Amerikiečiai

Amerikiečiai
JAV pionieriai keliauja per Didžiąsias lygumas (1872 m. piešinys)
Gyventojų skaičius	>305 mln.
Populiacija šalyse	Jungtinės Amerikos Valstijos: 308 mln.  Meksika: 0,73–1 mln.  Kanada: 0,35–1 mln.  Indija: ~0,7 mln.  Filipinai: ~0,6 mln.
Kalba (-os)	amerikiečių anglų kalba (absoliuti dauguma), ispanų ir indėnų kalbos (mažuma)
Religijos	krikščionybė (protestantai, katalikai, mormonai, Jehovos liudytojai), daug mažiau – judaizmas, islamas, hinduizmas, „naujojo amžiaus dvasingumas“, naujieji religiniai judėjimai ir kt.
Giminingos etninės grupės	kanadiečiai, įvairios Europos tautos (ypač anglai, airiai, vokiečiai, italai, škotai, lenkai ir kt.), indėnai (čerokiai, apačiai, sijai, seminolai ir kt.), žydai, arabai, afrikiečiai (jorubai, mandinkai, įvairūs bantai), lotynoamerikiečiai (meksikiečiai, salvadoriečiai ir kt.)
Vikiteka:	Amerikiečiai

Amerikiečiai (angl. Americans) – Šiaurės Amerikos tauta, susidariusi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Populiacija – daugiau kaip 300 mln. žmonių. Kaip ir daugelis kitų Amerikos žemyno tautų, amerikiečiai itin nevienalyčiai, susidarę iš daugelio skirtingų tautų bei rasių. Didžiumą tautos sudaro iš Europos kilusių žmonių palikuonys, kitos gausios grupės yra iš Afrikos, Karibų kraštų kilę afroamerikiečiai bei išeiviai iš Lotynų Amerikos šalių. Vartoja įvairias anglų kalbos tarmes, tarp amerikiečių gyvenančių pietvakarių valstijose šalia anglų kalbos yra paplitusi ispanų kalba. Dauguma tikinčiųjų – krikščionys (daugiausia įvairūs protestantai – metodistai, baptistai ir kt.; taip pat katalikai), taip pat yra visų kitų pasaulio religijų išpažinėjų, gausu neortodoksinių religinių judėjimų, kultų, „naujojo amžiaus“ tikėjimų.

2010 m. JAV rasinė sudėtis buvo tokia: baltieji – 72,4 % (sudaro daugumą beveik visoje šalyje, ypač šiaurinėse ir centrinėse valstijose, Naujojoje Anglijoje), afroamerikiečiai (juodaodžiai) – 12,6 % (daugiausia pietuose ir pietryčiuose – Misisipėje, Luizianoje, Džordžijoje), azijiečiai (kilę ir Rytų, Pietryčių, Pietų Azijos) – 4,8 % (daugiau vakaruose, ypač Kalifornijoje ir Havajuose), mišrios kilmės (metisai, mulatai, ir kt.) – 2,9 %, indėnai, eskimai ir polineziečiai – 1,1 % (daugiau Havajuose, Aliaskoje, vakarinėse ir šiaurinėse valstijose), 6,9 % – nenurodė. Bet kurios rasės ispanakalbiai ar ispaniškos-lotynoamerikietiškos kilmės žmonės sudaro 16,3 % JAV gyventojų (daugiausia pietuose ir vakaruose – N. Meksikoje, Kalifornijoje, Teksase, Arizonoje, Nevadoje).

Be JAV, amerikiečiai taip pat gyvena Meksikoje, Kanadoje, Filipinuose, o mažesnių bendruomenių yra visame pasaulyje – daugelyje Europos šalių, Kinijoje, Brazilijoje, JAE, Saudo Arabijoje, Kuveite, Australijoje, Bahamose ir kt.

Istorija

Amerikiečių tauta pradėjo kurtis iš europiečių kolonistų, kurie nuo XVI a. ėmė keltis į Šiaurės Ameriką, naikindami vietos gyventojus indėnus, jų kultūrą. Dalis indėnų dvasinės ir medžiaginės kultūros bruožų buvo perimta atėjūnų. Vėliau darbams buvo gabenami vergai iš Afrikos – iš jų ėmė klostytis afroamerikiečių potautė. Juodaodžiai perėmė europiečių kalbą, kultūrą, tačiau jų pačių kultūra taip pat ženkliai paveikė besikuriančią amerikietiškąją kultūrą (ypač šalies pietuose).

Pirmieji atsikėlėliai daugiausia buvo išeiviai iš Britų salų (ypač anglai, mažiau velsiečiai, škotai). Dėl šios priežasties amerikiečių tauta ėmė klostytis anglų kalbos ir kultūros pagrindu. Tačiau angliškoji kultūra Amerikoje buvo ženkliai paveikta tiek išeivių iš kitų Europos kraštų, tiek indėnų bei afrikiečių.

