Eduardas Volteris

Eduardas Volteris
Gimė	1856 m. kovo 18 d. Agenskalnė, dab. Ryga
Mirė	1941 m. gruodžio 14 d. (85 metai) Kaunas
Sutuoktinis (-ė)	Aleksandra Volterienė
Veikla	bibliografas, archeologas, kultūros, tautosakos, etnografijos, senųjų lietuviškų raštų tyrinėtojas
Vikiteka	Eduardas Volteris

Eduardas Volteris (latv. Eduards Volters, 1856 m. kovo 18 d., pagal senąjį kalendorių – kovo 6 d. Agenskalnas, dab. Ryga – 1941 m. gruodžio 14 d. Kaunas) – bibliografas, archeologas, slavų, baltų kalbų, baltų kultūros, tautosakos, etnografijos, senųjų lietuviškų raštų tyrinėtojas, kovotojas prieš lietuvių spaudos draudimą, vienas iš Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) steigimo iniciatorių, universiteto profesorius.

Biografija

Kilęs iš Latvijos vokiečių pastoriaus šeimos, bet save vadino latviu. 1875 m. baigė Rygos gubernijos gimnaziją. 1875–1877 m. studijavo kalbotyrą, slavų filologiją Leipcigo, 1877–1880 m. Dorpato, nuo 1880 m. Maskvos ir Charkovo universitetuose. 1883 m. Charkove baigė magistrantūrą.

Prof. Augustas Leskynas paskatino domėtis lietuvių etnologija. 1883–1886 m. keliavo po Mažąją Lietuvą ir Lietuvą, rinko lietuvių etnografinę ir kalbinę medžiagą, užrašinėjo tautosaką. Nuo 1894 m. Rusijos MA bibliotekos bibliotekininkas. Lietuvių literatūros draugijai ir jos bibliotekai padovanojo 1037 knygas. 1904–1917 m. lietuviškų knygų cenzorius Peterburge, padėjo išleisti daug lietuviškų knygų, globojo lietuvius studentus.

1886–1918 m. Peterburgo universiteto Lyginamosios kalbotyros katedros privatdocentas, dėstė bibliografiją, lietuvių ir latvių kalbas, dialektologiją, lietuvių kalbos sintaksę, lietuvių, latvių ir prūsų lyginamąją gramatiką, lietuvių ir latvių etnografiją, senąją lietuvių tautos istoriją, aiškino Mikalojaus Daukšos, Simono Daukanto, Antano Baranausko raštų tekstus.

1908–1909 m. į vaškinius volelius įrašė pirmąsias lietuvių liaudies melodijas, didžiausią dalį įrašų (99 vnt.) saugo Berlyno fonogramų archyvas (iš ten gautos kopijos yra Peterburge, Rusų literatūros instituto fonogramų archyve), keletas originalių įrašų yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve Vilniuje; ne visi Volterio įrašai išliko.

Nuo įsteigimo 1907 m. priklausė Lietuvių mokslo draugijai, jos bibliotekai 1908–1915 m. padovanojo 1337 knygas. Į Lietuvą atvyko 1918 m., jau 62 metų amžiaus dirbti Vilniaus viešosios bibliotekos direktoriumi.

1919 m. balandžio mėn. lenkams okupavus Vilnių, su šeima persikėlė į Kauną, įsteigė ir nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. iki 1922 m. vasario 11 d. vadovavo Centraliniam valstybės knygynui (bibliotekai), kuris glaudėsi keturiuose Steigiamojo Seimo rūmų kambariuose. 1920 m. sausio 23 d. išrinktas Kauno miesto muziejaus direktoriumi tęsė Tado Daugirdo pradėtus darbus. Didelį dėmesį skyrė numizmatikai, Kauno istorijai, rengė etnografines ekspedicijas, archeologinės komisijos pirmininkas.

1919 m. įtrauktas į vykdomąją komisiją, rengusią Aukštųjų kursų statuto projektą, Aukštųjų kursų humanitarinio skyriaus vedėjas. Įsteigus Lietuvos universitetą 1922–1933 m. universiteto profesorius, dėstė archeologiją, latvių, vokiečių, bulgarų filologiją, skaitė proistorės, etnografijos ir kt. kursus. Tarp jo mokinių Juozas Balčikonis, Izidorius Kisinas, Ignas Končius, Dominykas Urbas ir kiti.

