Aleksandras

Kitos reikšmės – Aleksandras (reikšmės).

Aleksandras
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Aleksandras, pavaizduotas kaip saracėnų karalius, apie 1504 m. (Janas Gorajus)
Gediminaičiai
Gimė	1461 m. rugpjūčio 5 d. Krokuva
Mirė	1506 m. rugpjūčio 19 d. (45 metai) Vilnius
Palaidotas (-a)	Vilniaus katedroje
Tėvas	Kazimieras
Motina	Elżbieta Habsburgaitė
Sutuoktinis (-ė)	Elena
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė	1492 m. – 1506 m. (~14 metų)
Pirmtakas	Kazimieras I
Įpėdinis	Žygimantas II
Lenkijos karalius
Valdė	1501 m. – 1506 m. (~5 metai)
Pirmtakas	Jonas Albrechtas
Įpėdinis	Zigmantas I
Vikiteka	Aleksandras
Parašas

Aleksandras (lenk. Aleksander Jagiellończyk1461 m. rugpjūčio 5 d. – 1506 m. rugpjūčio 19/20 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1492 m. iki mirties) ir Lenkijos karalius (nuo 1501 m. spalio pradžios iki mirties). Kazimiero Jogailaičio ir „romėnų karaliaus“ (nevainikuoto Šventosios Romos imperijos valdovo) dukters Elžbietos ketvirtasis sūnus, Jogailos vaikaitis.

Valdymo charakteristika

Aleksandro valdymo laikotarpis pasižymėjo nuolatiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karais su kaimyninėmis šalimis. Pavojingiausias Lietuvos kaimynas tuo metu buvo sparčiai stiprėjanti Maskvos ddžioji kunigaikštystė, nemažai rūpesčių kėlė ir du Maskvos sąjungininkai – Menglio Girėjaus valdomas Krymo chanatas ir gospodario Stepono Didžiojo valdoma Moldavija, kurių karinės pajėgos aptariamu laikotarpiu dažnai puldinėjo LDK pietines sritis (XVI a. pradžioje Krymo raitelių būriai ne kartą įsiveržė ir į tikrąją Lietuvą, 1503 m. pasiekė net Vilniaus apylinkes).

Aleksandro karūna ir kardas, rasti Vilniaus katedroje, 1931 m.

Aleksandro valdymo laikotarpiu ženkliai suintensyvėjo Lietuvos sistemos raida; kita vertus, Aleksandro nuolaidos Ponų Tarybai faktiškai atvėrė kelią didikų oligarchijos įsigalėjimui Lietuvoje.

Apie 1501 m. Aleksandro nurodymu Lietuvoje iki tol galiojusius atskirus įstatymus (vad. „nuostatus“) bei teismų „užrašymus“ pradėta kodifikuoti į vieningą rašytinę teisę, − šio darbo rezultatu tapo apie 1522 m. sudarytas ir 1529 m. įsigaliojęs I Lietuvos Statutas.

Valdant Aleksandrui per didžiojo kunigaikščio ir kai kurių didikų dvarus Lietuvoje ėmė plisti renesanso ir humanizmo idėjos (daugelis architektūros istorikų mano, kad būtent Aleksandras buvo Vilniaus Žemutinės pilies perstatymo renesansiniu stiliumi iniciatorius). Aleksandro valdymo pradžioje imta reguliariai tvarkyti bei sisteminti valstybės archyvą (Lietuvos Metriką), patobulinta LDK oficialiosios raštvedybos sistema, be to, iš esmės reorganizuota didžiojo kunigaikščio raštinė, nuo šiol tapusi labiau „lotyniška“ nei „rusėniška“.

