Anatolijus Nepokupnas

Anatolijus Nepokupnas
Gimė	1932 m. kovo 18 d. Poltava, Ukrainos TSR
Mirė	2006 m. spalio 24 d. (74 metai) Kijevas,  Ukraina
Veikla	kalbininkas
Alma mater	Kijevo universitetas

Anatolijus Nepokupnas (ukr. Анатолій Павлович Непокупний, 1932 m. kovo 18 d. Poltava, Ukrainos TSR – 2006 m. spalio 24 d. Kijevas, Ukraina) – ukrainiečių kalbininkas, , vertėjas, poetas, filologijos daktaras (1976 m.), profesorius (1991 m.), narys korespondentas (1988 m.), Latvijos mokslų akademijos užsienio narys (2004 m.), Ukrainos onomastikos komisijos vadovas.

Biografija

A. Nepokupnas 1932 m. gimė Poltavoje mokytojų šeimoje. 1950 m. ten baigė 4-ąją vidurinę mokyklą. 1955 m. su pagyrimu baigė Kijevo valstybinio Taraso Ševčenkos universiteto Filologijos fakulteto rusų-slavų kalbų skyrių ir tęsė mokslus aspirantūroje, mokslinis vadovas – iškilus kalbininkas akademikas .

1958–1959 m. ėjo Ukrainietiškosios tarybinės enciklopedijos literatūrinio redaktoriaus pareigas, 1959–1961 m. Kijevo valstybinėje matematinės kalbotyros laboratorijoje dirbo vadovaujančiuoju inžinieriumi. 1961 m. A. Nepokupnas priimtas dirbti jaunesniuoju mokslo darbuotoju.

Aspirantūroje pradžioje tyrė veiksmažodį būti rytų slavų kalbose, bet galiausiai susidomėjo lietuvių kalba ir po kelionės į Lietuvą beveik baigtos disertacijos temą pakeitė, savo naująją disertaciją paskyrė baltiško substrato slavų kalbose tyrimams. Šie tyrimai išaugo į monografiją „Arealiniai baltų ir slavų kalbinių santykių aspektai“ (1964 m.), kuri 1965 m. Vilniuje buvo apginta kaip kandidato disertacija.

1969 m. Ukrainos TSR mokslų akademijos A. Potebnios kalbotyros institute A. Nepokupnas konkurso keliu pradėjo eiti vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas.

Baltų–slavų kalbiniai santykiai tapo ir daktaro disertacijos objektu, ši disertacija taip pat buvo apginta Vilniuje ir išleista kaip atskira monografija „Baltų ir šiaurės slavų kalbiniai ryšiai“ (Kijevas, 1976 m.).

1982 m. A. Nepokupnas ėmė vadovauti romanų–germanų kalbotyros skyriui, kuris jo vadovaujamas išplėtė savo veiklą ir tapo romanų, germanų ir baltų kalbų skyriumi. Skyriuje buvo įkurta baltų kalbų specialybės aspirantūra, taigi būtent A. Nepokupną galima laikyti baltistikos mokyklos steigėju Ukrainoje. 1988 m. šis mokslininkas buvo išrinktas Ukrainos TSR mokslų akademijos germanų kalbų specialybės nariu korespondentu, o 1991 m. jam suteiktas kalbotyros teorijos profesoriaus vardas.

A. Nepokupnas mirė 2006 m., eidamas 75–uosius metus.

Mokslinė veikla

A. Nepokupnas – pasaulyje žinomas baltistas, slavistas, germanistas, apie 300 darbų autorius, jo veikalai publikuoti įvairiose pasaulio šalyse. A. Nepokupno mokslinių interesų spektras buvo labai platus, į jį įėjo aktualūs indoeuropiečių kalbų arealinių ryšių, istorinės tipologijos, dialektologijos ir onomastikos, terminologijos, etimologijos klausimai. Kalbiniuose leidiniuose ukrainiečių, rusų, lietuvių, latvių ir kitomis kalbomis jis publikavo daug straipsnių apie lituanizmus ukrainiečių ir kitose slavų kalbose, baltų ir slavų geografinius terminus ir vietovardžius, jotvingių kalbos problemas, apie įvairias baltų ir slavų kalbų ypatybes. Slavų kalbose jis rado daugybę iki tol mokslinėje apyvartoje nežinotų baltizmų.

