Rumunijos istorija dabartinės Rumunijos bei Moldavijos teritorijose egzistavusių tautų ir valstybių istorija nuo seniaus

Rumunijos istorija – dabartinės Rumunijos bei Moldavijos teritorijose egzistavusių tautų ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties. Ilgą laiką šios dvi valstybės vystėsi neatskiriamai, kaip vienas kultūrinis regionas. Bendroje Rumunijos-Moldavijos istorijoje galima išskirti keturis laikotarpius. Senovės laikotarpiu (iki X a.) teritorijos raida buvo artimai susijusi su Panonijos istorija. XI a. iki pat XIX a. vidurio teritorija vystėsi kaip trys atskiri politiniai vienetai: Transilvanija, Valakija ir istorinė Moldavija. XIX a. viduryje šie politiniai vienetai buvo sujungti į vieną Rumunijos valstybę. 1940 m. ji padalinta į dvi pagrindines, atskiras dalis – Rumuniją ir Moldavijos TSR, kitos dalys - Budžakas, ir nedideli šiaurinės Besarabijos regionai po TSRS aneksijos perduoti Ukrainos TSR.


Rumunijos ir Moldavijos istorija
\| Rumunijos \|
Dakija
Vengrija	Pečenegai	Berladė
	Aukso orda
R. Vengrija Transilvanija		Moldavija
	Basarabai
Osmanų imperija ()
Habsburgai:	Osmanai:	Rusija:
Transilvanija
Rumunijos karalystė
Socialistinė Rumunija		Moldavijos TSR
Rumunija		Moldavija
Istorinės Rumunijos regionai: Transilvanija, Banatas, Maramurešas, Krišanija, , Bukovina, Besarabija, , Muntenija, Dobrudža

Ankstyvoji istorija

Rumunijos priešistorė

Rumunijoje gyveno skirtingos žmonių grupės nuo priešistorės laikų. Viena iš rastų fosilijų, suaugusio žmogaus žandikaulis, yra 34 000-36 000 metų senumo ir yra viena iš seniausių šiuolaikinio žmogaus fosilijų, rastų Europoje. Kaukolė rasta Peştera cu Oase (Urve su kaulais) 2004 m. gegužę turi šiuolaikinio žmogaus ir neandartaliečio bruožų. Pagal Erik Trinkaus, šie radiniai rodo, jog rūšys kryžminosi prieš tūkstančius metų. Radioaktyvios anglies metodu nustatyta, kad kaukolė yra 35 000-40 000 metų senumo ir seniausia šiuolaikinio žmogaus fosilija Europoje.

Dakija ir Romos imperija

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Dakija.

Bent nuo 513 m. pr. m. e. (kai Darijus I, savo kampanijos prieš skitus metu nugalėjo genčių konfederaciją) Rumunijos teritorijoje gyveno getai ar dakai, trakų gentys. valdant (82–44 m. pr. m. e.) Dakija tapo galinga valstybė, kuri net kėlė grėsmę romėnų žemėms. Julijus Cezaris ketino pradėti karą su dakais, bet buvo nužudytas 44 m. pr. m. e. Po kelių mėnesių Burebistą nužudė dakų kilmingieji. Jo karalystė buvo padalinta į keturias dalis ir nebuvo suvienyta iki 95 m. e. m., valdant dakų karaliui .

Dakija kariavo keletą karų su besiplečiančia Romos imperija ir galiausiai buvo užkariauta, kai Romos imperatorius Trajanas nugalėjo Decebalą. Rumunijos teritorijoje buvo įkurta Dakijos provincija.

Tautų kraustymaisi

Po sėkmingų gotų ir karpų įsiveržimo romėnai pasitraukė iš Dakijos 271 m., taip pradėdami ilgą klajoklių viešpatavimo laikotarpį. Vėliau Rumunija priklausė įvairioms karalystėms ir tautoms: gotams 271–378 m., hunams iki 435 m., avarams (VI–VII a.) ir slavams (VII–XVIII a.). Nuo IX a. didžioji Rumunijos dalis priklausė Pirmajai Bulgarijos imperijai.

Pačioje IX a. pabaigoje Rumuniją nusiaubė nauji klajokliai madjarai, kurie teritorijoje viešpatavo per visą X a.

