – Lietuvos atstovai Tautų Sąjungoje

1931 m. Japonija įsiveržė į Kiniją, dėl to Japonija po dvejų metų turėjo išstoti iš Tautų Sąjungos. 1933 m. Vokietijoje nugalėjus nacionalsocializmui, prasidėjo Vokietijos ekspansija: 1938 m. po grasinimų jėga buvo prijungta Austrija (vadinamasis anšliusas), 1938 m. Miunchene Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Vokietija pasirašė susitarimą, pagal kurį be Čekoslovakijos žinios Vokietijai buvo atiduoti Sudetai. Miuncheno susitarimas sudarė sąlygas Vokietijai 1939 m. kovo mėnesį primesti protektoratą Čekijai ir taip likviduoti Čekoslovakijos valstybę. Tuo pat metu Vokietija pareiškė ultimatumą Lietuvai ir privertė ją perleisti Klaipėdos kraštą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Tautų Sąjungos veikla praktiškai nutrūko. Tačiau jam baigiantis 1944 m. spalio 7 d. JAV, TSRS, Didžioji Britanija ir Kinija susitarė vietoje Tautų Sąjungos įkurti Jungtinių Tautų Organizaciją. 1946 m. balandžio 8 d. Ženevoje įvyko paskutinis Tautų Sąjungos posėdis, kuriame organizacija formaliai likviduota. Po dešimties dienų 1946 m. balandžio 18 d Tautų Sąjunga baigė savo gyvavimą. Lietuva buvo Tautų Sąjungos narė iki pat jos likvidavimo.

Tautų Sąjunga tapo pokarinės pasaulinės organizacijos – Jungtinių Tautų, o nuolatinis tarptautinis teisingumo teismas – Jungtinių Tautų tarptautinio teisingumo teismo pirmtakais ir prototipais. Po karo pasaulinės organizacijos struktūra buvo patobulinta – įgijo didesnę kompetenciją spręsti tarptautinės taikos ir saugumo klausimais.

Veikla

Teritorinių ginčų sprendimas

Klaipėdos kraštas

Klaipėda (Memelis) ir Klaipėdos kraštas, kuriame tuo metu gyveno daugiausia vokiečiai, pagal Versalio sutarties 99 straipsnį buvo laikinai kontroliuojama Antantės. Pasiūlymą paversti Memelį tarptautiniu miestu palankiai vertino Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės. Lietuva teritoriją norėjo aneksuoti. Iki 1923 m. krašto likimas vis dar nebuvo išspręstas, todėl Lietuvos pajėgos 1923 m. sausio mėn. įsiveržė ir užgrobė uostamiestį. Nepavykus sąjungininkams susitarti su Lietuva, jie kreipėsi į Tautų Sąjungą. 1923 m. gruodžio mėn. Lygos taryba paskyrė tyrimo komisiją, kuri nusprendė atiduoti Memelį Lietuvai ir suteikti teritorijai autonomines teises. 1924 m. kovo 14 d. Klaipėdos konvencijos nutarimu Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai.1939 m. Vokietija pateikė Lietuvai ultimatumą dėl krašto grąžinimo ir pagrasino karu, jei ši nesutiktų. Tautų Sąjungai nepavyko užkirsti kelio Klaipėdos krašto prijungimui prie Vokietijos.

Vilniaus kraštas

Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija ir Lietuva atgavo nepriklausomybę, tačiau netrukus pasinėrė į teritorinius ginčus ir tarpusavio karą, kurį Lietuva pralaimėjo ir prarado Vilniaus krašto kontrolę. 1919 m. lapkričio 17 d. Tautų Sąjunga sutrukdė lietuviams atkovoti Vilnių: „sumuštus lenkus užstojo Tautų sąjungos kontrolės komisija, kurios priešaky stovėjo prancūzų pulkininkas Chardigny“. Tačiau neilgai trukus Lenkija įsivėlė į karą su Sovietų Sąjunga. Karo metu Lietuva su Sovietų Sąjunga pasirašė Maskvos taikos sutartį, nustatančią Lietuvos sienas su Vilniumi jos sudėtyje. Tuomet daugumą miesto gyventojų sudarė lenkai. Santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos darėsi vis aštresni. Baimindamasi vėl galimai kilsiančio karo įsikišo Tautų Sąjunga. 1920 m. spalio 10 d. tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, pagal kurią Vilniaus kraštas liko Lietuvai.

