Rokokas dailės ir architektūros stilius kaip baroko tęsinys susiformavęs XVIII a Prancūzijoje vėliau išplitęs po visą Eu

Rokokas – dailės ir architektūros stilius, kaip baroko tęsinys susiformavęs XVIII a. Prancūzijoje, vėliau išplitęs po visą Europą. Pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio rocaille, reiškiančio sodų puošimą dekoratyvinėmis kriauklėmis, sraigių kiaukutais ir pan. Menas tapo neatskiriama gyvenimo dalimi, svarbiausia jo paskirtis – puošti gyvenimą. Daug dėmesio sulaukė taikomoji dailė. Pradėtos statyti nedidelės jaukios , rezidencijos. Rokoko stilius architektūrą paveikė mažai, daugiausia – interjerą.

Interjeras

Rokoko stiliaus interjeras intymus, gracingas. Daugybė veidrodžių ir dekoratyvinių pano, papuošimų, ornamentų, kriauklių, gėlių, vandens purslų motyvai. Spalvos švelnios, pastelinės, aukso, sidabro. Baldai, indai, drabužiai buvo be galo įmantrių formų. Plito rytietiški motyvai.

Tapyba

XVIII a. tapyba menkai priminė baroko meną. Paveikslai tapo mažesnio formato. Jų tematika intymesnė – vaizduojamos koketiškos, manieringos scenos, idiliški peizažai. Kaip ir visame šio laikotarpio mene daugiausia buvo naudojamos pastelinės spalvos.
Antuanas Vato (pranc. Antoine Wateau, 1684–1721 m.) buvo rokoko stiliaus pradininkas tapyboje. Jo paveikslų personažai buvo aktoriai, kareiviai, puošnios damos, piemenėliai, apsirengę tuo metu madingais rūbais.

Fransua Bušė (pranc. François Boucher, 1708–1770 m.) tapė mitologinius, religinius paveikslus, peizažus, erotines scenas. Paveiksluose vyravo nerūpestinga, žaisminga nuotaika.
Žanas Šardenas (pranc. Jean-Baptiste-Siméon Chardin, 1699–1779 m.) tapė buitines kompozicijas, kasdieninius namų darbus, natiurmortus. Dailininką domino paprastų daiktų grožis, tad jo darbai nėra ekspresyvūs.

Mada

Rokoko laikotarpio drabužių stilius išsiskiria savo įnoringumu, detalių gausa, lengvumu. Dažniausiai naudojamos medžiagos buvo , , atlasas, nėriniai, paprastai pastelinių atspalvių. Moterų drabužiuose svarbiausia buvo kiklikas siauromis rankovėmis ir kūgio formos sijonas; jie buvo puošti gausybe nėrinių, raukinių. Buvo naudojami aksesuarai, įskaitant vėduokles bei pirštinaites. Vyrų drabužiai taip pat buvo labai gausiai puošti. Tai buvo trumpos liemenės siauromis rankovėmis ir kelius siekiančios kelnės su priderintomis baltomis kojinėmis. Iš vyriškos liemenės vėliau buvo sukurtas frakas.

Daug dėmesio buvo skiriama plaukams. Jie buvo auginami ilgi, garbanojami, tepami pomada, daromos įspūdingos , kurioms natūralių plaukų ilgio dažnai nepakakdavo, tad buvo pridedama kitų žmonių ar arklių plaukai. Vaizduotė neturėjo ribų – moterys ant galvos įsirengdavo miniatiūrinius sodus ar įtaisydavo narvelį su paukščiais, o kirpėjui tekdavo stovėti ant kojūkų, kad galėtų pasiekti šukuosenos viršų. Tokios šukuosenos buvo daromos savaitėms ar mėnesiams, moterys negalėdavo normaliai miegoti, o plaukuose veisdavosi parazitai.

Nuorodos ir šaltiniai

Ariadna Čiurlionytė Dailė
history of haircuts
pavyzdžiai