Valakijos, Transilvanijos ir Moldavijos laikotarpis (XI–XIX a.)

Istorinės Rumunijos (Rumunijos-Moldavijos) regionai

Europa 1648 m.; matosi Valakijos, Moldavijos ir Transilvanijos kunigaikštystės

Nuo XI a. pradžios Istorinės Rumunijos teritorija ėmė vystytis kaip trys atskiri politiniai vienetai, kuriuose formavosi kultūriniai-istoriniai regionai. Tai buvo:

Transilvanija – kalnuotoji dabartinės Rumunijos dalis, kurią sudaro Karpatai ir Panonijos žemuma. Transilvanija susideda iš tikrosios Transilvanijos, Banato, Maramurešo ir Krišanijos.
Valakija – pietinė dabartinės Rumunijos dalis, sutampanti su Dunojaus žemupiu. Ją sudaro smulkesni regionai – , Muntenija ir
Moldavija – rytinė dabartinės Rumunijos dalis ir dabartinė Moldovos Respublika. Ją sudaro smulkesni regionai Vakarų Moldavija (dab. Rumunijoje), Bukovina ir Besarabija.

Šių trijų politinių vienetų raida XI–XIX a. aptariama toliau.

Transilvanija

Pagrindinis straipsnis – Transilvanija.

Nuo 1000 m. Transilvaniją valdė Vengrijos karalystė, kuri priėmė katalikybę. XI a. ji tapo autonomiška Karalystės dalimi, o Vengrijos karaliai pakvietė , Vokiečių ordiną ir saksus įsikurti Transilvanijoje. Viduramžių laikais ši buvo sparčiai kolonizuojama.

Sigismund Zápolya, paskutinis ne Habsburgų Vengrijos karalius perkėlė savo rūmus į Alba Juliją Transilvanijoje ir tapo pirmuoju Transilvanijos kunigaikščiu. Jo Turdos ediktas (1568 m.) buvo pirmasis religinės laisvės dekretas šiuolaikinėje Europoje. Po to Transilvaniją valdė vengrų kunigaikščiai kalvinistai (iki XVII a. pabaigos) ir protestantizmas klestėjo regione.

XVI a. Transilvanijos kunigaikštystė buvo išplėšta iš Vengrijos ir atiteko Osmanų imperijai, tačiau jos sudėtyje išsaugojo savivaldą ir kunigaikščių liniją. Be to, ji patyrė aukso amžių, valdant (1613–1629 m.)

1699 m., po austrų pergalės prieš turkus, Transilvanija tapo Habsburgų Austrijos imperijos teritorija ir buvo administruojama kaip šios provincija.

Moldavija

Pagrindinis straipsnis – Moldavijos kunigaikštystė.

Skirtingai nei Transilvanijoje, istorinėje Moldavijoje ir Valakijoje valstybingumas atsirado gerokai vėliau. Tai nulėmė tuometiniai geopolitiniai procesai: šias žemumų teritorijas ir toliau siaubė kiti klajokliai iš Ponto stepės – pečenegai, kumanai ir mongolai.

Rytų Rumunijoje buvo susikūrusios daugybė mažų valstybių, turinčios įvairaus laipsnio nepriklausomybę, bet tik XIV a. (1346 m.) iš jų susikūrė stipri Moldovos kunigaikštystė, kuri priėmė stačiatikybę. XV a. ji susivienijo kovoti su Osmanų imperija, o nugalėjo Osmanų imperiją lemiamame 1475 m.

1538 m. Moldova tapo Osmanų imperijos provincija. Kaip ir kitos dvi teritorijos, ji turėjo visišką vidaus savivaldą ir iki XVIII a. tam tikrą nepriklausomybę. Tuo metu visose Rumunijos žemėse nyko feodalizmas.

Silpstant Osmanų imperijai XVII a., rumunų žemėse stiprėjo nepriklausomybės judėjimas, stiprėjo ryšiai su gretima Rusijos imperija. Tai paskatino turkus 1711 m. įdiegti kunigaikštystėje Fanariotų valdymą. Šis paskutinysis Moldovos kunigaikštystės laikotarpis buvo susijęs su tam tikromis administracinėmis reformomis, bet ir su nuolatiniais neramumais: 1775 m. Austrijos imperija okupavo šiaurės vakarinę Moldavijos dalį, vėliau pavadintą Bukovina, o rytinę kunigaikštystės dalį (Besarabiją) užėmė Rusijos imperija.

