Perfektas

Perfektas, arba esamasis atliktinis laikas (iš lot. perfectum 'tobulas, atliktas') – graikų, lotynų, sanskrito ir kai kurių kitų kalbų veiksmažodinė forma, pažyminti, kad veiksmas vyko praeityje, o jo rezultatas arba tam tikros bendresnės pasekmės galioja dabartyje (angl. current relevance, aktualumo dabarčiai samprata). Indoeuropiečių prokalbėje perfektas reiškė neturinčią aiškios laiko ir veikslo kategorijos iš veiksmo rezultato kilusią būklę. Lietuvių kalboje perfektą atitinka esamasis atliktinis laikas, pavyzdžiui, esu pirkęs.

Anglų kalbos sakinyje John has heard about it 'Džonas tai yra girdėjęs' perfektas visų pirma perteikia informaciją, kad tam tikru praeities metu Džonas tai išgirdo (John heard about it), o kitas svarbus dalykas – kad šis faktas tebėra aktualus kalbant apie Džoną ir šiuo metu.

Skirtingai negu paprastas būtasis laikas (preteritas), perfektas negali būti vartojamas nesvarbiems įvykiams reikšti. Skirtingai negu aoristas, jis negali būti pasitelktas kalbant apie veiksmų seką. Priešingai nei rezultatyvas (durys yra atidarytos), perfektas nerodo kokio nors apčiuopiamo rezultato šiuo metu, perfektas gali būti vartojamas tik netiesioginiams, pragmatiniams ir pan. padariniams reikšti (atrodo, jie yra atidarę duris).

Perfektas vartojamas daugumoje šiaurės ir pietų Europos kalbų, taip pat daugelyje kitų pasaulio kalbų. Jis dažnai reiškiamas sudėtinėmis (analitinėmis) konstrukcijomis būti/turėti + dalyvis (isp. ha venido, sen. ru пришьлъ есть, liet. yra atėjęs ir pan.). Kone išskirtinai Europos kalboms būdingi perfektai, sudaryti iš posesyvinio veiksmažodžio (turėti) ir dalyvinės veiksmažodžio formos.

Šio termino nereikėtų painioti su perfektyvu – įvykio veikslu (pvz., pirkau – eigos veikslas, nupirkau – įvykio veikslas, esu pirkęs – perfektas).

Šaltiniai

1. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 47.
2. Žodžio reikšmė: Perfektas
3. Плунгян 2011: 290