Armėnijos istorija

Armėnijos istorija apima Armėnijos raidą nuo senovės iki šių dienų.

Armėnijos istorija
Senovės Armėnija
Omejadų kalifatas (Arminijos em.)
Armėnijos karalystė (Bagratuniai)
Vaspurakano, , , Siuniko, Chačeno, , , valstybės
Seldžiukų imperija:
, Šadadidai, Saltukidai, , , , emyratai,
Gruzijos karalystė ()
Ilchanatas > Kara Kojunlu > Ak Kojunlu
Osmanų imperija, Safavidų imperija
(Armėnų žudynės, )
Rusijos imperija ()
Armėnijos Demokratinė Respublika
(Armėnijos SSR)
Armėnijos Respublika

Priešistorė

Seniausi pasaulyje odiniai batai, rasti Armėnijoje.

1960 m. kasinėjant Jerevano 1 urvą rasti 48 tūkst. metų senumo žmogaus palaikai. Armėnijos kalnyne rasta neolito laikų gyvenviečių. 2010–2011 m. Areni-1 urvų komplekse, Armėnijoje, rasti seniausi pasaulyje: odinis batas (3500 m. pr. m. e.), šiaudinis sijonas (3900 m. pr. m. e.), vyninė (4000 m. pr. m. e.).

yra Užkaukazėje yra viena seniausių kultūrų regione, datuojama 6000-4000 m. pr. m. e. Kuros-Arakso kultūra yra seniausia Bronzos amžiaus kultūra regione (4000-2200 m. pr. m. e.). Jos įpėdine buvo (2200–1500 m. pr. m. e.), susijusi su gruzinais. Pavadinimas Armėnija pirmąkart minimas kaip Armani kartu su Ibla kaip akadų karaliaus Naram-Sino užimta teritorija (2300 m. pr. m. e.). Ji tapatinama su akadų kolonija Dijarbakyro regione. Iki šiol asirai vadina armėnus Armani. Spėjama, kad žodis susijęs su maniečiais ir bibliniu Miniu.

Patys armėnai savo šalį vadino Hayastan. Šis žodis pirmąkart paminėtas Vėlyvojo bronzos amžiaus hetitų, Hajasa-Azi karalystėje. Faraono Tutmozio III laikais (1446 m. pr. m. e.) armėnai minimi kaip Ermenen žmonės, o jų žemėje „Dangus paremtas keturiais stulpais“.

1500–1200 m. pr. m. e. Hajasa-Azi karalystė buvo Vakarinėje Armėnijos kalnyno dalyje ir dažnai kariavo su Hetitų imperija. 1200–800 m. pr. m. e. Armėnija buvo suvienyta į karalysčių konfederaciją, kurią asirai vadino Nairiu („Upių šalis“).

Vano tvirtovė ir Tušpos griuvėsiai žemiau.

Urartija klestėjo Armėnijos kalnyne IX a. pr. m. e.-585 m. pr. m. e. Šalį įkūrė Aramas, suvienijęs atskiras kunigaikštystes ir pasivadinęs Karalių karaliumi. Tai buvo tradicinis Urartijos valdovų titulas. Urartija užvaldė visą Taroną ir Vaspurakaną. Pagrindinis Urartijos varžovas buvo Naujoji Asirijos imperija.

Valdant (834–828 m. pr. m. e.) Urartija tapo stipria organizuota valstybe, kuri pajungė aplinkines gentis. Jis padarė Tušpą (dabar Vanas) šalies sostine. Sardurio I sūnus prijungė būsimą Tigranakertą, pasiekė Urmiją. Menujas (810–785 m. pr. m. e.) išplėtė valdas į šiaurę link Ararato. Jis paliko daugiau nei 90 įrašų Mesopotamijos dantiraštį pritaikęs urartu kalbai. atėmė iš hetitų Latakiją, pasiekė Biblą, Finikiją, pastatė Erebunį (dabar Jerevanas) 782 m. pr. m. e. pasinaudojęs 6600 karo belaisviais.

714 m. pr. m. e. asirų karalius nugalėjo Urartijos karalių Rusą I prie Urmijos ežero, sunaikino urartiečių šventovę Musasire. Tuo metu indoeuropiečiai kimerai užpuolė Urartiją iš šiaurės vakarų ir sunaikino likusią armiją. Valdant Ašurbanipalui (669–627 m. pr. m. e.) Asirija siekė Armėniją ir Kaukazo kalnus.

Kiaksaro medai užėmė Asiriją 612 m. pr. m. e., o Urartijos sostinę Vaną 585 m. pr. m. e., užbaigdami Urartijos nepriklausomybę. Pagal armėnų tradiciją, medai padėjo įkurti Orontidų dinastiją.

Antika

Senovės Armėnija
Nairiai, Hajasa-Azi, Isuva, , , ,
Urartija
, Medija
Armėnijos satrapija:
Achemenidai > Seleukidai
Armėnijos karalystė:
Orontidai > Artašesidai > Aršakuniai
, , Korduena
Romos imperija (Armėnija)
Bizantija / Sasanidai
Sasanidai (Marzpanatas)
Armėnijos istorija, Kurdistano istorija

Pagrindinis straipsnis – Senovės Armėnija.

Po Urartijos žlugimo 585 m. pr. m. e. ir trumpo medų valdymo (590-549 m. pr. m. e.?) Armėnija atiteko Achemenidų imperijai. Armėnijos satrapiją 585–190 m. pr. m. e. valdė Orontidai. Darijus III buvo Armėnijos satrapas prieš tapdamas Persijos imperatoriumi. Persijos imperiją nugalėjus Aleksandrui Didžiajam Armėniją toliau valdė Orontidai, kurie pasivadino karaliais. Jie išliko santykinai nepriklausomi nuo Seleukidų imperijos, tačiau Armėnijoje plito helenizmas.

