Pietų Korėjos istorija

Pietų Korėjos istorija formaliai prasideda 1948 m. rugpjūčio 15 d., kuomet buvo įkurta Korėjos Respublika, ir tęsiasi iki šių dienų.

Korėjos istorija
Įvykių chronologija
Godžiosonas
Ankstyvasis Samguk laikotarpis:
, ,
Samguk laikotarpis:
Šila, , Kogūrija
:
Šila, Balhė
:
Šila, ,
Džiosono dinastija
Japonijos okupacija Korėjoje
Korėjos padalijimas:
Pietų Korėja, Šiaurės Korėja
Korėjos karas

Per šį laikotarpį šalies politika pasižymėjo besikeičiančiais demokratiniais ir autokratiniais režimais. Atsižvelgiant į Konstitucijos pakeitimus, šalies istorija neretai dalinama į respublikas, pradedant 1948 m. pirmąja ir baigiant dabartine šeštąja. Pirmosios respublikos valdymas pradiniu laikotarpiu buvo demokratinis, tačiau palaipsniui peraugo į autokratinį. Antroji buvo demokratiška, tačiau nepraėjus nei metams buvo nuversta įvykdžius karinį perversmą. Trečioji, Ketvirtoji ir Penktoji respublika buvo teoriškai demokratinės, tačiau daugelio vertinamos kaip karinio režimo tąsa. Esamos Šeštosios respublikos metu šalyje stabilizavosi liberalios demokratijos santvarka.

Pradedant septintuoju XX a. dešimtmečiu šalis patyrė stiprų ekonominį vystymąsi ir tapo viena iš ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių.

Pirmoji respublika (1948–1960)

Pirmasis Pietų Korėjos prezidentas I Singmanas

Prižiūrint Jungtinėms Tautoms, 1948 m. šalyje įvyko pirmieji rinkimai, kuriuose I Singmanas (이승만) buvo išrinktas Pietų Korėjos prezidentu. Naujoji respublika susidūrė su rimtomis ekonominėmis problemomis, kurios atsirado jau 1945 metais, kai iš šalies pasitraukė Japonijos kapitalas ir investicijos. Taip pat sumažėjo gamyba, nes didelė jos dalis anksčiau buvo skiriama Antrojo Pasaulinio karo reikmėms. Miestuose išaugo bedarbystė, nusikalstamumas. Tačiau iki 1950 m. padėtį pavyko stabilizuoti.

1948–1950 m. tarp Šiaurės ir Pietų vis stiprėjo konfrontacija, pasireikšdavusi tiek per retoriką, tiek ir per nedidelius konfliktus pasienyje. Sulaukusi Tarybų Sąjungos ir Kinijos palaikymo, 1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėjos kariuomenė pradėjo Korėjos karą puldama Pietų Korėją ir greit užimdama beveik visą pusiasalį. Tačiau JTO Saugumo Tarybos sprendimu tarptautinės pajėgos (daugiausia JAV) sustabdė puolimą ir priartėjo prie Kinijos sienos. Į karą įsitraukus Kinijos armijai ir (neoficialiai) dalyvaujant TSRS instruktoriams, padėtis stabilizavosi. 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašytos paliaubos, Šiaurės ir Pietų teritorijos išliko tokios pačios, kaip ir prieš karą.

Karas nesusilpnino I Singmano padėties, jis išliko stipriausia politine figūra Pietų Korėjoje. 1954 m. jį palaikanti partija sugebėjo priimti Konstitucijos papildyma, leidusį I Singmanui trečią kartą kandidatuoti į prezidento postą. Jam pavyko nedidele persvara laimėti 1956 m. rinkimus, tačiau politinė padėtis šalyje darėsi vis nestabilesnė, augo nepasitenkinimas autokratinio valdymo stiprėjimu.

1960 m. kovą vykusius prezidento rinkimus I Singmanas laimėjo itin didele persvara. Įtardami balsų klastojimą, aukštųjų mokyklų studentai balandžio 19 d. Seule surengė masinius protestus, kurie žinomi Balandžio revoliucijos vardu. Jų metu policija žiauriai susidorojo su protestuotojais, žuvo daugiau nei 100 žmonių. Tačiau gyventojų nepasitenkinimas nenusilpo ir I Singmanas balandžio pabaigoje buvo priverstas atsistatydinti bei palikti šalį.

Pirmosios respublikos laikotarpiu ekonomikos atsigavimas buvo lėtas, šalis gaudavo nemažą pagalbą iš užsienio valstybių ir buvo nuo jos priklausoma. Prieškarinį industrijos ir infrastruktūros lygį pavyko atkurti 1958 metais.

Antroji respublika (1960–1963)

1960 m. liepos 15 d. buvo priimta Konstitucijos pataisa, įsteigianti dviejų rūmų parlamentą, susilpninanti prezidento galias ir įteisinanti netiesioginius jo rinkimus. Gegužės mėnesį vykusius parlamento rinkimus laimėjo I Singmano laikotarpiu opozicine buvusi Demokratų partija. Prezidentu buvo išrinktas Jun Boson (윤보선), o ministru pirmininku paskirtas (장면). Tačiau padėties stabilizuoti nepavyko ir 1961 m. gegužės 16 d. įvyko karinis perversmas, vadovaujamas Pak Čionghy (박정희). Naujoji valdžia skelbėsi pakeisianti korumpuotus, neefektyviai dirbančius politikus, vesianti šalį į progresą ir ekonominį klestėjimą. Didžioji dalis visuomenės pritarė Pak Čionghy atėjimui ir šis nesulaukė rimtesnio pasipriešinimo.

Trečioji respublika (1963–1972)

1963-1979 m. šaliai vadovavęs prezidentas Pak Čionghy

1962 m. gruodį buvo priimta nauja Konstitucija, įteisinanti stiprias prezidento galias ir palyginti silpną parlamentą. 1963 m. spalį prezidentu išrenkamas Pak Čionghy. Vėliau jis buvo perrinktas dar du kartus, įskaitant ir kontroversiškus 1971 m. rinkimus.

Pak Čionghy valdymo laikotarpiu šalis reformavo ekonomiką, orientuodama ją į eksportą, ir patyrė stiprų ekonominį augimą (apie 8 % kasmet). Daug gyventojų kėlėsi į miestus ir šalis tapo vis labiau urbanizuota. Užsienio politikos srityje buvo normalizuoti santykiai su Japonija, užmegzti ryšiai su Šiaurės Korėja. 1972 m. liepos 4 d. po slaptų derybų pasirašytas abiejų Korėjos valstybių komunikatas, skelbęs dialogą susivienijimo klausimu, tačiau padėtis pusiasalyje liko įtempta, nepaisant keleto aukšto lygio susitikimų. 1973 m. derybos sužlugo, Šiaurei reikalaujant Pietuose įvykdyti žymias politines permainas.

Pietų Korėja išliko Amerikos sąjungininke ir 1965 m. įsitraukė į Vietnamo karą, palaikydama jos pusę.

Ketvirtoji respublika (1972–1980)

1972 m. spalį Pak Čionghy iniciatyva buvo priimtos konstitucijos pataisos, sustiprinusios jo galias ir leidusios pasilikti prezidento poste neribotą laikotarpį. Tai buvo pateisinta siekiais efektyviau stiprinti šalies ekonomiką ir spręsti su Šiaure susijusias problemas. Politinė padėtis tapo vis labiau autokratinė, buvo susidorojama su oponentais, pažeidinėjamos žmogaus teises. Dalis visuomenės buvo nepatenkinta tokia situacija šalyje, stiprėjo politinės opozicijos, studentų, intelektualų, disidentų judėjimai, tačiau jie neįtraukė plačiosios visuomenės ir nebuvo masiniai. 1973 m. nutrūkusios derybos su Šiaure, 1974 m. atrasti slapti tuneliai po demilitarizuota zona, komunistų pergalė Vietname – visa tai buvo naudojama kaip stiprios Pak Čionghy valdžios pateisinimas. Buvo manoma, jog Pietų Korėja negali pasitikėti JAV karine apsauga po jos pralaimėjimo Vietname, išaugo nesaugumo jausmas.

1979 m. spalio pradžioje Pak Čionghy iš parlamento pašalino opozicinės partijos lyderį ir tai sukėlė didelius protestus Busano mieste. To paties mėnesio 26 d. Pak Čionghy buvo nužudytas Pietų Korėjos centrinės žvalgybos vado Kim Džegjū (김재규).

