Lotynų Amerika isp América Latina arba Latinoamérica port América Latina regionas Amerikos žemyne kuriame dominuoja iš l

Lotynų Amerika (isp. América Latina arba Latinoamérica, port. América Latina) – regionas Amerikos žemyne, kuriame dominuoja iš lotynų kalbos kilusios romanų kalbos (ispanų, prancūzų ir portugalų kalba). Paprastai prie šio regiono priskiriamos Pietų, Centrinės Amerikos šalys ir Meksika, kartais taip pat prijungiamos Karibų salos.

Regionas užima 21 069 501 km² teritoriją (3,9 % Žemės paviršiaus), čia gyvena apie 590 mln. gyventojų.

Terminologija

Terminas Lotynų Amerika pradėtas naudoti XIX a. pirmoje pusėje, pastebint bendrus regiono istorinius, kultūrinius, socialinius ypatumus. Prie šio termino populiarinimo prisidėjo prancūzai, siekę pabrėžti takoskyrą tarp romaniškos kilmės (t. y. ir pačiai Prancūzijai artimų) šalių bei germaniškų šalių, kuriose dominavo anglų kultūra.

Lotynų Amerikai priklausančių šalių sąrašas nėra tiksliai apibrėžtas: dalis šalių turi tiek romaniškos, tiek germaniškos kultūros bruožų, todėl jų priskyrimas ginčytinas. Paprastai Lotynų Amerikai neginčytinai priskiriamos visos buvusios Ispanijos ir Portugalijos kolonijos (t. y. Iberoamerikos valstybės): visa Pietų Amerika išskyrus Gvianos šalis, Centrinė Amerika išskyrus Belizą, Meksika, Kuba, Dominikos Respublika ir Puerto Rikas (nors pastarasis pavaldus JAV). Taip pat dažniausiai į Lotynų Ameriką įtraukiama buvusi Prancūzijos kolonija Haitis, o kartais – ir esamos kolonijos (Prancūzijos Gviana, Martinika, Gvadelupa). Tiesa, prancūzakalbis Kvebekas Lotynų Amerikai nepriklauso, nes kultūriškai jis daug labiau susietas su britiška Kanada. Buvusioje britų kolonijoje Belize taip pat populiari ispanų kalba, o Aruboje, Kiurasao šnekama papiamento kalba, kilusia iš romanų kalbų. Paminėtina, kad net ir tradiciškai į Lotynų Ameriką įtraukiamose šalyse ne visur būdinga Lotynų Amerikos kultūra – pvz., Centrinės Amerikos rytinės pakrantės, šiaurės Kolumbija savo kultūra artimesnės Karibų saloms. Be to, nors Lotynų Amerika apibrėžiama kalbiniu pagrindu, į ją patenka ir tie regionai, kur dominuoja indėnų kalbos.

JTO, UNESCO ir daug kitų tarptautinių organizacijų vartoja terminą „Lotynų Amerika ir Karibų salos“ į kurį įtraukiamos visos Amerikos teritorijos išskyrus JAV, Kanadą ir Grenlandiją.

Suskirstymas

Pati Lotynų Amerika kaip ir visas Amerikos žemynas smulkiau skirstoma į Centrinę, Pietų, Šiaurės Amerikas bei Karibų salas. Taip pat pagal istorinę priklausomybę išskiriama bei Portugalų Amerika, pagal geografinius ir kultūrinius bruožus – , .

Istorija

Ikikolumbinė istorija

Pagal tradicinį vertinimą, maždaug prieš 10 tūkst. metų Amerikos žemynas buvo apgyvendintas iš Azijos per užšalusį Beringo sąsiaurį atsikėlusių žmonių. Tiesa, Čilėje esančioje Monte Verdėje rasta 14 tūkst. metų senumo archeologinių radinių. Per tūkstantmečius žmonės apgyvendino praktiškai visus Amerikos regionus. Seniausia gyvenviete Amerikoje laikoma gyvenvietė Ekvadore, gyvavusi prieš 10-6 tūkst. metų. Palaipsniui iškilo ištisos civilizacijos, kurių svarbiausi židiniai buvo Senovės Peru bei Mezoamerika.

