Karma

Kitos reikšmės – Karma (reikšmės).

Karma (skr. कर्मन् = IAST: karman – 'darbas, veikla, kūrinys') – mitologijoje ir etninėse indų religijose reiškia veiksmus, įskaitant ir religinius, kurie sukelia po jų einantį atlygį. Dažniausias aiškinimas – visuma visų gerų ir blogų darbų, atliktų asmens ankstesniuose gyvenimuose, kuri nulemia likimą būsimuosiuose gyvenimuose.

Mokymas apie karmą ir su ja susijusius pakartotinius užgimimus (samsara) indų kultūroje vaidina svarbiausią vaidmenį. Manoma, kad karma registruoja visus veiksmus ir, priklausant nuo veiksmo tipo, padeda arba nepadeda tolimesnei eigai siekiant sustabdyti pakartotinius užgimimus. Šis mokymas jau nuo seno išėjo už tradicinio hinduizmo ribų ir užėmė svarbią vietą budizme ir džainizme, tik atsiradus šioms sistemoms.

Hinduizmas

Karmos sąvoka atsirado iš labai archajiškos sampratos apie žmogaus pomirtinį likimą (Rigveda X 2, 7; X 18, 1): „protėvių kelio“ ir „dievų kelio“, kurie yra susiję su elgesiu gyvenimo metu ir nulemia, ar bus sugrįžta į žemišką gyvenimą ar ne, vienu ar kitokiu pavidalu. Šios idėjos toliau buvo vystomos ankstyvosiose upanišadose. Pasak jų, „žmogus tampa geru nuo gerų darbų, blogu – nuo blogų“ (Brihadaranjaka–upanišada III 2, 13). Žmonės patys save suriša savomis egoistinėmis mintimis ir veiksmais; veikiantieji be suinteresuotumo ir siekiantieji aukščiausios tikrovės, atmano, suvokimo, gali įveikti gimimų grandinę ir Karmos dėsnį (plg. Yša Upanišada 2; Čhandogja–upanišada VIII 1, 6-…).

Teistiniuose hinduizmo mokymuose karma vaidina svarbų vaidmenį, tačiau išaukštynama dievybės (Yšvara) galia palengvinri ar panaikinti žmogaus karmą už jo aukojimus ir pagarbinimus. Visiškas karmos (tiek geros, tiek blogos) grandinių sutrūkimas ir išsilaisvinimas iš jos sąlygotumo vadinamas mokša.

Budizmas

Budizme karma yra grynai psichologinis, o ne metafizinis terminas. Budizme ji reiškia „veiklą“, o ne neatšaukiamą lemtį ar likimą. Štai kaip Angutara Nikajoje (VI, 63) karmą nusako Buda: „Cetanakham bhikkhave kammam vadam“. Tai yra: „Valios raišką, vienuoliai, aš vadinu veikla (t. y. karma)“. Vadinasi apie „karminę“ veiklą galima kalbėti tik tada, kai yra ketinama veikti, kai sąmoningai motyvuojama būsimoji veikla; tiktai tokia, sąmoningai motyvuota veikla formuoja žmogaus būdą (charakterį), nulemia jo polinkius ir, tuo pačiu, jo būsimus veiksmus ir jų pasekmes. Žmogaus būdas yra ne kas kita, o vien mūsų valios (sąmoningo pasirinkimo laisvės reiškimo) kryptis, tendencija, susiformavusi iš pasikartojančių veiksmų. Kiekvienas sąmoningai atliktas veiksmas palieka pėdsaką pasąmonėje (samskara). Tai lyg takelis, kuris praminamas nuolat einant vis ta pačia vieta; o kai „takelis jau pramintas“, galime pastebėti, kad pakliuvę į panašią padėtį, mes jau ir nevalingai einame tuo pačiu keliu. Šitas paklusimas įpročiui budizme ir vadinamas priežasties ir pasekmės (arba veiksmo ir atoveiksmio) dėsniu, kitaip tariant – karma. Šis dėsnis nusako, kad judesys (veiksmas) krypsta mažiausio pasipriešinimo kryptimi, t. y. jau „pramintu“, todėl lengvesniu keliu. Budizme karma yra tik tai, ką dažnai pavadiname įpročio jėga.

Čia tinka puodžiaus metafora. Puodžius žiedžia (formuoja) puodus iš molio, neturinčio jokio aiškaus pavidalo. Panašiai ir mes, veiksmais, žodžiais ir mintimis iš dar beformiškesnės (nei molis) gyvenimo ir jutiminių suvokimų „masės“ kuriame būsimosios sąmonės „indą“, t. y. tai, kas suteikia jai pavidalą (formą) ir kryptį.

Literatūra

• Lama Anagarika Govinda.– Creative Meditation and Multi-Dimensional Consciousness.– London: Allen and Unwin, 1976.

Šaltiniai

1. Karma.0Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.0p. 112–113