Armėnijos teritorijoje valstybe įkūrė du Seleukidų valdovo Antiocho III generolai. 190 m. pr. m. e. helenistinę Armėnijos karalystę įkūrė , kuris tapo ir Artašesidų dinastijos (190 m. pr. m. e. – 1 m. e. m.) įkūrėju. Zariadris užėmė vakarinę šalies dalį, kuri tapo Mažąja Armėnija. Naujieji karaliai pradėjo ekspansiją, kuri po šimtmečio pasiekė zenitą. Jų užkariavimus mini romėnų istorikas Strabonas. Zariadris užėmė Acilisenę ir „šalį aplink Antitaurą“, tikriausiai Muzuro rajoną ar sritį į vakarus nuo Eufrato.

Tiridato I statula Versalyje.

Artašesas I buvo ambicingas valdovas. jis gavo žemes iš Medijos už pagalbą prieš Seleukidus. Vėliau jis užvaldė teritorijas Kaukazo Iberijoje ir Sirijoje. Po to jis susirėmė su Pontu, Seleukidų Sirija ir Kapadokija, dalyvavo sudarant 181 m. pr. m. e. sutartį su Ponto valdovu Farnaku I, po to kai pergalę prieš jį pasiekė keletas Anatolijos karalių. Šia sutartimi Farnakas I atsisakė visų užimtų teritorijų vakaruose,.

Persijoje tuo metu susikūrė nauja galinga partų valstybė. Mitridatas II nugalėjo Armėnijos karalių, Armėnija tapo partų vasalu, perleido partams dalį savo teritorijos, o sosto įpėdinis buvo laikomas partų dvare. Šis partų įkaitas vėliau tapo galingiausiu armėnų valdovu Tigranu II. Jo imperija tęsėsi nuo Kaspijos iki Viduržemio jūros. 95-66 m. pr. m. e. Didžioji Armėnija valdė dalį Kaukazo, rytų ir vidurio Turkiją, šiaurės rytų Iraną, Siriją, Libaną. Tai buvo viena galingiausių valstybių romėnų laikų Rytuose. Armėnijos veržimasis prie Viduržemio jūros kėlė romėnų nerimą. Kare su Romos respublika Armėnija 66 m. pr. m. e. pralaimėjo, bet išlaikė nepriklausomybę. Tigranas valdė Armėniją kaip Romos sąjungininkas iki mirties 55 m. pr. m. e. Tigrano sūnus Artavazdas III bandė laviruoti tarp Romos ir partų. jis neprisidėjo prie Marko Antonijaus ekspedicijos prieš partus, romėnų buvo suimtas ir nužudytas Egipte 30 m. pr. m. e. Kai romėnų generolas Gnėjus Pompėjus Didysis nugalėjo Pontą per Trečiąjį Mitridato karą, Armėnija tapo Romos vasale. Nuo 1 m. e. m. romėnai tiesiogiai valdė šalį iki Aršakuni dinastijos įkūrimo. Armėnai tuomet perėmė Vakarų politiką, filosofiją ir religiją.

Nuo Pompėjaus laikų Romos imperija keturis šimtmečius valdė Armėniją. Roma ir Partija dažnai kovodavo dėl Armėnijos. Partai ją valdė 37-47 m., kol romėnai ją atgavo. Valdant Neronui Roma kariavo su Partija, kai ši vėl įsiveržė į Armėniją. Po Armėnijos užėmimo (60 m.) ir praradimo (62 m.) romėnai sutarė su partais, kad Armėnija turės atskirą valdovą, tačiau liks Romos sąjungininke.

II a. Roma vėl bandė įsitvirtinti Armėnijoje, tačiau nesėkmingai. Trajanas įjungė Armėniją į Romos imperiją ir įkūrė trumpai gyvavusią Armėnijos provinciją 114–117 m. Romėnų valdžią regione įtvirtino Gnėjaus Domicijaus Korbulono kampanijos, po kurių prieita susitarimo: Armėnijos soste galėjo sėdėti partų princas iš Aršakuni dinastijos, jei jo nominacijai pritardavo romėnai. Kadangi partai negerbė susitarimo Trajanas iš Antiochijos 114 m. žygiavo į Armėniją ir užėmė sostinę Artašatą, nuvertė Armėnijos karalių Partamasirį ir padarė Armėniją Romos provincija. Naujoji provincija siekė Kaspijos jūrą, šiaurėje ribojosi su dviem Romos klientėmis: Kaukazo Iberija ir Kaukazo Albanija. Provinciją valdė Katilijus Severas. Po Trajano mirties Adrianas nusprendė Armėnijos provincijos atsisakyti ir Armėnijos karalystės sostą atidavė vasalui karaliui Partamaspatui.

Kitas karas kilo, kai Romos imperatorius Lucijus Veras 162–165 m. bandė išvyti partų imperatoriaus Vologaso IV į Armėnijos sostą pasodintą vyriausiąjį generolą. Po kelių pergalių romėnai užėmė sostinę. Sohemas, armėnų kilmės Romos pilietis, tapo nauju Armėnijos karaliumi. Sasanidai užėmė šalį 252–253 m. Armėnijos karalius Tiridatas pabėgo į Romos imperiją, tačiau joje tuo metu buvo krizė ir realios pagalbos jis susilaukė tik pradėjus valdyti Diokletianui. Sasanidai buvo priversti su Roma sudaryti taiką ir Tiridatas atgavo sostą. 384 m. Armėniją Romos imperija ir Persija pasidalino. Vakarinė dalis tapo Romos imperijos Mažosios Armėnijos provincija, o rytinė išliko vasaline persų karalyste. 428 m. didikai nuvertė karalių ir tuo pasinaudoję Sasanidai karalystę aneksavo ir padarė savo satrapija.

Teigiama, kad Armėnų apaštališkąją bažnyčią įkūrė Jėzaus apaštalai Tadas ir Baltramiejus, kurie pamokslavo Armėnijoje I a. vidury. I–IV a. Armėnų bažnyčiai vadovavo patriarchai.

