Šis straipsnis aprašo Turkmėnistano istoriją Turkmėnistano teritorija turi ilgą ir permainingą istoriją šias žemes įvair

Šis straipsnis aprašo Turkmėnistano istoriją. Turkmėnistano teritorija turi ilgą ir permainingą istoriją – šias žemes įvairių imperijų armijos viena paskui kitą užkariaudavo pakeliui į labiau klestinčias teritorijas. Teritorija su dabartinėmis sienomis suformuota tik XX a. II pusėje.


Vidurinės Azijos istorija
Turkmėnijos Uzbekijos Tadžikijos Kirgizijos
Chorezmas, Margiana, Sogdas, Fergana
Eftalitai
Omejadų Kalifatas
Afrigidai, Samanidai
Seldžiukidai, Karachanidai
Karakitajai
Chorezmo imperija
, Čagatajaus chanatas
Timūridų imperija
Chyva, Buchara, Kokandas
Rusijos imperija > TSRS:
(Turkestano ATSR, , Bucharos LTR >
Uzbekijos TSR, Turkmėnijos TSR, Tadžikijos TSR, Kirgizijos TSR)
Uzbekija, Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija

Senovė

Didžiąją dalį Turkmėnijos teritorijos sudaro Karakumų dykuma, skirianti 3 istorinius regionus, kurie per istoriją vystėsi atskirai vienas nuo kito. Turkmėnijos šiaurėje (prie Amudarjos upės) yra Chorezmas (svarbiausia gyvenvietė Dašoguzas), kurio didžioji dalis yra gretimose Uzbekijos teritorijose. Pietrytinėje šalies dalyje prie Murgabo yra oazių sankaupa Margiana, kur svarbiausias miestas buvo Mervas. Dabar čia didžiausias miestas yra Maras. Pietvakariniame pasienyje yra dalis Partos istorinio regiono (didžiausias miestas Ašchabadas).

III-II tūkst. pr. m. e. pietinėje Turkmėnijos teritorijoje (Margianoje) suklestėjo senovinė civilizacija, žinoma kaip Baktrijos-Margianos archeologinis kompleksas. Jos svarbiausios gyvenvietės buvo Mervas ir . Civilizacijos teritorija driekėsi tolyn į rytus (dab. pietakarių Tadžikija), o jos įtaka siekė ir Kopetdago kalnus vakaruose (). Nėra žinoma, kokios kilmės kalba kalbėjo šios civilizacijos kūrėjai, tačiau jų šiauriniai kaimynai stepėse ir Chorezme buvo indoeuropiečiai, čia sukūrę Andronovo kultūrą.

II tūkst. pr. m. e. viduryje Baktrijos-Margianos civilizaciją pakeitė Jazo kultūra, kurios kūrėjai buvo sėslūs iranėnai. Jie gyveno Margianos oazėse (Jaz Depė, Aravali Depė, Takhirbay Depė) bei Koptedago šiaurinėse priekalnėse (Ulug Depė, Namazga Depė). Tai, kad nerandama kapaviečių, stiprina hipotezę, jog jos kūrėjai propagavo zoroastrizmo praktiką laidoti ore.

Seniausios rašytinės žinios apie šį regioną mini, kad regioną VI a. pr. m. e. užkariavo senovės Persijos Achemenidų imperija ir regionas buvo dalintas į Margianos, Chorezmo ir Partos satrapijas (provincijas). Archeologiniai kasinėjimai Margianos oazėse patvirtina, kad apie VII ar VI a. pr. m. e. čia klestėjusios gyvenvietės buvo sunaikintos. Šis faktas gali būti siejamas su Behistuno įraše minimu Frados sukilimo numalšinimu, kuomet išžudyti ir pavergti daugiau nei 60 tūkstančių Margianos gyventojų. Turkmėnijos vakaruose, Kaspijos jūros žemumose tuo metu gyveno klajokliai indoeuropiečiai (hebr. ‏Δάοι‏‎ = Daoi).