Valdymo pradžia ir Ponų Tarybos teisių išplėtimas

Lietuvoje Aleksandras nuolat lankydavosi nuo 1479 m., o Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigas ėjo faktiškai jau nuo 1488 m. (dalies istorikų manymu – nuo 1490 m.), tuomet savo tėvo paliktas Vilniuje kaip didžiojo kunigaikščio vietininkas. Taigi 1492 m. liepą Vilniuje susirinkęs visų LDK žemių atstovų seimas (jis laikytinas pirmuoju tikru seimu Lietuvos valstybės istorijoje, anksčiau Lietuvoje būdavo šaukiami tik LDK Ponų Tarybos posėdžiai ir šios tarybos išplėstiniai posėdžiai) Aleksandrą didžiuoju kunigaikščiu ne išrinko, o tik patvirtino (liepos 20 d.). Tą patį mėnesį Petrakave susirinkęs Lenkijos seimas Aleksandrą ketino kviesti užimti ir Lenkijos karaliaus sostą, tačiau liepos pabaigoje į šį sostą atsisėdo Aleksandro brolis Jonas Albrechtas, paremtas už motinos pinigus pasamdyto kariuomenės dalinio. Taip kuriam laikui nutrūko nuo 1447 m. gyvavusi LDK ir Lenkijos karalystės personalinė unija.

Lietuviškas denaras su Lietuvos ir Lenkijos herbais

Aleksandro pakėlimo didžiuoju kunigaikščiu ceremonija įvyko 1492 m. liepos 26 d. Vilniaus katedroje. Ceremonijos metu LDK didikai Aleksandrą paragino valdyti tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį“.

1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras specialia privilegija išplėtė LDK Ponų Tarybos teises ir apribojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią: nuo šiol didysis kunigaikštis jau nebegalėjo bausti Ponų Tarybos narių už kitokios nei valdovo nuomonės išsakymą, taip pat be Tarybos žinios keisti jo kartu su Taryba priimtų nutarimų. Be to, Ponų taryba įgijo teisę atmesti didžiojo kunigaikščio jai siūlomus svarstyti klausimus.

Pirmasis karas su Maskva

Aleksandras ir Elena, Ivano III duktė, 1521 m. raižinys

Pagrindinis straipsnis – Pasienio karas (1487–1494).

1492 m. rudenį kilo LDK ir sparčiai stiprėjančios Maskvos didžiosios kunigaikštystės karas, pasibaigęs 1494 m. vasario mėn. sudaryta LDK ir Maskvos „amžinosios taikos“ sutartimi, 1495 m. vasarį dar sutvirtinta Aleksandro ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos vedybomis (Elenos į Vilnių atsivežtas rusiškas dvaras ne tik saugojo didžiąją kunigaikštienę nuo neva žalingos katalikybės įtakos, bet ir atliko savotiško Lietuvoje akredituoto Maskvos šnipų korpuso funkcijas). Minėta sutartimi Lietuva Maskvai užleido Viazmos kunigaikštystę ir šiaurinę Okos aukštupio srities dalį (Vorotinską, Beliovą, Kozelską, Odojevą), taip netekdama ~87 tūkst. km² teritorijos (1492 m. LDK apėmė ~800 tūkst. km²).

Antrasis karas su Maskva

Pagrindinis straipsnis – LDK–Maskvos karas (1500–1503).

1500 m. gegužę Ivanas III „amžinąją taiką“ nutraukė ir Lietuvoje neva skriaudžiamų stačiatikių gynimo pretekstu pasiuntė į LDK didžiulę maskvėnų kariuomenę. Liepos 14 d. šiai kariuomenei prie Vedrošos kaimo (dabar Smolensko srities miestelis Aleksinas Dorogobužo rajone) stipriai sumušus Konstantino Ostrogiškio vadovaujamą LDK kariuomenės avangardą, iki 1500 m. rugpjūčio rusai pasiekė Dniepro vidurupį ir užėmė maždaug trečdalį LDK teritorijos.

Aleksandro antspaudas, XIX a. litografija

1501 m. pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje Aleksandro iniciatyva buvo sudaryta prieš Maskvos DK ir jos sąjungininką Krymo chanatą nukreipta LDK ir Aukso ordos karinio bendradarbiavimo sutartis (derybos dėl šios sutarties vyko jau nuo 1496 m.), tačiau ji neteko reikšmės jau 1502 m. birželį, tada Krymo totoriams netoli Vorsklos upės kone visiškai sunaikinus Aukso ordos karines pajėgas, o netrukus po to galutinai iširus pačiai Aukso ordos valstybei. Kur kas naudingesnė Lietuvai buvo 1501 m. kovo 3 d. Aleksandro ir Livonijos ordino magistro Valterio Pletenberbo sudaryta prieš Maskvą ir jos sąjungininką Pskovą nukreipta LDK ir Livonijos karinė sutartis (Vendeno sutartis buvo pasirašyta tų pačių metų birželio 21 d.), 1501–1503 m. atitraukusi dalį maskvėnų pajėgų iš Maskvos–Lietuvos į Pskovo–Livonijos frontą.

