Šventikas arba žynys religinių apeigų atlikėjas paprastai suvokiamas kaip žmogaus ir dievybės ar dievybių tarpininkas Jo

Šventikas, arba žynys – religinių apeigų atlikėjas, paprastai suvokiamas kaip žmogaus ir dievybės ar dievybių tarpininkas. Jo užduotis – išlaikyti pusiausvyrą tarp sakraliojo ir profaniškojo pasaulių. Šventikai kaip atskira žmonių kategorija egzistuoja visose didžiosiose pasaulio religijose, taip pat daugelyje įvairių smulkių religijų ir kultų.

Šventiko pareigoms priklauso išmanyti įvairius religinės žinijos aspektus – maldas, religines giesmes, apeigas, teisingo religinio elgesio modelius ir kt. Šią žiniją šventikas įgyja per šventikų luomo institucijas. Tuo, kad šventikas įgyja specifinę institucionalizuotą žiniją, jis skiriasi nuo kitų religiją aktyviai praktikuojančių asmenų – , šamanų, , ir kt., kurie religinę žiniją įgauna daugiausia asmeninių pastangų dėka. Šventikas kaip specializuoto religijos praktikų luomo asmuo visuomenės priimamas kaip religinis ir dvasinis vedlys.

Dėl savo hermetiškumo, hierarchiškumo ir pretenzijų į sakraliosios sferos tvarkymą, šventikų luomas dažnai įgydavo labai didelę įtaką visuomenės gyvenime; dažnai prieš šventikų luomo įsigalėjimą kildavo antiklerikaliniai sukilimai, pvz., dar XIV a. pr. m. e. Amono ir Atono kultų kova, naujaisiais laikais – Reformacija, 1857 m. , 1917 m. Spalio revoliucija ir daug kt.

Ikirašytinėse visuomenėse šventikais paprastai būdavo apeigų žinovai, įgiję ypatingą žiniją bei maginių-religinių veiksmų išmanymą. Dažnai į šį išmanymą patekdavo ir ypatingų (paranormalių) galių bei mistinių technikų įvaldymas. Tikėta, kad tokie šventikai ritualų, ištarmių ir kitų ypatingų veiksmų pagalba gali paveikti sakraliąją sferą, užmegzti ryšį tarp žmonių ir šventybės, taip užtikrinant bendruomenės gerovę. Vėliau įvyksta šventikų luomo specializacija – jei ankstyvosiose kultūrose šventikas dažnai yra kartu ir šamanas, gydūnas, pranašautojas, poetas, tai vėliau dažnai šventiko funkcijos griežtai kodifikuojamos, jo veiklos aprėptis susiaurinama iki konkrečių apeigų atkartojimo.

Kadangi šventiko vaidmuo visuomenėje tradiciškai būdavo labai svarbus, dažnai juo galėdavo tapti tik specifinės kilmės asmuo (pvz., tik iš tam tikro luomo (brahmanai hinduizme), šeimos (Eumolpidai graikų Eleusino misterijų kulte), genties ( judaizme), tam tikrų profesijų nariai (gydūnai majų religijoje). Be to, dažnai religijose šventikų luomo atstovams keliami tam tikri reikalavimai, išskiriantys nuo kitų pasauliečių, pvz., katalikų kunigų celibatas, budistų šventikų asketizmas, šventikai dažnai išsiskiria nuo kitų savo apranga, išvaizda.

Šventikai pasaulio religijose

Ikiraštinės kultūros

Ikiraštinėse kultūrose šventikas gali užimti įvairias socialines pozicijas – nuo , kuris magiškai valdo sakralinę galią, iki šamano, kuris kaip dieviškų arba dvasinių būtybių agentas, gali būti drauge ir gydūnas, ir regėtojas, ir pranašautojas, ir religinio kulto lyderis. Gana dažnai pasitaiko, kad klano ar kaimo vadas tampa šventiku arba ritualinės žinijos, leidžiančios paveikti antgamtiškas galias, žinovu. Galop, jie gali tapti pranašais arba šventaisiais karaliais ir užimti ypatingą vietą savo bendruomenėje. Šis ypatingas statusas gali būti pagrindžiamas kiltimi iš mitinio dieviškojo protėvio arba pačios dievybės, nuo kurios priklausanti bendruomenės gerovė. Okultinės galios ir įžvalgos gali būti kildinamos iš dvasių, su kuriomis šventikas esąs užmezgęs ryšį transo, ekstazės būsenose, arba per sapnus, regėjimus, orakulus, išreiškiančius dieviškąją valią. Kad taptų šventiku žmogui dažnai reikia išmanyti ir įvairias gydymo technikas, žolelių, nuodingųjų medžiagų galias.

