Priegaidė arba muzikinis kirtis kalbotyros terminas reiškiantis žodžio arba frazės intonavimo būdą kai kinta tariamų kir

Priegaidė, arba muzikinis kirtis − kalbotyros terminas, reiškiantis žodžio arba frazės intonavimo būdą, kai kinta tariamų kirčiuoto skiemens dalių (morų) garso aukštis. Vis dėlto ne visose kalbose kirčio ir priegaidės vieta sutampa: valų kalboje kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, o priegaidė tariama paskutiniame skiemenyje;latvių kalboje kirčiuojama pirmajame skiemenyje, tačiau laužtinė priegaidė tariama ne tik jame, bet ir kai kuriose priesagose ir galūnėse.

Priegaides turinčiose kalbose jos tariamos viename arba keliuose žodžio skiemenyse ir tuo skiriasi nuo toninių kalbų, pvz., kinų, kur kiekvienas skiemuo tariamas su intonacija. Nuo priegaidės gali priklausyti žodžio reikšmė.

Priegaidžių būta jau baltų prokalbėje. Lietuvių bendrinėje kalboje yra dvi priegaidės: tvirtapradė (akūtas), žymima dešininiu kirčio ženklu (´) arba mišriuosiuose dvigarsiuose su trumpaisiais balsiais ir dvibalsiuose ùi, èu, òi, òu kairiniu (`), ir tvirtagalė (cirkumfleksas), žymima riestiniu kirčio ženklu (˜). Priegaidės lietuvių kalboje tariamos dvibalsiuose, mišriuosiuose dvigarsiuose ir ilguosiuose balsiuose. Eidami vieni trumpieji balsiai lietuvių kalboje priegaidės neturi. Tvirtapradė priegaidė tariama krentančia intonacija, o tvirtagalė − kylančia arba lygia. Lietuvių kalboje priegaidės taip pat skiria žodžių reikšmes: gel̃si 'geltonuosi' − gélsi 'kąsi', aũkštas 'vaikščiojamoji pastato dalis, esanti vienoje iš jo aukščio zonų' − áukštas 'didelio aukščio, ūgio', sū̃ris 'sūrumas' – sū́ris 'toks pieno gaminys' ir t. t.

Be lietuvių, priegaides turi latvių, prūsų, lyvių, kai kurios šiaurės germanų (skandinavų), limburgiečių, minėtoji valų, serbų-kroatų, senoji graikų, vedų, japonų, korėjiečių, indėnų jakių, Šanchajaus ir kitos kalbos.

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Kirčiavimo programa

Išnašos

Lietuvių kalbos žinynas. Priegaidė; žiūrėta 2016-08-24
David Willis. (PDF). Department of Linguistics, University of Cambridge. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2021-05-07. Nuoroda tikrinta 2021-05-09.
Muižniece, Lalita (2002). Latviešu valodas praktiskā fonoloģija. Rīga: Rasa ABC.
R.L. Trask, A Dictionary of Phonetics and Phonology, Routledge 2004. Entry for „toneme“.
Lietuvių bendrinės kalbos kirtis ir jo žymėjimas 2016-08-24 iš Wayback Machine projekto.; žiūrėta 2016-08-24
Demers, Richard; Escalante, Fernando; Jelinik, Eloise (1999). „Prominence in Yaqui Words“. International Journal of American Linguistics. 65 (1). JSTOR 1265972.
Matthew Y. Chen, Tone Sandhi: Patterns across Chinese Dialects, CUP, 2000, p. 223.

[1] Lietuvių kalbos žinynas. Priegaidė; žiūrėta 2016-08-24

[Willis-2] David Willis. (PDF). Department of Linguistics, University of Cambridge. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2021-05-07. Nuoroda tikrinta 2021-05-09.

[Muižniece-3] Muižniece, Lalita (2002). Latviešu valodas praktiskā fonoloģija. Rīga: Rasa ABC.

[4] R.L. Trask, A Dictionary of Phonetics and Phonology, Routledge 2004. Entry for „toneme“.

[5] Lietuvių bendrinės kalbos kirtis ir jo žymėjimas 2016-08-24 iš Wayback Machine projekto.; žiūrėta 2016-08-24

[6] Demers, Richard; Escalante, Fernando; Jelinik, Eloise (1999). „Prominence in Yaqui Words“. International Journal of American Linguistics. 65 (1). JSTOR 1265972.

[7] Matthew Y. Chen, Tone Sandhi: Patterns across Chinese Dialects, CUP, 2000, p. 223.