Afrikata

Afrikata (lot. affrico 'trinu') – sutaptinis priebalsis, dažniausiai susidaręs iš sprogstamojo ir pučiamojo priebalsių, tariamų toje pačioje kalbos padargų vietoje, pavyzdžiui, c, č, dz, dž, pf ir kitos. Gali būti nagrinėjamos dėmenimis, pagal jų tarimo būdą, nors tariamos gana vientisai.

Afrikatų nustatymas

Nustatant, ar garsų junginys yra afrikata, galima taikyti šias septynias taisykles, kad būtų rastas atskiros fonemos (savarankiško kalbos garso) ir fonemų junginio skirtumas:

1. Viena fonema galima laikyti tik tokį garsų junginį, kurio dėmenys toje kalboje neskyla į du skiemenis.

Tad lietuvių kalbos <c> (/t͡s/) skiemenų sandūroje paprastai neskaidoma: pa-ja-cas. Tačiau suomių ir anglų kalboje junginys <ts> būtinai skyla: angl. hot-spot 'karštasis taškas' arba suom. it-se 'pats'.

2. Garsų grandinę galima laikyti viena fonema tik tada, kai ji tariama (artikuliuojama) vienu kartu arba susidaro kompleksui traukiantis, mažėjant.

3. Garsų junginys laikytinas viena fonema, jeigu jo trukmė neviršija tos kalbos kitų fonemų trukmės.

4. Tikėtinos vienos fonemos garsų junginys (t. y. atitinkantis anksčiau nurodytas tris taisykles) laikytinas viena fonema, jei jis pasitaiko tose padėtyse, kur pagal nagrinėjamos kalbos taisykles tokių atskirų fonemų samplaika neleistina.

Taigi daugumoje žodžio pradžioje vartojami junginiai /mb/ ir /nd/. Tačiau kitokių priebalsių derinių šioje padėtyje nebūna, todėl šios samplaikos laikomos viena fonema. Kipre vartojamoje graikų kalboje junginiai /mb/ ir /nd/ žodžio pradžioje pasitaiko kartu su kitokiais garsų deriniais, todėl šioje kalboje <mb> ir <nd> laikomi dviejų fonemų sandūra.

5. 1–3 taisyklėms paklūstantys garsų junginiai laikytini fonema, jeigu tai atitinka tos kalbos sistemą.

6. Jei tikėtinos vienos fonemos garsų derinio dėmuo toje kalboje nepaaiškinamas kaip į derinį įeinančios kokios nors tai kalbai būdingos fonemos variantas, tai visas garsų junginys laikytinas viena fonema.

7. Jei ankstesnes gaires atitinkantis garsas arba garsų grandis sąveikauja kaip retkarčiais pasitaikančios arba prijungtos fonemos, tai ir atskiras garsas laikytinas tam garsų junginiui priklausančios fonemos raiška.

Lietuvių kalba

Bendrinėje lietuvių kalboje vartojamos afrikatos <c> (/t͡s/), <č> (/t͡ʃ/), <dz> (/d͡z/), <dž> (/d͡ʒ/). Afrikatų nebuvo nei indoeuropiečių, nei iš jos kilusioje baltų prokalbėje. Seniausios lietuvių kalbos afrikatos – tai /t͡ʃ/ ir /d͡ʒ/, jos kilo iš baltų prokalbės junginių *tj > liet. č, *dj > liet. dž. Lietuvių kalbos rytų tarmėse jos ėmė rastis apie XII a., o vakarų – galbūt tik apie XIV a. Šios afrikatos turimos kaityboje, vyksta vadinamoji priebalsių kaita: jautis – jaučio, jaučių; matei – mačiau; briedis – briedžio, briedžių; rodei – rodžiau ir kt. Bendrinės kabos kaityboje ir senesnės kilmės žodžiuose afrikatos vartojamos tik prieš užpakalinės eilės ([ɐ], [oː], [u] tipo) balsius.

Antrinės afrikatos /t͡ʃ/, /d͡ʒ/ turimos dūriniuose, pvz., juodžalis – juodas + žalas 'juodai žalas („rudas”) galvijas', piktžolė (tariama [pikdžolė]) – pikta + žolė; morfemų sandūrose, pvz., pavardė Gečas – šaknis ged- 'gedėti' (plg. Gedi-minas) ir priesaga -š- (plg. varg-š-as iš vargas, vargti), antšonis, antžemis, atšaka, atžvilgis, atžagarus, taip pat garsažodžiuose ir iš jų kilusiuose žodžiuose (čirenti, čiaukšt!, džiunkšt!) ir kitose palyginti nesenose padėtyse. Taip pat yra nedidelė žodžių grupė su /t͡ʃ/, /d͡ʒ/ žodžio pradžioje (čia, čiauptis; džiaugtis, džiūti), be to, tariama kai kuriuose tarptautiniuose žodžiuose (džiunglės, mačas).