IV a. dabartinio Turkmėnistano teritoriją pakeliui į Indiją užkariavo Aleksandras Makedonietis. 330 m. pr. m. e. jis Margianoje įkūrė Margianos Aleksandriją, kuri ilgainiui išaugo į Mervo miestą. Į regioną buvo atnešta helenistinė kultūra. Netrukus po Aleksandro mirties Margianą ir Partą valdė Seleukidų imperija.

Rytinėse Seleukidų žemės stiprėjo iaranėniška opozicija, kuriai vadovavo iš pakaspijo stepės migravusi parnų gentis (kilusi iš dahų). III a. pr. m. e. viduryje jie įsitvirtino Kopetdago kalnų regione. Dabartinės Turkmėnijos sostinės Ašgabato vietoje buvo įkurta Persijos Partų karalystės sostinė Nisa. Iš čia partai valdė iki III a. Tuo pat metu Turkmėnistano šiaurėje klestėjo Chorezmo valstybė. Turkmėnijos teritorijos įsijungė į aktyvią Šilko kelio prekybą su Kinija ir Persija, augo prekybiniai miestai, tokie kaip Mervas, suklestėjo .

Nuo IV a. suintensyvėjo klajoklių tiurkų puldinėjimai iš šiaurės. Tiurkų gentys pamažėle apgyvendino Pakaspijo stepes ir ilgainiui įsijungė į Tiurkų kaganatą. Prieš šias stepių gentis kovojo persiška Sasanidų imperija, regione pakeitusi partus. Galiausiai VIII a. nusilpusius Sasanidus nukariavo Arabų kalifatas, kuris islamizavo Partą, Margianą ir Chorezmą.

Islamo laikotarpis

Arabų Kalifate Partos ir Margianos regionai buvo administruojami kaip dalis Chorasano provincijos, o Chorezmas - kaip dalis Maveranachro. Chorezme X a. vietinė Afrigidų dinastija buvo nuversta , kurie savo sostine padarė Urgenčą (dab. Turkmėnistano teritorijoje), kurie valdė iki XI a.

748 m. kalifas keliems metams perkėlė Kalifato sostinę į Mervą, kuris buvo vienas didžiausių ir labiausiai klestinčių miestų ne tik Chorasane, bet ir visame kalifate. 821 m. Merve susiformavo vietos emyrų dinastija Tachiridai. 873 m. juos nuvertė iš Drangianos kilusi Safaridų dinastija, kuriuos 901 m. išstūmė Samanidų dinastija iš Baktrijos. Šiuos savo ruožtu 990 m. išstūmė Gaznevidai. Visos jos buvo persizuotos iranėniškos valstybės.

VIII a. teritorijas į rytus nuo Aralo jūros ir Pakaspijo stepes jau buvo apgyvendinę tiurkų gentys ogūzai, čia atsiklėlę anksčiau, kartu su Tiurkų kaganato plėtra. Tai buvo stepių nomadai, pasidalinę į daug smulkių genčių. X a. dalis jų buvo suvienyti vieno klano lyderio , ir jo vadovaujami migravo į pietus, t. y. dabartinę Turkmėnijos ir šiaurės Irano teritoriją. Susimaišę su vietiniais iranėnais, perėmę sėslų gyvenimo būdą ir islamo religiją, jie davė pradžią turkmėnų tautai. Kitas jų lyderis, , sunaikino Gaznevidų imperiją, įsikūrė Nišapūre ir sukūrė trumpalaikį Seldžiukų sultonatą, nusidriekusį iki pat Mažosios Azjos vakaruose. Seldžiukų užkariavimų dėka turkmėnų tauta išplito į vakarus ir ilgainiui davė pradžią dabartinėms azerių bei turkų tautoms.

Seldžiukų valdžia netrukus dezintegravosi, ir Partą bei Margianą valdė atskiros dinastinės jų linijos. Chorezmą prisijungė Karakitajai, o 1077 m. čia į valdžią atėjo Chorezmšachų dinastija. XII amžiuje Chorezmšachai pakeitė seldžiukus Turkmėnijos teritorijoje. 1225 m. Mongolijos imperatorius Čingischanas verždamasis į vakarus užėmė regioną Kaspijos jūros rytuose.

Mongolų invazijos nusiaubė klestėjusį Vidurinės Azijos regioną. Buvo sunaikintas Mervas, kai kurie Chorezmo miestai. Senieji sėslūs gyventojai iranėnai masiškai naikinti, ir į jų vietas iš stepių kėlėsi turkmėnai. Laikoma, kad XIII – XVI amžiais turkmėnai galutinai susiformavo kaip atskira etninė grupė. Turkmėnams migruojant iš Mangyšlako pusiasalio, esančio dabartinio Kazachstano teritorijoje, Irano sienos ir Amudarjos baseino link vystėsi turkmėnų genčių bendruomenės kultūrinės tradicijos, kurios tapo turkmėnų tautinės savimonės pamatu.

Po Mongolų imperijos padalinimo Chorezmą Turkmėnijos šiaurėje valdė Čagatajaus chanatas, kurį pakeitė Timūridai, o vėliau susiformavo atskiras Chyvos chanatas, kuris valdė didžiąją dalį dabartinės Turkmėnijos teritorijos. Pietinėje Turkmėnijoje (Kopetdago kalnyne]] valdė Persijos dinastijos.

Rusija ir Sovietų Sąjunga

XIX a. didžioji vidurinės Azijos teritorijos dalis buvo neištyrinėta ir nežinoma Europai bei vakarų pasauliui. Dėl šios teritorijos kontroliavimo konkuravo Britanijos imperija ir Rusijos imperija. 1869 m. Rusija pradėjo krašto kolonizaciją, Kaspijos pakrantėje pastatydama pirmąją tvirtovę Krasnovodską. Nepaisant to, kad verždamasi į centrinę Aziją, Rusija susidūrė su dideliu turkmėnų pasipriešinimu, iki 1894 metus ji užkariavo visą dabartinės Turkmėnijos teritoriją ir prijungė prie savo imperijos. Beveik disa dabartinės Turkmėnijos teritorija (taip pat dalis Kazachijos ir Uzbekijos) buvo administruojama kaip .

Po 1917 metų spalio revoliucijos Rusijoje Turkmėnistano teritorija pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. 1921 m. balandžio 7 d. didžioji Turkmėnijos dalis įjungta į Turkestano ASSR kaip . 1924 m. spalio 27 d. šis regionas performuotas į vieną iš Sovietų Sąjungos respublikų – Turkmėnijos TSR. Tuo metu suformuota Turkmėnistano TSR valstybinė siena liko nepakitusi iki šiol.

Naujoji Turkmėnistano TSR perėjo tolesnį per europizacijos procesą. Turkmėnistano gentys buvo paragintos tapti pasaulietiškesnėmis ir pradėti nešioti europietiško stiliaus drabužius. Turkmėnų raštas iš arabiško buvo pakeistas į lotynišką, galiausiai į kirilicą. Tačiau turkmėnus atitraukti nuo jų įprasto klajoklių gyvenimo buvo ne taip paprasta, komunizmas Turkmėnistane galutinai įsigalėjo tik 1948 m. pabaigoje. 1920–1930 metais Turkmėnistane aktyviai veikė nacionalistinės organizacijos.

Naujausioji istorija

Sovietų Sąjungai ėmus byrėti, Turkmėnistanas, kaip ir kitos centrinės Azijos valstybės, palaikė reformuotą šios sąjungos versiją, nes jų klestėjimui reikėjo ekonominės valdžios ir bendros SSRS rinkos. 1991 m. spalio 27 dieną Turkmėnistanas paskelbė nepriklausomybę – tai viena iš paskutinių valstybių, išstojusių iš Sovietų Sąjungos.

Tais pačiais metais Turkmėnistanas prisijungė prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS), kuri buvo sudaryta iš kai buvusių Sovietų Sąjungos respublikų (išskyrus Lietuvą, Latviją ir Estiją). 2005 metais Turkmėnistanas pakeitė savo narystės NVS statusą į „asocijuotos narės“ statusą. Šio sprendimo priežastį Turkmėnistano prezidentas paaiškino kaip ilgalaikio neutralumo politiką.