Priešingai nei šamanai ir gydūnai, kurie su šventybe bendrauja daugiausia sava iniciatyva per pranašavimą, gydymą ir gebėjimą patekti į dvasių pasaulį, šventikai malonina ir rimdo už save didesnes galias, remdamiesi savo puoselėjama sakraline tradicija. Jei šamanas ar magas veikia savo vardu, valia ir savais būdais, tai šventikas atnašauja prieš altorių, šventykloje ar šventvietėje kaip bendruomenės atstovas, atsakingas už dievybių ir žmonių tarpininkavimą. Jis atsakingas, kad šis ryšys nebūtų pažeistas, nuolat palaikant jį atnašavimais ir prisilaikant tabu.

Senovės religijos

Senovės Egipte faraonas laikytas dievybės įsikūnijimu, šventuoju valdovu. Manyta jį esant aukščiausiąja dieviškumo hipostaze ir pagrindiniu tarpininku tarp žmonių ir dievų pasaulio. Iki Menui centralizuojant Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdymą (~XXX a. pr. m. e.), aukščiausiasis žynys ir karalius „Skorpionas“ laikytas Horo įsikūnijimu. Veikiant Heliopolio žynių tradicijai, faraonas imtas tapatinti su Saule (sauliškąja dievybe Ra ir jos hipostaze Atumu). Egipto faraonas teoriškai laikytas visų dievų vyriausiuoju šventiku ir tokiu vaizduotas šventyklų freskose, tačiau praktikoje įvairūs žyniai faraono vardu atliko įvairius atnašavimus skirtingoms dievybėms. Kiekviena šventykla turėjo savo vyriausiąjį žynį, kuris podraug su aukojimais atliko ir teisėjo pareigas. Naujosios karalystės laikais šventikų luomas išaugo – būta daug įvairių sakraliųjų pareigybių, kurios apėmė tiek šventąją, tiek profaniškąją sritis (administraciniai, teisiniai ir kt. darbai). Deivės Hator kultą aptarnavo žynės, grodavusios sistra.

Senovės Mesopotamijoje, kur karaliaus vaidmuo nebuvo toks ryškus kaip Egipte, nuo IV tūkstantmečio pr. m. e. įsitvirtino galingas ir gerai organizuotas šventikų luomas. Šventyklos tapo žinijos perdavos vietomis, kur greta šventųjų giesmių giedojimo, pranašavimo, egzorcizmo praktikų žyniai mokydavosi ir administracinių, politinių, ekonominių mokslų. Vyriausiasis žynys unigallu buvo atsakingas už kasmetinių apeigų vedimą – jų metu būdavo giedamos giesmės dievams, raudama, skelbiami orakulai, astrologinių, pranašiškų ženklų aiškinimai. Už pastaruosius veiksmus daugiausia atsakydavo regėtojai, vadinami baru. Senovės Mesopotamijos religijoje svarbią vietą užėmė egzorcizmo praktikos – šventikai turėdavo išvaryti nelabasias dvasias iš žmonių ir statinių. III tūkstantmetyje pr. m. e. egzorcistai įgavo svarbų vaidmenį visuomenėje, be jų būdavo neapsieinama palaiminimų, laidojimo, kasmetinių švenčių apeigose. Mesopotamijos šventikai laikyti dievų valios perdavėjais, vieninteliais šventosios žinijos žinovais, todėl turėjo absoliučią galią.

