Jemeno istorija Jemeno teritorijoje nuo seniausių laikų iki dabarties egzistavusių valstybių ir tautų istorija Jemenas v

Jemeno istorija – Jemeno teritorijoje nuo seniausių laikų iki dabarties egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Jemenas – viena iš pasaulio senųjų civilizacijų, pasižymėjusi daug išskirtinių kultūros bruožų. Šalies istoriją ilgą laiką formavo jo strateginė padėtis tarp Artimųjų Rytų, Indijos ir Afrikos, kuri nulėmė labai svarbų vaidmenį Indijos vandenyno prekyboje.


Jemeno istorija

Senovės Jemenas:
Ausanas, Saaba, Mainas, Katabanas, Hadramautas
Himjaras
Aksumas > Sasanidai
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
Zaidi imamatas ()
> > > > > Ajubidai > > > Osmanų imperija
Zaidi imamatas ()
Šiaurės Jemenas:
Osmanai > > JAR
Pietų Jemenas:
Adeno Protektoratas > PAF, PAP > PJLR
Suvienytas Jemenas

Jemeno priešistorė

Pagrindinis straipsnis – .

III tūkst. pr. m. e. senovės Jemeno teritorija buvo apgyvendinta genčių. Dažniausiai manoma, kad šie semitai buvo kilę iš dabartinės Etiopijos teritorijos ir migravo per Raudonąją jūrą. Jie buvo giminingi Etiopijos semitams amharams ir tigrajams.

Pasak legendų, jie laikomi legendinio protėvio Kahtanio palikuonimis, ir jiems duodamas pavadinimas . Jų laikais prasidėjo smilkalų prekyba, kuri vyko Raudonąja jūra ir Arabijos pusiasaliu. Tai skatino vietos kultūros vystymąsį ir inspiravo civilizacijos gimimą.

Senovės Jemenas

Pagrindinis straipsnis – Senovės Jemenas.

Nors išsivysčiusios archeologinės kultūros Jemene egzistavo nuo gana senų laikų, pirmosios valstybės ėmė formuotos I tūkst. pr. m. e. pradžioje. Iki VI a., Jemene egzistavo Saabos, Asvano, , Katabano, , Himjaro ir kitos karalystės, kontroliavusios pelningą prieskonių prekybą. Šios valstybės išvystė aukšto lygio civilizaciją, klestėjo žemės ūkis, buvo statomi puikūs architektūros ir inžinieriniai paminklai. Vietinė kultūra pasiekė Etiopiją už jūros ir ten taip pat suklestėjo civilizacija. Senovės Romoje dėl vertingo prieskonių verslo Jemenas buvo žinomas kaip Arabia Felix („Laimingoji Arabija“).

Nuo paskutiniųjų amžių prieš mūsų erą Jemene prasidėjo kovos dėl hegemonijos, ir iškildavo tai viena, tai kita valstybė. Kurį laiką šalyje bandė įsigalėti Aksumo imperija, bet vietos valstybės, ypač Himjaras, jai priešinosi. Romos imperatorius Augustas taip pat kraštą bandė aneksuoti, bet planai žlugo. Aksumui valdžią Jemene pavyko paimti tik VI a., o vėliau, 570–630 m. kraštą nukariavo Sasanidų imperija.

Pirmą kartą III a. ir antrą kartą VII a. daug saabiečių ir himjariečių migravo iš Jemeno į Šiaurės Afriką ir šiaurinę Arabijos pusiasalio dalį, po Maribo užtvankos (sadd Ma’rib) sugriovimo.

Islamo laikotarpis (VII–XIX a.)

VII a. islamo Kalifatas pradėjo didesnę krašto kontrolę, čia paplito islamas, beveik išstumta vietinė kalba ir įsigalėjo arabų kalba. Vietos gyventojai arabizuoti.

Silpstant Kalifato Abasidų dinastijai, krašte ėmė įsigalėti eretiška Zaidi sekta. Siekdamas sustabdyti jos plitimą, Abasidų kalifas al-Ma’mun paskyrė čia vietininką, kuris 819 m. paskelbė nepriklausomybę ir įkūrė dinastiją, valdžiusią iki 1018 m. Tai – pirmoji nepriklausoma islamiško Jemeno dinastija, įsitvirtinusi Zabido mieste.

Aukštutinis Jemenas ir Imamatas

Pagrindinis straipsnis – Zaidi imamatas.

Tuo pat metu kalnuotose Jemeno srityse įsitvirtino zaiditai, kurie 897 m. įkūrė Zaidi imamatą. Tai lėmė Jemeno skilimą į du regionus.

Ši valstybė istorinį tęstinumą ir teokratinę sistemą išlaikė iki pat XX a. II pusės. Pirmoji imamų dinastija buvo , valdę iki XVI a. Kadangi imamate nebuvo valdžios paveldėjimo principo, imamais buvo skiriami įvairūs nariai, galintys įrodyti įpėdinystę nuo pirmojo imamo. Tai labai sunkino valstybės valdymą, ne kartą imamatas buvo suskilęs, egzistavo laikotarpiai be imamo (pvz., 1066–1138), ar egzistuodavo keletas konkuruojančių imamų (pvz., 1436–1522).

