Venesuela

Venesuelos Bolivaro Respublika isp. República Bolivariana de Venezuela
Vėliava Herbas
Himnas: „Šlovė narsiajai liaudžiai“
Venesuela žemėlapyje
Valstybinė kalba	ispanų
Sostinė	Karakasas
Didžiausias miestas	Karakasas
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • -  • -	Nicolas Maduro - -
Plotas  • Iš viso  • % vandens	912 050 km^2 (32) 0,3 %
Gyventojų  • 2017  • Tankis	31 925 705 (43) 28,21 žm./km^2 (141)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2015 554,33 mlrd. $ (32) 17 665$ (78)
Valiuta	Venesuelos fuerte bolivaras (VES)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC-4 (VET) netaikomas
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	nuo Ispanijos 1811 m. liepos 5 d. 1845 m. kovo 29 d.
Interneto kodas	.ve
Šalies tel. kodas	+58

Venesuela (isp. Venezuela), oficialiai Venesuelos Bolivaro Respublika (isp. República Bolivariana de Venezuela) – valstybė Pietų Amerikos šiaurinėje pakrantėje. Ribojasi su Gajana rytuose, Brazilija pietuose, Kolumbija vakaruose, Karibų jūra bei Atlanto vandenynu šiaurėje. Venesuela pasižymi didele gamtine įvairove, yra vertinama kaip viena iš didžiausią biologinę įvairovę turinčių šalių pasaulyje.

Venesuela buvo kolonizuota Ispanijos 1522 m., beveik po trijų šimtų metų (1821 m.) paskelbė nepriklausomybę. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tapo demokratine respublika, tačiau neišvengė politinių krizių. Nuo 1998 iki 2013 m. šalies prezidento pareigas ėjo Hugas Čavesas, pradėjęs vadinamą socialinį judėjimą, kuriuo buvo siekiama didinti šalies ekonominę nepriklausomybę, mažinti socialinę nelygybę ir panaikinti korupciją.

XX a. šalyje atradus naftą, Venesuela tapo viena iš didžiųjų jos eksportuotojų, iš šio išteklio gaunamos pajamos sudaro apie penktadalį BVP. OPEC skaičiavimais, Venesuelos naftos rezervai siekia 300 mlrd. barelių ir yra didžiausi pasaulyje. Kitos svarbios ūkio šakos yra gamyba (plieno, aliuminio, tekstilės) bei žemės ūkis.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos istorija.

Pavadinimo kilmė

Ilgos ir sunkios kelionės išvarginta ispanų ekspedicija, 1499 m. priplaukusi prie dabartinės Venesuelos krantų, ramioje įlankoje iš tolo pamatė ant aukštų polių pastatytą mažą kaimelį. Kažkoks jūreivis šūktelėjo, kad tai mažutė Venecija (isp. Venezuela). Taip europiečiai pavadino kaimelį, kurio pavadinimas pamažu plito, „mažoji Venecija“ apėmė vis didesnį ir didesnį plotą, o XIX a. čia suformavus valstybę, jai buvo duotas Venesuelos vardas.

Prieškolumbinis ir kolonijinis laikotarpis

Iki Kristupui Kolumbui atrandant Amerikos kontinentą, dabartinės Venesuelos teritorijoje gyveno daugybė įvairių indėnų genčių, tarp kurių svarbiausios buvo karibai ir aravakai. XVI a. prasidėjus ispanų kolonizacijai, indėnų skaičius sumažėjo dėl europiečių atneštų ligų ir indėnų naikinimo žemėse, kuriose buvo Europoje vertinamų išteklių. Indėnų vadai bandė priešintis ispanų įsiveržimams, tačiau nesėkmingai.