Persų religijoje zoroastrizme šventikai () buvo svarbūs astrologijos žinovai. Senovės Sirijoje šventikų luomas buvo atsakingas už ritualų dramaturgiją rudens švenčių, per kurias būdavo įvesdinamas naujų metų dievas, metu.

Senovės Graikijoje buvo ištisa plejada įvairių vyrų ir moterų, kurie tarpininkaudavo žmonių ir dievybių santykiuose, bet būta ir atskirų šventikų, aptarnaudavusių šventyklų apeigas. Dalis jų pasiekdavo didelį prestižą, ypač tie, kurie aptarnaudavo žymias šventyklas, pvz., Delfų orakulai, kurie padėdavo spręsti ne tik privačius, bet ir valstybinės svarbos klausimus. Tiesa, senovės Graikijoje šventikai nesudarė atskiro luomo ir negyveno atskirai nuo pasauliečių – apeigas atlikinėdavo namų šeimininkai, užsiimdavę ir žemiškaisiais reikalais.

Senovės Romoje karaliui žemdirbių religiją paskelbus valstybiniu kultu susiklostė šventikų hierarchija, kurios viršūnę užėmė („šventybių karalius“), perėmęs ankstesnį karaliaus-žynio vaidmenį. Rex sacrorum būdavo parenkamas iš patricijų ir šias pareigas užimdavo visą gyvenimą. Jis būdavo pavaldus tik (pontifex maximus), kuris vadovaudavo pontifikų (šventųjų įstatymų žinovų) bei (atskirų dievų šventikų) kolegijai. Trys flaminai atnašaudavo Jupiteriui, Marsui ir , o likę 12 – kitiems dievams. Ypač svarbus flaminas būdavo Jupiterio – jo gyvenimą reguliuodavo griežti tabu, o jo žmona užimdavo flaminės vaidmenį. Šalia Romos forumo veikusioje Vestos šventykloje tarnaudavo šešios mergelės () – jos šias pareigas užimdavo nuo mažumės ir nuolat kūrendavo šventąją ugnį. Pradžioje jas parinkdavo vyriausiasis pontifikas iš patricijų šeimų, tačiau vėliau vestalėmis galėdavo tapti ir plebėjų šeimų mergaitės. Šalies valdymui svarbūs šventikai būdavo augūrai, atlikinėdavę mantines pranašavimo praktikas. Kitos šventikų kategorijos senovės Romoje buvo (atnašaudavo Marsui), (atsakingi už švenčių vedimą), (dalyvaudavo pasirašant sutartis, skelbiant karus; imperijos laikotarpiu jų pareigybė išnyko).

Abraominės religijos

Judaizme nuo X a. pr. m. e. svarbiausias religinis centras buvo Jeruzalės šventykla (anksčiau pagrindiniai centrai buvo Mamro, Hebrono, Betelio, Šechemo ir Gilgalio šventyklos). Asmenys, atlikinėję divinacines, orakulines, ekstatines praktikas, nuo seno hebrajiškai vadinti („kunigai“), leviais („levitai“), naviais („pranašai“) ir rojais („regėtojai“). Hebrajiškas pavadinimas Kohen atitinka arabišką žodį kāhin („pranašautojas“) – žydų kohenas buvo laikomas orakulu, gaunančiu žiniją dėka savo ritualinio rūbo bei tam tikros plokštelės, vadinamos urim ir tumim, bei dėka šventojo įkvėpimo ir atnašavimų šventvietėse. Nuo VII a. pr. m. e., kai Jeruzalė tapo visų pagrindinių aukojimų centru, dvasininkai galėdavo tarnauti tik iš klano (Arono, Mozės brolio palikuonys). Kurį laiką tęsėsi konfrontacija tarp levių ir kohenų dėl dvasinio autoriteto viršenybės; 586 m. pr. m. e., Babilono nelaisvėje, sudarytas kodeksas, kuriuo leviai griežtai atskirti nuo kohenų. Dvasininkais galėjo tapti tik besiskelbiantieji Arono palikuonimis, nors skelbėsi esą , su kuriuo Dievas sudaręs „amžinąją sandorą“, ainiais. Gali būti, kad zadokitai buvo senojo jebuziečių (kanaaniečių) dvasininkų sluoksnio palikuoniais ir turėjo didesnių privilegijų levitų atžvilgiu Jeruzalės šventykloje. Senovės judėjų šventikų pagrindinės užduotys buvo orakulų skelbimas Toros pavidalu ir griežtų religinių nuostatų laikymosi priežiūra. Po to, kai 70 m. romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą, dvasinio gyvenimo svorio centras persikėlė į sinagogas ir namų apeigas, kur susitelkta į Toros interpretaciją. Po Makabėjų sukilimo (II a. pr. m. e.) dvasinis palaiminimas (dukhan) sinagogoje išliko kohenų, kilusių iš Arono giminės, priederme. Tiesa, tokį kohenų autoritetą kvestionavo pasauliečiai Rašto aiškintojai . laikais Jeruzalės šventyklos vyriausiasiais šventikais buvo sadukiejai (kildinę save iš zadokitų), kurie pasiekė didelę įtaką tiek rabinų teismui (Sanhedrinui), tiek konservatyviai aristokratijos klasei. Jie pabrėžė rašytinės Toros reikšmę, o ne žodinės, kuri buvo svarbiausia jų oponentams fariziejams.

