Azərbaycanca
Беларускі
Dansk
Deutsch
Española
Français
Indonesia
Italiana
日本語
Қазақ
Lietuvos
Nederlands
Português
Русский
සිංහල
แบบไทย
Türkçe
Українська
中國人
United State
Afrikaans
 | Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais. |
| Jungtinių Valstijų pilietinis karas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Viršus, kairė: , Tenesis; viršus, dešinė: Į nelaisvę pakliuvę konfederatų kariai Getisberge; apačia: , Arkanzasas. | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Jungtinės Valstijos (Sąjunga) |  Amerikos Valstijų Konfederacija | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Abraomas Linkolnas Ulisas Grantas | Džefersonas Deivisas Robertas Li | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 2 200 000 | 750 000 – 1 000 000 | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| Daugiau nei 365 000 žuvusiųjų 282 000 sužeistųjų 181 193 sugautųjų | Daugiau nei 290 000 žuvusiųjų 137 000 sužeistųjų 436 658 sugautųjų | ||||||
| 50 000 žuvusių laisvų civilių 80 000 žuvusių vergų | |||||||
JAV pilietinis karas – 1861–1865 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vykęs pilietinis karas tarp pietinės dalies (Konfederacijos), siekusios atsiskirti nuo JAV, ir šiaurinės dalies (Sąjungos), siekusios neleisti atsiskyrimo.
Karo metu žuvo apie 600 tūkst. žmonių, buvo išlaisvinta iš vergijos 4 mln. juodaodžių vergų.
Prielaidos ir priežastys
Vergija
Nuo pat šalies susikūrimo JAV ryškėjo prieštaravimai tarp vergvaldiškų Pietų ir vis labiau prieš vergiją nusistačiusios Šiaurės. XIX a. ketvirtame - penktame dešimtmečiuose Šiaurėje ėmė plisti abolicionizmas - judėjimas, siekęs vergijos panaikinimo. 1820 m. priimtas nustatė, kad vergija negalės plisti šiauriau nei 36°30' šiaurės platumos, išskyrus Misūrio valstiją. 1850 m. jis buvo papildytas . Tačiau 1854 m. JAV Kongresas, pažeisdamas šiuos kompromisus, priėmė , pagal kurį naujai suformuotos Kanzaso ir Nebraskos teritorijos gavo teisę pasirinkti, ar legalizuoti vergiją, ar ne. Vigų partija suiro, susikūrė Respublikonų partija. Netrukus pastaroji jau dominavo beveik visoje Šiaurėje, tuo tarpu Demokratų partija - Pietuose.
Iš pradžių buvo tikimasi, kad Nebraska vergiją uždraus, o Kanzasas – legalizuos. Tokiu atveju Senate būtų išlikusi pusiausvyra. Tačiau Kanzase pamažėle prasidėjo susidūrimai tarp vergijos šalininkų ir priešininkų („“). Galų gale 1861 m. sausio 29 d. Kanzasas buvo priimtas į JAV kaip valstija, draudžianti vergiją.
1860 m. vykusius laimėjus respublikonui Abraomui Linkolnui, Pietų Karolina 1860 m. gruodžio 20 d. paskelbė atsiskirianti nuo JAV. Gruodžio 24 d. paskelbtoje deklaracijoje kaip pagrindinės atsiskyrimo priežastys buvo minimi:
- Šiaurės nenoras vykdyti Pabėgusių vergų aktą, įėjusį į 1850 m. kompromisą, taip pažeidžiant Pietų valstijų piliečių nuosavybės teises;
- agitacija prieš vergiją, taip „pažeidžiant nuosavybės teises“;
- Šiaurės pagalba vergams pabėgti;
- Linkolno, teigusio, kad „Vyriausybė negali amžiais išlikti pusiau vergovinė, pusiau laisva“, išrinkimas prezidentu;
- „… pilietybės suteikimas tiems, kas pagal aukščiausius įstatymus negali tapti piliečiais“.
Prieš Linkolno inauguraciją atsiskyrė dar šešios valstijos: Misisipė (1861 m. sausio 9 d.), Florida (sausio 10 d.), Alabama (sausio 11 d.), Džordžija (sausio 19 d.), Luiziana (sausio 26 d.) ir Teksasas (vasario 1 d.). Vis dar ėjęs pareigas prezidentas Džeimsas Buchanas protestavo, bet nesiėmė jokių karinių veiksmų. Vasario 9 d. atsiskyrusios valstijos susijungė į Konfederaciją su sostine Montgomeriu.
Konfederacijos prezidentu buvo išrinktas Džefersonas Deivis. Savo inauguracijos kalboje jis kaip pagrindinę atsiskyrimo priežastį minėjo valstijų teisių idėją.
Kovo 4 d. buvo inauguruotas A. Linkolnas. Savo inauguracijos kalboje jis žadėjo siekti išsaugoti Sąjungą, o vėliau atsisakė derėtis su Konfederacijos atstovais dėl Konfederacijos jau perimtos buvusios federalinės nuosavybės, kad taip nepripažintų Konfederacijos teisėtumo.
Karo veiksmai
Po Linkolno inauguracijos Sąjunga dar kontroliavo keletą fortų Konfederacijos teritorijoje. Vienas iš jų buvo Samtero fortas Pietų Karolinoje, vadovaujamas majoro . 1861 m. balandžio 12 d. Konfederacijos prezidento įsakymu šį fortą ėmė pulti brigados generolo vadovaujami daliniai. Po 34 valandas trukusio apšaudymo fortas pasidavė. Šis mūšis yra laikomas JAV pilietinio karo pradžia.
Atsakydamas į šį puolimą Linkolnas balandžio 15 d. paprašė Sąjungoje likusių valstijų sušaukti 75000 savanorių. Dėl šio sprendimo nuo JAV atsiskyrė Virdžinija (balandžio 17 d.), Arkanzasas (gegužės 6 d.), Šiaurės Karolina (gegužės 20 d.) ir Tenesis (birželio 8 d.). Netrukus visos jos prisijungė prie Konfederacijos, kurios sostinė buvo perkelta į Ričmondą Virdžinijoje.
Sąjungos armijai vadovavęs generolas pasiūlė „Anakondos planą“, pagal kurį pergalė turėjo būti pasiekta be mūšių, galinčių pareikalauti didelių aukų. Konfederacijos ekonomiką, kurios pagrindą sudarė medvilnės, tabako ir cukranendrių auginimas ir eksportas, turėjo palaužti uostų blokada ir Misisipės kontrolė. Šis planas nesulaukė visuomenės palaikymo, tačiau balandžio 19 d. Linkolnas įsakė pradėti uostų blokadą.
Pirmasis didelis mūšis – – įvyko liepos 21 d. Virdžinijoje. Jame brigados generolo vadovaujama Sąjungos armija buvo sumušta brigados generolų ir Beauregard vadovaujamų pajėgų. Po mūšio Makdauelą pakeitė generolas majoras . Liepos 26 d. jis ėmė vadovauti naujai , o nuo 1861 m. lapkričio 1 d. iki 1862 m. kovo 11 d. buvo ir visos Sąjungos kariuomenės vadas.
1862 m. kovo 17 d. prasidėjo naujas Sąjungos puolimas Virdžinijoje (). Jo metu Potomako armija beveik pasiekė Ričmondą, bet buvo sustabdyta gegužės 31 - birželio 1 d. vykusiame . Šiame mūšyje sužeistą Džonsoną pakeitė Robertas Edvardas Li, ėmęs vadovauti armijai, pervardintai . Po birželio 25 - liepos 1 d. vykusius Potomtako armija atsitraukė. Liepos 11 d. Sąjungos kariuomenės vadu (šis postas liko laisvas nuo pat kovo 11 d.) buvo paskirtas generolas majoras ).
Netrukus Šiaurės Virdžinijos armija sėkmingai pratęsė savo puolimą Vašingtono kryptimi () ir sumušė naujai suformuotą Virdžinijos armiją. Po to sekė pirmasis konfederatų įsiveržimas į Sąjungai priklausančią Merilando valstiją. Rugsėjo 4 d. Li vadovaujama Šiaurės Virdžinijos armija pradėjo keltis per upę. Prieš ją buvo pasiųsta MakKelano vadovaujama Potomtako armija. Po rugsėjo 17 d. įvykusio konfederatai atsitraukė. Šiame mūšyje šiauriečiai neteko 12401 karių iš 87000 (iš jų 2108 žuvo), pietiečiai - 10316 iš 45000 (iš jų 1546 žuvo). Nors neryžtingai veikęs MakKelanas ir nepasiekė lemiamos pergalės, šis mūšis suteikė progą Linkolnui rugsėjo 22 d. paskelbti Emancipacijos proklamaciją. Ši proklamacija panaikino vergiją Konfederacijos valstijose nuo 1863 m. sausio 1 d. ir suteikė teisę buvusiems vergams tarnauti Sąjungos kariuomenėje. Tačiau MakKelanas ir toliau neryžtingai persekiojo besitraukiančius konfederatus ir lapkričio 5 d. buvo nušalintas nuo vadovavimo. Į jo vietą lapkričio 7 d. buvo paskirtas .
Per tą laiką vakarų karo veiksmų teatre Sąjunga pasiekė keletą reikšmingų pergalių. 1861 m. pavyko neleisti atsiskirti Misūriui ir Kentukiui. Pastarasis buvo paskelbęs neutralitetą, bet 1861 m. rugpjūčio 3 d. konfederatų generolas majoras užėmė Kentukiui priklausiusį Kolumbo miestą. Atsakydama į šį neutralumo pažeidimą Kentukio legislatūra paprašė Sąjungos paramos. 1862 m. vasario 2 d. prasidėjo brigados generolo Uliso S. Granto puolimas Tenesyje. Remiamas kapitono vadovaujamų , vasario 6 d. jis užėmė Henrio fortą prie Tenesio upės (tai buvo pirmoji reikšminga Sąjungos pergalė), o vasario 16 d. – Donelsono fortą prie Kamberlando upės. Balandžio 6 d. ir Beauregard vadovaujama konfederatų armija netikėtai užpuolė Granto vadovaujamą prie , bet vasario 7 d. buvo sumušta, į mūšį įsijungus vadovaujamai . Balandžio 29 d. kapitono vadovaujamas Sąjungos laivynas užėmė Naująjį Orleaną prie Misisipės žiočių.
Birželio 27 d. vadovavimą konfederatų perėmė generolas . Netrukus jis pabandė įsiveržti į Kentukį, tačiau spalį atsitraukė. Konfederatų puolimas Tenesio kryptimi irgi baigėsi nesėkme, jiems pralaimėjus (spalio 3 - spalio 4 d.).
Potomako armija lapkričio 15 d. pradėjo dar vieną įsiveržimą į Virdžiniją, tačiau jis baigėsi pralaimėjus (gruodžio 11 - gruodžio 15 d.). Burnsaido bandymas atnaujinti puolimą 1863 m. sausio 20 d. baigėsi nesėkme dėl pernelyg šilto ir drėgno oro. Sausio 26 d. Burnsaidą pakeitė generolas majoras . Tačiau jo puolimas baigėsi pralaimėtu (balandžio 30 - gegužės 6 d.).
Birželio 3 d. Li pradėjo naują įsiveržimą į Merilandą ir Pensilvaniją (). Besitraukiančios Vašingtono kryptimi Potomtako armijos vadu birželio 28 d. buvo paskirtas , kuris išliko šiame poste iki pat karo pabaigos. Li invazija baigėsi pralaimėjus Getisbergo mūšį (liepos 1 - liepos 3 d.). Sąjunga jame prarado 23055 karių iš 93921 (iš jų 3155 žuvo), o Konfederacija – 23231 iš 71699 (iš jų 4708 žuvo).
Maždaug tuo pačiu metu Sąjungai pavyko pasiekti reikšmingų pergalių ir vakaruose. Gegužės 18 d. Granto vadovaujamos pajėgos pradėjo . Liepos 4 d. užėmus šį miestą Sąjunga jau galutinai perėmė Misisipės kontrolę. Tačiau generolo majoro puolimas Tenesyje ir Džordžijoje baigėsi pralaimėjus rugsėjo 18 - rugsėjo 20 d. vykusį Bragso Tenesio armijai. Spalio 17 d. Grantas ėmė vadovauti visoms Sąjungos pajėgoms vakarų karo veiksmų teatre. Jis pakeitė Rozekransą generolu majoru , be to, pasiuntė pastiprinimą - XI ir XII korpusus, vadovaujamus Hukerio, ir Tenesio armiją, vadovaujama . Visos šios pajėgos nugalėjo konfederatus (lapkričio 23 - lapkričio 25 d.).
1864 m. kovo 2 d. Grantui buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis (iki tol toks laipsnis buvo suteiktas tik Džordžui Vašingtonui ir laikinai Vinfredui Skotui). Kovo 12 d. jis buvo paskirtas visos Sąjungos armijos vadu. Kadangi Grantas persikėlė į rytų karo veiksmų teatrą ir laikėsi prie Potomtako armijos, kovo 18 d. Sąjungos pajėgų vakarų karo veiksmų teatre vadu tapo Šermanas.
Grantas pirmą kartą parengė vieningą karo strategiją. Pagal ją buvo numatyti koordinuoti Sąjungos puolimai keliomis kryptimis, visų pirma prieš Ričmondą ir Atlantą.
Gegužės 4 d. prasidėjo naujas Potomtako armijos puolimas, kurio metu konfederatai atsitraukė iki Pitersburgo. Vakaruose gegužės 7 d. Šermanas pradėjo puolimą Atlantos kryprimi (). Rugsėjo 2 d. Atlanta buvo užimta.
Daugiausiai vilties Konfederacijai teikė . Juose varžėsi Linkolnas, iškeltas (respublikonų ir karą palaikančių demokratų koalicijos) ir Demokratų partijos iškeltas MakKelanas. Demokratų rinkimų programa pasisakė prieš karą, nors pats MakKelanas jai nepritarė. Lapkričio 8 d. vykusiuose rinkimuose Linkolnas laimėjo surinkęs 55 % balsų (2218388 prieš 1812807) ir gavęs 212 balsų prieš 12 rinkikų kolegijoje.
Lapkričio 15 d. Šermanas išvyko iš Atlantos ir pradėjo puolimą link vandenyno (), pasibaigusį Džordžijos valstijos uosto užėmimu gruodžio 22 d. Konfederatų generolo leitenanto puolimas Tenesio kryptimi () baigėsi pralaimėjus (gruodžio 15 - gruodžio 16 d.). 1865 m. sausio pabaigoje Šermano pajėgos pajudėjo Ričmondo link (). Vasario 17 d. buvo užimta Pietų Karolinos sostinė Kolumbija, balandžio 3 d. Potomtako armija užėmė Ričmondą, balandžio 9 d. Li pasidavė Grantui. Tai laikoma JAV pilietinio karo pabaiga.
Rezultatai
Konfederacijai pralaimėjus prasidėjo Rekonstrukcija, kurios tikslas buvo galutinai panaikinti vergiją ir pertvarkyti pietines valstijas. Jos metu buvo priimtos trys JAV Konstitucijos pataisos: tryliktoji, panaikinusi vergiją, keturioliktoji, garantavusi pilietines teises visiems JAV piliečiams nepriklausomai nuo rasės, ir penkioliktoji, kuri garantavo balsavimo teisę visiems JAV piliečiams nepriklausomai nuo rasės. 1877 m. buvo priimti segregaciniai įstatymai. Pagal juos juodaodžiai atskirti nuo baltųjų.
Papildomam skaitymui
- „History of the Civil War, 1861–1865“, New York: The Macmillan Company, 1918 [1]
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu , mobilusis, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris