Indonezija

Indonezijos Respublika indonez. Republik Indonesia
Vėliava Herbas
Himnas: „Didžioji Indonezija“
Indonezija žemėlapyje
Valstybinė kalba	indoneziečių
Sostinė	Džakarta
Didžiausias miestas	Džakarta
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Viceprezidentas  • -	-
Plotas  • Iš viso  • % vandens	1 904 569 km^2 (14) 4,85 %
Gyventojų  • 2022  • Tankis	275 773 800 (4) 141 žm./km^2 (88)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2022 1 289,295 mlrd. $ (17) 4 691$ (104)
Valiuta	rupija
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+7 iki +9 netaikomas
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	nuo Nyderlandų 1945 m. rugpjūčio 17 d. 1949 m. gruodžio 27 d.
Interneto kodas	.id
Šalies tel. kodas	+62
Kirčiavimas	Indonèzija

Indonezija (indonez. Indonesia), oficialiai Indonezijos Respublika (indonez. Republik Indonesia) – salų valstybė Pietryčių Azijoje, tarp Indijos ir Ramiojo vandenynų. Borneo saloje Indonezija ribojasi su Malaizija, Naujosios Gvinėjos saloje – su Papua Naująja Gvinėja, Timoro saloje – su Rytų Timoru. Sudaryta iš 17 000 salų. Šalis yra keturiolikta pagal plotą ir ketvirta pagal gyventojų skaičių. Indonezija didžiausia tarp šalių, kuriose musulmonai sudaro daugumą. Java yra gyventojų skaičiumi didžiausia sala pasaulyje. Šalis yra prezidentinė respublika su nuo 2004 m. kas penkerius metus renkamu prezidentu ir įstatymų leidžiamąja valdžia (vadinamąja ). Indoneziją sudaro 37 provincijos, iš kurių aštuonios turi specialų statusą. Šalies sostinė Džakarta yra vienas didžiausių miestų pagal gyventojų skaičių miestų. Nepaisant didelio gyventojų skaičiaus ir tankiai apgyvendintų regionų, Indonezija turi didžiulius laukinės gamtos plotus ir gali pasigirti vienu didžiausiu biologinės įvairovės lygiu.

Indonezijos žemynas buvo vertingas prekybos regionas mažiausiai nuo VII amžiaus, kuomet Šrividžaja, o vėliau Madžapahitas prekiavo su žemyninėje Kinijoje ir Indijos subkontintente įsikūrusiomis šalimis. Vietiniai valdovai dar ankstyvuoju laikotarpiu priėmė kaimynų tikėjimus ir kultūrą, tad klestėjo induistų ir budistų karalystės. Islamas į Indoneziją atkeliavo per sufijų prekeivius ir mokslininkus, krikščionybė – per Europos misionierius. Kolonializmo laikotarpiu Indoneziją valdė portugalai, prancūzai ir britai, tačiau ilgiausiai čia įsiviešpatavę buvo olandai – apie 350 metų. Indonezijos kaip tautinės valstybės samprata atsirado XX a. pr., o kulminaciją pasiekė Indonezijai paskelbus nepriklausomybę 1945 m. rugpjūčio 17 d. Galutinai nepriklausoma tapo 1949 m. gruodžio 27 d., Nyderlandams pripažinus Indonezijos nepriklausomybę.

Indonezijoje gyvena tūkstančiai skirtingų vietinių etninių ir šimtai kalbinių grupių, iš kurių daugiausiai kalbančiųjų turi javiečių kalba. Indonezijoje susiformavo bendra tapatybė, kurios šūkis yra „ Bhinneka Tunggal Ika “ („Vienybė įvairovėje“ pažodžiui, „daug, bet viena“), kurią jungia valstybinė kalba, kultūrinė įvairovė, religinis pliuralizmas tarp musulmonų daugumos ir bendra kolonializmo istorija bei kova prieš jį. Indonezijos ekonomika pagal nominalųjį BVP yra 17-a, pagal BVP PGP – 7- a. Indonezija yra regioninė galia. Šalis priklauso kelioms tarptautinėms organizacijoms, įskaitant Jungtines Tautas, Pasaulio prekybos organizaciją, G20 ir yra viena iš Neprisijungimo judėjimo, Pietryčių Azijos valstybių asociacijos, Rytų Azijos viršūnių susitikimo, ir įkūrėjų.

