Japoniškas sodas

Japoniškas sodas (jap. 日本庭園 = nihon teien) – viena iš daugelio japonų estetikos, filosofijos ir gyvensenos apraiškų.

Sodas Hirošimoje

Japonų teigimu, sodų funkcija vienaprasmė – pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, padėti pajusti pusiausvyrą tarp dvasinio ir materialaus gyvenimo, gamtos harmoniją.

Japoniški sodai įkvėpti žmonių suvokimo,kad jie gamtos dalis.Šintoizmo, budizmo ir daoizmo idėjos buvo panaudotos kuriant įvairius sodo stilius.

Sodų elementai

Vandens telkiniai, upeliai, kriokliai

Japonų vandens telkiniai labai primena matomus gamtoje, netgi dirbtinai sukurti kriokliai ar upeliai – tarsi natūraliųjų kopijos. Kitoks ir vandens vaidmuo. Europiečiai labiau mėgsta fontanus, suteikiančius puošnumo bei gaivumo, kurių gamtoje nepasitaiko.

Tvenkinys paprastai komponuojamas kaip centrinis elementas. Rekreacinio tipo tvenkiniuose įrengiamos prieplaukėlės valtims. Tvenkinys yra centrinis elementas daugelyje sodų ir dažnai atkartoja realius ar mitinius ežerus ar jūras. Kartais juose auginami karpiai, kurie suteikia vandens telkiniams papildomų spalvų. Sausuose soduose tvenkiniai, upeliai ir kriokliai simbolizuojami su žvyru, skalda, smėlio ir akmenų kompozicijomis.

Poilsio tipo soduose tvenkiniai gali būti naudojami plaukioti valtimis, malonumui patirti stebint gamtą iš paviljonų pastatytų virš vandens ar aikštėse ir upių krantinėse, kurios dažnai tarnaudavo kaip aristokratų poezijos takai.

Akmenys, uolos, skalda ir smėlis

Akmuo japonų kultūroje labai svarbus nuo antikinių laikų. Pagal Šinto tikėjimą dideliuose akmenyse gyvena kokia nors dievybė (Kami). Skaldelės danga buvo žymimas šventyklos pagrindas. Šiandien tai galime matyti Kijote Kamigamo šventykloje.

Ilgą laiką kuriant pirmuosius sodus naudoti tik neapdirbti akmenys. Ir net jei jie būdavo apdirbami, turėjo atrodyti visiškai natūralūs. Svarbiausia sodo kūrėjui – akmenų kompozicijos menas .

Kiekvienas akmuo turi savo „pozą“, savo „veidą“, savo plastiką, savo forma jie gali būti statulos, žemos, vertikalios, gali būti plokščiai sudėti ar suguldyti. Šiandienos soduose dideli akmenys simbolizuoja kalnus ir kalvas, naudojami kaip dekoratyviniai akcentai ir tarnauja kaip statybinė medžiaga tiltams ir keliams.

Mažesni akmenys ir žvyras naudojami tvenkiniams ir upelių vagoms. Tuo tarpu, sausi sodai susideda tik iš akmenų, kur didesni simbolizuoja kalnus, salas ir krioklius, o žvyras ir smėlis simbolizuoja vandenį.

Žibintai

Soduose labai populiarūs žibintai ir miniatiūrinės pagodos, paprastai pagamintos iš akmens. Žibintai tamsoje nurodo kelią ir atkreipia dėmesį į atskirus sodo elementus.

Jie statomi prie arbatos namelių, salose, tvenkinių suformuotuose pusiasaliuose, vietose, kur reikalinga atkreipti dėmesį į kokią nors svarbią kompoziciją, prie įėjimų ir takų.

Yra daugybė žibintų tipų, kiekvienas jų turi savo kilmę ir vietą sode. Sodo kūrėjai stengiasi nenaudoti tipinių žibintų formų. Su arbatos ceremonijos atėjimu, žibintas tapo pagrindiniu elementu japoniško sodo plane.

Tiltai, lieptai

Tiltai ir lieptai turi vieną bendrą bruožą, t. y. sujungia du krantus, prijungia salas. Jie statomi iš akmens ar medžio, kartais naudojama kombinuota konstrukcija.

Paprasčiausiu lieptu ar tilteliu gali būti tiesiog pailgas akmuo, ar keli šalia suguldyti akmenys. Tiltai ir tilteliai dažnai turi arkinę formą, kuri užtikrina perplaukimą valtimis, palengvina didesnių upelių perdengimą. Vietomis ant ilgesnių daugiaatramių tiltelių įrengiamos galerijos, kurios apauginamos augalais. Akmenų sode tiltelį imituoja padėtas pailgos formos akmuo.

Augalija

Pagrindiniai japonų soduose auginami medžiai: pušis, ginkmedis, bambukas, japoniškas klevas, sakura, japoniškas ąžuolas.

Iš žydinčių medžių didžiausia pagarba atiduodama slyvoms ir sakuroms, iš krūminių augalų – kamelijai ir azalijai.

Žydinti sakura japonų valstiečiams buvo ženklas, kad laikas sėti ryžius. Samurajams sakura – ištvermės ir švaros simbolis, jos lapeliai niekuomet nevysta ant šakų ir nukrenta „gyvi“. Iš gėlių vertinamos orchidėjos, irisai, narcizai, aguonos, chrizantemos, lotosai, bijūnai. Tačiau geriausiai gamtos įvairovę ir subtilumą atspindi ne ryškios gėlių spalvos, bet samanos.

Pirmenybė atiduodama visžaliams medžiams ir krūmams. Vienas mylimiausių augalų – pušis, ilgaamžiškumo ir pastovumo simbolis. Bambukas simbolizuoja vyriškumą, ištvermę, kilnumą, todėl daugelyje sodų pasodintos bambukų giraitės. Iš bambukų daromos tvorelės.

Augalų asortimentas sudarytas iš vietinių rūšių. Sodų kūrėjai stengiasi nenaudoti atvežtinių augalų rūšių. Klevai ir vyšnios dažnai parenkami pagal jų sezoninio žydėjimo ar raiškiausio dekoratyvumo požymį. Priešingai, pušys, bambuko ir slyvų medžiai yra laikomi ypač vertingais už savo grožį žiemos laikotarpiu, kai kiti augalai yra ramybės būsenos. Labai plačiai naudojamos samanos, kurių rūšių Japonijoje priskaičiuojama apie 120.

Augalai yra kruopščiai išdėstomi aplink sodo erdvėje imituojant natūralią gamtą ir dedama daug pastangų išlaikant sukomponuotų biokonstrukcijų grožį. Medžiai, krūmai ir veja yra kruopščiai prižiūrima. Žiemą, šiaudai, kanapės ir kiti natūralūs pluoštai naudojami izoliuoti ir apsaugoti medžius ir krūmus nuo sniego ir šalčio, o šiaudų antklodės apsaugo nuo kenkėjų.

Gyvūnija

Soduose ir parkuose gausu gyvūnijos atstovų: gervių, ančių. Vandens telkiniuose gausu dekoratyvių veislių žuvų.

Karpiai

Japonijoje atsirado prieš daugybę amžių ir kryžminami daugiau nei 100 metų. Karpiai būtiniausi sodo tvenkinio gyventojai. Jie gali gyventi iki 50 metų. Japonų kultūroje jie yra stiprybės ir atkaklumo simbolis.

Žmogus ir dvasios

Tradiciniai sodai pirmiausiai kurti medituoti, gamtai stebėti, poezijai. Be abejo, jų kūrimo priežastis ir kompozicija orientuota į žmogų, jo poreikius. Ir šiuo metu sode esantys lankytojai suteikia jiems gyvybingumo, pozityvios emocinės įtampos. Japonai gali labai ilgai stebėti kurį nors sodo elementą ar jų grupę. Tai, kad, japonų nuomone, akmenyje ir kituose objektuose gyvena dvasios (kami), lemia ir atitinkamą lankytojo elgseną.

Pastatai

Istoriniai japonų sodai buvo įrengiami prie imperatoriaus pastatų, rūmų, vilų, šventyklų, todėl jie buvo projektuojami pagal vieną stilių, atsižvelgiant į aplinkos funkcinę paskirtį. Šalia gyvenamųjų, administracinių pastatų buvo statomi paviljonai, pavėsinės, kur laukiama arbatos ceremonijos. Pastatai nuo seno buvo traktuojami kaip svarbiausia sodo kompozicijos dalis, akcentas peizaže.

Svarbus sodo elementas – įėjimo vartai, kurie pažymi ribą tarp dviejų funkcinių teritorijų, taip pat informuoja apie teritorijos, į kurią patenkame paskirtį. Šintoistų vartai (tori) paprastai dažomi oranžine spalva, budistų – vyrauja pilki tonai.

Kalvos, kalnai

Edo periodo dideliuose soduose buvo įrengiamos dirbtinės kalvos, simbolizuojančios kokius nors konkrečius ar mitinius Japonijos kalnus. Ant kai kurių įrengiamos panoramų apžvalgos aikštelės.

Skulptūros

Skulptūroms japonų soduose, ypač šalia šventyklų, suteikiama ne tik dekoratyvinė, bet ir simbolinė ar mistinė reikšmė. Siūloma žmogui paliesti ranka tą gyvulio, pavyzdžiui, karvės vietą, kurioje jaučiate negalavimus ar skausmą. Tikima, kad tai padeda sveikatai.

Takai, laiptai

Takai įrengiami taip, kad lankytojas geriau pamatytų svarbesnius vaizdus, peizažus. Vietomis tako forma verčia stabtelti ir atkreipti dėmesį į kokį nors elementą. Takų profilis labai gerai apgalvotas, kad po lietaus nesukauptų vandens. Kai kuriose vietose tako konstrukcija sąmoningai daroma nepatogia judėti, taip lankytoją pristabdant ir pasiūlant atkreipti dėmesį į sukurtą svarbų objektą.

Pasiskolinti vaizdai

Sodo kompozicija formuojama taip, kad lankytojas einantis takais patirtų kuo daugiau emocijų, matytų tobulus peizažus, kurių trečiajame plane paprastai pateikiami objektai, esantys už sodo ribos: gamtos vaizdai, kalnai, augalai.

Šiais laikais kai sodai kuriami miestuose, tolimojo plano ar foniniais objektais tampa daugiaaukščiai pastatai, dangoraižiai.

Tai pažeidžia tradicinio sodo kūrimo principus, bet liudija japonų norą XXI amžiuje neprarasti ryšio su savo kultūrine tradicija.

Istorija

Japoniški sodai buvo pradėti kurti kelis šimtus metų atgal ir didžioji dalis jų kilę iš Kinijos.

Kinai pradėjo kurti poilsio sodus. Sodininkystė buvo prilyginta filosofijai ir pasiekė savo viršūnę senovės Japonijoje. Japonai sukūrė supaprastintą kiniškų sodų versiją, pritaikydami dizainą savo kultūrai ir įsitikinimams.

Japonai atsivežė sodų idėjas iš Kinijos Han dinastijos metu. Imperatorius U Di (Wu Di) pirmasis sukūrė sodą sudarytą iš 3 mažų salelių. Jos simbolizavo Nemirtingųjų salas, todėl kiti sodų kūrėjai norėjo atkurti legendinę vietą. Mūsų dienų japoniški sodai atkartoja gamtą, tačiau Han periodo metu sodai buvo kuriami parodyti mitines žemes ir kraštovaizdžius.

Pirmasis kalvų ir tvenkinių sodas Japonijoje sukurtas ankstyvaisiais 600-iais metais kai Kinijos imperatorius Jang Di kūrė santykius su Japonija savo iniciatyva. Japonų atsakymas buvo pasiuntinio Ono no Imoko kelionė į Kiniją.

Sugrįžęs į Japoniją su žiniomis apie sodų meną jis norėjo pritaikyti Japonijos hierarchijai ir žmonėms. Kita naujovė atėjusi tuo pačiu metu į Japoniją – budizmas.

Asuka

Šiuo periodu Šinto tikėjimas pradėjo įsigalėti. Šintoizmas žvelgia į gamtą kaip į dievą(-us) ir tam tikri akmenys ir medžiai buvo viešai garbinami.

Šį žemės plotą ir galima laikyti sodu Asukos periodo metu.

Nara

Šiuo periodu kinų ideologija pradėjo maišytis su japonų gyvenimo būdu ir tradicijomis. Žodis niva atsirado japonų kalboje šiuo periodu, anksčiau tai buvo kiniškas terminas naudojamas šventai žemei šalia akmens ar medžio apibūdinti.

Sodų architektūroje tarp pastatų naudojami takai, akmenys ir krūmai kad paryškintų pačius pastatus. Dažniausi pastatai – karališkieji rūmai ar šventyklos. Šie sodai vadinami Šinden sodais.

Budizmas, jo mokymai, ir Šiumisen buvo populiarūs Japonijoje šiuo metu. Tai budistinė visatos centro reprezentacija ir sode centrinis didelis akmuo buvo padedamas simbolizuodamas Budos namus.

Aplink akmenį buvo dedami mažesni akmenys, kurie pavaizduotų Budos mokinius.

Hejanas

Tai gausos ir prabangos era Japonijoje. Japoniški sodai peraugo į daug didesnį ir prabangesnį kūrinį ir dažniausiai buvo turtingųjų ir įžymiųjų valdos. Jie buvo statuso simbolis.

Iš pasiturinčių žmonių buvo tikimasi žinoti viską apie sodo dizainą. Panoraminiai sodai buvo populiarūs ir vandens tvenkiniai leido savininkams plaukioti valtimis.

Šiuo periodu taip pat matomos šiuolaikinių sodų užuomazgos. Tačibana no Tošicuna parašė knygą apie sodus Sakuteiki, kuri laikoma Japonijos sodininkystės pradžia.

Šioje knygoje raginama išsilaisvinti iš sodo kūrimo suvaržymų atėjusių iš Kinijos. Kinai sodo dizaine rėmėsi feng šui. Tam tikri elementai buvo leidžiami sudėti tam tikra tvarka, taip pat buvo laikomasi idealios geometrijos. Sakuteiki siūlė sodo dizaineriui pirmuoju prioritetu laikyti akmenų išdėstymą. Tai buvo didelis pokytis.

Hejano laikotarpio sodai dar žinomi kaip Čisen šiuju Teien verčiamas kaip 'Pavasarį plaukiojantys tvenkinių sodai'.

Kamakura

Šiuo laikotarpiu japoniškų sodų dizaine įvyko dideli pokyčiai. Sodas buvo laikomas idealia vieta apmąstymams. Juos įkvėpė dzen budizmas, kurį naujas šiogūnas ir samurajai pripažino valstybine religija. Poilsį soduose pakeitė medicina ir apmąstymai. Šių sodų kūrėjai dažniausiai buvo šventikai ar atkaklūs religingi kūrėjai. Muso Soseki buvo aktyviausias sodų kūrėjas Kamakuros eros metu.

Jo pagrindinis sodo dizainas priversdavo lankytojus vaikščioti apie sodą, o ne stebėti iš valties ar iš pastato. Idėja buvo ta, kad lankytojas matytų kaip keičiasi sodas vaikščiojant jame. Soseki „pasiskolinto peizažo“ kūrėjas, japoniškas terminas „paslėpk ir atskleisk“.

Jis išlieka kai kurių japoniškų sodų neatskiriama dalimi iki šiol. Šventikai kūrę šiuos sodus vadinami Išitateso arba „akmenis dėliojantys šventikai“.

Einant laikui šie religiniai darbininkai pradėję ieškoti tinkamų akmenų sodams tapo garbinami ir 15 amžiaus pradžioje jie tapo Išitateso.

Muromači

Šiuo metu Japonijoje vyko dideli neramumai (pilietiniai karai). Nelaimės akivaizdoje gyvenimas ėjo toliau ir šiame periode atsirado arbatos ceremonija.

Karesansui ar „sauso kraštovaizdžio“ sodai, įkvėpti dzenbudizmo, atsirado šiuo periodu. Juos galėjo turėti ne tik pasiturintys žmonės, nes jų sudedamosios dalys tik akmenys ir smėlis. Jie nebuvo kuriami vaikščiojimui ar bet kokiam žmonių įsikišimui. Tam tikra prasme buvo siekiama suteikti sodui meno išvaizdą.

Japoniški kiemo sodai buvo statomi mažiau puošniuose ir mažesniuose namuose. Laikui bėgant sodai tapo dar sudėtingesni – su tiltais, smulkių akmenukų takais.

Socialinis laisvumas ir arbatos ceremonijos lėmė sodų dizaino pokytį. Tai nulėmė arbatos sodų klestėjimą). Šie sodai atsirado kai kuriose iš svarbiausių sričių.

Kijotas buvo Japonijos centras ir vienų geriausių arbatos sodų lopšys.

Svarbiausias arbatos meistras Sen no Rikju ragino kurti daug paprastesnius sodus arbatos ceremonijai. Brangumas ir prabanga buvo atmesti. Sodas atspindėdavo arbatos meistro mintis, jis buvo paprastas ir kuklus.

Arbatos sodai specialiai pritaikyti lankytojų pasivaikščiojimams ir mėgavimuisi prieš dalyvaujant arbatos ceremonijoje.

Edo

Šiuo laikotarpiu Japonija tapo turtingesnė. Japoniškų sodų kūrėjai buvo dažnai sutinkami. Japonijos socialinis gyvenimas ėmė keistis.

Šiuo periodu japoniški sodai nesilaikė jokių naujų projektavimo taisyklių, bet labiau priklauso nuo šeimininko užgaidų. Tačiau visi japoniškų sodų dizainai buvo demonstruojami šiuose soduose.

Japonijai vis labiau tampant tarptautinės bendruomenės nare, sodo dizaine pradedama matyti elementų iš užsienio.

Nuo Meidži iki dabar

Meidži periode, Japonija įžengė į sparčios modernizacijos ir vesternizacijos periodą. Pradėti kurti vakarų stiliaus miestų parkai ir dauguma buvusių pasivaikščiojimo parkų tapo atviri visuomenei. Politikai ir pramonininkai ėmėsi iniciatyvos kurti naujus privačius pasivaikščiojimų parkus, kuriuose dažnai vyravo vakarietiški elementai: gėlynai, atviros vejos.

Daugybė tokių sodų sukurti naujoje sostinėje – Tokijuje. Keli šiuolaikiniai sodų kūrėjai bandė kurti labiau tradicinius sodus, bet galų gale juose buvo pridedama naujų elementų. Vienas pavyzdžių – Dzen sodai Tofukudži šventykloje Kijote ir akmenų sodas Kongobudži šventyklos Kojasane gale, kurie datuojami nuo 1930-ųjų.

Prie šių sodų priskiriami ir Adači meno muziejaus sodai šalia Macue.

Sodų rūšys

Japoniški sodai gali būti randami namuose, parkuose, budistų, šintoistų šventyklose, ir šalia istorinių paminklų.

Užsienyje vieni populiariausų sodų – Dzen sodai, jie yra labai rafinuoti, ramūs, sukeliantys kaimišką paprastumą. Daugybė Dzen budizmo šventyklų turi bevandenius sodus, naudojant akmenukus ir žvyrą, kurie simbolizuoja vandenį, žemi krūmai taip pat dažnai sutinkami šiuose soduose.

Arbatos sodai (Čianiva arba rodži)

Arbatos sodas

Tai maži sodai, kurie yra tiesiog perėjimas į arbatos namą, kuriame vyksta arbatos gėrimo ceremonija. Kelias simbolizuoja perėjimą iš išorinio pasaulio į vidinę arbatos namo šventovę. Sodas skirtas nusiraminimui prieš pradedant arbatos ceremoniją.

Žmogus žengia pro ramią aplinką palikdamas stresą ir įtampą už jų nugarų prieš įžengiant į arbatos ceremoniją. Arbatos sodas dažniausiai iš šių elementų: japoniško žibinto (toro), pamatinių akmenų (tobi iši), vandens dubens (cukubai) ir laukimo vietos (mači-ai). Takas 'rodži' veda nuo sodo įėjimo („rasotas kelias“). Dažnai šis takas buvo apliejamas vandeniu, kad sodo lankytojams būtų suteiktas švarumo jausmas.

Arbatos sodai gali būti randami kaip dalis didesnio sodo kaip tam tikra prieglauda.

Pasivaikščiojimo sodai (Tsukijama)

Pasivaikščiojimo sodas

Šie sodai dažnai atkartoja jau esamą kraštovaizdį. Taip įsivaizduojamas kraštovaizdis gali būti sukurtas panaudojant esminius elementus reikalingus japoniškui sodui. Šiuose soduose taip pat gali dažnai būti didelis kraštovaizdis. Šio dizaino tikslas turėti taką kuris nukreiptų vandenį dažniausiai įtraukiant pamatinius akmenis ir tiltus.

Akmenų išdėstymas yra specifinis ir stulbinantis, taip pat daug gražių nugenėtų medžių. Kai lankytojas apžiūri pagrindinį vaizdą, takeliai, akmenys, piliakalniai ir augmenija leidžia apžiūrėti pagrindinius bruožus, bet iš skirtingų kampų priklausomai nuo to, per kurį įėjimą buvo įeita. Vienas geriausių pasivaikščiojimo sodų pavyzdžių Kijoto Katsura Rikju.

Kiemo sodai (Cubo Niva)

Kiemo sodas Kijote

Šis sodų tipas pirmą kartą pastatytas namo viduje. Iš pradžių tik prekiautojai ir pirkliai turėjo nekilnojamąjį turtą, kad galėtų pasistatyti centrinį kiemo sodą. Šiandien tai vieni populiariausių Japonijoje sodų, kuriuos galima išvysti tiek išorėje, tiek viduje.

Jie gali būti nedideli ir modernūs su augalais, krūmais, vandens elementais ir uolienomis. Bambukas ir mediena dažnai naudojami aplinkai ir elementams tokiems kaip tiltai ir t. t.

Kai tokie sodai statomi namuose jie turėtų būti matomi iš keleto kambarių, kurie yra aplink sodą.

Karesansui sausieji

Karesansui sausasis sodas

Tai sodas, kuriame nėra vandens, visada sukurti iš akmens ir smėlio. Šis sodo tipas labai populiarus ir gerai žinomas. Šis sodo tipas pirmą kartą pasirodė Muromači periodo metu ir jo dizainą stipriai paveikė Dzen budizmas. Nors šiame sode nenaudojami gausi augmenija, samanos dažnai sutinkamos, taip pat smulkus žvyras.

Karesansui soduose vandenį simbolizuoja žvyras ir smėlis. Vanduo nereikalingas Žinomas šio sodo pavyzdys – Rioandži Kijote. Bevandeniai sodai yra ryškūs akiai ir nepriekaištingai saugomi.

Idėjos ir vertybės

Japoniškas sodas Diuseldorfe, Vokietija

Japoniškame sode vyrauja balansas tarp atviros erdvės, asimetrijos, vizualių užuominų, energijos, tekstūros ir monochromatinės aplinkos.

Tačiau visos sodų idėjos remiasi principu, kad sodas turi būti sukurtas iš malonių vaizdų. Nesvarbu ar lankytojas stovėtų ar sėdėtų, kraštovaizdis turi pasiūlyti ramybę, vizualinį interesą ir pagundą kitam vaizdui.

Japoniškus elementus pridėti į egzistuojantį sodą yra lengva, bet sukurti visą japonišką sodą reikalauja daug atsargumo ir sunkaus darbo.

Japonijos estetikos prigimtys

Japonija turi unikalią gamtos estetiką. Tai gamta, žmogus ir menas. Menas nėra atskiras reiškinys japonų dvasiniame ir fiziniame gyvenime.

Visi objektai – natūralūs ir sukurti žmogaus, gali sukelti visas estetines patirtis japonų gyvenime. Japonai visada stengiasi tiesiogiai palaikyti ryšį su gamta tarsi jokios ribos nebūtų. Jie – vienybė.

Literatūra

• P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 102–114
• Encyclopædia Britannica. Garden and landscape design: Japanese. Peržiūrėta: 15 lapkričio 2016. Prieiga
• Espace pour lavie montreal. The elements of the Japanese Garden. Peržiūrėta 10 lapkričio 2016. Prieiga 2016-11-10 iš Wayback Machine projekto.
• Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. prieiga)
• japan-guide.com. Types of Gardens. Peržiūrėta 5 lapkričio 2016 Prieiga
• Messervy, J.M & Hibi, S. (2000). Infinite Spaces: The Art and Wisdom of the Japanese Garden. Tuttle Publishing,Osaki
• F. Habib, S. Nahibi, H. Majedi. International Journal of Architecture and Urban Development Vol. 3, No. 4, Autumn 2013 p. 15-16
• Gustafson, H.L. (1999). The art of Japanese garden: designing and making your own peaceful space, Sterling, New York.
• Sajadzadeh, H. (2000). Japanese Garden and comparative between another Gardening. Fanavaran Publishing, Tehran, Iran.

Šaltiniai

1. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12)
2. Encyclopædia Britannica. Garden and landscape design: Japanese. Peržiūrėta: 15 lapkričio 2016. Prieiga
3. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 108
4. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 108
5. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 111
6. espace pour lavie montreal. The elements of the Japanese Garden. Peržiūrėta 10 lapkričio 2016.Prieiga 2016-11-10 iš Wayback Machine projekto.
7. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 108
8. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 110
9. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 110
10. espace pour lavie montreal. The elements of the Japanese Garden. Peržiūrėta 10 lapkričio 2016. Prieiga 2016-11-10 iš Wayback Machine projekto.
11. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 106–107
12. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 107
13. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 110
14. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 111
15. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 112
16. P. Grecevičius, J. Abromas, L. Popkytė, J. Genys, R. Marčius. Miestų želdynų formavimas. 2015 1(12) p. 113
17. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
18. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
19. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
20. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
21. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
22. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
23. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
24. japan-guide.com. Types of Gardens. Peržiūrėta 5 lapkričio 2016 http://www.japan-guide.com/e/e2099_types.html
25. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
26. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
27. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
28. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
29. Messervy, J.M & Hibi, S. (2000). Infinite Spaces: The Art and Wisdom of the Japanese Garden. Tuttle Publishing,Osaki
30. Chard, Bailey (2011), Japanese Gardens – Revealed And Explained (e-knyga. Prieiga
31. F. Habib, S. Nahibi, H. Majedi. International Journal of Architecture and Urban Development Vol. 3, No. 4, Autumn 2013 p. 15-16
32. Gustafson, H.L. (1999). The art of Japanese garden: designing and making your own peaceful space, Sterling, New York.
33. Sajadzadeh, H. (2000). Japanese Garden and comparative between another Gardening. Fanavaran Publishing, Tehran, Iran.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.