Kitokios afrikatos – vėlyvos, susidarė mėgdžiojant garsus (cakt! – caktelėti, dzinkt! – dzinktelėti), jas galėjo paskatinti skoliniai su /t͡s/, /z/ ir /d͡z/ (cukrus, cirkas, zakristija, zuikis; Dzidorius (vardas), dziegorius 'laikrodis'), nes kaip fonemos jos iš baltų prokalbės nepaveldėtos (/z/ iš '/zd/ junginio veizėti < veizdėti, kremzlė < *kremzdlė ir kt. – sava fonema, bet ji yra vėlyvų pokyčių padarinys). Be to, platesniam šių garsažodžių ir kitų ekspresyvių žodžių su afrikatomis /t͡s/, /d͡z/ vartojimui galbūt galėjo turėti įtakos ir dalis rytų bei pietų Lietuvos tarmių (sveciai 'svečiai', medziai 'medžiai'), kuriose vietoj bendrinės kalbos afrikatų [č], [dž] iš prabaltiškų junginių *tj, *dj išriedėjo [c], [dz]. [c] gali susidaryti morfemų sandūroje ir sudurtiniuose žodžiuose, pvz., antsiuvas, atsakėme, atsargus, pėdsakas [pėcakas], nors tokiais atvejais <t> (d > t) ir <s> tariant ne visada suliejama į afrikatą <c> (/t͡s/); /t͡s/ kaip antrinis darinys pasitaiko sutrumpėjus galūnei (pats iš patis) ir senoviniame šakninio linksniavimo žodyje viešpats. Šios afrikatos turimos ir kai kuriuose tarptautiniuose žodžiuose (pvz., ciklonas, docentas, informacija, Dzeusas, kamikadzė, dziudo).

Sąlyginiu kalbininkų sutarimu teigiama, kad sangrąžos dalelytė -si- po priešdėlio at- (atsigėrė) afrikatos /t͡s/ nesudaro.

Tik svetimų kalbų žodžiuose tariamos afrikatos (pvz., /p͡f/ – Pfalcas (Vokietijos regionas), /k͡x/ – Khanas ~ Kchanas (vardas) kaip lietuvių kalbos garsyno dalis nenagrinėjamos.

Įvairių kalbų pavyzdžiai

Švilpiamosios ir šnypščiamosios afrikatos

Dusliosios afrikatos	Kalbos	Skardžiosios afrikatos	Kalbos
Duslioji alveolinė afrikata t͡s	vokiečių z, tz japonų つ/ツ tsu͍ kičių kinų mandarinų z (pinyin) puštūnų	Skardžioji alveolinė afrikata d͡z	japonų (kai kuriose tarmėse)
Duslioji dantinė afrikata t̪͡s̪	vengrų c italų z makedonų ц serbų-kroatų c/ц lenkų c	Skardžioji dantinė afrikata d̪͡z̪	bulgarų дз vengrų dz italų z makedonų ѕ lenkų dz
Duslioji alveolinė palatalinė afrikata t͡ɕ	japonų ち/チ tɕi kinų mandarinų j (pinyin) lenkų ć, ci serbų-kroatų ć/ћ tajų จ	Skardžioji alveolinė palatalinė afrikata d͡ʑ	japonų じ/ジ, ぢ/ヂ dʑi lenkų dź, dzi serbų-kroatų đ/ђ
Duslioji poalveolinė afrikata t͡ʃ	anglų ch, tch prancūzų tch vokiečių tsch vengrų cs italų ci, ce kičių ch ispanų ch	Skardžioji poalveolinė afrikata d͡ʒ	anglų j, g prancūzų dj vokiečių dsch vengrų dzs italų gi, ge
Duslioji retrofleksinė afrikata ʈ͡ʂ	kinų mandarinų zh (pinyin) lenkų cz serbų-kroatų č/ч slovakų č	Skardžioji retrofleksinė afrikata ɖ͡ʐ	lenkų dż serbų-kroatų dž/џ slovakų dž

