Sklandieji priebalsiai

Sklandieji priebalsiai, arba balsingieji priebalsiai, pusbalsiai (lot. liquidae [numanoma voces]) – [l] arba [r] tipo balsingoje skiemens dalyje.

Antikinėse gramatikose terminas buvo taikomas priebalsiams l, m, n, r. Graikų mokslininkas tokio tipo priebalsius įvardijo žodžiu sen. gr. ὑγρός (sklandus, takus; pažodžiui 'skystas'), kurį lotynų gramatikai pirmaisiais mūsų eros amžiais išsivertė ir po to plačiai vartojo visą viduramžių laikotarpį. Pagal taisyklę muta cum liquida atskirti skiemens dalis tarp vadinamųjų „bebalsių“ priebalsių ([b], [p], [d], [t], [g], [k]) ir sklandžiųjų lotynų kalboje negalima (pavyzdžiui, žodį integrum taisyklingai reikėtų skaidyti in-te-grum, skiemenavimas in-teg-rum būtų netaisyklingas).

Specifinė sklandžiųjų priebalsių fonetika graikų poezijoje dvigarsėse priebalsių grupėse buvo naudojama perėjimo efektui sudaryti, kur sklandusis priebalsis būdavo antrasis grupės narys. Tradicinėje grigališkojoje monodijoje fonetinis „nutekėjimo“ efektas iš sklandžiojo priebalsio į bet kurį kitą laikomas viena būdingiausių .

Lietuvių kalboje, praplėtus sklandžiųjų priebalsių sąvoką, galima aprėpti 11 garsų: [v], [v'], [j], [m], [m'], [n], [n'], [l], [l'], [r], [r']. Pagal tarimo būdą jie smulkiau skirstomi į nosinius ([m], [m'], [n], [n']), virpamuosius ([r], [r']), šoninius ([l], [l']), lūpinius dantinius ([v], [v']), liežuvio vidurinius ([j]).

Išnašos

1. Ахманова О. С. Словарь лингвистических терминов. М., 1966, с.325.
2. Muta (kaip ir liquida) – antikinės ir viduramžių gramatikos terminai. Dabartinėje fonetikoje šie priebalsiai vadinami kitais terminais.
3. Белов А.М. Ars grammatica. Москва, 2007, с. 44.
4. Allen W. S. Phonetics in ancient India. Oxford: Oxford University Press, 1965), p. 31.
5. Kristina Bužinskaitė (2011). „Sklandžiųjų priebalsių vartojimas bendriniuose XX amžiaus spaudos žodžiuose“. talpykla.elaba.lt. Nuoroda tikrinta 2020-09-03.