Krikščionybės dvasininkijos reikšmė aptariama šv. Pauliaus Laiške hebrajams. Pagal šį tekstą, tik Jėzus Kristus esąs vienatinis sielų gelbėtojas, panaikinęs nuodėmę, skyrusią žmoniją nuo Dievo. Kristus esąs ir kunigas, ir karalius, ir auka, ir tarpininkas, todėl krikščionybėje atsisakyta geneologijų svarbos, o atnašautoju galėjo tapti bet kuris pakrikštytasis. Ankstyviausiosios krikščionybės laikais dvasininkai nusakyti graikiškais žodžiais presbyteros („vyresnysis“) ir episkopos („prižiūrėtojas“). Nuo II a., atsižvelgiant į judėjišką tradiciją, pradėjo klostytis religinė hierarchija, dvasininkai atsiskyrė nuo pasauliečių. Vyskupais (episcopus) tapdavo tie, kurie prižiūrėdavo presbiterių, pradėtų vadinti sacerdotes („šventikais“) sluoksnį. Pastarieji buvo atsakingi už Eucharistijos aukojimą. Tuo metu vyskupai buvo atsakingi už šventikų įšventinimus, sakramentų konfirmacijas bei vyskupijų administraciją. Palaipsniui susiklostė trisluoksnė hierarchija iš vyskupų, kunigų ir diakonų, administruojama vyskupijų forma. Ši sistema išliko iki XVI a., kai kilus Reformacijos bangai, protestantai bažnytinę hierarchiją atmetė.

Viduramžių Europoje krikščioniškoji hierarchija klostėsi pagal teokratinės valstybės modelį, o Bažnyčia iš esmės sutapo su valstybe. Kaip savo kūrinyje „Apie karalystę“ (De Monarchia) pastebėjo Dantė Aligjeris, tiek popiežius, atsakingas už dvasinius gyvenimo aspektus, tiek imperatorius, besirūpinantis laikinais dalykais, yra paskirti paties Dievo, kad pagal savo veikimo sritis prižiūrėtų žmonijos gerovę. Viduramžiais Bažnyčia perėmė vis daugiau įtakos iš pasaulietinės valdžios, kol visas politinis valstybės kūnas buvo integruotas į bažnytinę sistemą.

Protestantizme atskiro šventikų luomo ir Eucharistijos aukojimo apeigų atsisakyta, liko tik religinių bendruomenių nariai pasauliečiai, atsakingi už ir Rašto aiškinimą (pastoriai). Vakarų krikščionybėje dvasininkija išliko katalikų ir anglikonų bažnyčiose. Iki Vatikano II susirinkimo Katalikų Bažnyčioje dvasininku klierikas tapdavo po apeigų, dabar dvasininku tampama priėmus diakono šventimus. Buvo žemesniųjų šventimų dvasininkai: , lektoriai, , , aukštesniųjų: , diakonai, kunigai, vyskupai; kai kurie jų išliko ir dabar. Dvasininkai pagal pareigas yra vikarai, klebonai, , vyskupai, arkivyskupai, , kardinolai, popiežiai, pagal titulus – kanauninkai, prelatai. Prie dvasininkų priklauso ir asmenys, davę vienuolio įžadus. Be to, po Vatikano II susirinkimo į bažnytines aukojimo apeigas daug labiau įtraukiami pasauliečiai.

Seminarijos auklėtinių ordinacija Rusijos stačiatikių bažnyčioje

Rytų krikščionybėje (ortodoksijoje) išliko griežta dvasininkų hierarchija. Stačiatikių Bažnyčioje dvasininku tampama priėmus diakono šventimus. Pagal hierarchiją toliau eina kunigai (popai), vyskupai ir atitinkamas pareigas einantys bei metropolitai. Stačiatikių dvasininkai išskiriami iš pasauliečių ir būtinai priskiriami kuriai nors vyskupijai ar vienuolijai; įpareigojami paklusnumui, gyvenimo paprastumui bei šventumui, dalis (vienuoliai ir aukštieji dvasininkai) privalo laikytis celibato, dėvėti specialius drabužius.

Islame šventikų kategorijos nėra. Yra tik pasauliečių klerikalų sluoksnis, atsidėjęs Korano ir jo teisės aiškinimui. Kaip ir judėjų rabinai, musulmonų („mokytojai“), („aiškintojai“), imamai yra asmenys, gerai išmanantys šventraštį ir gebantys pagal jį aiškinti socialinio-religinio elgesio taisykles. Su Dievu islame tikintysis per maldą (dua) bendrauja asmeniškai. Tiesa, šiizme imamo vaidmuo svarbesnis – jo valdžia pagrįsta pripažinimu, kad jie priklauso pranašo Mahometo giminei ir laikomi Alacho įpėdiniais žemėje bei islamo doktrinos grynumo puoselėtojais. Šiitų imamas vadovauja bendruomenei, aiškina teologines tiesas (yra galutinis autoritetas aiškinant Koraną ir suną), tikima, kad padeda žmonėms suvokti slaptąją daiktų prasmę (laikomas ir neregimojo gyvenimo vadovu).

Nevarų budistų vadžračarjos (tantriniai mokytojai)

Indiškos religijos

Ankstyvuoju vediniu laikotarpiu visą religinę sritį prižiūrėjo brahmanų luomas. Brahmanai buvo atsakingi už sofistikuotas apeigas. Vedose minimi įvairūs žyniai, atsakingi už skirtingas aukojimo dalis ar skirtingų tekstų atlikimus (hotarai, udgatarai, adhvarjai, brahmanai), už namų aukojimus atsakė purohitos. Nors brahmanai buvo atsakingi už dvasinę sritį, o kšatrijai – už karinę ir administracinę, visgi brahmanų autoritetas buvo svarbesnis, nes visa kosminė tvarka priklausiusi nuo teisingo apeigų atlikimo. VII a. pr. m. e. brahmanai buvo įgiję dideles galias valstybių valdyme. Brahmanai turėdavo gyventi pagal griežtą tvarką – jaunystėje būti įšventinti (tapti „dukart gimusiais“), praeiti keturias ašramas (mokinio, namų šeimininko, prisijungti prie miškų atsiskyrėlių, tapti klajojančiu vienuoliu). Maždaug X–V a. pr. m. e. prasidėjo judėjimas prieš brahmanų autoriteto absoliutizmą – pradėtos kurti upanišados, kuriose pabrėžta asmeninio išsivadavimo svarba prieš vedų ritualizmą, iškilo budizmas ir džainizmas. Upanišadose pabrėžta mistinio patyrimo ir žinijos perdavos sistema atsispindėjo ir budizme. Mokiniai rinkdavosi ir klajodavo su mokytoju, skelbusiu būdus pažinti save (atmaną) ir pasiekti išsivadavimą (mokšą). Susikūrus povediniam hinduizmui, į jį integruota daug upanišadų idėjų. Brahmanų luomas išliko kaip viršiausias ir atsakingas už atnašavimus, savo privilegijas įgavęs dėl teisingų darbų ankstesniuose gyvenimuose (karmos), bet jau nebeturėjo tokios didelės įtakos. Dabartiniai hinduistų šventikai skirstomi į pūdžarius (religinių aukojimų – pūdžų – atlikėjus šventyklose) ir purohitus arba panditus (atliekančius aukojimus šeimose, giminėse). Religinė žinija perduodama per pamokas (sadhjana), vedamas tėvo sūnums arba mokytojo (guru) mokiniams.

Budizme ir džainizme atsisakyta šventikų brahmanų luomo, o vietoje jo išsirutuliojo . Dvasiniais vedliais tapo vienuoliai ir vienuolės, atsisakę materialinių gerybių ir susitelkę į išsivadavimo pasiekimą. Atnašavimai laikyti neveiksmingais siekiant šio tikslo. Be to, budizme nesant dievybių nebereikėjo ir jokių tarpininkų. Tiesa, šventikų atitikmenų išliko mahajanos budizme ir tantriniuose mokymuose. Budistų vienuoliai () atlieka šventuosius tekstus, įskaitant susijusius su gimtuvėms, vestuvėmis, laidotuvėmis, šventėmis. Visgi, tai nėra tikrieji šventikai – budistų vienuolio tikslas yra tęsi Budos paskelbtą žinią, savo mokymu ir asmeniniu pavyzdžiu rodyti kelią nirvanos link. Tokie tikslai nesutrukdė susikurti hierarchizuotoms šventikų sistemoms, tokioms, kaip Tibeto budizmas (kuris dėl didelės vienuolių įtakos dar vadinamas lamaizmu).

Kitos religijos

Daoizme išskiriama šventikų kategorija – („išmanantys Dao“). Jais gali tapti tiek vienuoliai, tiek pasauliečiai. Daoši atlieka įvairius ritualus, susijusius su gimtuvėmis, vestuvėmis, laidotuvėmis, kviečiami siekiant įveikti ligas, sausras, kitokias negandas, jų prašoma išburti ateitį.

Šintoizme egzistuoja žynių, vadinamų arba šinšoku kategorija. Šintoizmo šventikų luomas hierarchizuotas, esama 5 kategorijų – nuo šventikų pagalbininkų (čokai) iki iškilių šintoizmo tyrinėtojų (džokai). Šie šventikai atsakingi už šventyklų apeigų atlikimą. Anksčiau, kai šintoizmas buvo Japonijos valstybinė religija, būta daugiau pareigybių, susijusių su imperatoriaus rūmais.

Ikikrikščioniškame baltų tikėjime minimi įvairūs šventikų titulai. Janas Dlugošas, rašydamas apie šventosios ugnies užgesinimą Vilniuje, mini ateities pranašautoją, vadinamą žyniu (Znycz). Pasak Jeronimo Prahiškio, žynys kurstė ir prižiūrėjo šventąją ugnį, pranašaudavo. Lietuvos metraščiuose minimas Gedimino ir visų lietuvių vyriausiasis žynys (krivis) Lizdeika, kuris pranašaudavęs, aiškindavęs sapnus. Vėlesniuose mitiniuose šaltiniuose ir tautosakoje žyniais vadinami burtininkai. Prūsų religijoje minima šventikų kategorija – vaidilos (prūs. waidlotten). Manoma, kad prūsai turėjo sudėtingą žynių hierarchiją: vyriausiasis buvo krivis krivaitis, jo pagalbininkai vaidilos, gyvenę Rikojote, ir kaimų žyniai vaidilos. Anot Simono Grunau, krivis tiesiai iš dievų išgirsdavęs jų valią ir ją pranešdavęs vaidiloms, o šie perduodavę ją žmonėms. Dievų valią vaidilos susapnuodavo, patys perduodavo ją kaimo vyrams, moterims perduodavo vaidilutės.

Šaltiniai

žynys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
priesthood. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
. dvasininkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
imamas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
vaidilos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015

[vle-1] žynys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014

[brit-2] priesthood. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.

[vle2-3] . dvasininkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004

[4] imamas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005

[5] vaidilos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015