1498 m. per savo trečiąją kelionę Venesuelos rytinę pakrantę pasiekė Kristupas Kolumbas, kuris išsilaipino Orinoko žiotyse. Pirmą nuolatinę ispanų gyvenvietę dabartinėje Venesueloje ir visoje Pietų Amerikoje – Naująjį Toledą (dabar – Kumana) – 1515 m. įkūrė pranciškonų vienuoliai. Apie 1528 m. Venesueloje pradėtas naudoti juodaodžių vergų darbas. Trumpai, 1528–1546 m., Mažoji Venecija priklausė vokiečiams. XVI-XVII a. Venesuela buvo palyginti nereikšminga Ispanijos kolonija, naujakurių gyvenvietės kūrėsi ir augo daugiausiai pakrančių regionuose.

XIX amžius ir Nepriklausomybė

Venesuelos revoliucijos pradžia (Chuano Loveros paveikslas „1810-ųjų balandžio 19-oji“, 1835 m.)

XIX a. pradžioje Venesueloje gyvenę ispanų kolonistų palikuonys save suvokė jau kaip atskirą nuo ispanų visuomenę. Pasinaudodami Napoleono įsiveržimu į Ispaniją 1810 m., tų metų balandį Karakase susirinkę Venesuelos kreolų elito atstovai įvykdė revoliucinį perversmą ir 1811 m. liepą paskelbė apie šalies nepriklausomybę. Tų metų pavasarį prasidėjo Pirmasis nepriklausomybės karas, kurio metu žuvo iki pusės baltųjų Venesuelos gyventojų. Visiškai nepriklausoma Venesuela tapo 1830 m. sausį, atsiskyrusi nuo Didžiosios Kolumbijos.

XIX a. Venesuelos gyvenimas pasižymėjo ypatingu politiniu nestabilumu. Karinės diktatūros keitė viena kitą, šalį vargino valstybės perversmai ir pilietiniai karai.

XX–XXI amžius

XX a. pirmoje pusėje Venesuela buvo valdoma autoritarinių režimų, kurie nedaug kuo tesiskyrė nuo XIX a. karinių diktatūrų. Iš esmės demokratine valstybe, tiesa, nuolat krečiama korupcijos skandalų, Venesuela tapo tik 1959 m.

Svarbus šalies ekonominio ir socialinio gyvenimo lūžis įvyko netrukus po Pirmojo pasaulinio karo, kai žemės ūkio produktų gamybą Venesuelos ekonomikoje nustelbė naftos verslas. Iki intensyvios pramoninės eksportui skirtos naftos gavybos pradžios 96 % šalies ekonomikos sudarė kavos ir kakavos auginimas.

1989 m. šalį sukrėtė masinių demonstracijų bei riaušių banga, – tuomet šalies sostinėje ir kai kuriuose gretimuose miestuose vykusių Karakaso neramumų (isp. Caracazo) metu žuvo keli tūkstančiai civilių. Masinės demonstracijos buvo dalies venesueliečių atsakas į krizę, kurią sukėlė prezidento inicijuota „laisvosios prekybos“ politika.

Hugo Chávez su kaimyninių šalių prezidentais, Néstor Kirchner (Argentina) ir Lula da Silva (Brazilija)

1998 m. prezidento rinkimus Venesueloje laimėjo lyderis, pasaulyje itin kontroversiškai vertinamas Hugo Čavesas, prezidento postą išlaikęs iki 2013 m.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos politinė sistema.

Venesuela yra prezidentinė federacinė respublika. Jos politinė sistema remiasi 1999 m. priimta Konstitucija. Valdžia padalinta į vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę.

Prezidentas yra šalies ir vyriausybės vadovas bei vyriausiasis kariuomenės vadas. Jis renkamas visuotiniu balsavimu šešeriems metams. Po 2009 m. priimtų Konstitucijos pataisų, kadencijų skaičius yra neribojamas. Prezidentas turi galią formuoti vyriausybę, skirti viceprezidentą ir ministrus, tvirtinti įstatymus arba juos grąžinti parlamentui.

Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienerių rūmų 165 vietų Nacionaliniam Susirinkimui (Asamblea Nacional). Jo nariai renkami visuotiniu balsavimu penkeriems metams, kadencijų skaičius neribojamas. 2010–2015 m. kadencijos metu daugumą parlamente turi .

Užsienio politika

Pagrindiniai straipsniai – ir Lietuvos ir Venesuelos santykiai.

Didžiąją XX a. dalį Venesuela palaikė draugiškus santykius su dauguma Lotynų Amerikos ir Vakarų šalių. Santykiai tarp Venesuelos ir Jungtinių Valstijų vyriausybės pašlijo 2002 m., kai po taisa metais Venesueloje įvykdyto perversmo JAV vyriausybė pripažino laikinai prezidento pareigas einantį . Atitinkamai sustiprėjo ryšiai su įvairiomis Lotynų Amerikos ir Artimųjų Rytų šalimis, kurios taip pat neturi gerų santykių su JAV, pavyzdžiui, Palestina, kurios užsienio reikalų ministras 2015 m. Venesuela pavadino jo šalies „svarbiausia sąjungininke“.

Venesuela savo įtaką siekia plėsti ir esamąją pasaulio tvarką kvestionuoti per tokias iniciatyvas, kaip steigimas ir Lotynų Amerikos televizijos kanalo „“ steigimas ir transliavimas. Venesuela yra viena iš nedaugelio JTO šalių narių, pripažinusių Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Venesuela turi neišspręstų teritorinių ginčų su Gajana, Kolumbija ir Dominika. Po ginčytinų 2019 m. prezidento rinkimų, dalis šalių (daugiausiai Vakarų šalys) Venesuelos vadovu pripažįsta Nikolo Maduro priešininką Chuaną Gaido, kai tuo tarpu ne Vakarų šalys Venesuelos vadovu tebelaiko Nikolą Maduro, de facto šalies lyderį.

Lietuvos santykiai su Venesuela užmegzti dar tarpukariu. Lietuvą okupavus SSRS, Venesuela nepripažino Lietuvos aneksijos. Nors diplomatinių ar konsulinių santykių tarp šalių nebuvo, Venesuela be jokių problemų ar klausimų išduodavo vizas Lietuvos diplomatams ir po 1940 m. Vengė aktyvesnių aneksijos nepripažinimo išraiškos formų, tačiau siųsdavo savo diplomatinius atstovus į Baltijos valstybių diplomatinius priėmimus. 1947–1949 m. Venesueloje buvo įsikūrę apie 2000 lietuvių, perkeltų iš karo pabėgėlių stovyklų Vakarų Europoje. Diplomatiniai santykiai atkurti 1992 m. vasario 10 d. 1992–1999 m. Karakase veikė Lietuvos ambasada. Venesuelą Lietuvai yra akreditavusi ambasadą Norvegijoje. Šiuo metu Marakaibe veikia Lietuvos garbės generalinis konsulatas.

Karinės pajėgos

Pagrindinis straipsnis – .

Venesuelos karinės pajėgos vadinamos Nacionalinėmis Bolivaro karinėmis pajėgomis. Pavaldžios ginkluotujų pajėgų vadui prezidentui ir gynybos ministrui. Be armijos, karinio laivyno ir oro pajėgų Venesueloje taip pat yra nacionalinė gvardija ir daugiausiai vidaus saugumą prižiūrinti milicija. Pagrindinis karinių pajėgų tikslas - ginti Venesuelos teritoriją nuo išorės atakų, kovoti su narkotikų prekeiviais, vykdyti paieškas, padėti civiliams stichinės nelaimės atveju ir kitos su vidaus saugumu susijusios užduotys. 2018 m. duomenimis, šalyje buvo 123 000 aktyviojo rezervo ir 8000 rezervo karių. Venesuela šalies gynybai skiria 0,37 % BVP.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos valstijos.

Karabobo sostinė Valensija.

Paplūdimys Margaritos saloje, Nueva Espartos valstijoje.

Venesuela suskirstyta į 23 valstijas (isp. estado), sostinės apygardą (Distrito Capital) su Karakasu ir federalines valdas (Dependencias Federales). Valstijos, apygarda ir federalinės valdos savo ruožtu toliau skirstomos į 335 savivaldybes, o šios — į daugiau nei 1000 parapijų.

Žemiau pateiktos valstijos ir teritorijos su jų sostinėmis:

• Amakuro Delta – Tukupita,
• Amazonė – Puerto Ajakučas,
• Ansoategis – Barselona,
• Apūrė – San Fernando de Apūrė,
• Aragva – Marakajus,
• Barinasas – Barinasas,
• Bolivaras – Siudad Bolivaras,
• Falkonas – Koras,
• Gvarikas – San Chuan de los Morosas,
• Jarakujus – San Felipė,
• Karabobas – Valensija,
• Kochedesas – San Karlosas,
• Lara – Barkisimetas,
• Merida – Merida,
• Miranda – Los Tekesas,
• Monagasas – Maturinas,
• Nueva Esparta – La Asunsjonas,
• Portugesa – Guanarė,
• Sukrė – Kumana,
• Sulija – Marakaibas,
• Tačira – San Kristobalis,
• Truchiljas – Truchiljas,
• Vargasas – La Gvaira;

• Priklausomos teritorijos (Dependencias Federales);
• Venesuelos sostinės apygarda (Distrito Federal) – Karakasas.

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos geografija.

Šalies fizinis žemėlapis

Venesuela įsikūrusi Pietų Amerikos šiaurėje, Karibų jūros ir Atlanto vandenyno pakrantėje. Kranto linijos ilgis ~2800 km. Linija vingiuota, gausų įlankų (Venesuelos), pusiasalių (Guachiros, Parijos, Paraguanos). Vakarinėje pakrantėje įsiterpia lagūninis Marakaibo ežeras. Šaliai priklauso keletas nedidelių salų Karibų jūroje (Margarita, Las Aveso salynas, Blankilija, La Tortuga, Los Rokesas ir kt.).

Bolivaro viršukalnė – aukščiausia šalies vieta

Šalyje yra pagrindinės trys geografinės zonos: Andai, Orinoko žemuma ir Gvianos plokščiakalnis. Venesueloje yra palyginti neaukštas Andų kalnų grandinės šiaurinis pakraštys. Viršūnės neaukštos, vulkanizmas nebevyksta. Anduose yra aukščiausia šalies vieta – Bolivaro viršukalnė (4981 m). Andai driekiasi šiauriniu šalies pakraščiu, iki pat Orinoko deltos. Toliau į pietus driekiasi Orinoko žemuma, vadinama Los Llanos. Už Orinoko upės iškyla senovinis Gvianos plokščiakalnis (aukštis iki 3014 m, Neblina) su aukštais izoliuotais stalkalniais tepui.

Beveik visos didesnės šalies upės priklauso Orinoko upės, tekančios šalies centrine dalimi, baseinui (Apūrė, Arauka, Karoni, Meta, Kaura). Rytinis šalies pakraštys priklauso Esekvibo baseinui (svarbiausia upė – Kujunis), pietinis – Amazonės baseinui (Kasikjarė), šiaurėje – Karibų jūros baseinui. Gvianos plokščiakalnio upėse gausu krioklių, tarp jų ir aukščiausias pasaulyje Anchelio krioklys. Šalies šiaurėje yra nemažas Valensijos ežeras, o Karoni slėnyje sudarytas didelis Guri tvenkinys.

Gamta

Venesuela pasižymi labai didele gamtine įvairove, endeminių gyvūnų ir augalų rūšių gausa. Iš viso šalyje aptinkama virš 16 500 augalų, 327 žinduolių, 1348 paukščių, 567 varliagyvių ir roplių, 1855 žuvų rūšis.