Pavadinimas

Indonezijos pavadinime yra du žodžiai: lotyniškas Indus, reiškiantis Indiją ir graikiškas nesos, reiškiantis salas. Taigi, šalies pavadinimas gali būti verčiamas kaip Indijos salos. Iki nepriklausomybės Indonezija buvo vadinama Nyderlandų Indija arba Ost-Indija (Rytų Indija, plg. Karibų jūros salos Vest Indija, t. y. Vakarų Indija).

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos istorija.

Indonezijos istorija iki 1945 m: Malajų salyno istorija

V a. salose atsirado budizmas. VII a. Sumatros saloje susidarė Šrivadžų valstybė, nuo VIII a. Javos ir aplinkines salas valdė Šalendrų dinastija. Iki XIII a. salose buvo didelė hinduistinė Madžapahitų imperija. Nuo XV a. įsigali islamas. 1487 m. salose išsilaipino portugalas Bartolomėjus Diasas ir salas 100 metų kontroliavo Portugalija, o nuo 1600 m. – Nyderlandai. II Pasaulinio karo metu salas okupavo Japonija. Nepriklausomybė paskelbta 1945 m., palaipsniui prijungiant vis daugiau teritorijų. Diktatorius Suhartas valdė nuo 1965 m. iki 1998 m. 2002 m. nuo Indonezijos atsiskyrė Rytų Timoras.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos politinė sistema.

Indonezija – respublika, šalyje galioja 1945 m. konstitucija.

Aukščiausias valstybės valdžios organas yra (LKA). Į ją įeina visi parlamento nariai, administracinių rajonų ir visuomenės sluoksnių atstovai. LKA nustato valstybės politikos kryptį, penkerių metų kadencijai renka prezidentą, kuris yra ir vyriausybės vadovas.

Įstatymus leidžia vienerių rūmų parlamentas – (575 deputatų). Parlamento priimti įstatymai neįsigalioja, kol jų netvirtina prezidentas.

Vietos valdžios organai yra prezidento skiriami provincijų gubernatoriai, vidaus reikalų ministro skiriami regencijų bupatai ir miestų merai, bei kebupatemų ir miestų vietinės liaudies atstovų tarybos (4/5 narių renka gyventojai, 1/5 skiria vidaus reikalų ministras).

Užsienio politika

Pagrindiniai straipsniai – ir Indonezijos ir Lietuvos santykiai.

Indoonezija užsienyje turi 132 diplomatines misijas, įskaitant 95 ambasadas. Šalis laikosi diplomatijos, kurią vadina „laisva ir aktyvia“ užsienio politika, siekdama proporcingai savo dydžiui ir įtakai dalyvauti regioniniuose reikaluose, vengiant įsitraukti į konfliktus tarp kitų šalių.

Šaltojo karo metais Indonezija buvo reikšmingas mūšio laukas tarp JAV, TSRS ir iš dalies Kinijos LR, kurių kiekviena bandė daryti įtaką Indonezijos užsienio politikai. 1950–1966 m. laikotarpiu įvyko keturi mėginimai įvykdyti valstybinį perversmą. 1966 m. perversmo būdu į valdžią atėjo Suharto, Indoneziją valdęs 30 metų. Nuo to laiko Indonezija vykdė atsargią į Vakarų valstybes orientuotą užsienio politiką, kartu išlaikydama neutralumą. Šiandieninė Indonezija glaudžiausius ryšius palaiko su savo kaimynais ir yra Pietryčių Azijos valstybių asociacijos ir Rytų Azijos viršūnių susitikimo narė steigėja. Kaip ir dauguma musulmoniškam pasauliui priklausančių valstybių, Indonezija nepripažįsta Izraelio ir aktyviai remia Palestiną. Kita vertus, manoma, kad tarp Izraelio ir Indonezijos egzistuoja minimalūs neformalūs santykiai.