1500 m. kilęs Lietuvos karas su Maskva buvo nutrauktas 1503 m. kovo pab. pasirašyta šešerių metų paliaubų sutartimi, kuria Lietuva prarado dar ~210 tūkst. km² teritorijos (Brianską, Černigovą, Severianų Naugardą, Gomelį, Starodubą, Toropecą ir kt.). Tačiau Maskvos kurstomas Krymo chanas LDK žemių puldinėjimų nenutraukė ir po šių paliaubų pasirašymo. Totorių grėsmė etninei Lietuvai buvo pašalinta tik 1506 m. rugpjūčio 6 d., tada Mykolo Glinskio vadovaujamai LDK kariuomenei Klecko mūšyje sunaikinus kone visas Krymo chanato karines pajėgas.

Aleksandras ir lietuvių kalba

Bažnyčios, kuriose kunigai privalėjo mokėti lietuvių kalbą pagal Aleksandro 1501 m. laišką Vilniaus vyskupui

Aleksandras, kaip ir daugelis kitų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu LDK katalikų bažnyčiose. Pritardamas Vilniaus vyskupo Alberto Taboro siekiui padidinti Vilniaus vyskupijoje lietuviškai mokančių kunigų skaičių, 1501 m. rugsėjį Aleksandras šio vyskupo naudai atsisakė vadinamosios valdovo patronato teisės 28 Vilniaus vyskupijos parapijose bei dar 5 atskirose bažnyčiose.

Kai kurie tyrinėtojai Aleksandrą laiko paskutiniuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, mokėjusiu ir kalbėjusiu lietuviškai (kad Aleksandras mokėjo lietuvių kalbą, netiesiogiai rodo tam tikri nuo jo valdymo pradžios fiksuojami LDK kanceliarinės slavų kalbos pokyčiai: Aleksandro raštininkai, skirtingai nei Kazimiero raštinėje dirbę jų pirmtakai, jau nebeiškraipydavo didžiojo kunigaikščio lietuviškai diktuojamuose tekstuose pasitaikydavusių socialinės ūkinės srities lituanizmų, o ir pačių šių lituanizmų Aleksandro padiktuotuose dokumentuose yra kur kas daugiau nei ankstesnių Lietuvos valdovų dokumentuose).

Santykiai su LDK žydais

1495 m. Lietuvos žydams prasiskolinęs Aleksandras išvarė iš LDK beveik visus joje gyvenusius judėjus, t. y. LDK žydus ir karaimus. Tiesa, vėliau, jau tapęs Lenkijos karaliumi, Aleksandras suprato, kad be naudingo žydų kapitalo poveikio sunkių karų su Maskva bei nuolatinių grobiamųjų Krymo totorių puldinėjimų nualintą LDK ūkį gali ištikti tikra katastrofa, ir nuo 1503 m. jau nebedraudė (LDK judėjams) gyventi savo gimtosiose vietose.

Aleksandro valdomos LDK santykiai su Lenkija

Nuo XV a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio Aleksandras nuolat prašė Lenkijos paremti LDK, šiai atremiant totorių puldinėjimus bei rengiantis naujam karui su Maskva. Nepaisant lenkų pusės keletą kartų duotų pažadų paremti su Maskva kariaujančią Lietuvą karine jėga, Lietuva visu Aleksandro valdymo laikotarpiu tokios pagalbos taip ir nesulaukė. Tačiau 1496 m. slapto pasitarimo su Jonu Albrechtu metu Aleksandrui pavyko susitarti dėl bendro Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių žygio prieš Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje dar 1484 m. įsitvirtinusius turkus bei totorius (atrodo, Lietuva tuo žygiu tikėjosi iš Osmanų imperijai pavaldaus Edisano susigrąžinti Juodosios jūros pakrantės ruožą tarp Dniepro ir Dniestro žemupių).