Valakija

Pagrindinis straipsnis – .

Valakijos Istorija vystėsi panašiai kaip ir Moldavijos. Savarankiška kunigaišktystė čia susikūrė 1330 m., o 1476 m. ji tapo Osmanų imperijos provincija.

XVII a. pradžioje Valakijos princas (Mihai Viteazul), banas ketino pirmąkart suvienyti visas rumunų žemes ir įkurti bendrą valstybę. 1600 m. jis vadovavo Valakijos, Moldavijos ir Transilvanijos kunigaikštystėms, bet vienybės viltis užgeso, kai jį nužudė Austrijos armijos generolo Giorgio Basta kareiviai po vienerių metų.

XVII a. stiprėjant nepriklausomybės judėjimui ir antiturkiškoms nuotaikoms, 1714 m. Valakijoje, kaip ir Moldavijoje, įvestas Fanariotų valdymas. 1718 m. Austrijos imperija užėmė Olteniją, svarbią Valakijos dalį, ir grąžino tik 1739 m.

Vieningos Rumunijos laikotarpis

Pagrindiniai straipsniai – ir Rumunijos karalystė.

1856 m. Paryžiaus taikos kongresas Moldaviją ir Valakiją pavedė didžiųjų valstybių globai. 1859 m. Moldavijos ir Valakijos kunigaikštystės susijungė į Jungtines Moldavijos ir Valakijos kunigaikštystes. Pulkininkas Al. Cuza buvo išrinktas abiejų kunigaikštijų valdytoju – kunigaikščiu. 1861 m. ši personalinė unija pervardinta Rumunijos kunigaikštystėmis, kunigaikštis Al. Cuza buvo priverstas atsistatydinti, o naujuoju kunigaikščiu tapo princas Karolis I. Jis su ministrais Bratianu, Catargiu ir kt. sukūrė naujosios Rumunijos pagrindus. Rusijos kare su Turkija 1877 m. aktyviai rėmė Rusiją. 1877 m. gegužės 22 d. paskelbė šalies nepriklausomybę, kurią po metų pripažino .

1881 m. parlamento nutarimu Rumunija paskelbta Rumunijos karalyste su karaliumi Karoliu I. Prie šios valstybės prijungta Habsburgų monarchijos kontroliuotos Transilvanija ir Bukovina, bei Rusijos kontroliuota Besarabija. Taip buvo pasiektas rumunų teritorijų suvienijimas.

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rumunija stengėsi būti neutrali, nors ir turėjo sudariusi slaptą sutartį su Vokietija ir Austrija-Vengrija, visgi 1916 m. paskelbė karą Austrijai–Vengrijai ir tuo būdu stojo sąjungininkų pusėn (Antantės sąjunga). Karo metu 2/3 teritorijos buvo okupavusios Centrinės valstybės. Karui pasibaigus buvo laimėtojų pusėje, todėl gavo Besarabiją, Bukoviną, Transilvaniją, Banatą ir rytų Vengriją.

Tarpukario laikotarpis

Gruodžio 1-oji – Rumunijos nacionalinė diena. Šią dieną, 1918 m., visos Rumunijos Karalystės istorinės provincijos susivienijo po viena vėliava, taip išreikšdamos visuotinę valią ir atspindėdamos Pirmojo pasaulinio karo nulemtą tarptautinį kontekstą. Laisvės siekį įkvėpė JAV Prezidento Vudrovo Vilsono vizijos, o Austrijos-Vengrijos monarchijos žlugimas paskatino tautos apsisprendimą kurti savarankišką valstybę.

1926 m. Karolis II buvo priverstas atsisakyti sosto dėl į viešumą iškilusių intymių santykių su žydų kilmės atstove, todėl jo vietą perėmė sūnus Mykolas. Krašte įsigalėjo netvarka ir itin pablogėjo ūkininkų būklė, todėl buvo nuversta liberalų valdžia ir į valdžią grįžo Karolis II. Jam valdant šalis pateko į fašistinės Geležinės Gvardijos vado Antonesku rankas, kuriam vėliau karalius paskyrė eiti ministro pirmininko pareigas, o 1940 m. apleido sostą, į kurį buvo grąžintas jo sūnus Mykolas.