Kolonizacija

1492 m. Amerikos pakrantes pasiekė Kristupas Kolumbas, netrukus ispanų, o vėliau ir portugalų kolonizatoriai pradėjo žemyno kolonizaciją. Vietinės indėnų valstybės netrukus buvo užkariautos, kolonistai iš Europos (ypač Pirėnų pusiasalio) šalių pradėjo steigti miestus. 1493 m. ispanai ir portugalai pasirašė Tordesiljo sutartį, pagal kurią pasidalino kolonizuojamas teritorijas. Ispanų konkistadorai pirmiausia užkariavo Karibų salas, Centrinę Ameriką, šiaurines Pietų Amerikos pakrantes. Teritorijos esančios į šiaurę pasižymėjo atšiauresniu klimatu, rūstesnėmis gamtos sąlygomis, ten nebuvo galingų valstybių, kurios savo turtais viliotų konkistadorus, todėl ispanai kolonizuoti Šiaurės Amerikos neskubėjo. Tuo pasinaudoję ten pradėjo kurtis britai, olandai, prancūzai, taip nulėmę vėlesnį žemyno pasidalinimą į germanišką šiaurę ir romaniškus pietus. Skurdžia gamta ir atšiauriu klimatu pasižymintys Pietų Amerikos pietūs (Patagonija) ilgai nepriklausė niekam, todėl ten bandė įsitvirtinti britai, tiesa, vėliau šias žemes užvaldė ispanakalbės šalys.

Per užkariavimus buvo sunaikinta dauguma regiono vietinių gyventojų, atvežta daug juodaodžių vergų iš Afrikos, prasidėjo rasių maišymasis. Kolonializmo laikais įtvirtintas feodalizmas, susidarė luominė visuomenė, smarkiai priklausoma nuo bažnyčios ir turtingų feodalų.

Nepriklausomybės karai

Pirmoji šalis Lotynų Amerikoje, pasiekusi nepriklausomybę, tapo Haitis. 1804 m. vergų sukilimas, vadovaujamas , nuvertė prancūzų kolonijos valdžią ir paskelbė nepriklausomą Haičio valstybę. Šis įvykis tapo įkvėpimu kitoms Lotynų Amerikos šalims. XIX a. Portugalija ir Ispanija jau buvo išstumtos iš pasaulinio elito, kuriame buvo XV–XVII a., dabar dominavo Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. Lotynų Amerikoje vis labiau augo pasipiktinimas konservatyviu, despotišku kolonistų mažumos elitu ir imta siekti radikalių permainų.

1808 m. Napoleonas įsiveržė į Ispaniją – tai tapo puikia proga sukilimui prieš Ispanijos imperijos valdžią. Pradėtos formuoti karinės chuntos nepriklausomybei siekti, iškilo charizmatiški, išsilavinę lyderiai, pasiryžę išvaduoti visą žemyną – Chosė de San Martinas, Simonas Bolivaras, Bernardas O'Higinsas, ir kiti išvaduotojai (libertadores). Netrukus nuo Meksikos iki Čilės prasidėjo kovos tarp nepriklausomybės šalininkų ir rojalistų. 1825 m. visos Ispanijos kolonijos, išskyrus Kubą ir Puerto Riką pasiekė nepriklausomybę. Brazilijoje ir Meksikoje buvo sukurtos nepriklausomos konstitucinės monarchijos.