Po Lietuvos pagalbos prašymo Lygos taryba paragino Lenkiją pasitraukti iš šio krašto. Lenkijos vyriausybė nurodė, kad laikysis susitarimo, tačiau į miestą įvedė dar daugiau karių. Toks žingsnis paskatino Lygą priimti sprendimą, kad Vilniaus teritorinės ateities klausimas turėtų būti išspręstas miestiečių plebiscite, o Lenkijos pajėgos turėtų pasitraukti, užleisdamos vietą Lygos suorganizuotoms tarptautinėms pajėgoms. Planas sulaukė pasipriešinimo Lenkijoje, Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje, kuri priešinosi bet kokiam tarptautinių jėgų buvimui Lietuvos teritorijoje. 1921 m. kovą Lyga atsisakė planų dėl plebiscito. Būta siūlymų sukurti federaciją tarp Lenkijos ir Lietuvos, tačiau nesėkmingai. Galiausiai, 1922 m. kovo mėnesį, Lenkija oficialiai prijungė Vilnių ir jo apylinkes. Tuo tarpu Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą. Ambasadorių konferencijos sprendimu pastarasis buvo pripažintas Lietuvai, o Vilniaus kraštas Lenkijai, nors ir tokio sprendimo Lietuvos valdžia priimti atsisakė ir oficialiai liko karo padėtyje su Lenkija iki 1927 m. Tik po 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuva sutiko atsatyti diplomatinius santykius ir taip de facto priėmė nustatytas sienų ribas.

Pabėgėlių statuso klausimas

Nanseno pasas

Tautų Sąjungos politika pirmiausia buvo orientuota į apsaugos suteikimą asmenims, kurie, pasikeitus valstybių sienoms ir susikūrus naujoms tautinėms valstybėms, neteko savo pilietybės. Be to, buvo pripažinta, kad tarptautinė apsauga reikalinga ir tiems asmenims, kurie ne dėl savo kaltės negali gauti savo valstybės galiojančių pasų arba kelionės dokumentų. 1921 m. rugpjūčio mėnesį buvo nuspręsta paskirti Tautų Sąjungos vyriausiąjį pabėgėlių komisarą. Juo tapo Norvegijos delegatas Tautų Sąjungoje dr. Fritjofas Nansenas. Be didžiulės paramos, suteiktos pabėgėliams iš įvairių šalių, F. Nansenas sukūrė specialų dokumentą – pabėgėlių identifikacinę kortelę, kurią pradėjo vadinti „Nanseno pasu“. Ši kortelė buvo pripažinta 52 pasaulio šalyse.

1926 m. gegužės 12 d. susitarime „Dėl asmens tapatybę patvirtinančių pažymėjimų išdavimo rusų ir armėnų pabėgėliams“ buvo pateiktas vienas pirmųjų oficialių pabėgėlių apibrėžimų. 1933 m. spalio 28 d. Konvencija dėl tarptautinio pabėgėlio statuso buvo pirmasis tarptautinio masto universalus dokumentas pabėgėlių klausimais. Konvencijoje pabėgėlis apibrėžiamas kaip asmuo, kuris yra už savo šalies ribų ir negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga. Pirmą kartą buvo suformuluotas prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių negrąžinimo principas.

Sutartis dėl atsisakymo nuo karo

1928 m. rugpjūčio 27 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo (Briano-Kelogo arba Paryžiaus paktas), uždraudusi karą kaip nacionalinės politikos priemonę ir įpareigojusi taikiai spręsti tarptautinius ginčus. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Briano-Kelogo pakte dalyvavo 63 valstybės, t. y. praktiškai visos pasaulio valstybės, 17 iš jų pripažino agresoriaus apibrėžimą.

Generaliniai sekretoriai

• 1920 m. sausio 10 d. – 1933 m. liepos 3 d. – seras Džeimsas Erikas Dramondas (1876–1951), Didžioji Britanija,
• 1933 m. liepos 3 d. – 1940 m. rugpjūčio 31 d. – Žozefas Avenolis (1879–1952), Prancūzija,
• 1940 m. rugpjūčio 31 d. – 1946 m. balandžio 18 d. – Seinas Lesteris (1888–1959), Airija.

Tautų Sąjungos nariai

• Nuo 1920 m. sausio 10 d. – Argentina, Australija, Belgija, Bolivija, Brazilija (išstojo 1926 m. birželio 14 d.), Čekoslovakija, Čilė (išstojo 1938 m. gegužės 14 d.), Danija, Didžioji Britanija, Kanada, Kinija, Kolumbija, Kuba, Graikija, Gvatemala (išstojo 1936 m. gegužės 26 d.), Haitis (išstojo 1942 m. balandžio mėn.), Hondūras (išstojo 1936 m. liepos 10 d.), Indija, Iranas, Ispanija (išstojo 1939 m. gegužės mėn.), Italija (išstojo 1937 m. gruodžio 11 d.), Japonija (išstojo 1933 m. kovo 27 d.), Jugoslavija, Lenkija, Liberija, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Nikaragva (išstojo 1936 m. birželio 27 d.), Norvegija, Panama, Paragvajus (išstojo 1935 m. vasario 23 d.), Peru (išstojo 1939 m. balandžio 8 d.), Pietų Afrika, Portugalija, Prancūzija, Rumunija (išstojo 1940 m. liepos mėn.), Salvadoras (išstojo 1937 m. rugpjūčio 11 d.), Siamas (nuo 1939 m. Tailandas), Švedija, Šveicarija, Urugvajus, Venesuela (išstojo 1938 m. liepos 12 d.).

1920–45 m. pasaulio žemėlapis, kuriame matyti šalių narystės Tautų Sąjungoje kaita per visą jos gyvavimo istoriją

• 1920 m. gruodžio 15 d. – Austrija (1938 m. kovo 13 d. Vokietijos aneksuota),
• 1920 m. gruodžio 16 d. – Bulgarija, Kosta Rika (išstojo 1925 m. sausio 22 d.), Liuksemburgas, Suomija,
• 1920 m. gruodžio 17 d. – Albanija (išstojo 1939 m. balandžio 14 d.),
• 1921 m. rugsėjo 22 d. – Estija, Latvija, Lietuva,
• 1922 m. rugsėjo 28 d. – Vengrija (išstojo 1939 m. balandžio 11 d.),
• 1923 m. rugsėjo 10 d. – Airija,
• 1923 m. rugsėjo 28 d. – Etiopija,
• 1924 m. rugsėjo 29 d. – Dominikos Respublika,
• 1926 m. rugsėjo 8 d. – Vokietija (išstojo 1933 m. spalio 21 d.),
• 1931 m. rugsėjo 23 d. – Meksika,
• 1932 m. liepos 18 d. Turkija,
• 1932 m. spalio 3 d. – Irakas,
• 1934 m. rugsėjo 18 d. – Tarybų Sąjunga (pašalinta 1939 m. gruodžio 14 d. dėl įsiveržimo į Suomiją)
• 1934 m. rugsėjo 27 d. – Afganistanas,
• 1934 m. rugsėjo 28 d. Ekvadoras,
• 1937 m. gegužės 26 d. – Egiptas.

Išnašos

1. Tautų Sąjunga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 583 psl.
2. Northedge 1986, p. 107.
3. Northedge 1986, p. 78.
4. Savanorių žygiai I, P. Ruseckas, 1937, psl. 51.
5. Scott 1973, p. 61.
6. Scott 1973, p. 62.
7. Scott 1973, p. 63.
8. Bell 2007, p. 29.
9. Crampton 1996, p. 93.

Vikiteka: Tautų Sąjunga – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

• Bell, P.M.H (2007). The Origins of the Second World War in Europe. Pearson Education Limited. ISBN .
• Crampton, Ben (1996). Atlas of Eastern Europe in the Twentieth Century. Routledge. ISBN .
• Northedge, F.S (1986). The League of Nations: Its Life and Times, 1920–1946. Holmes & Meier. ISBN .
• Scott, George (1973). The Rise and Fall of the League of Nations. Hutchinson & Co LTD. ISBN .