Rumunija po padalinimo

Antrasis pasaulinis karas

Odesos teatro programa rumunų okupacijos metu

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Rumunija buvo neutrali. 1940 m. Tarybų Sąjunga įteikė ultimatumą ir be karo okupavo Besarabiją bei šiaurinę Bukoviną, o Vienos arbitražo nutarimu Rumunija turėjo atiduoti Vengrijai šiaurinę Transilvaniją, o Bulgarijai – Dobružą. Likusios šalies teritorijos neliečiamybę garantavo Vokietija ir Italija.

Tolesniais karo metais Rumunija dalyvavo jau kaip Vokietijos sąjungininkė ir 1941 m. paskelbė karą Tarybų Sąjungai. Į Rumuniją buvo įvesti vokiečių kariuomenės daliniai ir išvien su Vokietija puolė Tarybų Sąjungą, greit atsiėmė Besarabiją ir šiaurinę Bukovinos dalį, tačiau Staliningrado mūšyje 1942–1943 m. neteko didelės dalies savo karių. 1944 m. Raudonajai armijai įžengus į Rumuniją, karalius Mykolas areštavo Antonesku, pasidavė Tarybų Sąjungai ir paskelbė karą Vokietijai. Šalyje esant tarybinei kariuomenei, valdžią pilnai į savo rankas paėmė komunistai, kuriems vadovavo Maskva.

Sovietų įtakos laikotarpis

1947 m. buvo panaikinta monarchija, o karalius Mykolas priverstas atsisakyti sosto. Rumunija formaliai paskelbta „liaudies“ respublika, gavo sovietinio tipo konstituciją ir netrukus buvo įvestas diktatūrinis režimas. Rumunijos kultūrinis ir politinis gyvenimas, žemės ūkis buvo pertvarkyti pagal sovietinio tipo modelį (šis procesas vadinamas sovietizacija). Nacionalizuotos pagrindinės gamybos priemonės, likviduota stambioji buržuazija kaip klasė. Vyko masinis žmonių, kurie nepritarė šalyje esančiai santvarkai, naikinimas. 1949 birželį prasidėjo žemės ūkio kolektyvizacija, o 1962 m. vyriausybė pareiškė, jog visa ariama žemė turi būti suvisuomeninta. Ūkininkams buvo leista savo naudojimui pasilikti nedidelius žemės sklypus. 1948 m. Rumunija ir TSRS pasirašė draugystės, tarpusavio bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartis. Po TSRS komunistų partijos vadovo Josifo Stalino mirties Rumunija stengėsi atsiriboti nuo TSRS priklausomybės. Vyriausybė pabrėžė, jog turėtų būti keliamas šalies ūkis ir sudarė vadinamąjį liaudies vystymosi planą. Pastangos nebuvo bergždžios, jau 1960 m. oficialiais paskaičiavimais Rumunijos vidutinis pramonės lygis išaugo 12 %, tai buvo geriausi rezultatai Rytų Europoje.

1958 m. Rumunijos ir TSRS sutarimu buvo išvesta tarybų kariuomenė. Stiprėjo Rumunijos tarptautinės pozicijos, tvirtėjo ryšiai su socialistinėmis šalimis. 1965 m. priimta nauja konstitucija, kuri sumenkino TSRS įtaką. Rumunija paskelbta socialistine respublika.

1968–1972 m. Rumunija ir toliau stengėsi vykdyti nepriklausomą užsienio politiką nepaisydama Sovietų bloko nepritarimo, ir atnaujino draugystės, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartis su Vengrija (1972 m.), Bulgarija (1977 m.), VDR, Lenkija, Čekoslovakija, palaikė diplomatinius santykius su ~120, prekybos ir ekonominius santykius su ~140 valstybių.