Baltistika

Ypatingo dėmesio nusipelno daugybė A. Nepokupno straipsnių apie lituanizmus ukrainiečių ir kitose slavų kalbose. Tai straipsniai, spausdinti žurnale „Kalbotyra“ (ukr. „Мовознавство“): „Ukrainiečių–baltų studijos“ (1968, Nr. 6), „Apie baltų–rytų slavų kultūrinius-etnografinius ir etninius santykius“ (1969, Nr. 3), „Lituanizmai ukrainiečių rašytiniuose paminkluose“ (1970, Nr. 6); žurnale „Baltistica“: „Litavija ir kiti lituanizmai XVI–XVII a. ukrainiečių (rytų slavų) gramatikose ir žodynuose“ (1971, 7 (1)), „Skoliniai iš lietuvių kalbos rašytiniuose Voluinės ir vidurio Padnieprės šaltiniuose“ (1972, 1 priedas). Šiuose straipsniuose pirmą kartą pateikti ukrainiečių kalbos baltizmai: бóнда 'karvė, duodama nuotakai kraičio' – liet. bandà; вайтять 'reikšti nepasitenkinimą' – liet. vaitóti; ловж 'šakų krūva' – liet. láužas. Taip pat pateikiama nemaža lituanizmų, fiksuojamų ukrainiečių rašytiniuose paminkluose: бакшта vietoj башта – plg. liet. bókštas, свирен 'sandėliukas' – liet. svir̃nas, примен – liet. priemenė̃ ir kt.

Kitiems baltų–slavų kalbinių ryšių klausimams skirti straipsniai: „Lingvo- ir zoogeografiniai pastebėjimai dėl baltų gulbis ir slavų kъlpь sąsajos“ („Baltistica“ (1966, 2 (1)), „Baltų–šiaurės slavų arealiniai etiudai“ (Ibidem, 1967, 3 (1)), „Juosta – vienas iš vaivorykštės pavadinimų baltų ir slavų kalbų atlasuose“ (Ibidem 5 (1)).

Atskirai paminėtina A. Nepokupno mokslo populiarinamoji knyga „Baltai slavų giminaičiai“ (Kijevas, 1979 m.), ji buvo išversta į lietuvių kalbą ir 1983 m. išleista Vilniuje. Šioje unikalioje knygoje nagrinėjamos ne tik baltų ir slavų kalbų ypatybės, bet ir aptariami jų etnografijos, folkloro ryšiai, užsimenama apie Taraso Ševčenkos dienas Vilniuje ir apie lietuvių literatūros klasiko Maironio dienas Kijeve, rašoma apie šių tautų sąlyčio taškus įvairiose istorijos kryžkelėse, apie bendras kovas ir pergales.

A. Nepokupną ypač domino jotvingiai, jų paslaptims įminti paskyrė nemaža straipsnių. Tai – straipsniai žurnale „Kalbotyra“ (ukr. „Мовознавство“) (1971, Nr. 6) „Apie kalbinį jotvingių paveldą“, taip pat „Jotvingių kaimų pavadinimai su -iščia Ipatijaus metraščio Galicijos dalyje“ rinkinyje „Baltų–slavų tyrimai“ (1980). Daug dėmesio jotvingių problemai skiriama ir jau minėtoje knygoje „Baltų ir šiaurės slavų kalbiniai ryšiai“.

Verta paminėti svarų profesoriaus A. Nepokupno indėlį į kitą baltistikos šaką – prūsistiką. Dar 1986 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Baltų kalbų tyrinėjimai“ A. Sabaliauskas A. Nepokupną išskiria kaip vieną iš pagrindinių prūsistų dabar jau buvusioje Sovietų Sąjungoje. Čia visų pirma reikėtų prisiminti jo vertingą straipsnį apie prūsų kalbos slavizmus ir jų sąsają su lenkų kalbos Varmijos Mozūrų ir kašubų tarmių leksika: „Prūsų kalbos slavizmai ir kašubų bei Varmijos Mozūrų lenkų kalbos tarmių leksika“ žurnale „Baltistica“ (1973, 9 (2)). Šiame straipsnyje tikslinama ne vieno prūsų kalbos žodžio etimologija.

