Chabarovsko kraštas Rusijos administracinio teritorinio suskirstymo vienetas federacijos subjektas Jis yra Rusijos rytuo

Chabarovsko kraštas – Rusijos administracinio teritorinio suskirstymo vienetas (federacijos subjektas). Jis yra Rusijos rytuose, Tolimųjų Rytų federalinės apygardos centrinėje dalyje. Pietuose ribojasi su Primorės kraštu, Kinija ir Žydų autonomine sritimi, vakaruose – su Amūro sritimi, šiaurėje – su Jakutija, šiaurės rytuose – su Magadano sritimi. Administracinis centras – Chabarovskas.

Chabarovsko kraštas
Хабаровский край


	(Išsamiau)

Laiko juosta: ()
------ vasaros: (UTC)

Valstybė

Rusija

Federalinė apygarda

Tolimųjų Rytų federalinė apygarda

Ekonominis regionas

Administracinis centras

Chabarovskas

Oficialios kalbos

rusų

Vadovas

Gyventojų

1 405 500 (35)

Plotas

788 600 km² (3)

- vandens %

1,1 %

Tankumas

1,78 žm./km²

Vikiteka

Chabarovsko kraštasVikiteka

Istorija

Kraštas įkurtas 1938 m. spalio 20 d., kai buvo išskaidytas į Chabarovsko ir Primorės kraštus.

1947 m. nuo Chabarovsko krašto atskirtа Sachalino sritis, 1948 m. – Amūro sritis, 1953 m. – Magadano sritis su Čiukčių autonomine apygarda, o 1956 m. – Kamčiatkos sritis.

Geografija

Iš rytų kraštą skalauja Ochotsko ir Japonijos jūros, kurias jungia Totorių sąsiauris, skiriantis kraštą nuo Sachalino. Krašto paviršius išraižytas kalnagūbrių: Sichote Alinio, Džugdžuro, Suntar Chajatos (ten yra aukščiausia krašto vieta – Berilo k., 2933 m) ir kt. Aplink Amūro upę driekiasi žemuma.

Klimatas, augmenija, vandenys

Klimatas – vidutinių platumų, musoninis. Vidutinė sausio temperatūra nuo -16 °C pietuose iki -40 °C šiaurėje, liepos +14-21 °C. Metinis kritulių kiekis 500–900 mm. Auga daugiausia spygliuočių-plačialapių miškai su būdinga mandžiūrine augalija (ajaninė eglė, ir kt.). Svarbiausia upė – Amūras (su intakais: Burėja, Amgūnė, Usūris, Choras). Kitos didesnės upės – Uda, Učiūras, Maja, Judoma, , . Amūo žemupio baseine yra nemažų ežerų (Bolonas, Čiukčiagiro ežeras, Evoronas).

Gyventojai

Tautinė sudėtis

rusai – 89,82 %
ukrainiečiai – 3,38 %
nanajai – 0,77 %
totoriai – 0,76 %
korėjiečiai – 0,66 %
baltarusiai – 0,62 %
ir kt.

Miestai

Didžiausi miestai 2002 m. (> 25 tūkst. gyventojų):

Lietuviai

Po Antrojo pasaulinio karo Chabarovsko krašto uostuose Vanine ir veikė dideli kalinių persiuntimo lageriai, iš kurių kaliniai, tarp jų daug lietuvių, atvežtų iš TSRS okupuotos Lietuvos, laivų triumuose buvo gabenami į Magadano srities lagerius. Lietuvių politinių kalinių buvo lageryje „Stroitelstvo Nr. 507“ (335 žm., 1952 m.), „Stroitelstvo Nr. 508“ (510 žm., 1952 m.), Komsomolskas prie Amūro (570 žm., 1952 m.), , , „Baikalo-Amūro magistralė“ ir kituose lageriuose. Kaliniai dirbo statybose, kasyklose, žemės ūkyje, tiesė ir prižiūrėjo kelius, geležinkelius, kirto mišką. 1950 m. spalio mėn. į Chabarovsko kraštą iš Lietuvos atvežta tremtinių (1953 m. buvo 75). Dauguma jų pateko į miško kirtavietes palei Choro upę. Tremtiniai kirto ir plukdė mišką, gabeno, krovė rąstus, rovė kelmus, tiesė kelius rąstams gabenti; dalis dirbo žemės ūkio darbus. Iškirtus miškus vienoje vietoje gyvenvietės buvo naikinamos, tremtiniai keliami į kitų vietas. Gyveno barakuose taigoje. Daug tremtinių, ypač vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių, mirė nuo išsekimo ir ligų, žuvo arba buvo sužaloti miško darbuose. 1957 m. lietuviai ėmė grįžti į Lietuvą. Kai kurių gyvenviečių (, ) kapinėse yra lietuvių kapų. 1990–1992 m. kai kurių tremtinių palaikai parvežti į Lietuvą. Krašte tebegyvena lietuvių, sukūrusių mišrias šeimas.

Šaltiniai

Aldona Juodvalkytė. Chabarovsko kraštas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 781 psl.

Rusijos Federacijos administracinės teritorijos

Federaliniai subjektai

Respublikos	Adygėja \| Altajus \| Baškirija \| Buriatija \| Chakasija \| Čečėnija \| Čiuvašija \| Dagestanas \| Ingušija \|Jakutija \| Kabarda-Balkarija \| Kalmukija \| Karačiajų Čerkesija \| Karelija \| Komija \| Krymas* \| Marija \| Mordvija \| Šiaurės Osetija \| Tatarstanas \| Tuva \| Udmurtija
Kraštai	Altajus \| Chabarovskas \| Kamčiatka \| Krasnodaras \| Krasnojarskas \| Permė \| Primorė \| Stavropolis \| Užbaikalė
Sritys	Amūras \| Archangelskas \| Astrachanė \| Belgorodas \| Brianskas \| Čeliabinskas \| Irkutskas \| Ivanovas \| Jaroslavlis\| Kaliningradas \| Kaluga \| Kemerovas \| Kirovas \| Kostroma \| Kurganas \| Kurskas \| Leningradas \| Lipeckas \| Magadanas \| Maskva \| Murmanskas \| Žemutinis Naugardas \| Naugardas \| Novosibirskas \| Omskas \| Orenburgas \| Oriolas \| Penza \| Pskovas \| Rostovas \| Riazanė \| Sachalinas \| Samara \| Saratovas \| Smolenskas \| Sverdlovskas \| Tambovas \| Tiumenė \| Tomskas \| Tula \| Tverė \| Uljanovskas \| Vladimiras \| Volgogradas \| Vologda \| Voronežas
Federaciniai miestai	Maskva \| Sankt Peterburgas
Autonominės sritys	Žydų
Autonominės apygardos	Chantų Mansija \| Čiukotka \| Jamalas \| Nencija

Federalinės apygardos

[1] Aldona Juodvalkytė. Chabarovsko kraštas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 781 psl.