Ilgametis Rumunijos diktatorius Nikolajus Čaušesku

N. Čaušesku valdymas

Po 1975 m. Ričardo Niksono vizito į Rumuniją bei keleto Rumunijos prezidento N. Čaušeskus vizitų į JAV, Rumunijai Jungtinės Amerikos Valstijos suteikė labiausiai mėgiamos šalies vardą. O 1976 m. šios šalys pasirašė dešimties metų ekonominio bendradarbiavimo planą. Vėliau, 1972 m., šalis prisijungė prie Tarptautinio valiutos fondo, bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB – įsteigtas siekiant paskatinti ir paspartinti ekonomines reformas vidurio ir Rytų Europos valstybėse). 1976 m. buvo pasirašyta pirmoji oficiali sutartis tarp Europos Ekonominės Bendrijos ir Rytų Europos šalių.

Nors N. Čaušeskus buvo diplomatiškas užsienio politikoje, tačiau laikėsi griežtų komunistinės ideologijos principų vidaus reikaluose. 1971 m. jis ėmėsi priemonių prieš kitų politinių pažiūrų partijos ir vyriausybės narius. Nuo 1967 iki 1974 m. N. Čaušeskus buvo Valstybės tarybos pirmininku, o 1975 m. išrinktas Rumunijos prezidentu. Per dvejus metus pertvarkė partiją ir Vyriausybę.

Nepaisant potvynių ir žemės drebėjimų padarytų nuostolių, 1970 m. ekonomika visgi augo, ypač sunkioji pramonė ir užsienio prekyba. Tačiau šalyje vykdomos represijos, kitatikių persekiojimas bei blogas žemės ūkio tvarkymas kėlė nepasitikėjimą vyriausybe. 1980 m. N. Čaušeskus tam, kad apmokėtų valstybės skolas, panaudojo visas užsienio šalių valiutos atsargas, dėl to šalyje, kurioje pragyvenimo lygis ir taip jau buvo vienas žemiausių Europoje, atsirado būtiniausių maisto produktų ir degalų stygius. 1988 m. paskelbta priverstinio „persikėlimo“ programa, kurią įgyvendinant buvo sunaikinta apie 8000 kaimų, susilaukė daugumos gyventojų nepasitenkinimo.

Po 1989 m. žiauraus N. Čaušeskaus bandymo numalšinti Timišoaroje vykusią demonstraciją, šalies karinės jėgos atsisuko prieš patį valstybės vadovą. Kartu su žmona Elena N. Čaušeskau pabėgo iš Bukarešto, tačiau netrukus abu buvo sugauti. Jie buvo kaltinami žudymu bei valstybės turto išvaistymu. Slapta vykęs teismas pripažino juos kaltais ir nuteisė mirties bausme. Rumunijoje šis diktatorius buvo vienintelis mirties nuosprendžio susilaukęs komunistų vadovas. Valstybės vadovo vietą laikinai užėmęs Ionas Iljesku, kartu su ankstesniąja komunistų partijos vyriausybe toliau valdė šalį. Jis atšaukė anksčiau vykdytą represinę politiką, įkalino kai kuriuos buvusio režimo vykdytojus.

Komunizmo žlugimas

Ion Iljesku (dešinėje) ir Džordžas Bušas susitikimo metu

1989 m. gruodžio mėnesį, žlugus komunizmui Rumunijoje, vienas pirmųjų politinių sprendimų, kurį parėmė visa rumunų tauta, buvo Gruodžio 1-osios – Rumunijos nacionalinės dienos – atkūrimas. Nuo to laiko nacionalinės šventės rengiamos Bukarešte ir kituose Rumunijos miestuose, taip pat Alba Julijoje – mieste, kuriame 1918 m. gruodžio 1-osios Nacionalinė Asamblėja pareiškė apie šalies istorinį apsisprendimą.

1990 m. gegužės mėn. pirmuosius laisvuosius rinkimus po antrojo pasaulinio karo laimėjo Ionas Iljesku bei jo vadovaujama Nacionalinio Išsivadavimo Fronto (NSF) partija. Peteris Romanas buvo paskirtas Rumunijos ministru pirmininku. Po rinkimų šalyje ir toliau ištisus metus vyko demonstracijos dėl stagnuojančios ekonomikos. Nuolat vykstančios riaušės privertė atsistatydinti Peterio Romano sudarytą vyriausybę. Spalį, buvęs finansų ministras Theodoras Stolojanas užėmė ministro pirmininko vietą ir suformavo naująjį Ministrų kabinetą.