Onomastika

Onomastikos studijos – svarbi šio mokslininko tyrimų dalis. A. Nepokupnas parašė skyrius monografijoms „Ukrainos hidronimija jos tarpkalbinių ir tarpdialektinių ryšių atžvilgiu“ (1981), „XVII a. ukrainiečių antroponimijos tarpetniniai ryšiai („1649 m. visos Zaporožės kariuomenės registrai ir kultūriniai-teritoriniai kontaktai“)“ (1989), jis yra „Ukrainos vandenvardžių žodyno“ (1979) ir teorinių komentarų darbe „1649 m. Zaporožės kariuomenės registras“ (1995) bendraautoris.

Literatūrologija

Kalbininkas labai domėjosi T. Ševčenka ir jo sąsajomis su Lietuva. A. Nepokupnui priklauso nemaža šios srities atradimų: jis aptiko daug naujų poeto biografijos faktų (apžvalgos „Baltiškos Taraso žvaigždės. Lietuva T. Ševčenkos gyvenime ir kūryboje“, „T. Ševčenka ir P. Engelgardas“, abi 1980 m.; „T. Ševčenka, 1831 m. Kelionė iš Vilniaus į Peterburgą“, 1990 m.; „Nežinomas Taraso kolega: post scriptum dėl T. Ševčenkos išvykimo iš Vilniaus“, „Vilnius, 1829 m.: dar vienas, neoficialus T. Ševčenkos adresas“, abi 1992 m.).

Ukrainiečių–lietuvių ir ukrainiečių–latvių literatūriniai santykiai – straipsnių „Janio Rainio Kijevo siužetai“, „Lietuvių literatūros klasikų Kijevo alma mater“ tema, A. Nepokupnas domėjosi Lesios Ukrainkos gyvenimu Lietuvoje.

Pabrėžtina, kad būtent A. Nepokupno dėka Vilniaus senamiestyje pakabintos memorialinės lentos, jog tose vietose lankėsi T. Ševčenka.

Literatūrinė kūryba ir vertimai

A. Nepokupnas turėjo ne tik mokslinį, bet ir poetinį talentą. Dalis jo poetinio palikimo įtraukta į rinkinį „Langų auksas“ (ukr. „Золото вікон“, 1989 m.). Be to, pasakytina, kad savo knygoje „Baltai slavų giminaičiai“ kiekvienam iš šešių skyrių jis parašė po eiliuotą įžangą ir pabaigą (prologui ir epilogui – po eiliuotą įžangą).

A. Nepokupnas gerai mokėjo lietuvių, latvių, lenkų ir čekų kalbas. Jo plunksnai priklauso lietuvių poetų Maironio, A. Maldonio, M. Martinaičio, prozininko R. Granausko, latvių rašytojų A. Čako, vertimai.

Įvertinimas

1998 m. A. Nepokupnas tapo Lietuvos Respublikos Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-ojo laipsnio medalio kavalieriumi. 2002 m. spalio 29 d., Ukrainos prezidento L. Kučmos vizito į Lietuvą metu, Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus įteikė šį apdovanojimą A. Nepokupnui, atvykusiam drauge su Ukrainos prezidentu. Valstybinis apdovanojimas ukrainiečių kalbininkui, vertėjui ir poetui oficialiai buvo suteiktas „už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Ukrainos valstybinius santykius“.