1934 m. išėjęs į pensiją rašė istorinius straipsnius ir atsiminimus. 1941 m. susirgęs gydėsi Kauno klinikose, ten ir mirė, palaidotas Senosiose miesto kapinėse (dab. Ramybės parkas), liuteronų sektoriuje; naikinat kapines kapas sunyko. Jo asmeninį archyvą saugo Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

2006 m. Eduardo Volterio vardu pavadinta viena iš naujųjų Kauno gatvių Romainiuose, taip pat viena iš Vytauto Didžiojo universiteto auditorijų.

Mokslinė veikla

Bendraudamas su Karaliaučiaus universiteto Sanskrito ir lyginamosios kalbotyros katedros ordinariniu profesoriumi Adalbertu Becenbergeriu, susipažinęs su naujausiais lituanistikos darbais ir etnografinės medžiagos rinkimo metodika, jaunasis mokslininkas ryžosi apkeliauti Klaipėdos kraštą ir Lietuvoje surinktas mirštančios, kaip jam tuomet atrodė, tautos kultūrines apraiškas paskelbti rusų ir vokiečių leidiniuose. Išvaikščiojo beveik visą Klaipėdos kraštą, aplankyta Priekulė, Dreverna, Kuršių nerija ir kitos vietos.

E. Volteris užrašė lietuvių krikštynų, vestuvių ir laidotuvių papročių, smulkiosios tautosakos (prietarų, burtų). Ekspedicijos rezultatus 1884 m. pristatė Peterburge, posėdyje. Tame pačiame susirinkime jis išrinktas draugijos tikruoju nariu, o surinkta medžiaga buvo išspausdinta „Imperatoriškosios Rusijos geografų draugijos žiniose“.

Ekspedicijos įspūdžiai, narystė draugijoje ir atsivėrusios naujos galimybės paskatino E. Volterį toliau domėtis baltų kalbomis, o ypač kultūriniu palikimu – papročiais, tautosaka, mitologija. Nuo to laiko prasidėjo nuolatinės E. Volterio kelionės į Lietuvą ir Latviją – 1884–1887 m. jis rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą Vilniaus ir Švenčionių apylinkėse, Žemaitijoje, Užnemunėje, per šešiolika mėnesių aplankė net 128 vietoves. Lietuvoje surinktą tautosaką 1886–1887 m. E. Volteris skelbė laikraštyje „Виленский вестник“, Geografų draugijos pranešimų rinkiniuose. Draugija E. Volterio nuopelnus lietuvių etnografijai įvertino mažuoju aukso medaliu.

1886 m. pasirodė jo programa „Apie Lietuvos ir Žemaitijos tyrinėjimą“, 1887 m. – „Apie lietuvių mitologijos tyrinėjimą“, o 1910 m., jau būdamas Lietuvių mokslo draugijos tautosakos komisijos narys, jis bendradarbiavo sudarant „Trumpą folkloro dalykams rinkti programą“. Programose jis ne tik ragino rinkti tautosaką, bet ir kėlė jos rinkimo bei tyrimo reikalavimus – skatino remtis tik patikimais šaltiniais, tiksliai juos nurodyti. Dėl plačių užmojų ir pasirengimo stokos kai kurie E. Volterio tautosakos, mitologijos, archeologijos tyrinėjimai nebuvo pakankamai išsamūs, tačiau tiek pati metodika, tiek pagal ją surinkta tautosaka, etnografinės medžiagos ir archeologinių iškasenų rinkiniai neprarado savo reikšmės.

Latvių-lietuvių vienybės draugijos nariai. Eduardas Volteris - pirmoje eilėje centre, Kaunas, 1930 m.

Lietuvoje E. Volteris dalyvavo daugybėje etnografinių, tautosakinių bei kalbinių ekspedicijų. Archeologinėse ekspedicijose tirti Dovainonių pilkapynai, Apuolės piliakalnis, 1930 m. ir 1932 m. kasinėjo Kauno pilies kiemą, tačiau tyrimų duomenys liko nepaskelbti. Pirmasis mėgino susieti kunigaikščio Mindaugo Vorutos pilies vietą su Šeimyniškių piliakalniu Anykščių rajone.

1882 m., 1884 m. ir 1885 m. keliavo po Latgalą. 1887–1902 m. bendradarbiavo judėjimo dienraštyje „Dienas Lapa“ ir jo priede „Etnogrāfiskas ziņas par latviešiem“ (Etnografinės žinios apie latvius), kur skelbė straipsnius apie lietuvius bei latvius ir jų santykius su kitomis Europos tautomis, pasisakė latvių ir lietuvių mitologijos tyrinėjimų klausimais, aprašė lietuvių ir latvių muzikos instrumentus, latvių vestuvinius papročius, domėjosi Pskovo gubernijai priklaususioje teritorijoje gyvenančių latvių kilme ir istorija, latvių literatūros ir kalbos klausimais.

1891 m. Mintaujoje leistame mokslo ir literatūros mėnraštyje „Austrums“ spausdino Latgaloje (tuomet Vitebsko gubernija) surinktą etnografinę medžiagą. Vėliau, nuo 1902 m., latvių spaudoje vis dažniau pasirodė jo publikacijų, skirtų pažinčiai su lietuvių kultūra – lietuvių poetais ir kultūros darbuotojais, lietuviškų knygų leidyba po spaudos draudimo atšaukimo, lietuvių raudomis, Latgaloje gyvenančiais lietuviais.

Didžiausi E. Volterio nuopelnai latvių folkloristikai – jo sudaryta pirmoji latvių tautosakos ir etnografinės medžiagos rinkimo programa bei latgalių vestuvinių papročių aprašas. Pastarasis – „Vitebsko gubernijos latvių genties etnografijos medžiaga“ (publikuota 1890 m. Peterburge Rusijos geografų draugijos leidinyje) laikomas vertingiausiu ir reikšmingiausiu XIX a. pabaigos latvių tautosakos rinkiniu. Latgalių tautosakos rinkinio medžiagą rinkti, tvarkyti ir komentuoti padėjo daugelis Peterburgo latvių studentų, tarp jų ir Janis Rainis.

Spaudoje paskelbė daugiau nei 400 straipsnių lietuvių, latvių, vokiečių ir rusų kalbomis. Parašė straipsnių apie lietuvių, latvių kalbą, tautosaką, etnografiją, kultūrą laikraščiuose „Varpas“, „Vienybė Lietuvninkų“ ir kituose.

Bibliografija

• Э. Вольтер. Об изучении Литвы и Жмудии. Ковенския губернския ведомости, 1886, № 64.
• Э. Вольтер. Об изучении Литовской мифологии. Ковна, 1887.
• Э. А. Вольтеръ. Матерiaлы для этнографiи латышскаго племени Витебской губернiи. Санктпетербургъ, 1890.

Literatūra

• Stasė Bušmienė. Eduardas Volteris: biobibliografija. – Vilnius, 1973
• Zenius Šileris. Bibliofilas Eduardas Volteris. – Marijampolė, 2006
• Pranas Juozapavičius. Prof. Eduardas Volteris, 1856–1941. – Kaunas, 1981 m.
• Boriss Infantjevs. Eduarda Voltera latgaliešu tautasdziesmu krājums. – LZA Vēstis, A, sēj.51., Nr1./2.

Šaltiniai

1. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=VOLTERIS%20EDUARDAS 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
2. О результатах этнографической поездки к прусским литовцам летом 1883 г. – Известие Императорского Руского Географического Общества, т. 21. С.-Петербургъ, 1885, p. 97–112.
3. Trumpa folkloro dalykams rinkti programa. Sutaisyta d-ro Griniaus ir LMD narių: prof. E. Volterio, d-ro J. Basanavičiaus, kun. J. Tumo ir adv. A. Janulaičio. – Vilnius, 1910.
4. Alvydas Butkus, Kristina Vaisvalavičienė. Baltų humanitarui – 150. Tautosakos darbai XXXI, 2006. – ISSN 1392–2831
5. Alvydas Butkus, Kristina Vaisvalavičienė. ten pat