Malajai

Malajai (Melayu)
Gyventojų skaičius	22 mln.
Populiacija šalyse	Malaizija:   12,3 mln. Indonezija:   6,9 mln. Brunėjus:   0,25 mln. Tailandas:   1,9 mln. Singapūras:   0,62 mln.
Kalba (-os)	malajų, indoneziečių
Religijos	islamas
Giminingos etninės grupės	minangkabau

Malajai (malaj. melayu) – Pietryčių Azijos tauta, gyvenanti Malaizijoje, Brunėjuje, Indonezijoje ir kitose Malajų salyno valstybėse. Kalba malajų kalba, priklausančia malajų polineziečių grupei. Didžioji dauguma (99 %) malajiečių yra musulmonai (beveik visi sunitai), išliko animizmo, hinduizmo apraiškų.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Malajų valstybės.

Malajai suvaidino didžiulį vaidmenį Malajų salyno istorijoje. Tai buvo viena svarbiausių tautų greta javiečių, sundų, baliečių, bugių ir kt. Malajų istorinės sritys koncentravosi derlingose lygumose rytų Sumatroje ir Malakos pusiasalyje, kurie, apglėbę Malakos sąsiaurį, vieną iš nedaugelio įėjimų į Malajų salas, buvo labai svarbios strategiškai vietos. Čia ir formavosi malajų valstybės.

Migracija

Malajai dalyvavo austroneziečių tautų migracijoje. Spėjama, kad jų tauta susiformavo Borneo salos vakarinėje dalyje, iš kur jie apgyvendino rytų Sumatrą ir Malakos pusiasalį.

Hinduistinės valstybės

Malajus, kontroliuojančius Malakos sąsiaurį, gana anksti pasiekdavo naujovės iš išorinio pasaulio, t. y. iš už salyno ribų.

Anksčiausiai vystėsi Malakos pusiasalio dalis, kuri dabar yra šiaurės Malaizijoje ir Pietų Tailande. Jau pirmaisiais mūsų eros amžiais čia kūrėsi tokie miestai kaip Kedahas, (dab. Kelantane), Langkasuka (Tailando Pattani provincijoje), Tambralinga (Tailando provincijoje) ir kiti. Malajų gyvenamos sritys ir valstybės driekėsi iki pat siauriausios Kra sąsmaukos dalies. Jie kontroliavo intensyvią prekybą tarp Indijos ir Kinijos. Kurį laiką čia hegemoniją buvo įgijusi Langkasuka, tačiau atskiros valstybės turėjo nemažai savivaldos.

Pati žymiausia malajų hinduistinė valstybė buvo Šrividžaja, kilusi Palembange. Nuo VII a ji kontroliavo visas malajų gyvenamas teritorijas: rytų Sumatrą, Malakos pusiasalį ir vakarų Borneo. Šiaurėje ji ribojosi su Khmerų imperija pačioje siauriausioje Kra sąsmaukos dalyje. Ši valstybė XI a pradžioje nusiaubė ir Javos valstybes Sundą bei , bet vėliau pati buvo užpulta tamilų Čolos valstybės, dėl ko labai nusilpo.

XIII a Šrividžaja ir visos malajų sritys buvo įjungtos į javiečių Madžapahito imperiją.

Musulmoniškos valstybės

Islamas malajus pasiekė labai anksti. XII a islamą priėmė Kedaho valstybė, tapusi sultonatu. XIII a islamizuota Langkasuka, pasivadinusi Pattani.

Didžiausias islamo suklestėjimas malajų istorijoje yra siejamas su Melakos sultonatu. Jį įkūrė Palembango princas . 1400 m jis pabėgo iš Palembango, kurį laiką gyveno Singapūre, o vėliau įkūrė Melakos uostą, tapusį stipriausiu Malajų salyno miestu. Šis uostas ilgainiui ėmė kontroliuoti visas malajų istorines sritis. Buvo vykdoma ir intensyvi kolonizacija kitose salose: malajai apgyvendino Brunėjų ir nešė islamą į Filipinų salas.

1511 m portugalai užėmė Melaką, tokiu būdu pradėdami kolonizacijos laikotarpį Malajų salyne. Nors malajai ne kartą puolė tvirtovę, norėdami ją atsiimti, jiems nepavyko. Sultonato sostinė perkelta į Džiohoro miestą. Džiohoro sultonatas dar šimtą metų išlaikė hegemoniją malajų teritorijose, kovodamas su portugalais ir ačehais, tačiau XVII a jis nebegalėjo atsispirti Ačeho sultonato agresijai. Šis sultonatas užvaldė visą Sumatros šiaurę ir Malakos pusiasalį.

XVIII a malajų istorinėse srityse nebebuvo vieningos valdžios, o viešpatavo smulkūs sultonatai, tokie kaip Palembangas, Džiambi, Pahangas ir kiti. Visi jie po olandų ir britų kolonizacijos atsidūrė šių dviejų valstybių valdžioje, nors kai kur jų senosios teritorijos, atsispindinčios Malaizijos ir Indonezijos administracijoje, ir nominali sultonų valdžia (Malaizijoje) buvo išsaugota iki dabar.

Išnašos

1. Žydruolė Jonuškienė. Malajiečiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008