Ketvirtosios respublikos metais šalies ekonomika ir toliau augo (8-10 % kasmet), įvairiomis lengvatomis buvo skatinama , chemijos ir kitos pramonės šakos. Didėjo eksportas, kurio didžiąją dali sudarė tekstilės gaminiai, avalynė, minkšti žaislai. Dideli konglomeratai (재벌, džebol), neretai kontroliuojami vienos šeimos rankose, tapo išskirtiniu Pietų Korėjos ekonomikos požymiu. 1970 m. balandį buvo paskelbtas Naujojo Kaimo judėjimas (새마을 운동, semaul undong), kurio pagalba kaimo bendruomenės galėjo gauti lėšų įvairioms investicijoms, buvo pagerinta infrastruktūra. Lyginant su Šiaurės Korėja, Pietų Korėjos BVP 1980 m. buvo keturis kartus didesnis. Manoma, jog ekonominis augimas buvo viena iš priežasčių, jog griežta Pak Čionghy politika nesukėlė plačiosios visuomenės nepasitenkinimo.

Per šį laikotarpį ir toliau didėjo urbanizacija: kaimo gyventojai 1980 m. sudarė 37,8 % visų gyventojų, palyginti su 50,9 % 1970-taisiais. Augo ir stiprėjo .

Penktoji respublika (1980–1988)

Po Pak Čionghy mirties, 1979 m. gruodį prezidentu buvo išrinktas tuometinis premjeras Čoi Kjūha (최규하). Jis iškėlė siekį šalyje grąžinti demokratinę tvarką, tačiau nesulaukė palaikymo iš armijos, verslininkų ir kitų įtakingų grupių. Jau 1979 m. gruodį generolas Čion Duhan (전두환) surengė perversmą ir perėmė didelę dalį valdžios į savo rankas. Nors Čoi Kjūha liko poste, jis nesugebėjo kontroliuoti padėties. Po šalį išplito dideli, daugiausiai studentų organizuojami protestai, kuriais reikalauta demokratijos atkūrimo. Situacijai tapus vis labiau įtemptai, 1980-tųjų gegužės viduryje generolas Čion Duhan paskelbė nepaprastąją padėtį ir galutinai perėmė valdžią. Čoi Kjūha buvo priverstas atsistatydinti. Čion Duhan vadovaujama kariuomenė siekdama įvesti tvarką ėmė malšinti gyventojų demonstracijas, tačiau neretai naudojo brutalius metodus. Išskirtinai stiprūs civilių protestuotojų ir armijos susirėmimai įvyko Kvandžu sukilimo metu, kurio metu žuvo keli šimtai žmonių.

Formaliai prezidentu Čion Duhan buvo išrinktas 1980 m. rugpjūčio 27 d. ir spalį inicijavo naują Konstituciją, kuri asmeniui leido būti prezidentu vieną 7 metų kadenciją. Kaip ir Pak Čionghy, Čion Duhan sutelkė valdžią savo ir jam patikimų žmonių rankose, valdymas buvo didele dalimi autokratiškas. Septynerių metų kadencijai artėjant prie pabaigos buvo pradėtos derybos su opozicinėmis partijomis dėl būsimos konstitucijos ir šalies santvarkos. Abi pusės buvo už šalies demokratizaciją, tačiau nesutarė dėl prezidento rinkimų sistemos. 1987 m. balandį Čion Duhan vienpusiškai nutraukė derybas ir pareiškė, jog prezidentas bus renkamas netiesioginiu būdu, parlamento. Tai sukėlė opozicijos ir gyventojų nepasitenkinimą, kuris birželio mėnesį peraugo į Birželio demokratinį judėjimą. Matydamas, jog situacija darosi sunkiai kontroliuojama, Čion Duhan pritarė gyventojų reikalavimams. 1987 m. pabaigoje buvo pakeista Konstitucija ir įvyko visuotiniai rinkimai, kuriuos laimėjo Čen Duhvan Demokratinės Teisingumo partijos kandidatas No Tėu (노태우).