Bibliografija

Rinktiniai moksliniai darbai

• Ареальные аспекты балто-славянских языковых отношений. — Киев: «Наукова думка», 1964. — 164 с.
• Балто-севернославянские ареальные этюды. «Лес» и «поле» в названиях пространства вне дома (двора), диких птиц (животных) и охоты // Baltistica. — 1967. — Т.3. — № 1 — С. 71-85.
• Географические термины и топонимы Украинского Полесья и балтийские (иранские) названия рельефа // Baltistica. — 1970. — Т. 6. — № 1. — С. 11-26.
• Літуанізми в лексиці українських пам’яток // Мовознавство. — 1970. — № 6. — С. 30-40.
• З мовної спадщини ятвягів // Мовознавство. — 1971. — № 6. — С. 13-25.
• Литовские заимствования в письменных памятниках Волыни и Среднего Поднепровья // Baltistica. — 1972. — 1 priedas. — C. 101–114.
• Балто-севернославянские языковые связи. — Киев: «Наукова думка», 1976. — 227 с.
• Балтийская и балто-славянская географическая терминология Белоруссии и Украины // Acta Baltico-Slavica. — (Warszawa), 1976. — T. 9. — C. 99-123.
• Латыш, Латвия и Курземе в антропонимии украинского казачества XVI–XVII вв. // Контакты латышского языка. — Рига: «Зинатне», 1977. — С. 96-108.
• Балтійські родичі слов’ян. — Київ: «Наукова думка», 1979. — 183 с.
• Названия ятвяжских сел на -ища в галицкой части Ипатьевской летописи // Балто-славянские этноязыковые контакты. — Москва: «Наука», 1980. — С. 169–180.
• Проблемы языковых и фольклорных балтизмов в островных русских говорах Житомирщины // Русские говоры на Украине. — Киев: «Наукова думка», 1982. — С. 115–128.
• «У Вільні, городі преславнім…» / Встановлено адреси перебування Т. Г. Шевченка в столиці Литви // Літературна Україна. 1985. № 42 (від 17 жовтня 1985). — С. 4-5.
• Вільнюс: два будинки, де жив Т. Г. Шевченко // В сім'ї вольній, новій: Шевченківський збірник. — Вип. 4. — Київ: «Радянський письменник», 1988. — С. 227–240.
• [Германо-балто-слов’янські ізоглоси] // Общая лексика германских и балто-славянских языков. — Киев: «Наукова думка», 1989. — 357 с. (близько 7 авт. арк.).
• Балтійські зорі Тараса. Литва в житті і творчості Т. Г. Шевченка // «У Вільні, городі преславнім…» — Київ: «Дніпро», 1989. — С. 151–350.
• Апелятив литва в «Енеїді» І. П. Котляревського та його культурно-історична паралель у «Несамовитому Роланді» Л. Аріосто // Проблеми сучасної ареалогії. — Київ: «Наукова думка», 1994. — С. 288–293.
• Слов’янська термінологія підвищеного рельєфу в індоєвропейському аспекті // Мовознавство. — 1998. — № 2-3. — С. 62-77.
• Этноним литва и название дружины жениха в свадебных песнях Украины, Белоруссии и Польши // Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultūrinė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės patirtis (Senoji Lietuvos literatūra, 6 knyga). — Vilnius, 1998. — C. 88-104.
• «Реєстр Війська Запорозького 1649 р.» як словник, покладений на карту // Українська мова. — 2001. — № 1. — С. 35-46.
• ‘Кресло солнца’ как название прусского села и стихотворения Я. Райниса (в связи с балтийским фольклором, фито- и оронимиконом) // Балто-славянские исследования, [Т.] XV. — Москва, 2002. — С. 251–278.
• Балти та південні слов’яни в їхній лексико-словотвірних зв’язках: назви лісів і чагарників на -or-/-arь // Мовознавство. — 2003. — № 2-3. — С. 14-29.
• З України до Литви: українсько-литовський розмовник. Iš Ukrainos į Lietuvą: ukrainiečių — lietuvių pokalbių knygelė. — Луцьк: Волинська обласна друкарня, 2004. — 130 с. (Співавтор — А. Л. Тараненко).
• Куршско-полабская топонимическая изоглосса Cirspene — Circipene // Baltų onomastikos tyrimai: Aleksandrui Vanagui atminti. — Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006. — C. 186–214.

Poezijos kūriniai

• Золото вікон. Поезії / Передмова Ю. Марцінкявічіса. — Київ: Радянський письменник, 1989. — 119 с.

Grožiniai vertimai

• Чак O. Кленовий листок. З латиської. — Київ: Веселка, 1974. — 56 с.

Išnašos

1. Kazys Morkūnas (2008). „Nepokupnij Anatolij“ (PDF). Lietuvių kalbos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-01-01.

Literatūra

• Анатолій Павлович Непокупний: Біобібліографія до 75-річчя / НАН України. Інститут мовознавства ім. О. О. Потебні. Упорядники М. І. Вакулич і А. Л. Тараненко. — К.: Видавничий Дім Дмитра Бураго, 2008. — 88 с.; порт., ілюстр. (Біобібліографія вчених України).

Nuorodos

• Lietuvių kalbos enciklopedija. Anatolijus Nepokupnas