Nešvilpiamosios ir nešnypščiamosios afrikatos

Dusliosios afrikatos	TFA	Kalbos	Skardžiosios afrikatos	TFA	Kalbos
Duslioji abilūpė afrikata	[pɸ]	Kaip alofonas (garso variantas) vartojama P. Amerikos indėnų ir Taoso Pueblo indėnų kalbose. Kaip savarankiškas garsas nevartojama jokioje natūralioje kalboje.	Skardžioji abilūpė afrikata	[bβ]	Nevartojama jokioje natūralioje kalboje
Duslioji abilūpė–lūpų dantinė afrikata	[pf]	vokiečių, bantų	Skardžioji abilūpė–lūpų dantinė afrikata	[bv]
Duslioji lūpų dantinė afrikata	[p̪f]	tsongų Činkunos (XiNkuna) tarmė	Skardžioji lūpų dantinė afrikata	[b̪v]	tsongų Činkunos (XiNkuna) tarmė
Duslioji dantinė nešnypščiamoji afrikata	[t̪θ]	Niujorko anglų kalba, (Nilotinė kalba), šiaurės Kanados indėnų (dene) kalba, Kinijoje, kai kurios venetų ir kitos Šiaurės Italijos tarmės	Skardžioji dantinė nešnypščiamoji afrikata	[d̪ð]	, čipevajanų
Duslioji retrofleksinė nešnypščiamoji, nešvilpiamoji afrikata	[tɻ̝̊]	mapudungunų, malagasių	Skardžioji retrofleksinė nešnypščiamoji, nešvilpiamoji afrikata	[dɻ̝]	malagasių
Duslioji palatalinė afrikata	[cç]	Skolto samių (taria jaunesni žmonės), vengrų (neformaliai šnekant); kaip alofonas	Skardžioji palatalinė afrikata	[ɟʝ]	Skolto samių (taria jaunesni žmonės), vengrų (neformali kalba), kai kurios ispanų kalbos tarmės. Neteigiama, kad ji sudarytų priešpriešą skardžiajai palatalinei sprogstamajai afrikatai [ɟ]
Duslioji gomurinė afrikata	[kx]	tsvanų, vokiečių aukštaičių	Skardžioji gomurinė afrikata	[ɡɣ]	Nevartojamos jokioje natūralioje kalboje
Duslioji liežuvėlinė afrikata	[qχ]	Š. Amerikos indėnų , volofų, (Tušetija), kabardinų, avarų, (vartoja cezų tautos žmonės). Neteigiama, kad ši afrikata natūraliose kalbose sudarytų priešpriešą skardžiajai liežuvėlinei afrikatai [q].	Skardžioji liežuvėlinė afrikata	[ɢʁ]
Duslioji ryklės afrikata	[ʡħ]	Š. Amerikos indėnų . Neteigiama, kad ji sudarytų priešpriešą antgerkliniam sprogstamajam priebalsiui [ʡ]	Skardžioji ryklės afrikata	[ʡʕ]

Šoninės afrikatos

Afrikatatos	TFA	Kalbos
Duslioji alveolinė šoninė afrikata	[tɬ]	čerokių, nahuatlių, navahų, tsvanų ir kt.
Skardžioji alveolinė šoninė afrikata	[dɮ]	Š. Amerikos indėnų , Afrikoje (Dodomoje) . Neteigiama, kad ši afrikata sudarytų priešpriešą skardžiajam alveoliniam šoniniam pučiamajam priebalsiui [ɮ]
Duslioji palatalinė šoninė afrikata	[cʎ̥˔]	taip pat [cʎ̥˔ʼ] (kušitų kalba); kaip [tʎ̥˔] (ja šnekama Ejasio ežero apylinkėse)
Duslioji gomurinė šoninė afrikata	[kʟ̝̊]	(Dagestanas) kaip pusiau gomurinė; zulų kalboje kaip ejektyvinė [kʟ̝̊ʼ]; (viet. Xá Phó, Phù Lá Lão) kalboje Vietname
Skardžioji gomurinė šoninė afrikata	[ɡʟ̝]

Virpamosios afrikatos

Afrikatos	TFA	Kalbos
Skardžioji prenazalizuota (su pirma einančiu nosiniu priebalsiu) abilūpė virpamoji afrikata	[mbʙ]	(Bantų kalba) ir ()
Duslioji dantų abilūpė virpamoji afrikata	[t̪ʙ̥]	pirahų ir indėnų (Brazilija)
Skardžioji prenazalizuota (su pirma einančiu nosiniu priebalsiu) virpamoji alveolinė afrikata	[ndr]	fidžių ir
Duslioji alveolinė virpamoji afrikata	[tʳ]	Australijos (Jorko Kyšulio pusiasalis)
Skardžioji alveolinė virpamoji afrikata	[dʳ]	austonezinė niasų ( prie Sumatros)
Duslioji antgerklio (virpamoji ryklės) afrikata	[ʡʜ]
Skardžioji antgerklio (virpamoji ryklės) afrikata	[ʡʢ]	. Šiai afrikatai artima pietų haidų [ɢ], haidų [ʕ]

Šaltiniai

1. Peter Roach, English Phonetics and Phonology Glossary 2017-11-18 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-07-24
2. Trubeckojus, 1960
3. V. Grinaveckis. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, KALBOTYRA, IX, 1963: Žemaičių tarmių žodžio galo dėsnių susiformavimas; tikrinta 2017-07-23
4. Nicola J. Bessell, Institute for Research in Cognitive Science, University of Pennsylvania. Preliminary notes on some Pacific Northwest Coast pharyngeals 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra

• Trubeckojus, N., Fonologijos pagrindai, M., 1960, sk. 1, 3—5. (= Трубецкой Н. С., Основы фонологии, М., 1960, гл. 1, 3—5.)