Indonezija yra Jungtinių Tautų narė nuo 1950 m. ir buvo Neprisijungimo judėjimo ir narė steigėja. Indonezija yra pasirašiusi ASEAN laisvosios prekybos zonos susitarimą, priklauso , Pasaulio prekybos organizacijai, yra dukart buyusi OPEC narė. Indonezija buvo humanitarinės ir vystymosi paramos gavėja nuo 1967 m., tačiau 2019 m. pabaigoje šalis įkūrė pirmąją savo pagalbos užsienio valstybėms programą.

Pirmieji kontaktai tarp Indonezijos ir Lietuvos siekia bent XIX a. antrąją pusę, kai po Javos ir Sumatros salas keliavo lietuvių archeologas ir keliautojas Ignotas Žagelis. Indonezija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugsėjo 17 d., o diplomatiniai santykiai buvo užmegzti 1993 m. liepos 15 d. Lietuvai atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Tokijuje, Japonijoje, o Indonezija yra akreditavusi savo nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių, reziduojantį Kopenhagoje, Danijoje. Taip pat Vilniuje veikia Indonezijos Respublikos garbės konsulatas, Džakartoje – Lietuvos Respublikos garbės konsulatas.

Ginkluotosios pajėgos

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos ginkluotosios pajėgos.

Indonezijos ginkluotąsias pajėgas sudaro armija, karinis jūrų laivynas su jūrų pėstininkų korpusu ir oro pajėgas. Aktyvų personalą sudaro 400 000 karių. Gynybos išlaidos nacionaliniame biudžete 2018 m. sudarė 0,7 % šalies BVP. Indonezijos kariuomenė turi komercinių interesų ir fondų. Ginkluotosios pajėgos buvo suformuotos Indonezijos tautinės revoliucijos metu, kai išvien su neformalia milicija kovėsi partizaniniai būriai. Kariuomenė nuo pat įkūrimo turėjo reikšmingą politinę įtaką, pasiekusią aukščiausią tašką valdant Suhartui. 1998 m. politinės reformos apėmė formalių Indonezijos ginkluotųjų pajėgų atstovų pašalinimą iš įstatymų leidybos (iki tol kelios vietos asamblėjoje būdavo paliekamos kariuomenės atstovams). Nors ir gerokai sumažėjusi, kariuomenės įtaka Indonezijos politikoje išlieka.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo šalies valdžia stengėsi išlaikyti valstybės vienybę kovodama prieš regioninius sukilėlius ir separatistinius judėjimus. Kai kurie, ypač (iki 2005 m.) ir (tebesitęsiantis, nors nuo 2006 m. ėmęs rimti), eskalavosi iki ginkluoto konflikto, kur visos pusės kaltinamos šiurkščiais žmogaus teisių pažeidimais ir žiaurumu. Kiti kariniai veiksmai, kuriuose Indonezijos kariuomenė yra dalyvavusi, – konfliktas su Nyderlandais dėl , karinė konfrontacija su britais ir jų sąjungininkais priešinantis nepriklausomos Malaizijos sukūrimui, masinės Indonezijos komunistų žudynės 1965–1966 m. ir invazija į Rytų Timorą, didžiausio masto Indonezijos kada nors vykdyta karinė operacija.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos provincijos.

Indonezijos provincijos

Indonezija suskirstyta į 38 provincijas, taip pat yra dvi specialiosios teritorijos – Ačehas ir Džokjakarta, ir viena sostinės miesto teritorija – Džakarta. Provincijos:

Sumatra Ačehas* – Banda Ačehas (adm. centras) Šiaurės Sumatra – Medanas Vakarų Sumatra – Padangas Riau – Pekanbaru Riau salos – Tandžung Pinangas Džambis – Džambis (miestas) Pietų Sumatra – Palembangas Banka-Belitungas – Pankalpinangas Benkulu – Benkulu (miestas) Lampungas – Bandar Lampungas Java Džakarta* – Džakarta Bantenas – Serangas Vakarų Java  – Bandungas Centrinė Java – Semarangas Džokjakarta* – Džokjakarta Rytų Java – Surabaja Kalimantanas Vakarų Kalimantanas – Pontianakas Centrinis Kalimantanas – Palankaraja Pietų Kalimantanas – Bandžarmasinas Rytų Kalimantanas – Samarinda Šiaurės Kalimantanas –