Venesuela skirstoma į 10 gamtinių regionų. Pakrantėje, Orinoko deltoje veši mangrovių sąžalynai, toliau link žemyno – kietalapių augalų krūmynai. Orinoko žemumoje plyti savanų plotai, toliau pietuose – Amazonijos džiunglės. Gvianos plokščiakalnyje, Andų šlaituose – rūko miškai, aukštikalnėse – paramai (milžiniškų sukulentų plotai).

Miškai šalyje užima 52 % teritorijos, tačiau jų nykimas yra vienas sparčiausių Pietų Amerikoje (lyginant su 1990 m., jų plotai iki 2010 m. sumažėjo 11 %). Pagrindinės to priežastys yra medienos gavyba, kalnakasyba, kelių plėtra, naftos išgavimas.

Iš viso šalyje yra 43 nacionaliniai parkai, kelios dešimtys kito tipo saugomų teritorijų.Kanaimos nacionalinis parkas yra įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Klimatas

Venesuela patenka į subekvatorinę klimato juostą, šalyje vyrauja tropinis klimatas. Lygumose orai būna drėgni ir karšti, vidutinė mėnesio temperatūra svyruoja tarp 25-29 °C, kritulių nuo 280 mm šiaurės vakaruose iki 2000-3000 mm Orinoko aukštupyje ir Meridos Kordiljeros šiauriniame šlaite. Andų aukštikalnėse vėsiau (9-25 °C), pasitaiko sniego. Sausesnis periodas trunka nuo lapkričio iki balandžio.

Karakaso klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vid. temperatūra °C	19,5	19,5	21	22	22	22	22	22	22	22	21	20	21,1
Krituliai mm	22	15	10	32	95	106	97	112	94	122	86	44	835
Duomenys: Venesuelos klimatas, Karakasas 2012 08 02

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – .

XX a. Venesuela buvo viena didžiausių ekonomikų Pietų Amerikoje, o tarp šeštojo ir aštuntojo dešimtmečio pradžios garsėjo aukščiausiu pragyvenimo lygiu Lotynų Amerikoje. Dabar Venesuela yra aštunta pagal dydį ekonomika (pagal BVP (PPP)) Pietų Amerikoje po Brazilijos, Meksikos, Argentinos, Kolumbijos, Čilės, Peru ir Ekvadoro. Pagrindinė ūkio šaka yra naftos gavyba, jos perdirbimas eksportui bei vidaus vartojimui. Pagrindiniai prekybos partneriai: Jungtinės Amerikos Valstijos, Kolumbija, Nyderlandai, Meksika, Ekvadoras, Brazilija.

Venesuelos ekonomikos būklė ėmė stipriai blogėti po 2013 m. 2015 m. infliacija šalyje pasiekė 100% – tuo metu aukščiausią infliacijos rodiklį šalies istorijoje. Nepaisant to, infliacija šalyje iki 2020 m. tik kilo, kol pasiekė apie 1800%-5000%. 2022 m. šalies ekonomikai po gan ilgo laiko prognozuojamas 1,5% augimas.

Venesuela įplaukų į biudžetą gauna ir iš turizmo, kurio mastai smarkiai sumažėjo po 2013 m. dėl šalies prastos ekonominės situacijos. Tradiciškai populiariausi gamtiniai objektai - Margaritos sala, garsėjanti tiek paplūdimiais ir laukine gamta, tiek architektūra, Los Rokeso salynas, tik dukart už Lietuvą plotu mažesnis į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas Kanaimos nacionalinis parkas ir Meridos valstija, garsėjanti Andų kalnais ir vaizdingomis panoramomis.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos demografija.

Pagrindinis straipsnis – Venesueliečiai.

Karakasas

Venesuelos gyventojų surašymai nepateikia duomenų apie etninę sudėtį, todėl galimi tik apytiksliai apskaičiavimai. Apie 70 % gyventojų yra metisai ir apie 20 % yra nemaišyti baltieji, daugiausiai ispanų, italų, portugalų ir vokiečių palikuonys. Tik apie 5 % Venesuelos populiacijos sudaro vietiniai. Valstybinė kalba yra ispanų, bet šalyje dar kalbama 31 vietine kalba, tarp jų gvachiro (Guajiro), pemono (Pemón), varao (Warao) ir kitos.

Maždaug 85 % Venesuelos populiacijos gyvena šiaurinėje šalies dalyje esančiose miestų teritorijose. 73 % gyvena mažesniu nei 100 km atstumu nuo pakrantės. Nors didžioji Venesuelos ploto dalis yra į pietus nuo Orinoko upės, ten gyvena tik 5 % populiacijos.

Pasiskirstymas pagal religiją remiantis 2011 m. atlikta apklausa:

• Krikščionys - 88%
  • Romos katalikai – 71 %
  • protestantai (daugiausiai evangelikai) – 17 %
• netikintys – 8 %.
  • ateistai – 2 %.
  • agnostikai ir nesidominys religija - 6 %
• kita - 3 %
  • Santerija - 1 %

Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo (2009 m. apskaičiavimai): 73,61 metų (70,54 vyrams, 76,83 moterims).

Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas (2001 m. apsk.): 93 % (93,3 % vyrams 92,7 % moterims)

Gyventojų amžiaus struktūra (2009 m. apsk.):

• 0-14 metų: 30,5 % (4 157 194 berniukų ir 4 022 595 mergaičių)
• 15-64 metų: 64,3 % (8 480 872 vyrų ir 8 754 620 moterų)
• virš 65 metų: 5,2 % (620 657 vyrų ir 778 905 moterų)

Didžiausi miestai (2005 m. apskaičiavimai):

1. Karakasas (Caracas) – 3 276 000 gyventojų
2. Marakaibas (Maracaibo) – 2 063 670
3. Valensija (Valencia) – 1 385 202
4. Barkisimetas (Barquisimeto) – 960 000
5. Marakajus (Maracay) – 850 000
6. Siudad Guajana (Ciudad Guayna) – 746 606
7. Barselona (Barselona) – 424 819
8. Maturinas (Maturín) – 410 967

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – .

Guanaguanare – populiarus šokis Portugesos valstijoje

Kaip ir daugelio kitų Lotynų Amerikos šalių, Venesuelos kultūrą suformavo ispanų, vieninių indėnų kultūrų ir (nedidele dalimi) imigrantų iš Afrikos kultūrų samplaika.

Kolonijiniais laikais Venesueloje buvo būdinga barokinė architektūra, kurios išskirtiniu pavyzdžiu laikomas į pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Santa Ana de Koro miestas. Vėliau susiformavo modernioji architektūra ir skulptūra, kurios pavyzdžių gausu centriniuose rūmuose (architektas ). Žymiausiais šalies dailininkais laikomi , , , pasaulyje žinomi kinetinio meno meistrai ir . Žymesni Venesuelos literatūros atstovai yra Rómulo Gallegos, Andrés Bello, Teresa de la Parra, Miguel Otero Silva, Mariano Picón Salas ir kt. Venesueloje populiarūs ir kitose Lotynų Amerikos šalyse paplitę muzikiniai stiliai – salsa, , latina pop, , rokas. Yra susidarę keletas vietinių liaudies muzikos stilių – gaita zuliana, . Šalyje taip pat plačiai išvystyta klasikinė muzika, o visame pasaulyje garsus yra venesueliečių dirigentas su savo vadovaujamu Simono Bolivaro simfoniniu orkestru.

Priešingai nei daugelyje kitų Lotynų Amerikos šalių, Venesueloje populiariausia sporto šaka yra ne futbolas, o beisbolas. Šalies beisbolo rinktinė yra viena stipriausių pasaulyje ir yra laimėjusi medalių pasaulio čempionatuose. Futbolas yra antra pagal populiarumą sporto šaka. Venesuelos vyrų futbolo rinktinė vienintelė iš CONMEBOL narių nėra dalyvavusi pasaulio čempionate. Tačiau pastaruoju laikotarpiu rinktinės rezultatai vis gerėja. Taip pat populiarinamas krepšinis. Šalis turi pajėgių sportininkų ir kitose sporto šakose: Formulėje-1 (Pastor Maldonado), fechtavimesi (Rubén Limardo), dviračių treko varžybose ir kt.