Liberalų-konservatorių karai

Pasiekus nepriklausomybę, Lotynų Amerikoje taika neatėjo. Kilo daugybė vidinių karų tarp konservatyvių jėgų, palaikiusių stiprią bažnyčios valdžią, griežtą socialinę hierarchiją, bei liberalų, siekusių didesnių ekonominių ir socialinių laisvių. Šios kovos lėmė tolesnį Lotynų Amerikos valstybių formavimąsi – vienų ar kitų jėgų valdomos valstybės siekė pajungti kitas valstybes arba išsivaduoti nuo priklausymo priešiškos ideologijos valstybėms. Liberalų-konservatorių karai lėmė, kad tokios valstybių sąjungos kaip Jungtinės Centrinės Amerikos Provincijos, Didžioji Kolumbija, Jungtinės La Platos provincijos, Peru-Bolivijos konfederacija greitai subyrėjo į atskiras valstybes. Tuo laikotarpiu kilo daug nuožmių teritorinių-ideologinių karų, ženkliai nulėmusių juose dalyvavusių valstybių ateitį: Trigubo Aljanso karas (sunaikinta klestinti Paragvajaus ekonomika), (šalis tapo federacine respublika), Ramiojo vandenyno karas (Bolivija neteko priėjimo prie jūros bei vertingų salietros telkinių), Amerikos–Meksikos karas (Meksika neteko didelių teritorijų šiaurėje).

Pasauliniai karai

XX a. pr. politinė situacija Lotynų Amerikoje stabilizavosi tik iš dalies – daugelyje šalių įsitvirtino oligarchinė diktatūra, kuri ir toliau lėmė didelę socialinę nelygybę, žmogaus teisių varžymus. Prieš tokias diktatūras dažnai kildavo vargingųjų sukilimai (bene žymiausias – ), tačiau jie situaciją mažai keitė. Pasaulinių karų metu Lotynų Amerika liko kovų sūkurio nuošalyje, o daugelis valstybių jais pasinaudojo ir pasiekė didesnę ekonominę gerovę – tiekė produkciją karų nuniokotai Europai, į regioną plūstelėjo daugybė iš Europos šalių. Dauguma jų įsikūrė Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Venesueloje, Meksikoje ir Čilėje. Jie davė didelį impulsą šalių ekonominiam, kultūriniam šuoliui.

Šaltasis karas

Šaltojo karo metais Lotynų Amerikoje itin stipriai pasireiškė įtampa tarp nacionalistinių ir komunistinių jėgų. JAV buvo itin pavojingas socializmo suklestėjimas jos pašonėje, todėl ji bet kokia kaina rėmė dešiniųjų pažiūrų diktatorius, finansavo ginkluotę, padėjo rengti valstybinius perversmus.

Didelė socialinė nelygybė, korupcija, valdžios savivalė lėmė tai, kad Lotynų Amerikoje buvo gajos socializmo idėjos. Iškilo revoliucionieriai, tokie kaip Če Gevara, kurie siekė suvienyti visą Lotynų Ameriką į socialistinę valstybę. Tačiau Če Gevarai ir Fideliui Kastro pavyko įvykdyti revoliuciją tiktai Kuboje. Dalyje šalių (pvz., Čilėje, Gvatemaloje) socialistinės partijos demokratiniu būdu buvo išrinktos į valdžią. Tokiose šalyse JAV remiamos jėgos organizavo karinius perversmus (Čilėje, Brazilijoje, Argentinoje), pilietinius karus (Gvatemaloje). Tokie diktatoriai kaip Pinočetas, Stresneris, Somosa ilgus dešimtmečius valdė šalį, persekiojo kairiuosius, nesprendė socialinės nelygybės, indėnų teisių problemų.

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje visose Lotynų Amerikos šalyse išskyrus Kubą autoritariniai režimai buvo nuversti, įvestas demokratinis valdymas.

Indėnų mitingas, palaikantis naująją Bolivijos konstituciją

Posūkis kairėn

Pasibaigus šaltajam karui JAV pabandė įsitvirtinti regione ekonominėmis priemonėmis – JAV kartu su Tarptautiniu valiutos fondu ir Pasaulio banku sudarė Vašingtono konsensusą, pagal kurį į Lotynų Amerikos šalis turi būti diegiamos neoliberalios reformos, sudaroma bendra rinka su JAV. 1994 m. Meksika įtraukta į NAFTA ekonominę sąjungą. JAV siekė, kad būtų sudaryta laisvoji ekonominė rinka visoje Amerikoje, tačiau daug Lotynų Amerikos šalių tam pasipriešino.

