Disidentas

Disidentas (lot. dissidens, dissidentis – nesutinkantis, prieštaraujantis) – asmuo, aktyviai oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nepripažįstantis (nesilaikantis) vyraujančios ideologijos.

Disidentas paprastai griežtai laikosi valstybėje priimtų teisės normų, ypač konstitucijos, nenaudoja smurto ir apsiriboja aktyvia žodine valdžios ar dominuojančios ideologijos kritika. Paprastai ši sąvoka apibūdina politinius disidentus, kovojančius prieš autoritarinį režimą ar nusistovėjusią konstitucinę tvarką.

Taip pat išskiriami socialiniai disidentai, kovojantys prieš dominuojančią socialinę sistemą, bei religiniai disidentai. Asmuo, kuris, opoziciją išreiškia ne tik ne tik žodine kritika, bet ir karine jėga, vadinamas rezistentu.

Disidentai antikomunistai

Disidentais vadinami XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos-devintojo dešimtmečio opozicinio sąjūdžio TSRS bei kai kuriose sovietinio bloko valstybėse dalyviai, pvz., Čekoslovakijoje taip buvo vadinami „“ dalyviai. Terminas paplito Vakarų šalyse, labiau taikytas rusų ir kitų TSRS slavų tautų žmonėms, o TSRS okupuotose šalyse, pvz., Baltijos šalyse, disidentų judėjimas laikomas dalimi.

Judėjimo pradžia

Disidentų sąjūdis TSRS prasidėjo po J. Stalino mirties 1953 m. ir po 1956 m. TSKP XX suvažiavimo šiek tiek sušvelnėjus sovietiniam totalitariniam režimui (vadinamasis ). Pradėti platinti sovietinės cenzūros uždrausti ir Vakarų šalyse išleisti literatūros kūriniai, Maskvoje, prie paminklo V. Majakovskiui pradėti rengti poezijos skaitymai. Savilaidos būdu buvo leidžiama necenzūruota spauda – 1960 m. literatūrinis almanachas „Sintaksis“, 1961 m. žurnalas „Feniks 61“, 1968–1983 m. „“ (Хроника текущих событий) ir kt. Disidentai, kurių vieno disidentų, A. Amalriko, duomenimis, 1969 m. buvo apie 1000, siekė informuoti TSRS ir Vakarų šalių visuomenę apie padėtį Tarybų sąjungoje.

Demonstracijomis, kurių pirmoji surengta 1965 m. gruodžio mėn. Maskvoje, disidentai protestavo prieš kitaminčių persekiojimą, karinę intervenciją į Čekoslovakiją (1968 m. rugpjūčio 25 d.) ir kitą. Didelę reikšmę disidentų judėjimo plėtrai ir represijų prieš juos paūmėjimui turėjo „Atviras laiškas“, kurį 1965 m. lapkričio mėn. išplatino dvasininkai ir Nikolajus Ešlimanas.

Represijos

Nors sovietinės santvarkos disidentai atvirai nekritikavo, prieš juos iškart imtasi represijų, tiesa, ne tokių griežtų, kaip J. Stalino laikais. Kovą su disidentais vedė KGB 5-oji vyriausioji valdyba. Jau 1962 m. keturi poezijos skaitymų dalyviai, tarp jų – , buvo nuteisti po keletą metų kalėti. Disidentai prievarta gydyti psichiatrijos ligoninėse (Petras Grigorenko, V. Bukovskis ir kt.). Rašytojų, kurių kūriniai buvo išleisti užsienyje, ir 1966 m. pradėjo keliolikos politinių procesų seriją. 1967–1970 m., daugiausia už sovietinės santvarkos šmeižimą, nuteisti , V. Bukovskis, P. Grigorenko, , ir daug kitų. 1975 m. Vilniuje 7 metams GULAG'o lagerių buvo nuteistas mokslininkas biofizikas Sergejus Kovaliovas.

Judėjimo plėtra

Represijos disidentų sąjūdžio nenuslopino. 1969 m. gegužės mėn. Maskvoje įkurta , 1970 m. lapkričio mėn. – , į kurį įėjo Andrejus Sacharovas, A. Tverdochlebovas, V. Čalidze). 1976 m. kovo mėn. A. Sacharovas, , įkūrė pirmąją TSRS . Netrukus tokios grupės sukurtos Lietuvoje (Lietuvos Helsinkio grupė), Ukrainoje, Gruzijoje, Armėnijoje.

Disidentus imta tremti iš TSRS. 1977 m. ištremtas Aleksandras Solženicynas, 1979 m. A. Ginzburgas, E. Kuznecovas ir kt. Keturis kartus teistas V. Bukovskis 1976 m. iškeistas į Čilės komunistų partijos vadovą . 1972 m. iš V. Čalidzės, 1978 m. iš P. Grigorenkos atimta TSRS pilietybė. Kartu su „oficialiais“ disidentais buvo ištremti ir judėjime nedalyvavę sovietinei valdžiai neįtikę asmenys, tokie, kaip būsimas Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis.

Nuo 1985, TSRS prasidėjus vadinamajai perestroikai, represijos prieš disidentus silpnėjo. 1990 m. paleisti paskutiniai politiniai kaliniai.

Religiniai disidentai

Prancūzijoje XVI a.-XVIII a. disidentais buvo laikomi hugenotai, Vokietijoje iki 1919 m. senkatalikiai. Anglijoje XVI a.-XVII a. disidentai vadinti .

XVI a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje disidentais buvo vadinami visi nekatalikai, visų pirma stačiatikiai (nuo 1596 m. Bresto unijos – dizunitai). XVI a. viduryje evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai ir čekų broliai vadinti eretikais, nuo 1573 m., patvirtinus Varšuvos konfederacijos aktą – disidentais. 1717 m. Varšuvos seimo nutarimu stačiatikius vėl imta vadinti disidentais. 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijoje paskelbus visišką tikybos laisvę disidentų sąvoka nebevartota. XVIII a. tariamas disidentų gynimas buvo vienas pretekstų Rusijai ir Prūsijai kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus.

Šaltiniai

1. Disidentas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 8 psl.
2. VLE, V t. 8 psl.

Vikižodynas