Jotvingių kalba

Jotvingių kalba Sūdawiska walda
Kalbama	-
Kalbančiųjų skaičius	išnyko XVI a. pab.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	-
Kilmė	Indeuropiečių  baltų   vakarų baltų    jotvingių
Oficialus statusas
Oficiali kalba	-
Kalbos kodai
ISO 639-1	-
ISO 639-2	-
ISO 639-3	xsv

Jotvingių, arba sūduvių kalba, dainuvių kalba – išnykusi vakarų baltų kalba, kuria kalbėjo Jotvos gyventojai. Kilo iš baltų prokalbės. Pietuose šios kalbos arealas kurį laiką siekė Vakarų Bugo vidurupį, o nuo XII a.–XIII a. jau tik Narevo aukštupį. Iš žinomų baltų kalbų artimiausia jotvingių kalbai buvo prūsų kalba. Tikėtina, kad jotvingių kalbą sudarė , sūduvių, jotvingių ir tarmės.

Istorija

Į X a. susikūrusią dainuvių genčių sąjungą įėjo Jotvos pietuose gyvenę , šiaurės vakaruose sūduviai, centrinėje dalyje bei rytuose jotvingiai ir šiaurėje . Manoma, kad po šio susijungimo jotvingių ir sūduvių tarmės susivienodino.

Jotvingių kalba buvo panaši į prūsų kalbą, tai atskleidžia 1545 m. išleistas pirmasis prūsų katekizmas, kurio pratarmėje parašyta: Die Sudawen aber wiewol ihre rede etwas nyderiger wissen sich doch inn diese preüßnische sprach: wie sie alhie im Catechismo gedruckt ist auch wol zuschicken und vernemen alle wort (Sūduviai, kad ir kalba žemesniu tonu, supranta prūsų kalbą, kuri parašyta katekizme, gerai save išreiškia ir supranta kiekvieną prūsų kalbos žodį).

Taip pat yra išlikę keletas jotvingių kalbos frazių, užrašytų Warhafftige Beschreibung der Sudawen auff Samland sambt ihren Bock heyligen und Ceremonien apie sūduvių šventimo įpročius, kuriuos XVI a. užrašė Jeronimas Meletijus.

• Beigeite beygeyte peckolle. („bėkite, bėkite, pykuoliai“)
• Kails naussen gnigethe. („į mūsų gentainių sveikatą“)
• Kails poskails ains par antres. (gėrimo tostas)
• Kellewesze perioth, Kellewesze perioth. ("ratavežiai [<keliavežiai] parvyksta, ratavežiai parvyksta")
• Ocho Moy myle schwante Panike. ("o, mano miela šventa ugnele")

1535 m. rašė apie sūduvius, kurie gyveno kaimynystėje su prūsais, kad 6-7 mylių atstumu į rytus nuo Sembos yra 32 kaimai, kuriuose gyvena sūduviai ir vartoja Sudini (sūduvių) kalbą.

Dėl jotvingių kalbos išnykimo laiko mokslininkai nesutaria. Dauguma jų tą išnykimą datuoja XVI a.-XVII a. sandūroje.,

Negausius jotvingių kalbos pažinimo šaltinius sudaro kelios dešimtys jotvingiškos fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai , , Veisiejis, Seira, Seirijis, gyvenviečių pavadinimai Leipalingis, Jieznas, Berznykas, Seinai ir kt.), 1978 m. rastas rankraštinis jotvingių kalbos žodynėlis „Pagonių šnektos iš Narevo“ ir dar keli prastai užrašyti žodžiai.

Iš visų šių fragmentų galima spręsti, kad jotvingiai, kaip ir prūsai bei kuršiai, tebeturėjo išlaikę senovinį baltišką ei, nebetarė š, ž (vietoje jų tardavo s, z). Su prūsais juos siejo ir daugelis leksikos paralelių (pvz., Kirsna (upės vardas, plg. pr. kirsnan „juodas“; Garbus, Garbingiai (kalnų vardai), plg. pr. garbus „kalnas“; Gailintas (ežero vardas), plg. pr. gaylis „baltas“; Azagis (ežero vardas), plg. pr. assegis [azegis] „pūgžlys“; Stabingis (ežero vardas), plg. pr. stabis „akmuo“).

Jotvingiškais laikomi Pietų Lietuvos vietų ir vandenų vardai, turintys priesagą -ing- (paralelė su kuršių kalba), pvz., Apsingė, Nedzingė, Pilvingis, Suvingis.

Kai kurių lenkų ir lietuvių kalbų tarmėms būdingas „mozūravimas“ (s, z tarimas vietoj š, ž: zasis, zvėris, as) dalies kalbininkų laikomas jotvingių kalbos substratiniu palikimu. Lietuvoje šis reiškinys pastebėtas Kabelių ir Musteikos kaimuose (Varėnos r.), taip pat jau išnykusioje Zietelos (netoli Naugarduko) lietuvių šnektoje. Jotvingių substratu aiškinamas ir minkštųjų t, d painiojimas su k, g kai kuriose pietų aukštaičių šnektose, pvz., kėvas „tėvas“, degutė „gegutė“, begėgė „begėdė“, gievas „Dievas“ (Kabeliai, Dieveniškės, Švendubrė, Leipalingis).