Venesuela žymi ir dėl sėkmingų pasirodymų moterų grožio konkursuose – šalies atstovės ne kartą laimėjo „Mis Pasaulis“, „Mis Visata“, „Mis Žemė“ konkursus.

Kita informacija

• Venesuelos šventės

Išnašos

1. „Gross domestic product 2015, PPP“ (PDF). Pasaulio Bankas. (PDF) iš originalo 2016-09-11. Nuoroda tikrinta 2020-08-19.
2. „GDP per capita, PPP (current international $)“. Pasaulio Bankas. 2017-02-01.
3. Economou, Andreas; Fattouh, Bassam (2021-05-07). „OPEC at 60: the world with and without OPEC“. OPEC Energy Review. 45: 3–28. doi:10.1111/opec.12205. ISSN 1753-0229.
4. An Introduction to Venezuelan Governmental Institutions and Primary Legal Sources, GlobaLex, 2006
5. Chavez wins chance of fresh term, BBC, 2009-02-16
6. . . 28 gegužės 2015. Suarchyvuotas originalas 29 gegužės 2015. Nuoroda tikrinta 29 gegužės 2015.
7. Kraujelis, R., 218 psl.
8. Kraujelis, R., 274 psl.
9. Venesuelos lietuviai – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
10. Country Profile – Venezuela, Convention on Biological Diversity; tikrinta: 2012-08-09
11. Venezuela Forest Information and Data, Mongabay.com; tikrinta: 2012-08-09
12. Venezuela, Mongabay.com; tikrinta: 2012-08-09
13. Venezuela’s Protected Areas, ParksWatch; tikrinta: 2012-08-09
14. Venezuela > Caracas, Climatemps.com; tikrinta: 2012-08-02
15. Kurmanaev, Anatoly (2019-05-17). „Venezuela's Collapse Is the Worst Outside of War in Decades, Economists Say“. The New York Times (amerikiečių anglų). ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2019-05-30.
16. Cristóbal Nagel, Juan (2015-07-13). „Looking into the Black Box of Venezuela's Economy“. . Nuoroda tikrinta 2015-07-14.
17. Mann, Mark (2014). The Community Tourism Guide: Exciting Holidays for Responsible Travellers. Routledge. ISBN .
18. Dagert, Domingo Alberto Medina (1993). Community Perceptions and Attitudes Toward Tourism: "Los Aleros" Merida, Venezuela. Michigan State University. Department of Park and Recreation Resources.
19. . Venezuela Information Office. 2007. Suarchyvuotas originalas 2007-10-12. Nuoroda tikrinta 2008-01-18.
20. (PDF). EarthTrends Country Profiles. World Resources Institute. 2003. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2007-03-18. Nuoroda tikrinta 2007-03-10.
21. Aguire, Jesus Maria (2012 m. birželio mėn.). (PDF) (ispanų). El Centro Gumilla. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-09-24. Nuoroda tikrinta 2015-04-05.
22. https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/geos/ve.html 2015-11-24 iš Wayback Machine projekto. CIA pasaulio faktų knyga

Nuorodos

Oficialios

• Oficiali Venesuelos Vyriausybės svetainė 2023-06-04 iš Wayback Machine projekto. (ispanų k.)

Žemėlapiai, laikas, orai

• Venesuelos fizinis žemėlapis
• Venesuelos administracinis-politinis žemėlapis
• Venesuela per maps.google.com žemėlapį
• Venesuelos laikas
• Venesuelos orai

Vikiteka: Venesuela – vaizdinė ir garsinė medžiaga