Intensyvus JAV kišimasis į Lotynų Amerikos vidaus reikalus lėmė tai, kad regione kilo socialistinė banga – Venesuelos, Čilės, Ekvadoro, Bolivijos, Brazilijos, Paragvajaus, Nikaragvos, Hondūro, Urugvajaus valdžioje atsidūrė kairiosios jėgos. Ypač JAV politikai priešiškos šalys ėmėsi kurti alternatyvią ekonominę sąjungą ALBA. Pažymėtina, kad XX a. pab. – XXI a. pr. itin sustiprėjo indėniški sąjūdžiai, kovojantys už vietinių gyventojų teises, prieš stambių koncernų ir žemvaldžių vykdomą natūralios gamtos naikinimą. Bolivijoje toks sąjūdis į valdžią atvedė pirmąjį prezidentą indėną – Evo Moralesą.

Gyventojai

Etninė sudėtis

Lotynų Amerika yra vienas labiausiai etniškai ir rasiškai margų pasaulio regionų. Čia galima sutikti visų pagrindinių rasių atstovų, gausu tarpinių rasių. Tiesa, rasinė sudėtis smarkiai skiriasi atskirose šalyse.

Indėnai yra vietiniai Amerikos gyventojai, žemyną apgyvendinę daugiau kaip prieš 10 tūkst. metų. Konkistos metu milijonai jų žuvo dėl europiečių atneštų ligų, karų ir vergovės. Daug indėnų tautų išnyko arba metisizavosi. Daugiausia indėnų išliko buvusių galingų indėnų valstybių vietose: Bolivijoje, Gvatemaloje (šiose šalyse sudaro daugumą), Peru, Ekvadore, Meksikoje. Nedidelis indėnų skaičius yra išlikęs visose Lotynų Amerikos šalyse išskyrus Karibų salas ir Urugvajų, kur jie greitai buvo sunaikinti.

Baltieji gyventojai į Ameriką pradėjo sparčiai keltis tuoj prasidėjus konkistai. Pradžioje daugiausia kėlėsi žmonės iš Pirėnų pusiasalio (ispanai, portugalai, baskai, galisai, katalonai). Didelė dalis ankstyvųjų kolonistų metisizavosi. Vėliau, ypač XIX a. pab. – XX a. pr. į Lotynų Ameriką atsikėlė daug išeivių iš kitų Europos šalių: italai, prancūzai, vokiečiai, anglai, lenkai, lietuviai, rusai, velsiečiai, airiai, žydai ir kt., taip pat atvyko emigrantų iš Libano, Sirijos, Palestinos (daugiausia krikščionys). Baltieji daugumą sudaro Urugvajuje, Argentinoje, Kosta Rikoje, Brazilijoje, Čilėje, Puerto Rike.

Juodaodžiai į Lotynų Ameriką priverstinai atgabenti kaip vergai XVI a. Jie dirbo cukranendrių plantacijose, kasyklose. Tik Haityje jie sudaro gyventojų daugumą. Didesnę populiacijos dalį taip pat sudaro Brazilijoje, Kolumbijoje, Panamoje, Ekvadore, Dominikos Respublikoje, Kuboje, Hondūre.

kilmės žmonės Lotynų Amerikoje sudaro kelis milijonus gyventojų. Pirmieji išeiviai iš Azijos buvo filipiniečiai, kurie atsikėlė dėl Filipinų priklausomybės Meksikai. Visgi daugumą azijiečių sudaro japonai, kinai ir korėjiečiai. Jie įsikūrė daugiausia Peru ir Brazilijoje, kiek mažiau Argentinoje, Meksikoje, Panamoje.

