Zietela

Zíetela (blrs. Дзя́тлава, rus. Дятлово) – miestas vakarų Baltarusijoje, Gardino srityje, 106 km į pietus nuo Šalčininkų (už 80 km nuo Baltarusijos ir Lietuvos valstybės sienos) ir už 47 km nuo Lydos. Zietelos rajono centras.

Zietela blrs. Дзятлава, rus. Дятлово
Miesto centras
Zietela 53°27′54″š. pl. 25°24′22″r. ilg. / 53.465°š. pl. 25.406°r. ilg. / 53.465; 25.406 (Zietela)
Laiko juosta: ()
Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Zietelos rajonas
Įkūrimo data	1498 m.
Gyventojų (2022)	8 008
Vikiteka	Zietela

Zietelos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia 2012 m.

Zietelos Radvilų-Soltanų rūmai. 1871 m. J. Sosinskis.

Zietelos sinagoga. Fotografuota iki 1939 m.

Zietelos Kristaus Atsimainymo cerkvė 2010 m.

Istorija

Istoriniuose šaltiniuose gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1498 m. kaip valda, kurią Ldk Aleksandras Jogailaitis padovanojo Konstantinui Ostrogiškiui ir kurioje pastarojo valia buvo pastatyta medinė tvirtovė, įtvirtinta žemės pylimais, o 1508 m. – medinė Kristaus Atsimainymo cerkvė.. 1492 m. Kazimieras Jogailaitis Zieteloje fundavo katalikų bažnyčią

Po 1565–1566 m. LDK administracinės reformos Zietela priskirta Naugarduko vaivadijos Slanimo pavietui. Konstantino Ostrogiškio sūnus, Kijevo vaivada 1570 m. prie savo tėvo funduotos Zietelos Kristaus Atsimainymo cerkvės įsteigė špitolę. 1580 m. gyvenvietė turėjo 118 kiemų ir 5 gatves.

XVII amžiaus pradžioje Zietela atiteko Sapiegų giminei. 1624–1646 m. gyvenvietėje iškilo LDK pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos funduota barokinė mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, prie kurios įkurta špitolė. Kazimieras Leonas Sapiega 1655 m. testamentu Zietelą perleido Lietuvos didžiajam pastalininkiui Aleksandrui Hilariui Palubinskiui, vedusiam jo giminaičio Tomo Sapiegos našlę . Aleksandro Hilarijaus Palubinsko ir jo antrosios žmonos – Naugarduko vaivados Kristupo Valadkovičiaus dukros Sofijos Konstancijos dukrai Onai Marijonai ištekėjus už Dominyko Mikalojaus Radvilos Zietela 1685 m. perėjo šiai didikų giminei. Gyvenvietę Radvilos valdė iki XVIII amžiaus pabaigos. 1689 m. Zieteloje buvo 126 kiemai ir 8 gatvės.

XVIII amžiaus I pusėje Zietela išgyvento du didelius gaisrus. 1708 m. Šiaurės karo metu gyvenvietę ir pilį sudegino švedai, vietos gyventojus bausdami už tai, kad jie savaitei suteikė prieglobstį Rusijos carui Petrui I. 1743 m. balandžio 6 d. ugnis prarijo visus Zietelos pastatus. 1729–1731 m. Radvilos gyvenvietėje sau pasistatė prašmatnią rokoko stiliaus mūrinę rezidenciją, 1738 m. įkurdino vienuolius rokitus. 1784 m. Zieteloje buvo 176 kiemai ir 8 gatvės, veikė 3 malūnai, mokykla ir špitolė. Dominyko Mikalojaus Radvilos proanūkei, Stanislovo Radvilos dukrai Pranciškai Teofilei Radvilaitei ištekėjus už LDK didžiojo vėliavininko Stanislovo Soltano, XVIII amžiaus pabaigoje Zieleta perėjo į šio didiko rankas.

1795 m. po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Zietela pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Paskutinis Zietelos savininkas Stanislovas Soltanas aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Todėl carinė Rusija, po šio sukilimo numalšinimo, 1836 m. Zietelą iš S. Soltano konfiskavo ir pavertė valstybine nuosavybe. XIX a. miestelis garsėjo parketo gamyba, jis buvo Slanimo apskrities Zietelos valsčiaus centras.1897 m. Zieteloje buvo 3979 gyventojai, iš jų 3033 – žydai.

Nuo 1921 m. kovo iki 1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjungos karinės invazijos Zietela priklausė Lenkijai. 1941 m. birželio 30 d. Zietelą užėmė nacistinės Vokietijos karinės pajėgos. Tuo metu Zieteloje ir jos apylinkėse buvo daugiau nei 4 500 vietos bei nuo karo pabėgusių žydų. 1942 m. vasario 22 d. naciai Zieteloje įkūrė getą, kurį 1942 m. rugpjūčio 8 d. likviduodami nužudė apie 3 500 žydų.1944 m. liepos 9 d. į Zietelą įžengė Raudonoji Armija. 1944–1991 m. Zietela priklausė Baltarusijos TSR, o nuo 1991 m. – Baltarusijos Respublikai.

1990 m. birželio 21 d. Zietelai suteiktas miesto statusas, o 2004 m. gruodžio 1 d. – miesto vėliava ir herbas.