Mažosios Sundos salos Balis – Denpasaras Vakarų Nusa Tengara – Mataramas Rytų Nusa Tengara – Kupangas Sulavesis Šiaurės Sulavesis – Manado Gorontalas – Gorontalas (miestas) Centrinis Sulavesis – Palu Vakarų Sulavesis – Mamudžu Pietų Sulavesis – Makasaras Pietryčių Sulavesis – Kendaris Molukų salos Molukai – Ambonas Šiaurės Molukai – Sofifis Papua Vakarų Papua – Manokvaris Papua* – Džajapura Pietvakarių Papua – Sorongas Centrinė Papua – Aukštumų Papua – Vamena Pietų Papua –

Geografija

Indonezijos žemėlapis

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos geografija.

Palei pusiaują išsidėsčiusi salų grandinė pagal plotą ir gyventojų skaičių yra didžiausia pietryčių Azijos šalis bei didžiausia salų šalis. Indonezija pagal gyventojų skaičių yra ketvirta pagal dydį pasaulyje. Indoneziją sudaro 17-18 tūkst. salų, iš kurių apie 6000 yra gyvenamos. Didžiausios salos – Borneo, Java, Sumatra, Sulavesis. Daugiausiai gyventojų turinčios salos yra Java, kur gyvena apie pusę šalies gyventojų, Sumatra, Borneo (jos dalis priklauso Malaizijai ir Brunėjui), Naujoji Gvinėja (jos dalis priklauso Papua Naujajai Gvinėjai) ir Sulavesis. Indonezija išsidėsčiusi ant tektoninių plokščių sandūrų, dėl to čia dažni žemės drebėjimai ir su jais susiję cunamiai. Indonezijoje taip pat daug ugnikalnių, iš kurių garsiausias – Krakatau, esantis tarp Sumatros ir Javos. Aukščiausia vieta – Džajos k. (4884 m., Naujoji Gvinėja).

Semeru ir ugnikalniai Javoje

Upės vandeningos. Svarbiausios: Kapujas, Baritas, Flajus. Ežerai nedideli, daugiausia vulkaniniai. 65 % šalies ploto dengia tropiniai miškai. Pietuose yra savanų. Flora ir fauna ženkliai skiriasi tarp Kalimantano, Balio ir vakarinių salų iš vienos pusės ir Sulavesio, Lomboko ir toliau į rytus esančių salų iš kitos pusės. Ši ekologinė riba vadinama , pagal jos atradėją. Ši linija dažnai laikoma Azijos ir Australazijos riba.

Didžiausi Indonezijos miestai po sostinės Džakartos − Surabaja, Medanas, Palembangas ir Semarangas.

Klimatas

Klimatas – subekvatorinis ir ekvatorinis; jūrinis. Temperatūros lygumose per metus svyruoja apie 25-27 °C, kalnuose – vėsiau. Metinis kritulių kiekis 2000-4000 mm (beveik visoje šalyje lyja ištisus metus, tik pietuose buna neilgas sausasis sezonas).

Biologinė įvairovė ir aplinkosauga

Indonezija pagal bendrą endeminių rūšių skaičių nusileidžia tik Australijos žemynui: 36% iš 1531 paukščių rūšių ir 39% iš 515 žinduolių rūšių Indonezijoje yra endeminės. Šalis turi 80 000 km pakrantės liniją. Šalyje yra daugybė jūros ir pakrančių ekosistemų, įskaitant paplūdimius, kopas, estuarijas, mangroves, koralinius rifus, jūržolynus, pakrantės purvo lygumas, dumblynus ir mažų salelių ekosistemas. Indonezija turi didžiausią pasaulyje koralinių rifų žuvų įvairovę – vien rytinėje Indonezijoje jų yra daugiau nei 1650 rūšių.

Didelis ir augantis Indonezijos gyventojų skaičius bei sparti industrializacija kelia rimtų aplinkosaugos problemų. Indonezijoje miškų nykimas yra vienas sparčiausių pasaulyje. 2020 m. Indonezijos miškingumas siekė 49,1 %, kai tuo tarpu 1950 m. jis buvo 87 %. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio Indonezijoje medienos gamyba, įvairios plantacijos ir žemės ūkio sektorius buvo pagrindinės miškų kirtimo priežastys. Pastaruoju metu miškų nykimą paspartino palmių aliejaus pramonė.

Ekonomika

Žvejų valtis Pelubahan Ratu

Maisto produktai Balio turguje

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos ekonomika.

Indonezijoje yra rinkos ekonomika, kurioje valstybė užima svarbų vaidmenį. Daugiau nei 164 valstybinės įmonės priklauso valstybei, kuri taip pat administruoja daugelio pagrindinių prekių kainas.

Indonezija – agrarinė šalis su stipria kalnakasybos pramone. Daugelį ūkio šakų (kalnakasybą, apdirbamąją pramonę, miškų ūkį) kontroliuoja užsienio (ypač Japonijos ir JAV) kapitalas.

Indonezija priklauso naftą eksportuojančių šalių organizacijai (OPEC) ir yra 15-oje vietoje pasaulyje pagal naftos gavybą (sudaro 2,4 % pasaulinės naftos gavybos).

Pagrindinės pramonės šakos: naftos ir dujų, tekstilės (medvilnės verpimo ir audimo, trikotažo, kapoko, sizalio apdirbimo), siuvimo, odos ir avalynės gamybos. Taip pat kalnakasybos, statybinių medžiagų (ypač cemento), chemijos (mineralinių trąšų, padangų), maisto (ryžių valymo, tabako, cukraus, arbatos, aliejaus). Yra kaučiuko pirminio apdirbimo ir jo dirbinių gamybos pramonė. Turizmas.

Svarbiausia žemės ūkio produkcija: ryžiai, kasava (manijokų rūšis), žemės riešutai, kakava, kava, palmių aliejus, kopra; vištiena, jautiena, kiauliena, kiaušiniai. Svarbiausi techniniai augalai: kaučiukmedžiai, kokoso ir aliejinės palmės, arbatmedžiai, kavamedžiai, kakavmedžiai, cukranendrės, tabakas, chininmedžiai, kapokmedžiai, , gvazdikmedžiai, agavos.

2004 m. eksportuota prekių už 63,89 mlrd. dolerių. Išvežama nafta ir naftos produktai, mediena, kaučiukas, tekstilė. Svarbiausi eksporto partneriai: Japonija 22,3 %, JAV 12,1 %, Singapūras 8,9 %, Pietų Korėja 7,1 %, Kinija 6,2 % (2003 m.).

Demografija

Vaikai Balyje

Didžioji Medano mečetė

Džakarta

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos demografija.

Indonezijoje gyvena daugiau kaip 150 tautų, iš kurių didžiausios: javiečiai, sundai, , Indonezijos malajai, batakai, dajakai, baliečiai. Irian Džajos šiauriniame krante gyvena melaneziečiai, o vidiniuose rajonuose – papuasai. Miestuose ir plantacijų rajonuose yra kinų (daugiau nei 4 mln.), arabų (100 000), indų, pakistaniečių, olandų. Miestuose gyvena 17 % žmonių.

87 % tikinčiųjų – musulmonai sunitai. Indonezija yra didžiausia pasaulyje musulmoniška šalis pagal musulmonų gyventojų skaičių. Šalyje yra krikščionių (katalikų – 3 % ir protestantų – 6 %), hinduistų (2 %, daugiausia – Balio saloje), budistų (1 %), konfucianistų.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos kultūra.

Indonezijos menui turėjo įtakos keletas kultūrų. Pvz., garsūs Javos ir Balio šokiai susiję su hinduistine kultūra ir mitologija. Gerai žinomi ir Javos bei Balio lėlių šešėlių teatrų pasirodymai, kuriuose vaizduojami mitologiniai įvykiai. Daugelis salų žinomos savo specifiniais batik ir ikat technologijų drabužiais.