Metisais vadinami indėnų ir baltųjų palikuonys. Šios etninės grupės pradėjo maišytis tuoj prasidėjus kolonizacijai. Dabar metisai, dar vadinami bronzine rase, sudaro daugumą Lotynų Amerikos gyventojų. Jie sudaro didžiąją dalį gyventojų beveik visose Centrinės Amerikos valstybėse, Meksikoje, Kolumbijoje, Paragvajuje ir kt.

Mulatais vadinami baltųjų ir juodaodžių palikuonys. Suprantama, šių rasių maišymasis vyko daugiausia ten, kur buvo gausios tiek juodaodžių, tiek baltųjų populiacijos – Brazilijoje, Dominikos Respublikoje, Kuboje, Venesueloje, Panamoje, Kolumbijoje.

(zambo) yra juodaodžių ir indėnų palikuonys. Jie susidarė vergams pabėgus nuo vergvaldžių ir įsikūrus tarp džiunglių indėnų bendruomenių. Ši rasinė grupė niekur nesudaro didelės daugumos, bet sutinkama Brazilijoje bei Karibų jūros pakrantėse (Venesueloje, Hondūre, Nikaragvoje ir kt.).

Kalbos

Ispanų ir portugalų kalbos yra ryškiai dominuojančios Lotynų Amerikoje. Portugalų kalba yra oficiali Brazilijoje, o už jos ribų vartojama negausiai (pasieniuose paplitęs ispanų-portugalų mišinys portuñol). Puerto Rike greta ispanų kalbos valstybinė yra ir anglų. Ji neretai vartojama ir tarp karibietiškos kilmės rytinės Centrinės Amerikos gyventojų. Haityje oficialiai kalbama prancūziškai. Šalyse, kur tebegyvena nemažai indėnų, paplitusios vietinės kalbos: kečujų, aimarų, gvaranių, nauatlių, majų. Peru, Bolivijoje ir Paragvajuje indėnų kalbos turi valstybinį statusą. Paminėtina, kad Paragvajuje indėnų gyvena nedaug, tačiau jėzuitų misionierių išplatintą gvaranių kalbą yra perėmę šalyje gyvenantys metisai. Kitur indėnų kalbos turi regioninės kalbos statusą. Karibų salose bei Karibų jūros pakrantėje itin populiarios kreolų kalbos (pvz., Haičio kreolų kalba). Dalis vėlesnių imigrantų iš Europos taip pat yra išlaikę savo kalbas. Tas ypač pasakytina apie izoliuotas bendruomenes (velsiečiai Čiubute, vokiečiai menonitai Paragvajuje).

Religija

Kristaus Atpirkėjo statula Rio de Žaneire

Katalikybė yra ryškiai dominuojantis tikėjimas Lotynų Amerikoje. Ją išpažįsta virš 70 % regiono gyventojų. Katalikų bažnyčia nuo pat konkistos pradžios buvo svarbus Ispanijos ir Portugalijos imperijų ramstis kolonizuojant kraštą. Tiesa, katalikybės ir vietinių indėnų tikėjimų sandūra lėmė tai, kad daug katalikų švenčių buvo papildyta indėniškomis tradicijomis, o regionuose, kur gyvena daug indėnų susiformavo sinkretiniai tikėjimai (pvz., kultas, indėniškos apeigos Gvatemalos, Bolivijos bažnyčiose ir kt.). Greta tradicinių katalikų bažnyčių kuriasi ir kiti krikščioniški judėjimai, daug dėmesio skiriantys kovai prieš socialinę nelygybę, indėnų priespaudą. Pvz., Paragvajaus prezidentu tapęs Fernando Lugo garsėjo kaip „vargšų vyskupas“. Didėja ir kitų krikščioniškų atšakų gretos: Brazilijoje, Centrinėje Amerikoje gausu protestantų, ypač sekmininkų.

