Vakarų aukštaičių patarmė

Vakarų aukštaičių patarmė
Kalbama	Lietuva
Kilmė	indoeuropiečių  baltų   rytų baltų    lietuvių     aukštaičių      vakarų aukštaičių

Vakarų aukštaičių patarmė – lietuvių kalbos aukštaičių tarmės patarmė, vartojama vakariniame ir pietvakariniame šios tarmės areale. Pagal 1965 m. lietuvių kalbos tarmių skirstymą, į vakarų aukštaičių patarmės vartojimo arealą patenka vakarų Aukštaitija (vidurio Lietuva ir pietvakarių Žiemgala) ir Suvalkija.

Laikotarpiu iki susikuriant raštijai iš vakarų aukštaičių tarmių susiklostė (istoriškai Vidurio Lietuva buvo vadinama Žemaitija). XVI–XVII a. iš vakarų aukštaičių tarmių susiklostė dvi senosios lietuvių rašytinės kalbos formos: viena – Rytų Prūsijos, kita – Kėdainių.

Arealas

Lietuvių tarmių žemėlapis (Zinkevičius ir Girdenis, 1965 m.). Vakarų aukštaičių tarmės:

  šiauliškių

  kauniškių

  Klaipėdos krašto aukštaičių

Pagal 1965 lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją skiriamos šios didesnės šnektų grupės:

• (arealas tęsiasi nuo Joniškio ir Žagarės per Šiaulius, Šiaulėnus, Baisogalą, Šiluvą, Kėdainius, Jonavą iki Palomenės ir Upninkų)
• (iš dalies sutampa su suvalkiečių šnekta. Arealas apima šias vietas: Kaunas, Kaišiadorys, Veliuona, Ariogala, Jurbarkas, Pagėgiai, Šakiai, Vilkaviškis, Marijampolė, Kazlų Rūda, Prienai, Kalvarija, Balbieriškis, Jieznas, Užuguostis). Prie šios tarmės kartais priskiriama Zietelos tarmė.

Vakarų aukštaičių patarmės formomis kalbėjo Prūsijos lietuviai – lietuvninkai. Taip pat šitokią tarmę vartojo Klaipėdos krašto pietrytinės dalies (Katyčiai, Bitėnai, Pagėgiai, Smalininkai, Lauksargiai) gyventojai. Ši tarmė kartais dar vadinama klaipėdiškių aukštaičių.

Fonetinės ypatybės

Daugeliu fonetikos ir gramatikos ypatybių vakarų aukštaičių patarmė artima bendrinei lietuvių kalbai.

• Išlaiko tiek nepakitusius dvigarsius, tiek nepakitusius ą, ę: *rankā́ > [rankà], *žansis > [ža·s’ìs].
• Kauniškiai skiria ilguosius ir trumpuosius balsius ir išlaiko kirčio vietą, o šiauliškiams būdinga nekirčiuotų skiemenų ilgųjų balsių trumpinimas ir kirčio atitraukimas nuo žodžio galūnės.
• Paribyje su rytų aukštaičių ir pietų aukštaičių patarmėmis (Kėdainių, Jonavos, Kaišiadorių, Joniškio raj., Prienų raj. rytuose) būdingas priebalsio kietinimas prieš e, ė (pvz., łã·das ‘ledas’, łɛ·kt ‘lėkti’).

Istorija

Pasak Zigmo Zinkevičiaus, vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmės yra bendros kilmės – išsivysčiusios iš vakarinės lietuvių kalbos, kurioje buvo išlaikyti sveiki dvigarsiai am, an ir balsiai ą, ę. Nuo vakarų aukštaičių anksti atskilo žemaičių tarmės, patyrusios didelę kuršių kalbos įtaką. Pasak ir , žemaičių tarmės susidarė iš atskiros prokalbės, o vakarų aukštaičių tarmė susidarė rytinį žemaičių arealą paveikus aukštaičių tarmėms.

Vakarų aukštaičių arealas anksčiau buvo kur kas didesnis – apėmė ir Panevėžio kraštą, Rytų Prūsiją (su Klaipėdos kraštu). XV–XVI a. lietuviai iš vidurio Lietuvos ir rytų Žemaitijos apgyvendino ištuštėjusią Rytų Prūsiją ir asimiliavo likusius prūsus. 1945 m. TSRS okupavus Rytų Prūsiją, lietuvninkų tarmė praktiškai išnyko (gyventojai buvo išblaškyti po Vokietiją, Lietuvą). XVI–XVII a. Kėdainių krašto vakarų aukštaičių šnektomis rašė Mikalojus Daukša, Merkelis Petkevičius. Rytų Prūsijoje iš vietinių vakarų aukštaičių tarmių klostėsi kita rašytinės kalbos tradicija, kurią sunormino Danielius Kleinas.

XIX a. pab. – XX a. pr. kauniškių tarmės pagrindu sudaryta bendrinė lietuvių kalba.

Šaltiniai

1. Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Языки мира. Балтийские языки. – М.: Academia, 2006. – С. 146. – 224 с.
2. Šiauliškių tarmės žemėlapis
3. Kauniškių tarmės žemėlapis
4. Kazys Morkūnas. vakarų aukštaičių patarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015