301 m. Armėnija tapo pirmąja krikščioniškąja valstybe pasaulyje. Armėnų bažnyčia atsiribojo nuo katalikų ir stačiatikių, kai 451 m. atmetė Chalkedono susirinkimo nutarimus. Ji priklauso Rytų ortodoksams su koptų ir sirų bažnyčiomis. Pirmuoju armėnų katoliku (patriarchu) tapo Šv. Gregorijus Švietėjas. Dėl jo įsitikinimų, jis buvo persekiotas pagonio Armėnijos karaliaus, įkalintas Khor Virape (dabar vienuolynas Armėnijoje). Jis vadinamas švietėju, nes apšvietė armėnus Kristaus mokymu. Per politinius nuosmūkius armėnai rėmėsi bažnyčia, kad išsaugotų ir puoselėtų savo tautinę savimonę.

405/406 m. remiamas karaliaus sukūrė raštą, tinkamą žmonėms ir atvėrė kelią į kultūrinį Armėnijos Aukso amžių.

V a. Persijos šachas Jazdegerdas II (438–457 m.) bandė armėnų krikščionims primesti zoroastrizmą. Pasipiktinus armėnams kilo maištas, kuriam vadovavo , žuvęs Avarayro mūšyje 451 m. Po mūšio tęsėsi partizaninis karas, tad buvo sudaryta Nvarsako sutartis 484 m., garantavusi armėnams religinę laisvę.

Viduramžiai

Pagrindiniai straipsniai – Arminijos emyratas ir Armėnijos karalystė (viduramžiai).

591 m. Bizantijos nugalėjo persus ir prisijungė didžiąją Armėnijos dalį. Armėnų kilmės Bizantijos imperatorius Heraklėjas 629 m. visiškai nugalėjo persus ir užėmė visą Armėniją. Imperijoje buvo daug armėnų, jie turėjo didelę įtaką. Bizantijos imperatorių buvo armėnų kilmės kaip ir imperatoriai Heraklėjas (610–641 m.) ir (711–713 m.). Makedonų dinastija kartais vadinama Armėnų dinastija. Jie galėjo turėti savo atskirą kultūrą.

653 m. Armėnija tapo arabų duoklininke. Ji išlaikė politinę ir religinę autonomiją ir buvo valdoma valdovo iš vietinių didikų. VII a. pabaigoje Armėnija buvo tiesiogiai įjungta į Kalifatą. Ji buvo administruojama kaip Armėnijos emyratas, kuriam vadovavo arabų vietininkai ostikanai. Nors vietiniai kunigaikščiai (nachararai) turėjo nemažą autonomiją, arabai sparčiai islamizavo kraštą ir didino kontrolę. Abasidų laikais VIII a. kilo ne vienas sukilimas, bet visi jie buvo žiauriai numalšinti. Didelė dalis senųjų Armėnijos kilmingųjų giminių išnaikintos.

IX a. besivystydama kaip feodalinė valstybė Armėnija patyrė kultūrinį renesansą valdant Bagratidams. Jų valdomą Armėniją kaip nepriklausomą valstybę pripažino Bagdadas 885 m. ir Konstantinopolis 886 m. Taip susikūrė Armėnijos karalystė. Nauja sostinė Anis pradėtas statyti 964 m. Teigiama, kad Anis turėjo 200 tūkst. gyventojų ir „1001 bažnyčią“. Po sostinės statybos Armėnija tapo turtinga ir klestinčia valstybe, kuri darė įtaką aplinkinėms šalims. Politiškai Armėnija liko silpna buferine valstybe, kuri išliko, nes kaimynai norėjo išlaikyti esamą padėtį.

1045 m. Bizantija užėmė Anį, nepriklausoma Armėnijos valstybė žlugo. Alp Arslano seldžiukai užėmė miestą 1064 m. Nugalėję Bizantiją 1071 m. turkai užėmė likusią Didžiąją Armėniją ir didžiumą Anatolijos. Po to armėnus tūkstantį metų valdė musulmonai, išskyrus XII a. pabaigą-XIII a. pradžią, kai Armėnijoje jiems kėlė problemų atsigavusi Gruzija. Daug vietinių kilmingųjų (nakharars) prisidėjo prie gruzinų ir išvadavo kelias sritis šiaurės Didžiojoje Armėnijoje, kurias valdė gruzinų-armėnų kilmės Zacharids/Mkhargrdzeli šeima, ištikima Gruzijos sostui.

Leonas II, karalienė Gveranė ir penki jų vaikai.

Kad pabėgtų nuo mirties ar tarnystės tiems, kurie nužudė jo giminaitį Anio karalių Gariką II, Rubenas I su tautiečiais pabėgo į Tauro kalnų slėnius, o vėliau į Kilikijos Tarsą. Juos priglaudė Bizantijos vietininkas.

XI a. daug armėnų migravo į Kilikiją, kurią Bizantijos vadovaujami atkariavo iš musulmonų. Atvykus kryžiuočiams į Šventąją žemę Kilikijos armėnai su jais užmezgė gerus santykius ir klestėjo, kol buvo užkariauti musulmonų. Grafas Balduinas paliko kryžiuočių armiją ir buvo įsūnytas Toroso Edesiečio, armėnų valdovo, kuris išpažino graikų stačiatikių tikėjimą. Nedraugiški Bizantijai ir seldžiukams armėnai priėmė kryžiuočiuus išskėstom rankom ir po Taroso nužudymo buvo įkurta pirmoji kryžiuočių valstybė, Edesos grafystė. Atrodo, kad armėnams patiko kryžiuočių valdymas ir kai kurie jų kovėsi kryžiuočių armijose. Kryžiuočiams užėmus Antiochiją Konstantinas, Rubeno I sūnus, iš kryžiuočių gavo barono titulą.

Po nesėkmingo Trečiojo kryžiaus žygio ir dėl kitų priežasčių Kilikija liko vienintelė stipri krikščioniška valstybė Vidurio Rytuose. Bizantija, Šventoji Romos imperija ir Abasidų kalifatas rungėsi dėl įtakos Kilikijoje ir skubėjo pripažinti Leoną II teisėtu jos karaliumi. Jis gavo karūną iš Bizantijos ir Vokietijos imperatorių. Krikščionių ir musulmonų valstybių atstovai, dalyvavę karūnacijoje, pabrėžė statusą, kurį įgijo Kilikija. Ji buvo paskutinė armėnų valstybė viduramžiais ir jos karaliai save vadino armėnų karaliais, ne kilikiečių. Mažojoje Armėnijoje maišėsi kryžiuočių ir helenistinė Kilikijos kultūra. XIII-XIV a. Kilikijoje didesnę reikšmę įgavo Katalikų bažnyčia. Armėnai pasidalino į palaikančius ir besipriešininčius sąjungai su Roma. 1375 m. Egipto mameliukai, pasinaudoję nestabilia situacija šalyje, sunaikino Kilikiją.

Ankstyvieji Naujieji laikai

Armėnų Apaštalų bažnyčia Karse, paversta į mečetę 1998 m.

Nuo XV a. Armėnija tapo nuolatinių Osmanų ir Safavidų imperijų kovos lauku. Aiški siena nenusistovėjo iki 1639 m. Dėl nuolatinių karų daug šalies gyventojų buvo išnaikinta ar emigravo. Šiuo laikotarpiu keitėsi ir armėnų visuomenė. Susidarė didelės armėnų diasporos bei priklių bendruomenės Osmanų imperijoje ir kaimyninėse šalyse.

1604 m. Persijos šachas Abasas I Didysis naudojo sudegusios žemės taktiką Ararato slėnyje.

Per Karso apgultį šachas sužinojo apie didelės turkų armijos atvykimą, kuriai vadovavo Djghazadé Sinan Paša. Abasas nusprendė atsitraukti, bet nenorėdamas leisti turkams pasipildyti atsargas jis liepė sunaikinti armėnų miestus Ararato slėnyje. Vietiniai buvo prievarta iškeldinti ir 300 tūkst. jų atsidūrė Arakso pakrantėje. Besipriešinantys deportacijai buvo nužudomi. Kadangi vienintelis tiltas buvo sugriautas persų, armėnai buvo priversti bristi per upę ir daug jų nuskendo dėl srovės.

Negalėdamas išsilaikyti nuniokotose ligumose Paša žiemojo Vane. 1605 m. persai nugalėjo juos besivejančius turkus ir 1606 m. Abasas I atgavo teritorijas, perleistas turkams valdymo pradžioje. Nors taktika persams buvo sėkminga, žygį į Isfahanas|Isfahaną išgyveno mažiau nei pusė iš 300 tūkst. armėnų. Užimtoje teritorijoje šachas įkūrė Erivano chanatą. Armėnai sudarė mažiau nei 20% jo gyventojų dėl anksčiau vykusios deportacijos 1605 m.

Po Persų-rusų karo 1826–1828 m. dalis istorinės Armėnijos su Jerevanu atsidūrė Rusijos sudėtyje. Ji buvo vadinama Jerevano provincija ir beveik atitiko dabartinės Armėnijos ribas. Rusijoje armėnai gyveno gan saugiai, ypač palyginus su Turkija, bet XX a. pradžioje buvo dažni susidūrimai su azerbaidžaniečiais ir kurdais.

XIX–XX a. pradžioje Rusija toliau skverbėsi į armėnų žemes norėdama pasiekti šiltą Viduržemio jūrą. Tai sukėlė karą su turkais 1828–1829 m. Po karo Turkija dalį Rytinės Armėnijos atidavė Rusijai, o vakarinę dalį pasiliko.

Turkų Armėnija

Erzurume nužudyti armėnai 1895 m.

Mehmedas II užėmė Konstantinopolį 1453 m. ir pakvietė armėnų vyskupą įkurti armėnų Konstantinopolio patriarchatą. Armėnų skaičius sostinėje išaugo, jie tapo gerbiama Osmanų visuomenės dalis.

Turkai valdė remdamiesi šariatu, tad krikščionys ir žydai turėjo mokėti papildomą mokestį, o už tai gaudavo religinę autonomiją. Armėnai Konstantinopolyje klestėjo, bet ne istorinėje tėvynėje. Rytų Armėnijoje su jais blogai elgėsi kurdų vadai įvairių krizių metu. Kartu su vietiniais musulmonais jie kentėjo nuo kurdų klajoklių. Kaip kiti imperijos krikščionys (bet rečiau) armėnai turėjo dalį sveikų berniukų atiduoti vyriausybei, kad juos atvertus į Islamą jie tarnautų armijoje ar administracijoje (Devşirme politika).

Armėnų nacionalistai norėjo atkurti valstybę, išvaduoti istorines žemes nuo rusų ir turkų. Balkanų išsivadavimas ir didžiųjų Europos šalių kišimasis į jų reikalus paveikė armėnų nacionalizmą. Be individualių veikėjų armėnų išsivadavimo judėjimas turėjo tris partijas: Socialdemokratų Hunchakian partija, Armenakan parija ir Armėnų revoliucinė federacija, kuri buvo didžiausia. Neutralūs išsivadavimo atžvilgiu arnėnai buvo vadinami chezoks.

1839 m. Turkijos armėnų padėtis pagerėjo po sultono dėl Tanzimato reformų, bet vėliau tokie sultonai kaip Abdulhamidas II jas nutraukė ir pradėjo armėnų skerdynes, dabar vadinamas Hamidian skerdynėmis, 1895–1896 m. po nepavykusio armėnų pasikėsinimo į jį.

XX a.

Armėnų genocidas

Pagrindinis straipsnis – Armėnų genocidas.

Armėnų civiliai deportuojami per Armėnų genocidą.

1915 m. Osmanų imperija pradėjo sistemingą Armėnų genocidą. Prieš tai vyko armėnų skerdynės 1894–1896 m. ir 1909 m. Adanoje. Pirmojo pasaulinio karo metu osmanai apkaltino armėnus bendradarbiaujant su Rusija ir elgėsi su visa armėnų tauta kaip priešu imperijos viduje.

1915–1923 m. įvykiai armėnų ir daugumos Vakarų istorikų laikomi valstybės vykdytomis masinėmis žudynėmis. Turkai teigia, kad tai pilietinio karo, ligų ir bado rezultatas, o per tuos įvykius nukentėjo tiek armėnai, tiek turkai.

Tikslus žuvusių armėnų skaičius nežinomas. Manoma, kad 1,5 mln. žuvo stovyklose, o dar daug kitais būdais. Žuvusių armėnų skaičius varijuoja tarp 600 tūkst. (Turkijos vyriausybė) ir 1,5 mln. (Vakarų akademikai). Armėnai šiuos įvykius atsimena kasmet per balandžio 24 d., krikščionių kankinių dieną.

Armėnijos Demokratinė Respublika (1918–1922 m.)

Pagrindinis straipsnis – Armėnijos Demokratinė Respublika.

Užkaukazės federacijos vėliava.

Per Rusijos revoliuciją nuo Rusijos atsiskyrė Kaukazo provincijos ir suformavo Užkaukazės fedracija. Ji žlugo po pusmečio 1918 m. balandį dėl vidinių nesutarimų ir karo su Turkija.

PO bolševikų pergalės Stepan Shaumyan buvo atsakingas už Rusijos Armėniją. 1917 m. rugsėjį susirinkimas Tbilisyje išrinko Armėnų tautinę tarybą, pirmą nepriklausomą armėnų politinį organą nuo MAžosios Armėnijos žlugimo 1375 m. Tuo metu unistai ir nacionalistai siekė bolševikų palankumo. Mustafa Kemalis nusiuntė kelias delegacijas į Maskvą, kad gautų palankumą jo tautinei Turkijai. Turkų-rusų draugystės sutartis (1918 m. sausio 1 d.) leido Wehib Pašai užpulti Armėnijos respubliką. Spaudžiama turkų armijos ir kurdų savanorių armėnų vyriausybė pasitraukė iš Erzindžano į Erzurumą, kurį vėliau irgi apleido.

Į pietryčius buvusiame Vane armėnų armija priešinosi iki 1918 m. balandžio mėn., bet turėjo atsitraukti į Persiją. S1lygos pablogėjo, kai Azerbaidžano totoriai perėjo į turkų pusę ir atkirto Tautines tarybas Baku ir Jerevane atskyrė nuo Tbilisio.

Armėnijos Demokratinė Respublika buvo įkurta 1918 m. gegužės 28 d. Jerevane.

Pirmo pasaulinio karo pabaigoje gruzinai ir armėnai bandė sustabdyti besiveržančius turkus. 1918 m. birželį norėdami užtverti turkams kelią į Tbilisį gruzinai užėmė Lorio sritį, kur 75% gyventojų buvo armėnai. Po Mudroso paliaubų ir turkų atsitraukimo gruzinai pasiliko. Gruzijos menševikų parlamentaras Irakli Tsereteli pasiakė, kad armėnai bus saugesni nuo turkų kaip Gruzijos piliečiai. Gruzija pasiūlė sudaryti Armėnijos, Gruzijos, Azerbaidžano ir Šiaurės Kaukazo respublikų federaciją, bet armėnai atsisakė. 1918 m. Odzuno kaime Lorio srityje kilo sukilimas ir prasidėjo karas tarp Armėnijos ir Gruzijos, kuris baigėsi taktine Gruzijos pergale. Lorio sritis tapo neutralia teritorija, valdoma abiejų šalių.

Antrasis Armėnijos Demokratinės Respublikos kabinetas.

Dėl tautinių ir religinių priežasčių buvo daug nesutarimų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Dėl tos pačios religijos azerbaidžaniečiai rėmė turkus jų žygyje į Baku 1918 m. Nenustačius sienos tarp abiejų šalių Azerbaidžanas pareiškė pretenzijas į beveik visą Armėnijos teritoriją, Jelizavetpolio, Karso, Jerevano, Batumio, Tbilisio buvusias provincijas ar bent jų dalis. Diplomatinės pastangos nebuvo vaisingos, net tarpininkaujant britų ekspedicijos Kaukaze vadams ir 1919–1920 m. Nachičevanėje, Karabache ir Siuniko srityje armėnai susirėmė su azerbaidžaniečiais. Azerbaidžano pastangoms prijungti tas teritorijas aršiai priešinosi vietiniai armėnai. 1919 m. gegužę armėnai pradėjo sėkmingai valdyti Nachičevanę.

Vykstant karui su Azerbaidžanu Fakhr al-Din Pirioghlu Karse įkūrė Pietvakarių Kaukazo respubliką. Ji reiškė pretenzijas į Batumio, Karso apylinkes, Tbilisio ir Jerevano provincijų dalis. Ji egzistavo kartu su britų generolo valdžia, atsiradusia per Antantės intervencija į Užkaukazę. Respubliką panaikino britų admirolas Somerset Arthur Gough-Calthorpe 1919 m. balandį ir jos žemės atiteko Armėnijai. Sèvreso sutartimi 1920 m. rugpjūčio 10 d. Turkija su kitomis šalimis turėjo pripažinti Armėnijos nepriklausomybę. Tačiau sienos nebuvo nustatytos ir tik lapkričio 22 d. Woodrow Wilson pateikė Armėnijai pasiūlymą. Jai atiteko priėjimas prie Juodosios jūros ir didelė dalis Turkijos rytinių žemių. Sutartį pasirašė osmanų vyriausybė, bet ne sultonas , tad ji neįsigaliojo. Mustafa Kemalio nacionalistai priešinosi teritorijų praradimui graikams ar armėnams ir siekė sutriuškinti Armėnijos respubliką.

1920 m. armėnų pasieniečiai susirėmė su musulmonais Oltu regione. Turkų generolas Kazım Karabekir užėmė regioną rugsėjo 3 d. Turkija teigė, kad su turkais blogai elgiamasi Armėnijoje. Rugsėjo 20 d. Kazım Karabekir įsiveržė į Sarikamišo regioną.Rugsėjo 24 d. Armėnija paskelbė Turkijai karą. Giumri, Sarikamišo, Oltu, Karso regionuose Karabekiro armija susirėmė su armėnų pajėgomis. Mustafa Kemalis gavo aukso ir ginklų iš Maskvos komunistų.

1920 m. lapkritį turkai užėmė Aleksandropolį (dabar Gyumri) ir ketino veržtis link Armėnijos sostinės, bet lapkričio 18 d. sudarytos paliaubos. Armėnai buvo priversti sutikti su griežtomis turkų sąlygomis ir pasirašė Aleksandropolio sutartį 1920 m. gruodžio 2/3 d. Armėnija prarado daugiau nei pusę teritorijos, turėjo nuginkluoti beveik visą armiją.