Penktosios respublikos periodu santykiai su Šiaurės Korėja nepagerėjo. 1983 m. spalio 9 d. Šiaurės Korėjos spectarnyboms Jangone (Birma (dabar Mianmaras)) surengus išpuolį prieš prezidento Čun Duhano vadovaujamą Pietų Korėjos vyriausybinę delegaciją žuvo 17 delegacijos narių, įskaitant keturis ministerijų vadovus. Nepaisant šio įvykio, 1984 m. sausį Vašingtone buvo pradėtos trišalės Šiaurės, Pietų ir JAV derybos. Pagrindiniu klausimu tapo JAV ir Šiaurės Korėjos taikos sutartis, tačiau nepavykus susitarti dėl jos sąlygų, derybos kovo mėnesį žlugo. Iš jų pasitraukus Amerikai, dialogas tarp Šiaurės ir Pietų tęsėsi, buvo aptariami humanitariniai, ekonominiai, sporto klausimai. 1985-tieji žymėjo glaudžiausio bendradarbiavimo laikotarpį, kuomet šalys leido susitikti per karą išskirtoms šeimoms, vyko kultūriniai mainai. Spalio mėnesį Pietų pusė pasiūlė Korėjos viršūnių susitikimo idėją, tačiau Šiaurei reikalaujant atšaukti Pietų Korėjos ir JAV kasmetines karines pratybas, derybos vėl pasiekė aklavietę.

Artėjanti 1988 m. Seulo olimpinėms žaidynėms, Šiaurės Korėja įvairiais būdais stengėsi paveikti jų organizavimą. Siekiant sukelti sumaištį, 1987 m. lapkričio 29 d. jos agentai susprogdino Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą virš Indijos vandenyno, žuvo 115 žmonių. Pietų Korėja galiausiai inicijavo slaptas derybas su Šiaure, kuriose pastaroji pasižadėjo nevykdyti išpuolių per olimpines žaidynes, jeigu Pietūs suteiks milijardo JAV dolerių vertės ekonominę pagalbą.

Nepaisant prastų santykių su Šiaure, buvo sustiprinti diplomatiniai ryšiai su kitomis valstybėmis. Prie to nemaža dalimi prisidėjo 1988 m. Seule vykusios olimpinės žaidynės, pagerinusios Pietų Korėjos tarptautinį įvaizdį.

Čion Duhan valdymo laikotarpiu šalies ekonomika vis dar sparčiai augo (apie 10 % kasmet), tačiau buvo pastebimos lėtėjimo tendencijos.

Šeštoji respublika (1988-)

1988 m. vasario 25 d. įsigaliojo naujoji šalies konstitucija ir pareigas pradėjo eiti prezidentas No Tėu (노태우). Jis aktyviai ėmėsi veiksmų atitolinti šalį nuo autoritarizmo, panaikino suvaržymus žiniasklaidai, žmonių susibūrimams į politines partijas, paleido politinius kalinius.

No Tėu prezidentavimo laiku vėl buvo pradėtos derybos su Šiaurės Korėja, tačiau jomis nebuvo pažengta toliau, nei ankstesniais kartais. Geriau sekėsi santykiuose su TSRS ir Kinija. Su pirmąją diplomatiniai ryšiai buvo užmegzti 1990 m. rugsėjo mėnesį, o su antrąją – 1992 m. rugpjūtį.

1992 m. gruodį vykusius rinkimus laimėjo Kim Jongsam (김영삼). Jis buvo pirmasis civilis tapęs prezidentu nuo Pak Čionghy laikų. Kim Jongsam paskelbė kovą prieš korupciją ir ėmėsi daugelio ekonominių reformų, siekdamas atgaivinti šalies ekonomiką, tačiau jo administracija patyrė nesėkmę, kuomet 1997 m. Pietų Korėjos ekonomika žlugo dėl 1997 metų Azijos finansinės krizės, o paties Kim Jongsam sūnus įsivėlė į korupcijos skandalą.

1997 m. pirmą kartą per Pietų Korėjos istoriją įvyko taikus valdžios perdavimas iš valdančiosios partijos opozicinei. Rinkimus laimėjo Kim Dedžiunas (김대중), pasižymėjęs kaip stiprus demokratijos šalininkas ir santykių su Šiaurės Korėja gerintojas, už ką 2000 m. gavo Nobelio Taikos premiją. Jo dėka 1997–2008 m. buvo vykdoma Saulės Šviesos politika, kuria siekta stiprinti Šiaurės ir Pietų bendradarbiavimą.