Indėnų šamanistiniai, animistiniai tikėjimai išlikę mažai civilizacijos paliestose džiunglių, kalnų gentyse. Kraštuose, kur gyvavo senosios Amerikos civilizacijos yra išlikusios tradicinės šventės, ritualai, pasaulėžiūra, pastebimas senųjų indėnų religijų atgimimas (pvz., kultas Anduose). Karibų salose yra praktikuojamas vudu tikėjimas, atkeliavęs su vergais iš Afrikos.

Lotynų Amerikoje yra palyginti negausios musulmonų, judėjų, budistų, hinduistų bendruomenės. Jos ryškesnės šalyse, kurios pritraukė daug imigrantų – Argentinoje, Brazilijoje, Meksikoje, Venesueloje. Panama yra bahajų tikėjimo centras Lotynų Amerikoje. Populiarėja Naujojo Amžiaus tikėjimai, ypač Brazilijoje.

Meksikoje, Argentinoje, Kuboje, Čilėje, Brazilijoje yra nemažas procentas nereligingų žmonių.

Migracija

Iki XX a. vid. į Lotynų Ameriką kėlėsi daug imigrantų iš Europos, Azijos šalių. Tačiau XX a. pab. situacija pasikeitė, smarkiai padidėjo emigacija. Daugiausia emigruojama į JAV, mažiau į Europą (ypač Ispaniją, Portugaliją, Italiją), Kanadą, Australiją ir kt. Daugiausia emigruoja Meksikos, Centrinės Amerikos valstybių, Kolumbijos, Bolivijos, Ekvadoro, Dominikos Respublikos, Kubos, Čilės gyventojai. Taip pat pasireiškia vidinė migracija, pvz., iš Bolivijos, Paragvajaus į Argentiną, iš Gvatemalos, Hondūro į Meksiką ir kt.

Nusikalstamumas

Lotynų Amerika pasižymi gan aukštu nusikalstamumo lygiu. 2004 m. pagrindine mirčių priežastimi smurtinė mirtis buvo Brazilijoje, Kolumbijoje, Venesueloje, Salvadore, Meksikoje ir Hondūre. Šiose šalyse labai dažni ginkluoti apiplėšimai, kriminalinių gaujų susidūrimai, klesti prekyba narkotikais. Didelė socialinė nelygybė yra viena pagrindinių nusikalstamumo priežasčių. Ypač nusikalstamumas klesti skurdžiuose didmiesčių priemiesčiuose (favelose), kur apiplėšimai dažnai yra pagrindinis išgyvenimo šaltinis. Valdžios ir policijos korupcija prisideda prie nusikalstamumo klestėjimo.

Ekonomika

Dauguma Lotynų Amerikos šalių priskiriamos besivystančioms šalims. Tiesa, tokios šalys kaip Argentina, Meksika, ypač Brazilija tampa svarbiomis pasaulio ekonominio elito narėmis. Urugvajus, Čilė, Kosta Rika tai pat pasižymi stabilia ekonomika, gan geromis pragyvenimo sąlygomis. Aiškiai skurdžiausia regiono šalis yra Haitis, užimantis paskutines vietas tiek pagal BVP rodiklius, tie pagal skurdo paplitimą. Dideliu skurdu taip pat pasižymi Centrinės Amerikos šalys (išskyrus Kosta Riką), Paragvajus, Bolivija, Peru.

Žemės ūkis yra viena svarbiausių ūkio šakų daugelyje Lotynų Amerikos valstybių: eksportui auginami bananai ir kiti tropiniai vaisiai, kava, kakava, kukurūzai, medvilnė, ryžiai ir kt. Brazilijoje, Urugvajuje, Argentinoje labai išvystyta gyvulininkystė. Taip kertami atogrąžų miškai, verčiamasi pramonine žvejyba (ypač Čilėje, Peru, Ekvadore, Argentinoje) žuvinguose arktiniuose ir šaltųjų srovių vandenyse. Kalnakasyba nuo seno buvo viena svarbiausių ūkio šakų regione: kasamas varis (Čilėje), sidabras (Meksikoje, Bolivijoje, Peru), auksas (Peru, Brazilijoje, Dominikos Respublikoje), geležies rūda (Brazilijoje, Peru), aliuminio rūda (Brazilijoje), alavas, mangano, nikelio rūdos, akmens anglys, brangakmeniai ir kt. Dabar didesnę reikšmę turi naftos ir gamtinių dujų gavyba (Venesueloje, Ekvadore, Meksikoje, Argentinoje, Bolivijoje).