Žemutinis Jemenas

Greta religinės imamo valdžios žemutinį Jemeną (ypač lengvai prieinamas pakrantės teritorijas) kontroliuodavo užsieninės ir vietinės pasaulietinės dinastijos. Kai kurios jų išplėsdavo įtaką ir aukštutiniame Jemene:

(1018–1160) – vietinė sunitų dinastija, valdžiusi iš Zabido;
Fatimidai (XI a.) – Egipto dinastija, kuri įgijo hegemoniją Jemene ir rėmė naują, ypač radikalią sektą – Izmailitus. Fatimidų globoje Jemeną valdė šios izmailitų dinastijos:
- (1047–1138) – vietinė dinastija, valdžiusi iš Sanos;
- (1075–1174) – vietinė dinastija, valdžiusi Pietinį Jemeną iš Adeno;
- (1139–1174) – vietinė dinastija, valdžiusi iš Sanos;
Ajubidai (1174–1228) – Egipto sunitų dinastija, nutraukusi izmailitų viešpatavimą tiek Egipte, tiek Jemene;
(1229–1454) – turkų kilmės dinastija, iš pradžių paskirta Ajubidų vietininkais, o vėliau gavusi nepriklausomybę. Valdė iš Zabido.;
(1454–1517) – vietinė sunitų dinastija, pakeitusi Rasulidus. Iš pradžių valdė iš Zabido, o 1500 m. perkėlė sostinę į Saną;
Burdžiai (1516) – Egipto Mameliukų dinastija, valdžiusi tik vienerius metus, prieš žlungant Egiptui;

Osmanai ir Kasimidai (XVI–XVIII a.)

Osmanų imperija 1517 m. užkariavo Egiptą ir jo valdomas sritis, įskaitant Jemeną. Turkai siekė išplėsti savo sritis, ir ėmė skverbtis į Imamato kontroliuojamą Aukštutinį Jemeną. Tuo metu, kai Osmanai užėmė Jemeno pakrantes, Imamatą kalnuose valdė Rasidų dinastijos Sharaf ad-Din atšaka (1507–1572). Šie imamai labai atkakliai priešinosi turkams, bet 1569–1570 m. patyrė ne vieną pralaimėjimą, o 1585 m. suimtas paskutinis galimas pretendentas į imamato sostą. Tokiu būdu imamatas atiteko Osmanų imperijai ir Jemenas suvienytas.

Nepaisant to, kilus pasipriešinimui, 1597–1620 m. kalnuose iškilo naujas imamas – , kuris išvarė turkus iš kalnuotos krašto gilumos ir atkūrė imamato nepriklausomybę. Jo įkurta imamų dinastija žinoma kaip . Jie kontroliavo kraštą (beveik visą Jemeną) iki pat XIX a.

Padalintas Jemenas (1839–1990)

1839 m. Britanija okupavo Adeną ir tų pačių metų rugsėjo mėnesį paskelbė jį savo kolonija. Tai lėmė Jemeno padalijimą tarp Britanijos įtakotos pietinės dalies, ir Osmanų įtakotos šiaurinės.

Šiaurės Jemenas

XIX a. šiaurinę kalnuotą Jemeno dalį kontroliavo imamai , o pajūrio žemumas – Osmanai. Imamatas patyrė labai stiprią vahabitų agresiją, nuo kurios reikėjo gintis, ir kas nuolat silpnino valstybę. Nors vahabitai neįsigalėjo, 1848 m. dideles imamato sritis vėl susigrąžino Osmanų imperija, o 1872 m. Turkija įsigalėjo visame Šiaurės Jemeno regione.

1918 m. Šiaurės Jemenas tapo nepriklausomas nuo Osmanų imperijos kaip . Joje Kasimidai susigrąžino valdžią ir buvo tituluojami karaliais (melik). Ši valstybė turėjo ne tik išsikovoti nepriklausomybę nuo Turkijos, bet ir kariauti su stiprėjančia Saudo Arabija šiaurėje ir Adeno Protektoratu pietuose.

1962 m. Egipto inspiruotas sukilimas nuvertė imamą-karalių ir paskelbė Jemeno Arabų Respubliką, tačiau kadangi Jordanas ir Saudo Arabija rėmė rojalistus, šalyje kilo pilietinis karas, pasibaigęs tik 1968 m., kuomet galutinai įsitvirtino respublikinis valdymas.

Pietų Jemenas

Britai ilgainiui okupavo ir aplink Adeną esančias teritorijas, kurios įėjo į Adeno protektorato sudėtį. 1963 m. čia administraciškai buvo suformuoti du protektoriatai Pietų Arabijos Federacija ir Pietų Arabijos Protektoratas. Juose buvo išlaikyta senųjų feodalų, šeichų, emyrų, sultonų valdžia, kurių pagrindu egzistavo 20 valstijų.

1967 m. britai pasitraukė iš Adeno. Po britų pasitraukimo abu protektoriatai susijungė, ir ši teritorija tapo socialistine Pietų Jemeno Liaudies Respublika.

Suvienytas Jemenas (1990-)

1990 m. gegužės 22 d. 2 šalys susijungė į Jemeno Respubliką. Naujoji valstybė Persijos įlankos kare rėmė Iraką ir susilaukė bausmės: Saudo Arabija ir Kuveitas ištrėmė daug jemeniečių darbininkų. Šalies ekonomikai buvo suduotas smūgis, nedarbas sudarė daugiau kaip 30 %.1994 m. Jemene kilo pilietinis karas tarp Jemeno ir nuo jo atskilusios .

Nuorodos

Vikiteka: Jemeno istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• • r

Azijos šalių istorija

Šis straipsnis apie istoriją yra . Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.