Presidentas Ro ir Bušas 2003 m. spalį

2002 m. gruodį prezidento rinkimus laimėjo Ro Mu Hionas (노무현). Prie jo išrinkimo prisidėjo jaunimas ir visuomenės grupės, kurios tikėjosi didesnio dalyvavimo valstybės valdyme. Ro administracija prasidėjo su moto „dalyvaujanti vyriausybė“. Priešingai nei ankstesnės vyriausybės, Ro vyriausybė nusprendė palaipsniui imtis ilgalaikių rinka pagrįstų reformų. Tai nepatiko visuomenei ir 2003 m. prezidento reitingai krito.

Ro vyriausybė sugebėjo įveikti Korėjos politikos regionalizmą, susilpnino politikų ir verslo ryšius, suteikė daugiau galių visuomenei, sutvarkė laisvos prekybos sutartį su JAV, tęsė kalbas su Šiaurės Korėja, atidarė greitų traukinių sistemą. Nepaisant klestinčios akcijų biržos, jaunimo nedarbas buvo aukštas, kilo nekilnojamo turto kainos, ekonomika atsiliko.

2004 m. kovą prasidėjo prezidento Ro apkalta dėl korupcijos ir rinkimų įstatymų pažeidimų. Tai sutelkė jo rinkėjus ir paveikė parlamento rinkimus balandį. Valdančioji partija gavo daugumą ir konstitucinis teismas grąžino Ro į postą. Tačiau valdančioji partija prarado daugumą 2005 m. Dėl nutrauktų reformų planų, darbininkų streikų, asmeninių Ro vaidų su žiniasklaida, diplomatinės trinties su JAV ir Japonija buvo pradėta abejoti prezidento kompetencija. 2009 m. balandį Ro ir jo šeimos nariai pradėti tirti dėl kyšių ir korupcijos. Ro neigė kaltinimus. 2009 m. gegužės 23 d. jis nusižudė įšokdamas į tarpeklį.

2007 m. prezidentu buvo išrinktas I Mjongbak (이명박). Jo valdymo principas yra „kūrybingas pragmatizmas“. I administracija stengėsi atgaivinti ekonomiką, atnaujinti diplomatinius ryšius, stabilizuoti gerovės valstybę ir išspręsti globalizacijos iššūkius. 2008 m. valdanti partija gavo daugumą parlamente. Be to tą mėnesį Pietų Korėjos ir JAV vadovų susitikimas spręndė abiejų šalių laisvos prekybos sutarties detales ir palengvno įtampą, sukeltą prezidento Ro administracijos. I sutiko panaikinti amerikietiškos jautienos importo apribojimus, o tai sukėlė masinius protestus, kurie truko kelis mėnesius dėl karvių pasiutligės isterijos.

I Mjongbak nuo pat pradžių turėjo daug problemų dėl aukšto rango pareigūnų paskyrimo, dažnų politinių konfliktų, kaltinimų dėl žiniasklaidos apribojimo, blogų santykių su Šiaurės Korėja ir Japonija. Ekonomiką paveikė sunkiausia recesija nuo 1997 m. I aktyviai skelbė savo pasisakymus, perdeliojo kabinetą, vykdė administracines ir pramonės reformas. Po tų reformų ekonomika atsigavo nuo recesijos. Pietų Korėja bandė gerinti santykius viršūnių susitikimais su Japonija, Kanada, Kinija. Ji dalyvavo ASEAN-ROK susitikime, kad sustiprintų savo santykius su kitomis Azijos šalimis. 2010 m. G20 susitikimas vyko Seule, kur buvo kalbama apie pasaulinę ekonominę krizę.

Šiaurės Korėjos vadovas Kim Džongunas ir Mun Džėinas Taikos namuose.

2012 m. prezidento rinkimus laimėjo Pak Kunhe (박근혜). Ji buvo 18-ta Pietų Korėjos prezidentė ir vyriausias trečio prezidento Park Chung-hee vaikas. Metams bėgant buvo suabejota jos kompetencija dėl kelto MV Sewol nuskendimo ir vėlesnio korupcijos skandalo, kuris baigėsi apkalta 2016 m. Pastarasis buvo susijęs su įtakos darymu prezidentei ir išaugo dėl JTBC ir kitų žinių kanalų reportažų, pasirodžiusių 2016 metais. Tai suaudrino visuomenę, prasidėjo kassavaitiniai protestai, apogėjų pasiekę kai susirinko 2,3 mln. protestuotojų (pasak jų pačių). Tai buvo didžiausi masiniai protestai Pietų Korėjos istorijoje. Protestai tęsėsi net parlamentui balsavus už prezidentės apkaltą. Premjeras laikinai ėjo prezidento pareigas apkaltos metu, kuri baigėsi prezidentės pašalinimu iš posto 2017 m. kovo 10 d.