Labiau išsivysčiusiose šalyse diegiama automobilių ir įrengimų gamybos, chemijos, moderniųjų technologijų pramonė.

Turizmas tapo svarbiu pelno nešėju Lotynų Amerikoje. Daugelis regiono šalių pasižymi vaizdingais kraštovaizdžiais, nepaliesta laukine gamta, kokybiškais paplūdimiais, maloniu klimatu, archeologinėmis vertybėmis, spalvingomis šventėmis. Greta masinio turizmo sparčiai populiarėja ir ekoturizmas. Lankomiausios šalys yra Meksika, Brazilija, Dominikos Respublika, Peru, Argentina, Kuba, Kosta Rika, Bolivija.

Skurdas ir socialinė nelygybė yra svarbiausios regiono problemos. Nuo pat konkistos laikų atsirado didelis socialinis barjeras tarp europietiškos kilmės kolonistų elito ir skurdžių indėnų bei kitų „spalvotųjų“. Lotynų Amerikos šalims atgavus nepriklausomybę atskirtis nesumažėjo, nes korumpuota ir diktatoriška valdžia nesiėmė rimtų socialinių reformų. Ir dabar, nepaisant regiono ekonomikos augimo, susikūrusia ekonomine gerove pasinaudoja mažuma – valdininkai, didmiesčių gyventojai, žemvaldžiai, tuo tarpu kaimuose, indėniškose bendruomenėse dažnai neužtenka resursų minimaliam pragyvenimui.

Kultūra

Lotynų Amerikos kultūra susiformavo maišantis įvairiausioms kultūrinėms tradicijoms. Ir dabar ji išlieka nevienalytė, ir skiriasi pagal etnines, socialines grupes. Lotynų Amerikos kultūrą suformavo 3 pagrindinės kultūros:

Indėnų kultūra. Indėniškos šventės, simboliai, apranga, muzika, pasaulėžiūra ypač ryškiai juntama šalyse, kur indėnai sudaro didelę dalį gyventojų, tačiau net ir ten kur jų nebėra, indėnų kultūriniai pėdsakai išlikę.
Vakarų kultūra. Ispanų, italų, prancūzų, portugalų kultūros tapo vienu kertiniu Lotynų Amerikos kultūros pagrindų. Su ja atkeliavo religinės tradicijos, menas, politinė ir socialinė santvarka. Nuo XX a. vid. Lotynų Ameriką pradėjo stipriai veikti – pradėjo plisti amerikietiška muzika, mados, gyvenimo būdas.
Afrikietiška kultūra praturtino Lotynų Ameriką šokiais, muzika, religinėmis tradicijomis.

Architektūra

Ikikolumbiniais laikais tose vietose, kur iškilo civilizacijos, statyti monumentaliosios architektūros pastatai: , šventyklų kompleksai, masyvios tvirtovės. Puikūs tokios architektūros pavyzdžiai išliko Maču Pikču, Čičen Icoje, Teotihakane, Ušmalyje, Tikalyje ir kt. Lotynų Amerikai konkistos laikotarpiu buvo itin būdinga tuo metu Pietų Europoje populiari barokinė architektūra. Statyti ištisi miestai su barokinėmis katedromis, vilomis, rūmais, grįstomis gatvėmis. Tipiški tokio laikotarpio miestai yra Kartachena, Potosi, Kitas, Lima, Santa Ana de Koras. Vietomis provincijose susiformavo unikalios tradicijos, jungiančios europietišką ir indėnišką architektūrą, pvz., Čikitanijos jėzuitų misijos. Savita architektūra susidarė ir provincijų miesteliuose, kur būdingos akmeninės ar iš plaušplyčių statytos balto mūro bažnytėlės ir gyvenamieji namai (Umauaka ir kt.). XX a. pradėti statyti modernios architektūros statiniai, ypač tokiais pasižymi Brazilijos sostinė Brazilija.

Kinas

Lotynų Amerikos kinas pasižymi muilo operų produkcija, jos populiarios ir už regiono ribų (JAV, Rytų Europoje, Izraelyje). Sukuriama ir kitokio žanro filmų: „Pano labirintas“, „“, „“ ir kt.

Literatūra

Ikikolumbinėje Lotynų Amerikoje buvo sukurtas raštas, Mezoamerikoje buvo rašomi kodeksai, vaizdavę indėnų civilizacijų istoriją. Tačiau labiausiai klestėjo žodiniai legendų, mitų, istorijų pasakojimai. Dalis jų užrašyta kolonizatorių (pvz., majų epas Popol Vuh), o dalis teatralizuotų pasakojimų išliko iki šių dienų (Rabinal Achí). Kolonijiniais laikais daugiausia rašytos bažnytinės kronikos, konkistadorų laiškai, pasakojimai apie užkariavimus. Grožinė literatūra pradėjo formuotis XVIII–XIX a. Tačiau didžiausias Lotynų Amerikos literatūros klestėjimas prasidėjo XX a. antroje pusėje: svarbiausi to laikotarpio rašytojai yra Chulijas Kortasaras, Gabrielis Garsija Markesas, Marijus Vargas Ljosa, , Augustas Roa Bastosas, Chorchė Luisas Borchesas, Pablas Neruda, Paulas Koeljas ir kt.

Muzika

Lotynų Amerikai būdinga ritminga, energinga muzika, tinkama regione dažniems karnavalams, šokiams, šventėms. Bene populiariausia yra (latin pop), kurią atstovauja pasaulinio garso atlikėjai kaip Shakira, Jennifer Lopez, Ricky Martin, , Selena ir kt. Ši muzika persipina su kitais regione populiariais muzikos stiliais – salsa, bačata, , tango. Brazilijoje itin populiari samba, muzika, Meksikoje – muzika, Argentinoje ir Urugvajuje – tango, Kolumbijoje – kumbija, Antiluose – kalipso, Centrinėje Amerikoje – . Iš Karibų salų po visą regioną tarp jaunimo plačiai paplito . Indėniškuose kraštuose populiari tradicinė muzika – Andų regione – Andų muzika, Gvatemaloje – marimba, Meksikoje – vietinių indėnų tautų muzika.

Sportas

Futbolas yra neginčijamai populiariausia sporto šaka Lotynų Amerikoje. Jį XIX a. pab. – XX a. pr. išplatino anglų geležinkeliečiai, dirbę La Platos regione. Netrukus šis sportas paplito po visą regioną, o 1930 m. Urugvajuje surengtas I pasaulio futbolo čempionatas. Nuo to laiko, Argentina ir Brazilija tapo elitinėmis pasaulio futbolo komandomis ir laimėjo ne vieną čempionatą. Meksikos, Urugvajaus, Kolumbijos, Paragvajaus, Čilės komandos taip pat dažnai patenka tarp pasaulio čempionatų dalyvių. Iš Lotynų Amerikos kilo tokios futbolo žvaigždės kaip Diego Maradona, Pelé, Ronaldo, Gabrielis Batistuta, Lionelis Mesi ir kt. Tiesa, Venesueloje, dalyje Centrinės Amerikos šalių bei Karibuose futbolas nėra pats populiariausias sportas. Ten labiau paplitęs beisbolas, boksas, tinklinis, krepšinis. Pastarasis sportas gan populiarus ir Argentinoje, kuri yra tapusi prizininke pasaulio čempionatuose ir olimpiadose.

Nuorodos

Vikiteka: Lotynų Amerika – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikisritis:

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.