Aleksandras Jogailaitis Lenkijos Senate, 1506 m. (Janas Haleris)

1497 m. vasarą ir rudenį vykęs sutartasis Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių žygis, Jonui Albrechtui paties žygio metu netikėtai pakeitus puolimo objektą, virto vad. Moldovos žygiu ir skaudžiu Lenkijos kariuomenės pralaimėjimu; Konstantino Ostrogiškio vadovaujama LDK kariuomenė šio žygio metu tik sumušė (liepos pab. netoli Braclavo) nežinomo dydžio totorių kariuomenės dalinį bei atstatė moldavų prieš porą metų apgriautą Braclavo tvirtovę, o į Moldavijos teritoriją įkandin lenkų nebuvo įžengusi (Aleksandro reikalavimui žygiuoti į Moldovą griežtai pasipriešino LDK didikai).

1501 m. birželį mirus Lenkijos karaliui Jonui Albrechtui, Aleksandras tuoj pat ėmė rūpintis gauti Lenkijos karalystės karūną. Tų pačių metų rugpjūčio pab. Lenkijos seimas nauju Lenkijos karaliumi nutarė skelbti Aleksandrą, tačiau su išlyga, kad šis, tapęs karaliumi, prijungs prie Lenkijos LDK. Aleksandras, nuolat prašęs Lenkijos suteikti Lietuvai jai labai reikalingą karinę pagalbą, sutiko su visomis lenkų sąlygomis ir netrukus išvyko į Melniką susitikti su specialia Lenkijos seimo delegacija, turėjusia perduoti Aleksandrui karalystės valdžią.

Melniko aktas ir Aleksandro valdymo pabaiga

Pagrindinis straipsnis – Melniko aktas.

Aleksandro Jogailaičio epitafija Vilniaus katedroje

1501 m. spalio pradžioje pasivadinęs „Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“, to paties mėn. 23 d. Aleksandras kartu su kai kuriais jį į Melniką atlydėjusiais Ponų Tarybos nariais pasirašė Melniko aktą, skelbiantį Lenkijos karalystės ir LDK susijungimą į vieną valstybę su bendru Seimu, bendra kariuomene ir bendra pinigų sistema; 1505 m. pr. Brastoje posėdžiavusiam LDK Seimui šio Lietuvos valstybingumą naikinančio akto nepatvirtinus, „Melniko unija“ liko neįgyvendinta (šiai unijai bent jau dinastiniais sumetimais nepritarė ir pats Aleksandras). Kita vertus, Melniko aktas buvo pagrindas 1569 m. sudarytai Liublino unijai.

Aleksandras mirė 1506 m. rugpjūčio 19 ar 20 d. Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose. Netrukus po to Gardino valdytojas (Aleksandro valdymo pradžioje jis buvo faktiškasis LDK vyriausybės vadovas) dėl neva netikėtos valdovo mirties viešai apkaltino Aleksandro favoritą, Klecko mūšio laimėtoją Mykolą Glinskį, Aleksandro ligos metu tariamai siekusį didžiojo kunigaikščio valdžios (iš tiesų Aleksandras nuo 1505 m. birželio buvo paralyžiuotas; 1506 m. gegužę jo sveikata buvo jau tiek pablogėjusi, kad tų metų birželį Aleksandras nutarė atsisakyti didžiojo kunigaikščio valdžios, o liepos pab. surašė testamentą, kuriuo LDK paliko savo broliui Žygimantui). Aleksandrą Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste pakeitusiam Žygimantui Senajam iki pat vad. Glinskio maišto (1508 m.) taip ir nesurengus specialaus teismo, tariama Glinskio kaltė liko neįrodyta.

Mirusio Aleksandro palaikai buvo palaidoti Vilniaus katedroje. Aleksandras yra vienintelis Vilniuje palaidotas Lenkijos karalius.

Nuorodos

Aleksandras Jogailaičių dinastija Gimė: 1460 spalio 5 Mirė: 1506 rugpjūčio 20
Karališkieji titulai
Prieš tai: Kazimieras Jogailaitis	Lietuvos didysis kunigaikštis 1492 - 1506	Po to: Žygimantas Senasis
Prieš tai: Jonas I Albrechtas	Lenkijos Karalius 1501 - 1506	Po to: Žygimantas Senasis

Vikižodynas (vardas)

Laisvajame žodyne yra terminas Aleksandras