Literatūra

• Marija Gimbutienė, The Balts. London : Thames and Hudson, Ancient peoples and places 33, 1963.
• Petras Dusburgietis, Chronicon Terrae Prussiae, in Scriptores rerum Prussicarum (ed. Max Toeppen). Leipzig: Hirzel, 1861
• J. Endzelīns, Senprūšu valoda. – Gr. Darbu izlase, IV sēj., 2. daļa, Rīga, 1982. 9.-351. lpp.
• V. Mažiulis, Prūsų kalbos paminklai, Vilnius, t. I 1966, t. II 1981.
• W. R. Schmalstieg, An Old Prussian Grammar, University Park and London, 1974.
• W. R. Schmalstieg, Studies in Old Prussian, University Park and London, 1976.
• V. Toporov, Prusskij jazyk: Slovar', A – L, Moskva, 1975–1990.
• V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, Vilnius, t. I–IV, 1988–1997.
• Schmalstieg, W. R., Armenian and Jatvingian mard: A Shared Lexical Item, Annual of Armenian Linguistics Vol. VII, 1986
• Eckert, R., An exact correlation to apr. Kellewesze in the Russian Church Slavonic, Linguistica Baltica, 1, 1992, p179–82
• Savukynas, B., Del M Rudnickio Galandos, Priegliaus ir Sūduvos etimologinių aiskinimų, Lietuvių kalbotyras klausimai, 6, 1963, pp 320–325
• Witczak, K. T., Traces of Dual Forms in Old Prussian and Jatvingian in Woljciech Smoczynski and Axel Holvoet, eds, Colloquium Rruthenicum primum, 1992, pp 93–98
• Archäologie der UDSSR: Die Finno-Ugrier und die Balten im Mittelalter, Teil II, Balten, S. 411–419, Moskau 1987
• Gerullis, G., Zur Sprache der Sudauer-Jadwinger, in Festschrift A. Bezzenberger, Göttingen 1927
• Lepa, Gerhard (Hrsg): Die Sudauer, in Tolkemita-Texte Nr. 55, Dieburg 1998
• Lepa, G., Gedanken über die Prußen und ihre Lieder, in Tolkemita-Texte „25 Lieder der Sudauer“ Nr. 56, Dieburg 1999
• Salemke, G., Lagepläne der Wallburganlagen von der ehemaligen Provinz Ostpreußen, Gütersloh, 2005, Karten 19/ 7 – 19/ 13
• Tettau, v.: Volkssagen Ostpreußens, Litthauens und Westpreußens, Berlin 1837, S.10
• Žilevičius, J. Grundzüge der kleinlitauischen Volksmusik, in Tolkemita-Texte „25 Lieder der Sudauer“ Nr. 56, Dieburg 1999
• Toporov, V., ИНДОЕВРОПЕЙСКИЕ ЯЗЫКИ [Indo-European languages] Лингвистический энциклопедический словарь.[Linguistic encyclopedic dictionary] Мoskva, 1990, pp 186–189
• Illič-Svityč V., Imennaja akcentuacija v baltijskom i slavjanskom. Moskva: SSSR. 1963
• Illič-Svityč V., Sledy isčeznuvšych baltijskich akcentuacionnych sistem. Slavjanskaja i baltijskaja akcentologija. Moskva: Nauka. 1964. pp 18–26.
• Vytautas J. Mažiulis. „Baltic languages“. Britannica Online Encyclopedia.
• Henning, E., De rebus Jazygum sive Jazuin-gorum, Regiomonti, 1812
• Sjoegren, A., Ueber die Wohnsitz Verhaeltnisse und der Jatwaeger, St. Petersburg, 1859
• Sembrzycki, J., Die Nord-und Westgebiete the Jadwinger und deren Grenzen, Altpreussischeme Monatschrift, XXVIII, 1891, pp. 76–89
• Matthews, W.K., Medieval Baltic Tribes, The American Slavic and East European Review, Vol. 8, No. 2, Apr., 1949 pp 126–136.
• Białuński, Grzegorz, Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich, Olsztyn, 1999.
• Nalepa, Jerzy, Jaćwięgowie – nazwa i lokalizacja, Białystok, 1964.
• Nalepa, Jerzy, Z badań nad jaćwieskimi relikatami onomastycznymi Połeksza, Studia linguistica slavica baltica K.-O. Falk, Lund 1966, S. 185–202.
• Nalepa, Jerzy, Połekszanie (Pollexiani) – Plemię Jaćwięskie u północno-wschodnich granic Polski, Rocznik Białostocki, t. VII: 1966, Warszawa 1967, s. 7-33.

Išnašos

1. Jotvingių kalba 2007-10-06 iš Wayback Machine projekto.
2. Prūsistika
3. Z. Zinkevičius (2009-12-12). „Jotvingiai ir jų kalba“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio 8 d..

Nuorodos

•  Duomenys apie kodu „xsv“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• Jotvingių-Anglų kalbų žodynas;
• Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis;
• Sūduvos tinklalapis.