1991 m. visuotinu referendumu priimta naujoji demokratinė šalies Konstitucija. 1992 m. surengti nauji prezidento rinkimai, kuriuose Ionas Iljesku džiaugėsi pergale. Vyriausybę paskirta sudaryti naujajam ministrui pirmininkui Nicolae Vacaroiu.

Tautinių mažumų judėjimai

1990 metais Rumunijoje vyko reikšmingas tautinių mažumų judėjimas. Dėl išpuolių prieš čigonus 1991 m. prasidėjo masinis jų išsikėlimas į Vokietiją. 1992 m. Vokietijos Vyriausybė grąžino net 43 000 Rumunijos pabėgėlių, jų tarpe daugiau nei pusė buvo čigonai. Dėl įtemptų santykių tarp Vengrijos ir Rumunijos, Transilvanijoje įvyko konfliktas tarp vengrų tautinės mažumos ir rumunų nacionalistų. Tad 1993 m. Rumunijos Vyriausybė sutiko išplėsti mokymosi ir kalbos teises etninėms vokiečių ir vengrų mažumoms. 1994 m. šalyje vyko tarptautinė konferencija dėl etninių mažumų padėties Centrinėje Europoje. Vis dėlto nesutarimai dėl tautinių mažumų teisių Rumunijoje išliko problema. 1995 m. birželį Rumunijos Parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo buvo atimta teisė etninėms mažumoms siekti aukštojo išsilavinimo gimtąja kalba. Šiam įstatymui priešinosi tūkstančiai vengrų, tačiau 1996 m. rugsėjį Rumunijos ir Vengrijos vadovai pasirašė draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, kuri garantavo visų etninių mažumų teises.

Ekonominių reformų laikotarpis

Tais pačiais metais vykusiuose rinkimuose naujuoju prezidentu išrinktas dėstytojas Emilis Constantinescu, premjeru paskyrė Bukarešto merą Victor'ą Ciorbea. Žengiant žingsnį link laisvosios rinkos ekonomikos naujoji Vyriausybė įsipareigojo vykdyti ekonomikos reformas. 1997 m. vasarį vyriausybė paskelbė radikalių ekonominio šoko terapijos reformų programą, į kurią įėjo pagreitinta privatizacija ir išlaidų mažinimas. Vyriausybė įsipareigojo toliau siekti šalies tikslo tapti NATO ir ES nare. Ekonominių reformų programos dėka valiuta buvo išlaisvinta ir kainų kontrolė baigėsi, privesdama prie staigaus infliacijos lygio padidėjimo iki 700 % per metus. Be to buvo pradėta kampanija prieš valdininkų korupciją, atleidžiant ketvirtadalį policijos vadovų ir pradedant tyrimą prieš viešai klestinčią mafiją.

Constantinescu simboliškai nutraukė senąją politiką, atšaukdamas draudimą lankytis šalyje buvusiam Rumunijos monarchui karaliui Mykolui, kuris buvo nuverstas komunistinio režimo metu. 1997 m. Rumunijos diplomatiniai santykiai su kaimyninėmis šalimis labai pagerėjo. Siekiant išspręsti šimtamečius nesutarimus su Vengrija suorganizuotas Vengrijos vadovo, prezidento Árpád Göncz vizitas į Rumuniją. Tais pačiais metais birželio pradžioje tarp Ukrainos ir Rumunijos buvo pasirašyta draugystės sutartis, kuri užbaigė dešimtmečius trukusius nesutarimus dėl nafta turtingos salos, esančios netoli abiejų valstybių krantų Juodojoje jūroje. Nepaisant Ciorbea vyriausybės pasisekimo tarptautinėje arenoje, šalyje ir toliau tęsėsi pasipriešinimai ekonominėms reformoms. 1997 m. infliacija šoktelėjo, valstybinės, komunalinės įstaigos nebuvo modernizuotos, o šalies bankai, kaip buvo žadėta, liko neparduoti.