Amerikiečių nacija pradėjo formuotis JAV Nepriklausomybės karo (1775–1783) metais. Pirminės jos santalkos buvo trys ekonomiškai, kultūriškai ir geografiškai skirtingi kraštai – prekybą, pramonę ir fermerinį ūkį vystanti Šiaurė, plantacinį, vergove pagrįstą ūkį vystantys Pietūs, ir sparčiai kolonizuojami Vakarai, kur tebegyveno gausios indėnų tautos, o kolonistus viliojo naudingosios iškasenos, vyravo anarchija. Nuo XIX a. vid. į JAV pradėjo plūsti didelis atvykėlių iš Europos srautas – 1860 m. imigrantai sudarė 13–14 % šalies gyventojų. Vyko daugiausia vokiečiai ir airiai, tačiau ir kitų tautų atstovų buvo gausu: italai, prancūzai, švedai, lenkai, danai, olandai, serbai-kroatai, rusai, lietuviai, čekai, graikai, austrai, norvegai, vengrai, rumunai ir kt. Dauguma jų ėmėsi dirbti pramonės įmonėse, kasyklose, vertėsi sunkiausiais, menkai apmokamais darbais. Mažesnioji dalis ėmėsi žemės ūkio. 1846–1848 m. JAV užkariavus šiaurines Meksikos žemes, į amerikiečių gretas įsiliejo daug meksikiečių bei indėnų.

Po 1861–1865 m. vykusio JAV pilietinio karo, amerikiečių tautos konsolidacija dar padidėjo, buvo panaikinta vergovė, tačiau didelė rasinė bei tautinė nelygybė bei segregacija išliko. Kylantis JAV ūkis ir toliau traukė atvykėlius iš viso pasaulio (XX a. pr. paspartėjo migracija iš Rytų Europos) ir 1910 m. imigrantai ir jų vaikai sudarė ~40 % baltųjų amerikiečių. XX a. 3-ajame dešimtmetyje buvo priimti antiimigraciniai įstatymai, atvykėlių srautas į šalį sumažėjo. Dėl to padidėjo tautinė konsolidacija, padidėjo atvykėlių asimiliacija. Kadangi imigrantai kūrėsi daugiausia miestuose, buvo priversti keisti gyvenamąsias vietas dėl darboviečių paieškos, jie sparčiai asimiliavosi ir priėmė anglų kalbą bei amerikietišką kultūrą. Į miestus taip pat sparčiai kėlėsi ir kaimų gyventojai. Išliko labai nedaug atvykėlių bendruomenių, kurios būtų ilgiau išsaugojusios savo kalbą ir kultūrą – dalis italų, vokiečių, indėnų.

1965 m. JAV priėmė naują imigracijos įstatymą, kuriuo panaikino draudimus atvykti kitiems nei baltosios rasės žmonėms, pradėtas skatinti mokslininkų, specialistų atvykimas. Dėl to ženkliai padidėjo migracija iš Azijos šalių (kinų, indų, indoneziečių, filipiniečių, korėjiečių ir kt.). Buvo panaikinta rasinė segragacija, todėl afroamerikiečiai tapo labiau konsoliduota amerikiečių tautos dalimi. XX a. II pusėje tebevyko sparti migracija iš Lotynų Amerikos šalių (ypač vyksta meksikiečiai, salvadoriečiai, kolumbiečiai, dominikiečiai, perujiečiai, kubiečiai, gvatemaliečiai, puertorikiečiai ir kt.). Daugelis lotynoamerikiečių išlaikė savo gimtąją kalbą ir kultūros bruožus, nors kaip ir kiti imigrantai, paprastai po kelių kartų gimtosios kalbos netenka.

Kultūra

Dauguma amerikiečių gyvena miestuose ir priemiesčiuose, verčiasi pramone, paslaugomis. Gimininė linija – kaip ir anglų. Paplitęs judrus gyvenimo būdas, dažnai keliamasi į naujas gyvenamas vietas (XX a. – daugiausia į vakarus, pietus). Ypač didelę reikšmę amerikiečiams turi valstybinės šventės – visų pirma – Nepriklausomybės diena (liepos 4). Iš šeimos švenčių svarbiausios – Padėkos diena (paskutinis lapkričio ketvirtadienis), Motinos diena (antras gegužės sekmadienis). Tradicinės kultūros bruožų likę mažai – paplitusi gyvenimo būdo standartizacija ir suprekinimas.

Svarbią kultūros nišą užima sportas – krepšinis, amerikietiškasis futbolas taip pat beisbolas, boksas, ledo ritulys, futbolas. Ypač paplitęs turizmas. Tautosakai būdingos europietiškos, indėniškos, afrikietiškos kilmės pasakos, tačiau būdingesni „naujųjų laikų mitai“, šiuolaikiniai siužetai. Muzikiniam folklorui būdinga europietiškos ir afrikietiškos muzikos sampyna, susidarė saviti stiliai – , džiazas, bliuzas, religinės juodaodžių giesmės (gospelas) ir kt.

• Amerikiečiai iš Teksaso
• Juodaodžių džiazo grupė iš Hiustono
• Airių kilmės Kenedžių šeima
• Lenkų imigrantai Baltimorės apylinkėse (1909 m.)
• Priemiesčių kvartalas šalia Kolorado Springso
• Filipinietės ir nigerijiečio santuoka (Kalifornija)
• Amerikietiškos kultūros simboliai – ir beisbolas.

Šaltiniai

1. visi JAV gyventojai, įtraukiant ir indėnus, naujus imigrantus
2. Race, Combinations of Two Races, and Not Hispanic or Latino: 2010. 2010 Census Summary File 1. United States Census Bureau. 2010. Archyvuota kopija 2015-01-03 iš Archive.is projekto
3. Hispanic or Latino by Type: 2010. 2010 Census Summary File 1. United States Census Bureau. 2010. Archyvuota kopija 2015-01-03 iš Archive.is projekto
4. „Key findings about U.S. immigrants“. Pew Research Center. Nuoroda tikrinta 2020-04-13.
5. „American Sports Teams and Their Social Media Stats“. Socialbakers.com. Nuoroda tikrinta 2017-12-02.
6. Американцы,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.