Paveldas

Radvilų (Soltanų) rūmai. Pastatyti 1729–1731 m. Naugarduko vaivados Mikalojaus Faustino Radvilos ir iniciatyva bei lėšomis ant upelio kranto senosios švedų 1708 m. sugriautos kunigaikščių Ostrogiškių pilies vietoje. Nuo XVIII amžiaus pabaigos rūmai priklausė Stanislovui Soltanui, todėl kartais vadinami ir šios didikų giminės ansambliu. Rūmai išsiskiria ypač gausia heraldine ir ornamentine fasado puošyba. Juos dekoruoja medalionai, ir , kaneliūriniai piliastrai, įvairiais motyvais puošti langų sandrikai. Banguotas centrinio rizalito fasadas, – seniau puoštas šv. Mikalojaus ir šv. Barboros statulomis, – vienas ankstyviausių dinamiškos vėlyvojo baroko architektūros pavyzdžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Greta rūmų, kurių šonuose seniau stovėjo alkierių bokštai, driekėsi angliškojo tipo peizažinis parkas, apstatytas trobelėmis su Čartoriskių dvare dirbusio prancūzų dailininko (1745–1830 m.) freskomis. Parkas įkurtas kunigaikštienės Karolinos Pociejūtės-Radvilienės ir jos dukters Pranciškos Teofilės Radvilaitės-Soltanienės iniciatyva. 1836 m. carinė Rusija iš Stanislovo Soltano rūmus atėmė. Carinės Rusijos laikais XIX amžiaus II pusėje rūmai paversti kavalerijos kareivinėmis. XX amžiaus pradžioje čia įkurta mokykla. Dabar – Zietelos rajono ligoninės paviljonas.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Mūrinė šventovė pastatyta 1624–1646 m. LDK pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos lėšomis ankstesnės medinės bažnyčios vietoje. 1743 m. bažnyčia sudegė. 1751 m. rekonstruota pagal architekto Aleksandro Osikevičiaus projektą Mikalojaus Faustino Radvilos ir jo žmonos Barboros Zavišaitės lėšomis bei rūpesčiu. Po 1882 m. gaisro buvo pakeistas šventovės stogas. 1900 m. bažnyčia aptverta mūrine tvora. Šventovė yra veikianti ir priklauso Romos katalikų bažnyčiai.

Kristaus Atsimainymo cerkvė. Medinė šventovė atstatyta XIX amžiaus I pusėje senesnės, 1508 m. Konstantino Ostrogiškio funduotos cerkvės vietoje. Greta jos statoma mūrinė cerkvė. Šventovė yra veikianti ir priklauso stačiatikių bažnyčios Naugarduko vyskupijai.

Sinagoga (XIX a. pabaiga) ir senosios žydų kapinės. Buvusios sinagogos pastate šiuo metu veikia Zietelos priešgaisrinė gelbėjimo stotis.

Lietuviai

Zietelos lietuvių kalbos šnektos plotas – toliausia į pietus nuo Lydos nutolusi lietuvių kalbos arealo dalis. Priklausė vakarų aukštaičiams, greičiausiai buvo autochtonų šnekta, o ne atsikėlusių jotvingių, prūsų ir lietuvių junginys. Iki XVI a. priklausė kompaktiškam lietuvių kalbos plotui.1957 m. Zietelos apylinkėse apie 40 žmonių mokėjo lietuviškai, tačiau 1959 m. visuotinio SSRS surašymo metu tik viena moteris užsirašė kaip lietuvė (Kotryna Žukelytė-Juodienė). 1999 m. Zietelos rajone gyveno 20 lietuvių.

Vietos lietuvių tarmę tyrinėjo daug lituanistų: Kazimieras Būga ir Eduardas Volteris (abu dar XX a. pradžioje), Aloyzas Vidugiris, lenkas Janas Rozvadovskis, estas Pėteris Aruma, norvegas Kristianas Stangas, rusai Viačeslavas Ivanovas, Vladimiras Toporovas, („Диалекты литовско-славянского пограничья“, 1975 m.).

Zietelos šnekta artima vakarų aukštaičių kauniškių tarmei. Čia nedzūkuojama, nesiaurinama an, am, ą į un, um, ų ir en, em, ę į in, im, į, tačiau kietinamas priebalsis l, iš dalies ir kiti priebalsiai. Kai kuriuose žodžiuose ž virsta z (pvz., zasis, ziema, zivis ir kt.). Spėjama, kad ši šnekta gali būti kilusi net iš senovės prūsų ar jotvingių pabėgėlių, kurie 1276 m. atsikėlė į šias apylinkes ir sumišo su vietos lietuviais.

Zietelos lietuviai turėjo išlaikę visus keturis senovinius vietininkus, taip pat įdomiai vietoje veiksmažodžio buvo sakė bit, nors kitos būti formos sutapo su normine lietuvių kalba. Jie vartojo įdomią mažybinę priesagą -itkas ir -utas. Be to, čia pasitaikydavo senoviškų, kitose tarmėse visai nevartojamų ar vartojamų kita reikšme žodžių, pvz., asmokas – „pinigas“, kungysta – „baudžiava“, kunoda – „bulvė“, pekus – „galvijai“, mulkti – „ryti“, nasrai, nastrai – „burna“ ir kt.

2005 m. pradėta leisti knygų serija „Zietelos šnektos tekstai“.

Įamžinimas

Vilniuje, Vilkpėdės seniūnijoje yra Zietelos vardu pavadinta gatvė.

Literatūra

• Zietelos šnektos tekstai (sud. Aloyzas Vidugiris, Danguolė Mikulėnienė). – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – .

Šaltiniai

1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
2. Ярашэвіч А. Дзятлава // Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. / рэд. Г. П. Пашкоў і інш. Т. 1: Абаленскі – Кадэнцыя. – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 2005. С. 590.
3. Zdzięcioł. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIV (Worowo — Żyżyn). Warszawa, 1895, 556 psl. (lenk.)
4. http://www.sztetl.org.pl/en/article/zdzieciol/5,history/ 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.
5. Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 398–399.
6. http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/zietela.pdf
7. http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/zietela_bazn.pdf
8. Zietela. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. . // psl. 1204
9. http://www.maps.lt/map/default.aspx?lang=lt#q=zietelos