Besiderant dėl taikos sutarties į Armėniją iš Azerbaidžano įsiveržė , kad įkurtų bolševikų valdžią. 11-oji sovietų armija užėmė Idževaną be pasipriešinimo 1920 m. lapkričio 29 d. Valdžios perėmimas Jerevane įvyko gruodžio 2 d., kai armėnai priėmė ultimatumą. Armėnija sutiko būti sovietų įtakoje, o šie saugojo likusią Armėniją nuo turkų. Sivietai pažadėjo atkurti armiją ir nepersekioti nekomunistų. Paskutinį pažadą jie sulaužė, kai išvijo dašnakus iš šalies. Gruodžio 5 d. į miestą įžengė Armėnijos revoliucinis komitetas (Revkom, kurį daugiausiai sudarė Azerbaidžano armėnai. Galiausiai gruodžio 6 d. Jerevane pasirodė Felikso Dzeržinskio ČK] ir Armėnijos Demokratinė Respublika nustojo egzistuoti.

Nors sovietai išvijo turkus iš kai kurių Armėnijos vietovių, nusprendė su jais sudaryti taiką. 1921 m. Karso sutartimi Turkija Tarybų Sąjungai atidavė Adžariją už Karso teritoriją (dabar , , provincijos Turkijoje). Turkijai atiteko senovės miestas Anis ir Araratas, svarbūs armėnams. 1922 m. naujai paskelbta Armėnijos TSR, kuriai vadovavo , įstojo į Tarybų Sąjungą kaip viena iš trijų Užkaukazės TFSR respublikų.

Armėnijos TSR

Pagrindinis straipsnis – Armėnijos TSR.

Armėnijos TSR herbas.

Panaikinus Užkaukazės TFSR 1936 m. atsirado Armėnijos TSR. Perėjimas į komunizmą buvo sunkus Armėnijoje kaip ir kitose sąjunginėse respublikose. Sovietai labai atydžiai prižiūeęjo armėnus. Nebuvo žodžio laisvės, kuri dar labiau suvaržyta Josifo Stalino laikais. Visi įtarti tautinės retorikos ar jos elementų vartojimu valdant Stalinui buvo tremiami į Sibirą. Net garsi rašytoja , išvengusi Armėnų genocido, buvo ištremta į Sibirą, kai grįžo iš Prancūzijos.

Tarybinė Armėnija dalyvavo Antrame pasauliniame kare šimtus tūkstančių žmonių siusdama ginti tarybinės tėvynės. Vienas iš teigiamų sovietų valdymo aspektų buvo ekonominis, augo miestai. Buvo pasiekta laikina taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Tuo metu Armėnijoje buvo daug azerbaidžaniečių, ypač Jerevane. Daug armėnų gyveno Baku, Gendžėje. Armėnai vis dar buvo nacionalistai, bet negalėjo to reikšti viešai. 1965 m. balandžio 24 d. dešimtys tūkstančių armėnų minėjo Armėnų genocido metines. Tai buvo pirma didelė tautinė demonstacija Tarybų Sąjungoje. XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje Armėnija kentėjo nuo užteržtumo. Michailui Gorbačiovui įvedus Glasnost ir Perestroiką viešų demonstracijų padaugėjo. Tūkstančiai armėnų protestavo dėl paprastų ekologinių problemų. Kilus konfliktui Karabache protestai įgavo tautinį atspalvį. Daug armėnų pradėjo reikalauti nepriklausomybės.

1988 m. Spitako žemės drebėjimas sugriovė daug miestų Šiaurės Armėnijoje, tarp jų Spitaką ir Giumri. Daug šeimų liko be elektros ir bėgančio vandens. Dėl sunkios padėties daug armėnų išvyko į JAV, Vakarų Europą ir Australiją.

1988 m. vasario 20 d. kilo susirėmimai tarp armėnų ir azerbaidžaniečių Kalnų Karabache, kai vietinis parlamentas balsavo už prisijungimą prie Armėnijos, nors buvo Azerbaidžano autonominė sritis. Per Kalnų Karabacho karą jo armėnai apgynė faktinę nepriklausomybę nuo Azerbaidžano armijos.

Nepriklausoma Armėnija (nuo 1991 m. iki šiol)

Pirmasis Armėnijos prezidentas

Armėnija paskelbė apie atsiskyrimą Tarybų Sąjungos 1990 m. rugpjūčio 23 d. Rugpjūčio perversmo bandymo Tarybų Sąjungos išvakarėse Armėnijoje vyko referendumas dėl atsiskyrimo. Po pergalės referendume nepriklausomybė oficialiai paskelbta 1991 m. rugsėjo 21 d. Tačiau visuotinis pripažinimas atėjo tik iširus Tarybų Sąjungai 1991 m. gruodžio 25 d.

Pirmieji Armėnijos nepriklausomybės metai buvo didelis iššūkis ir tarptautinės armėnų organizacijos pasisiūlė padėti. Iš Kanados atvyko jaunieji savanoriai (CYMA) į Ararato regioną. Po Armėnijos pergalės Kalnų KArabacho kare Azerbaidžanas ir Turkija uždarė Armėnijai sieną. Tik 2009 m. spalį su Turkija buvo pasirašyta sutartis, normalizavusi santykius. Šie įvykiai smarkiai paveikė Armėnijos ekonomiką, nes buvo uždarytas pagrindinis kelias į Europą.

tapo pirmuoju Armėnijos prezidentu 1991 m. spalio 16 d. ir buvo perrinktas 1996 m. rugsėjo 22 d. Opozicija ir kai kurie tarptautiniai stebėtojai teigia, kad jo perrinkimas buvo suklastotas. Jo populiarumas dar labiau smuko, kai opozicija pradėjo jį kaltinti dėl ekonominių nesėkmių. Jis uždraudė Armėnijos revoliucinę federacija, teikdamas, kad ji turi ryšių su užsienių, o tai draudžia Armėnijos konstitucija.

Ter-Petrosyan turėjo pasitraukti iš posto 1998 m., kai siūlė Kalnų Karabacho sprendimą, kuris nepatiko daugeliui armėnų. Premjeras ir svarbiausi ministrai atmetė Kalnų Karabacho taikos planą, tarptautinių tarpininkų pasiūlytą 1997 m. rugsėji. Ter-Petrosyan ir Azerbaidžanas susitarė, kad klausimas bus sprendžiamas fazėmis, o pats svarbiausias Kalnų Karabacho statuso punktas turėjo būti nukeltas. Armėnija turėjo gražinti okupuotas Azerbaidžano sritis aplink Kalnų Karabachą, o Turkija ir Azerbaidžanas sutiko nutraukti blokadą.

Antrasis Armėnijos prezidentas

Trečiasis Armėnijos prezidentas

Robert Kocharyan buvbo išrinktas antruoju Armėnijos prezidentu 1998 m. kovo 30 d., nugalėjęs . Šįkart abi pusės buvo kaltinamos rinkimų klastojimu. Buvo teigiama, kad Kocharyan neatitiko reikalavimo būti Armėnijos piliečiu 10 metų, bet pati respublika tuo metu egzistavo tik 7 metus. Tačiau Armėnijos konstitucija pripažino Tarybinę Armėniją jos pirmtake. Keli opozicijos vadai ir Armėnijos premjeras buvo nužudyti per Armėnijos parlamento šaudymą 1999 m. Pats prezidentas derėjosi su teroristais dėl įkaitų paleidimo. Dauguma armėnų mano, kad Kocharyan atsakingas už šaudynes.

Per prezidentų rinkimo pirmą turą 2003 m. vasario 19 d. niekas nesurinko balsų daugumos. Per antrą turą kovo 5 d. Robert Kocharyan nugalėjo , oficialiai surinkęs 67% balsų. ESBO stebėtojai pranešė, kad Demirchyan rėmėjai klastoja rinkimus ir daug jų buvo suimta prieš antrą rinkimų turą. Demirchyan pareiškė, kad rinkimai suklastoti ir siūlė rėmėjams protestuoti. Dešimtys tūkstančių armėnų gatvėse reikalavo Kocharyan atsistatydinimo. Kocharyan davė prezidento priesaiką, o konstitucinis teismas patvirtino rezultatus, bet pasiūlė per metus surengti referendumą dėl prezidento rinkimų patvirtinimo.

Kaip prezidentas Kocharyan derėjosi su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu dėl Kalnų Karabacho. Per 2004 m. derybas buvo pasiūlyta surengti referendumą Kalnų Karabache ir greta esančiose Azerbaidžano teritorijose. 2006 m. vasario 10-11 d. jie vėl Prancūzijoje derėjosi dėl armėnų karių atitraukimo, tarptautinių taikdarių atvykimo ir Kalnų KArabacho statuso. Nepaisant pradinio optimizmo, nieko nebuvo nutarta. 2006 m. kovą Vašingtone Vladimiras Putinas spaudė abi puses susitarti, bet tai nedavė rezultatų kaip ir vėlesni susitikimai Maskvoje ir Minske lapkričio mėn.

2008 m. kovo 1 d. protestai.

Armėnijos premjeras buvo laikomas svarbiausiu favoritu per 2008 m. rinkimus, kai jį parėmė Kocharyan.2007 m. spalio 26 d. Ter-Petrosyan oficialai paskelbė, kad dalyvaus prezidento rinkimuose ir apkaltino Kocharyano vyriausybę korupcija, pavogus „3-4 milijardus dolerių“ per 5 metus. Jis kritikavo Kocharyan teiginius apie ekonomikos augimą ir teigė, kad jis linkta prie Kalnų Karabacho klausimo tokio sprendimo, kurį Ter-Petrosyan siūlė prieš 10 metų. Daug opozicinių partijų parėmė Ter-Petrosyan sugrįžimą į politiką.

2008 m. vasario 19 d. rinkimų oficialūs rezultatai parodė Sargsyan pergalę, surinkus 53% balsų. Ter-Petrosyan liko antras su 21.5% balsų. Ter-Petrosyan ir jo rėmėjai apkaltino vyriausybę rinkimų klastojimu ir paskelbė apie savo pergalę. Nuo vasario 20 d. Jerevane susirinko dešimtys tūkstančių protestuotojų. Vyriausybės pajėgos, teigdamos, kad palapinėse yra ginklų, su jėga išvaikė demonstrantus kovo 1 d. rytą. Ter-Petrosyan atsidūrė namų arešte, bet vyriausybė vėliau neigė šiuos tvirtinimus. Protestuodami prieš vyriausybės veiksmus Miyasnikyan aikštėje susirinko daug demonstrantų ir policija turėjo atsitraukti. Kocharyan paskelbė ypatingąją padėtį, į sostinę atvyko armija. Užsibarikadavus protestuotojams per susirėmimus žuvo 10 žmonių, tarp jų vienas policininkas. Po to sekė areštai, opozicijos persekiojimas ir antivyriausybinių protestų uždraudimas. Sargsyan tapo prezidentu.

2011 m. Armėnijoje kilo demontracijos kaip atsakas į revoliucijas Vidurio Rytuose. Protestuotojai reikalavo ištirti smurtą per 2008 m. rinkimus, paleisti politinius kalinius, geresnių ekonominių sąlygų ir demokratinių reformų.

Išnašos

1. . CNN. Suarchyvuotas originalas 2010-09-26. Nuoroda tikrinta 2007-11-15.
2. „5,900-year-old women’s skirt discovered in Armenian cave“. News Armenia. September 13, 2011. Nuoroda tikrinta September 14, 2011.
3. „National Geographic: the first wine-making facility in Armenia“. National Geographic. Nuoroda tikrinta 2007-11-15.
4. Martiros Kavoukjian, „The Genesis of Armenian People“, Montreal, 1982
5. International Standard Bible Encyclopedia, 1915 [1] 2012-02-21 iš Wayback Machine projekto.; Eric H. Cline and David O’Connor (eds.) Thutmose III, University of Michigan, 2006, .
6. . Suarchyvuotas originalas 2007-02-19. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
7. . Suarchyvuotas originalas 2007-10-01. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
8. „Transanatolie – Kings of Urartu“. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
9. „ArcImaging (Archeological Imaging Research Consortum)“. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
10. Kurdoghlian, Mihran (1994). Badmoutioun Hayots, Volume I. Hradaragoutioun Azkayin Oussoumnagan Khorhourti. pp. 46–48.
11. Redgate, Elizabeth (1998). The Armenians. Blackwell Publishing. pp. 65–68.
12. Google Book: Cassio Dione and the Trajan „Province of Armenia“ (in Italian)
13. Vahan Kurkjian: Armenia and the Romans
14. . Suarchyvuotas originalas 2007-02-28. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
15. . Suarchyvuotas originalas 2007-01-28. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
16. . Suarchyvuotas originalas 2007-01-30. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
17. . Suarchyvuotas originalas 2009-07-30. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
18. . Suarchyvuotas originalas 2017-08-23. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
19. . Suarchyvuotas originalas 2007-09-30. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
20. „Armenian alphabet, pronunciation and language“. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
21. „The Sassanids, to 500 CE“. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
22. „ARMENIANS (September 8, 1987)“. Suarchyvuotas originalas 2001-11-11. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
23. . Suarchyvuotas originalas 2011-08-28. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
24. (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-01-01. Nuoroda tikrinta February 8, 2007.
25. . Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta February 6, 2007.
26. „Byzantium and Its Influence on Neighboring Peoples“. Nuoroda tikrinta February 8, 2007.
27. http://rbedrosian.com/appa.htm
28. (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2007-06-14. Nuoroda tikrinta February 8, 2007.
29. Hewsen, Robert H. (2001). Armenia: a historical atlas. . p. 116. ISBN .
30. von Haxthausen, Baron (2000). Transcaucasia: Sketches of the Nations and Races between the Black Sea and the Caspian. Adamant Media Corporation. p. 252. ISBN .
31. Armenian the Survival of a Nation, Christopher Walker pg 267–268
32. See Hovannisian. Republic of Armenia, Vol. II, p. 192, map 4.
33. Hovannisian. Republic of Armenia, Vol. I, pp. 243–247.
34. Hovannisian. Republic of Armenia, Vol. I, pp. 205–214.
35. Hovannisian, Richard G. (1996). The Republic of Armenia, Vol. IV: Between Crescent and Sickle, Partition and Sovietization. Berkeley: University of California Press. pp. 40–44. ISBN .
36. Hovannisian. Republic of Armenia, Vol. IV, pp. 184–197.
37. Hovannisian. Republic of Armenia, Vol. IV, pp. 394–396.
38. Staff (February 4, 1998) „Armenian president resigns“ BBC World Service
39. Kaeter, Margaret (2004). The Caucasian republics. New York: Facts On File. pp. 43–44. ISBN . „However, political observers across the world speculate that Sarkissian was hoping to take a stronger position on the Nagorno-Karabakh issue than Kocharian liked. Many Armenians believe the shootings were the result of a conspiracy, in which Kocharian was involved. They note that some of Kocharian's main political rivals at the time were among those killed.“
40. Zürcher, Christoph [in vokiečių] (2007). The post-Soviet wars: rebellion, ethnic conflict, and nationhood in the Caucasus. New York: New York University Press. p. 173. ISBN . „He [Kocharian] is rumored to have been behind the gunning down of several of his opponents on the floor of the parliament in 1999.“
41. Stern, David (March 7, 2003). „Anger at 'flawed' poll in Armenia“. Financial Times. p. 4.
42. „Incumbent 'wins' Armenia vote“. . March 6, 2003. Nuoroda tikrinta May 23, 2009. {{}}: Ženklinimas kursyvu arba paryškinimu čia negalimas: |publisher= ()
43. „World Briefing Asia: Armenia: President Sworn In Amid Protests“. The New York Times. April 10, 2003. Nuoroda tikrinta May 23, 2009. {{}}: Ženklinimas kursyvu arba paryškinimu čia negalimas: |publisher= ()
44. „Constitutional court stirs Armenian politicial controversy“. Eurasianet.org. April 23, 2003. Nuoroda tikrinta May 23, 2009. {{}}: Ženklinimas kursyvu arba paryškinimu čia negalimas: |publisher= ()
45. Ghazinyan, Aris (February 10, 2006) „Drawing the Line: Maps meet principles in the search for a settlement over Nagorno Karabakh“ Armenia Now
46. Staff (February 23, 2006) „Putin Going to Invite Kocharyan to Moscow to Discuss Karabakh Issue“ YERKIR Armenian Online Newspaper 2007-10-06 iš Wayback Machine projekto.
47. Staff (February 21, 2007) „Peter Semneby: EU tries to create trust between Karabakh and Azerbaijan“ More than 4 bln dollars were stollen by his clan in Armenia YERKIR Armenian Online Newspaper
48. The Constitution of the Republic of Armenia (November 27, 2005), Chapter 3: The President of the Republic, Article 50 2008-10-15 iš Wayback Machine projekto.
49. Robert Kocharyan To Support Serzh Sargsyan, Panorama.am
50. „Sargsyan wins Armenian presidential race“, Xinhua, February 20, 2008.
51. , Associated Press (International Herald Tribune), February 19, 2008.
52. , Associated Press (International Herald Tribune), February 21, 2008.
53. Ter-Petrosyan ‘Under House Arrest,’ Rally Broken Up, Radio Liberty
54. „Armenia: Eight Killed After Clashes Between Police, Protesters“, Radio Free Europe/Radio Liberty, March 2, 2008.
55. „State of emergency declared in Armenia“. . 2008 m. kovo 1 d. Nuoroda tikrinta September 9, 2010.
56. „Armenia: Police Beat Peaceful Protesters in Yerevan“, Human Rights Watch (NY), March 2, 2008.
57. Ter-Petrosyan ‘Under House Arrest,’ Rally Broken Up, , March 1, 2008.

 •  • r

Azijos šalių istorija

Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas

 •  • r

Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | | Vengrija | Vokietija