Indonezija kultūriškai yra daugialypė ir joje gimė daug muzikos formų, labiausiai iš jų žinoma Javos, Sumatros ir Balio muzika. Garsiausia yra centrinės bei rytų Javos ir Balio gamelan ansamblių grojama tradicinė muzika. Labai populiarus yra modernus muzikos stilius Dangdut bei susijęs šokio stilius. Dangdut toks populiarus, kad naudojamas daugelyje politinių kampanijų, siekiant patraukti didesnės audiencijos dėmesį.

Žymiausias šiuolaikinis Indonezijos rašytojas yra , Magsaysay premijos laureatas ir vienas iš kandidatų į Nobelio premiją literatūros srityje. Kitas žymus autorius – „45 kartos“ autorių grupės, kurios nariai aktyviai dalyvavo Indonezijos nepriklausomybės judėjime, narys poetas .

Taip pat skaitykite

• Indonezijos transportas
• Indonezijos šventės

Šaltiniai

1. „Mid Year Population (Thousand People)“. Badan Pusat Statistik - Indonesia. Nuoroda tikrinta 2022-07-03. {{}}: |archive-date= privalomas |archive-url= ()CS1 priežiūra: url-status ()
2. „Report for Selected Countries and Subjects“. Tarptautinis valiutos fondas. Nuoroda tikrinta 2022-04-19.
3. . Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
4. „Missions“ (indoneziečių). Ministry of Foreign Affairs – Republic of Indonesia. 2019-03-26. Nuoroda tikrinta 2019-07-15.
5. Péter, Klemensits; Márton, Fenyő (2017-08-16). „The Foreign Policy of Indonesia In Light of President Jokowi's "Visi-Misi" Program“ (PDF). Pázmány Péter Catholic University. (PDF) iš originalo 2017-10-10. Nuoroda tikrinta 2017-10-10.
6. Bevins, Vincent (2017-10-20). „What the United States Did in Indonesia“. The Atlantic. iš originalo 2019-04-28. Nuoroda tikrinta 2019-07-29.
7. Muraviev, Alexey; Brown, Colin (2008 m. gruodžio mėn.). „Strategic Realignment or Déjà vu? Russia-Indonesia Defence Cooperation in the Twenty-First Century“ (PDF). Australian National University. (PDF) iš originalo 2016-12-27. Nuoroda tikrinta 2016-12-27.
8. Dahana, A. (2015-10-01). „China and the Sept. 30 movement“. The Jakarta Post. iš originalo 2015-10-05. Nuoroda tikrinta 2019-07-29.
9. „Indonesia – Foreign Policy“. U.S. Library of Congress. iš originalo 2006-09-27. Nuoroda tikrinta 2006-09-27.
10. Muhammad Zulfikar Rakhmat (2015-03-11). „The Quiet Growth in Indonesia-Israel Relations“. The Diplomat. iš originalo 2018-06-13. Nuoroda tikrinta 2018-09-08.
11. Gutierrez, Natashya (2016-08-22). „What happened when Indonesia 'withdrew' from the United Nations“. Rappler. iš originalo 2016-11-01. Nuoroda tikrinta 2018-09-08.
12. Roberts, C.; Habir, A.; Sebastian, L. (2015-02-25). Indonesia's Ascent: Power, Leadership, and the Regional Order. ISBN . Nuoroda tikrinta 2017-12-19.
13. Yasmin, Nur (2019-10-18). „Indonesia Launches $212M International Development Aid Fund“. Jakarta Globe. iš originalo 2019-10-20. Nuoroda tikrinta 2020-11-15.
14. Jensen, Fergus; Asmarini, Wilda. „Net oil importer Indonesia leaves producer club OPEC, again“. Reuters. iš originalo 2016-12-01. Nuoroda tikrinta 2016-12-01.
15. „Indonesia: Military expenditure (% of GDP)“. World Bank. 2018. Nuoroda tikrinta 2020-03-28.
16. Jessica Vincentia Marpaung (2016-06-17). „TNI's Gold Mine: Corruption and Military-Owned Businesses in Indonesia“. The Global Anti Corruption Blog. iš originalo 2017-12-18. Nuoroda tikrinta 2017-12-18.