1998 m. kovo mėn. Ciorbea buvo priverstas atsistatydinti, o į jo vietą paskirtas Radu Vasile. Prieš oficialiai pradedant eiti savo pereigas jis pareiškė, jog tęs privatizaciją. Vasile vyriausybė planavo uždaryti daugiau nei 150 nepelningų fabrikų ir kasyklų. 1999 m. sausį 10 000 streikuojančių angliakasių žygyje į Bukareštą protestavo prieš kasyklų uždarymą, reikalaudami minimalaus darbo užmokesčio padidinimo. Po penkių dienų žygio, po to kai vyriausybė pasitelkė į pagalbą armijos karinius padalinius, bei jungtines policijos pajėgas, angliakasiai išsiskirstė. Vasile sutiko gerokai padidinti atlyginimus ir atidaryti kai kurias kasyklas. 1999 metais gruodžio mėn. Vasile sudaryta vyriausybė žlugo. Konstantinesku atleido Vasile iš pareigų, tačiau jis atsisakė atsistatydinti teigdamas, jog prezidentas įstatymiškai taip negali elgtis. Nuolat daromas politinis spaudimas, visgi privertė Vasile atsistatydinti, o jo pareigas sėkmingai buvo perduotos centrinio banko vadovui Mugurui Isarescu. Naujosios vyriausybės pagrindinė užduotis buvo privatizacijos spartinimas (apie 80 % kapitalo vis dar valdė valstybė), spręsti korupcijos problemas, bei kovoti su juodąją rinka. Tai buvo pirmasis Rumunijos žingsnis rengiantis įstojimui į ES (pakviesta pradėti derybas 2000 vasarį).

2000 m. lapkritį rinkimuose į Parlamentą daugiausia vietų (bet ne didžiąją dalį) laimėjo RSDP (Rumunijos socialdemokratu partija). Tą patį mėnesį vykusiuose prezidento rinkimuose 37 % visų rinkėjų balsų surinko ir pirmajame ture pirmą vietą užėmė Iljeskus, antrąją – Cornelius Vadimas Tudoras, Didžiosios Rumunijos partijos lyderis. Antrajame ture Iljeskus gavo 67 % rinkėjų balsų ir buvo išrinktas prezidentu. Ministru Pirmininku paskirtas Adrianas Nastase, buvęs RSDP partijos vicepirmininkas. Sudaryta naujoji vyriausybė pareiškė norą tapti Europos Sąjungos nare.

2004 m. įvykusiuose prezidento rinkimuose, po antrojo rinkimų rato, surinkęs 51 % balsų, RDP (Rumunijos demokratų partija) kandidatas nugalėjo savo pagrindinį konkrentą socialdemokratą A. Nastasę. Tais pačiais metais vykusiuose parlamento rinkimuose nei viena partija nesurinko ryškesnės daugumos balsų. Buvo sudaryta koalicinė vyriausybė, kurią sudarė liberalų, konservatorių, demokratų ir vengrų demokratų sąjungos atstovai. Premjeru tapo liberalas K. A. Popesku – Teričeanu.

2004 m. Rumunija tapo NATO nare, o 2007 m. sausio 1 d. kartu su Bulgarija prisijungė prie Europos Sąjungos.

Išnašos

Jonathan Amos, „Human fossils set European record“, BBC News, 22 September, 2003
http://www7.nationalgeographic.com/ngm/0603/feature2/images/mp_download.2.pdf 2007-09-26 iš Wayback Machine projekto.
Tony Fitzpatrick, „A jaw-some discovery: Earliest modern human fossils in Europe found in bear cave“, Record, Washington University in St. Louis, vol. 28, no. 8, October 3, 2003
Stoica, Vasile (1919). The Roumanian Question: The Roumanians and their Lands. Pittsburgh: Pittsburgh Printing Company. pp. 18–19.

• • r

Europos šalių istorijos

[amos-1] Jonathan Amos, „Human fossils set European record“, BBC News, 22 September, 2003

[2] ttp://www7.nationalgeographic.com/ngm/0603/feature2/images/mp_download.2.pdf 2007-09-26 iš Wayback Machine projekto.

[3] Tony Fitzpatrick, „A jaw-some discovery: Earliest modern human fossils in Europe found in bear cave“, Record, Washington University in St. Louis, vol. 28, no. 8, October 3, 2003

[Stoica1-4] Stoica, Vasile (1919). The Roumanian Question: The Roumanians and their Lands. Pittsburgh: Pittsburgh Printing Company. pp. 18–19.