Saparmurato Nijazovo valdymas

Sužlugus Sovietų Sąjungai, jos vadovas Saparmuratas Nijazovas (vadovavo nuo 1985 m.) liko valdyti šalį. 1991 metais jis buvo išrinktas pirmuoju Turkmėnistano prezidentu. Jis save laikė tradicinių musulmonų ir turkmėnų kultūros rėmėju (save vadino „turkmenbaši“ – „turkmėnų tėvu“ arba „turkmėnų lyderiu“). Tačiau netrukus dėl savo diktatoriško valdymo ir ekstravagantiško asmenybės kulto vakaruose jis pagarsėjo iš blogosios pusės. Jo galios mastas labai išaugo 1991 metų pradžioje, o 1999 metais pasivadino prezidentu visam gyvenimui. Opozicija buvo vis labiau slopinama, ypatingai po 2002 m. lapkričio 25 dienos (gali būti, kad surežisuoto) pasikėsinimo į Nijazovą. Nijazovo valdymo pabaigoje visos opozicinės partijos buvo uždraustos, pagrindiniai opozicijos politikai buvo pabėgę į užsienį.

Savo valdymo metu Nijazovas uždraudė teatrus ir operas, taip pat rūkymą viešose vietose bei laisvą studijuosimo dalyko pasirinkimą. Viena iš jo knygų – Ruhnama – tapo privaloma turkmėnų literatūra. Visur buvo pristatyta jo, jo tėvo ir jo mamos statulų. Sostinėje iškilo prabangūs reprezentaciniai pastatai ir didžiulės aikštės.

Tuo pačiu metu Nijazovas sumažino valstybės socialines išlaidas. 2004 metais buvo atleista 15 000 ligoninių darbuotojų. Jie buvo pakeisti šauktiniais į karo tarnybą. Nijazovas planavo uždaryti visas šalies ligonines. 2006 metų pradžioje buvo drastiškai sumažintos pensijos ir neįgaliųjų pašalpos.

Gurbangulio Berdymuchamedovo valdymas

2006 m. gruodžio 21 d. Nijazovas netikėtai mirė nepalikdamas jokio aiškaus įpėdinio ir jokio aiškaus paveldėjimo proceso. Laikinai eiti prezidento pareigas ėmė buvęs premjero ministro pavaduotojas Gurbangulis Berdimuhamedovas (apie jį sklido gandai, kad jis nesantuokinis Nijazovo sūnus), nors pagal Konstituciją šį postą turėjo užimti medžliso (parlamento) pirmininkas . Tačiau Atajevui buvo iškelta baudžiamoji byla ir jis buvo suimtas. Medžliso nutarimu deputato O. Atajevo įgaliojimai sustabdyti .

2007 m. vasario 11 d. rinkimuose Berdymuchamedovas buvo išrinktas prezidentu. Rinkimuose dalyvavo 89 % rinkėjų, iš jų 99 % balsavo už Berdymuchamedovo. Be jo, į prezidento postą kandidatavo dar penki kandidatai – visi jie buvo valdančiosios partijos nariai. Opozicija ir tarptautiniai organizacijos paskelbė šiuos rinkimus inscenizuotais ir nesąžiningais.

Tuojau po rinkimų rezultatų paskelbimo vasario 14 d. Berdymuchamedovas prisiekė kaip valstybės ir vyriausybės vadovas.

Dar prieš rinkimus ir per inauguraciją Berdymuchamedovas paskelbė apie reformas. Jis pažadėjo visiems piliečiams laisvą priėjimą prie interneto bei padidinti medicininio bei statybinio išsilavinimo pasiūlymus. Be to jis pridūrė, kad nori išsaugoti Nijazovo užsienio politikos kursą bei lengvatas gyventojams (dujos, vanduo, elektra ir druska yra nemokami, duona ir benzinas labai pigūs).

Šaltiniai

Dandamaev, M. A. (1989), A Political History of the Achaemenid Empire, BRILL, pp. 125–126,
Lietuvos rytas, 2006-12-23, „Vado netekusiame Turkmėnistane – permainos“

• • r

Azijos šalių istorija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Dandamaev, M. A. (1989), A Political History of the Achaemenid Empire, BRILL, pp. 125–126,

[2] Lietuvos rytas, 2006-12-23, „Vado netekusiame Turkmėnistane – permainos“