17. Lowry, Bob (1999-06-29). „Indonesian Armed Forces (Tentara Nasional Indonesia-TNI)“. Parliament of Australia. iš originalo 2017-10-08. Nuoroda tikrinta 2019-07-29.
18. Beets, Benjamin H. (2015). „The Political Influence of the Military Before and After Democratic Transition: Experiences from Indonesia – An Assessment on Myanmar“ (PDF). Velingtono Viktorijos universitetas. Nuoroda tikrinta 2018-07-30.
19. „Indonesia Faces 3 Separatist Movements“. Los Angeles Times. 1990-09-09. iš originalo 2017-10-10. Nuoroda tikrinta 2017-10-10.
20. Agustinus Beo da Costa, Tom Allard (2021-05-21). „Indonesia's troop surge to 'wipe out' armed rebels, says police chief“. The Independent (anglų).
21. Friend 2003, pp. 270–273, 477–480.
22. „Indonesia flashpoints: Aceh“. BBC. 2005-12-29. iš originalo 2006-08-22. Nuoroda tikrinta 2006-08-26.
23. (PDF). International Crisis Group. 2006-09-05. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2006-09-18. Nuoroda tikrinta 2006-09-18.
24. Indonezija. Užsienio reikalų departamentas. Decolonization in East Timor. Jakarta: Department of Information, Indonezijos Respublika, 1977. OCLC 4458152.
25. Budiardjo, Carmel; Liong, Liem Soei (1984). The War against East Timor. London: Zed Books. p. 22. ISBN .
26. Severin, Tim (1997). The Spice Island Voyage: In Search of Wallace. Great Britain: Abacus Travel. ISBN .
27. Lambertini, Marco (2011-04-10). „A Naturalist's Guide to the Tropics, excerpt“. The University of Chicago Press. iš originalo 2017-02-05. Nuoroda tikrinta 2017-02-05.
28. Tamindael, Otniel (2011-05-17). „Coral reef destruction spells humanitarian disaster“. Antara News. iš originalo 2011-05-25. Nuoroda tikrinta 2011-05-25.
29. Limaho, Handoko; Sugiarto; Pramono, Rudy; Christiawan, Rio (2022-07-14). „The Need for Global Green Marketing for the Palm Oil Industry in Indonesia“. Sustainability. 14 (14): 8621. doi:10.3390/su14148621.
30. „Forest area (% of land area) – Indoneisa“. World Bank. Nuoroda tikrinta 2021-06-14.
31. Tsujino, Riyou; Yumoto, Takakazu; Kitamura, Shumpei; Djamaluddin, Ibrahim; Darnaedi, Dedy (2016 m. lapkričio mėn.). „History of forest loss and degradation in Indonesia“. Land Use Policy. 57: 335–347. doi:10.1016/j.landusepol.2016.05.034.
32. Austin, Kemen G; Schwantes, Amanda; Gu, Yaofeng; Kasibhatla, Prasad D (2019-02-01). „What causes deforestation in Indonesia?“. Environmental Research Letters. 14 (2): 024007. Bibcode:2019ERL....14b4007A. doi:10.1088/1748-9326/aaf6db.

Literatūra

• Friend, T. (2003). Indonesian Destinies. Harvard University Press. ISBN .

Nuorodos

Indonezija – kelionių gidai, susiję su straipsniu

Vikiteka: Indonezija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Indonezija

Bendros nuorodos:

• Oficiali svetainė 2012-02-17 iš Wayback Machine projekto.
• Naujienų agentūra
• Indonezijos centrinis bankas 2007-02-02 iš Wayback Machine projekto.
• Statistikos departamentas

Žemėlapiai:

• Indonezijos fizinis žemėlapis
• Indonezijos administracinis žemėlapis
• Indonezijos pagrindinių kelių žemėlapis
• Indonezija googlemaps žemėlapyje