Mun Džėinas (kor. 문재인 = Moon Jae-in) buvo inauguruotas Pietų Korėjos prezidentu 2017 m. gegužės 10 d. Eidamas pareigas jis susitiko su Šiaurės Korėjos vadovu Kim Džongunu 2018 m. balandžio 27 d., gegužės 26, rugsėjo 18 d. bei 2019 m. birželio 30 d.

Kita informacija

• Korėjos istorija
• Šiaurės Korėjos istorija
• Abiejų Korėjų aukščiausio lygio susitikimai

Literatūra

• Man-gil Kang. A history of contemporary Korea. Global Oriental, 2005
• Andrew C. Nahm, James Hoare. Historical dictionary of the Republic of Korea. Scarecrow Press, 2004
• Suh Cheong-Soo. An Encyclopaedia Of Korean Culture. Hansebon, 2004
• Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2007.

Išnašos

1. Tom Ginsburg, Albert H. Y. Chen (2008, p. 104)
2. Edward A. Olsen (2005, p. 92)
3. Roh Moo-hyun at Doosan Encyclopedia
4. Obituary: Roh Moo-hyun, BBC News, 2009-05-23. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
5. US to roll out tepid welcome for President of South Korea, New York Times, 2006-09-14.
6. Ex-Pres. Roh MH Denies Bribery Charges, Donga Ilbo, 2010-05-01. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
7. S. Korea stunned by Roh's suicide, BBC News, 2009-05-25. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
8. Lee Myung-bak takes over as South Korean president, The New York Times, 2008-02-25. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
9. Administration of Lee Myung-bak 2021-03-04 iš Wayback Machine projekto. at Doosan Encyclopedia
10. 4.9 election results, Yonhap News, 2008-04-10. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
11. South Korea beef protests, BBC News, 2008-06-25. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
12. Lee Myung-bak administration presses against freedom of press, The Hankyoreh, 2006-03-27. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
13. 2008 politics #1, Yonhap News, 2008-12-15. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
14. 2008 politics #2, Yonhap News, 2008-12-15. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
15. Lee Administration Reshuffles Economic Team, Donga Ilbo, 2009-01-20. Nuoroda tikrinta 2010-07-07; Government claims deregulation progress, Joongang Daily, 2010-7-15.
16. Lee Myung-bak Administration's Economic Progress Over the Past 2 Years 2020-08-07 iš Wayback Machine projekto., Arirang, 2010-02-23. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
17. President Lee Myung-bak’s performance during the past two years and challenges facing his administration 2010-11-30 iš Wayback Machine projekto., KBS World, 2010-02-25. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
18. Korea Raises Rates as Asia Leads Recovery, Bloomberg Business Week, 2010-07-09. Nuoroda tikrinta 2010-07-13
19. Diplomatic Achievements in the First Two Years of the Lee Myung-bak Administration 2018-01-18 iš Wayback Machine projekto., Ministry of Foreign Affairs and Trade, 2010-02-26. Nuoroda tikrinta 2010-07-07.
20. 2010 G20 Seoul Summit 2010-07-25 iš Wayback Machine projekto., Official Site
21. „Park impeachment: Bittersweet victory for families of Sewol ferry victims“ (anglų). 2017-03-12.
22. „President impeached“. koreatimes (anglų). 2016-12-09. Nuoroda tikrinta 2017-02-08.
23. „'Scandal is made up of lies,' says Park“. koreatimes (anglų). 2017-01-25. Nuoroda tikrinta 2017-02-08.
24. „(LEAD) Acting president warns of N.K. 'strategic' provocations“. Yonhap News Agency (anglų). Nuoroda tikrinta 2017-02-08.
25. „Park may end up in jail next month“. koreatimes (anglų). 2017-02-07. Nuoroda tikrinta 2017-02-08.
26. Sang-hun, Choe (9 March 2017). „South Korea Removes President Park Geun-hye“. The New York Times. New York Times. Nuoroda tikrinta 10 March 2017.

 •  • r

Azijos šalių istorija

Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas