Didysis karas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Pirmasis pasaulinis karas
Iš viršaus pagal laikrodžio rodyklę: Pozicinis karas Vakarų fronte; britų tankas Mark V kerta griovį; HMS Irresistible skęsta užplaukęs ant Dardanelų mūšyje; Vikerso kulkosvaidis; vokiečių biplanai Albatros D.III.
Data 1914 m. liepos 28 d. – 1918 m. lapkričio 11 d. (ugnies nutraukimas) Taikos sutartis pasirašyta 1919 m. birželio 28 d. Vieta Europa, Afrika ir Artimieji Rytai (trumpai karas vyko ir Kinijoje ir ) Rezultatas Antantės pergalė; Vokietijos, Rusijos, Osmanų ir Austrijos-Vengrijos imperijų egzistavimo pabaiga; naujų valstybių Europoje ir Artimuosiuose Rytuose įkūrimas; Vokietijos kolonijų perdavimas kitoms jėgoms; Tautų Sąjungos įkūrimas. Priežastis Erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymas (birželio 28 d.), po kurio Austrija Serbijos karalystei paskelbė karą (liepos 28 d.) ir Rusija mobilizavosi prieš Austriją-Vengriją (liepos 29).
Konflikto šalys
Antantė Prancūzija Britų imperija  Australija  Kanada Britų Indija Niufaundlandas  Naujoji Zelandija Pietų Afrika Pietų Rodezija  Rusijos imperija (1914–17)  Italija (1915–18)  JAV (1917–18) Serbija Juodkalnija Japonijos imperija  Belgija  Graikija (1917–18) Rumunija (1916–18)  Portugalija (1916–18)  Brazilija (1917–18)	Centrinių valstybių sąjunga  Vokietijos imperija  Austrija-Vengrija  Osmanų imperija  Bulgarija (1915–18)
Vadovai ir kariniai vadai
Jurgis V Nikolajus II Viktoras Emanuelis III Woodrow Wilson Ferdinandas I Rumunas Imperatorius Taišio Albertas I Belgas	Vilhelmas II Pranciškus Juozapas I (1914–16) Karolis I (1916–18)
Nuostoliai
Žuvusių karių: 5 525 000 Sužeistų karių: 12 831 500 Dingusių karių: 4 121 000	Žuvusių karių: 4 386 000 Sužeistų karių: 8 388 000 Dingusių karių: 3 629 000

Pirmasis pasaulinis karas (iki Antrojo pasaulinio karo vadintas Didžiuoju karu, arba Didžkariu) – vienas iš pasaulinių karų, vykęs 1914 m. liepos 28 d. – 1918 m. lapkričio 11 d. daugiausia Europoje (taip pat Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Rytų Azijoje), kurio metu mobilizuota buvo 70 mln. karių, iš jų 60 – europiečių. Skaičiuojama, kad karas tiesiogiai pareikalavo 9 mln. kariavusiųjų ir 7 mln. civilių žūčių. Dar tarp 50 ir 100 milijonų buvo nužudyti kelių genocidų metu ar mirė dėl gripo epidemijos 1918-aisiais, kuriam karas buvo lemtingas faktorius. Karinius nuostolius padidino technologiniai ir pramoniniai pokyčiai bei užsitęsęs pozicinis karas. Tai buvo vienas kruviniausių konfliktų žmonijos istorijoje, sukėlęs didelių politinių pokyčių, tarp kurių – 1917–1923 m. revoliucijos, vykusios daugelyje į karą įsitraukusių šalių. Neišspręsti ginčai ir priešiškumas karinio konflikto pabaigoje lėmė Antrojo pasaulinio karo kilimą 20 m. vėliau.

Karo eiga – Sąjungininkų teritorijos (tamsiai žalia) ir kolonijos bei okupuotos teritorijos (šviesiai žalia), Centrinių valstybių teritorijos (oranžinė) ir kolonijos bei okupuotos teritorijos (geltona)

Ipras

Ipras, 1917 m. Po mūšio. Chateau miško likučiai

Iki 1914 m. Europos jėgos buvo pasidalinusios į dvi koalicijas: Antantę, į kurią įėjo Prancūzija, Rusija ir Britanija, bei Trilypę Sąjungą, kurią sudarė Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija. Trilypė Sąjunga pradžioje buvusi gynybinė, leidusi Italijai neįsivelti į karą 1914 m., o daug sąlygų abiejose sutartyse buvo neformalios ir viena kitai prieštaraujančios. Pavyzdžiui, Italija atnaujino Trilypę sąjungą 1902 m., tačiau slapta susitarė su Prancūzija išlikti neutralia, jei šią užpultų Vokietija. Karui plėtojantis Antantė priėmė Italiją, Japoniją ir galų gale JAV, taip suformuodama Sąjungininkų stovyklą. Tuo tarpu Osmanų imperija ir prisijungė prie Vokietijos ir Austrijos bei įkūrė Centrinių valstybių sąjungą.

Tarp 1908 ir 1914 m. Balkanuose vyko destabilizaciniai procesai tiek dėl silpstančios Osmanų imperijos, tiek dėl 1912–1913 m. vykusių Balkanų karų ir varžybų tarp Rusijos bei Austrijos-Vengrijos. 1914 m. birželio 28 d. Bosnijos serbas jugoslavų nacionalistas Gavrilas Principas Sarajeve nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Pranciškų Ferdinandą, taip sukeldamas Liepos krizę. Liepos 23 d. Austrija-Vengrija paskelbė ultimatumą Serbijai, į sąjungas greitai įtraukdama visas didžiąsias Europos galybes bei jų kolonijines imperijas ir konfliktas greitai išplito po pasaulį.

Dabartinis karo pavadinimas istoriografijoje įsitvirtino tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. ir pakeitė iki tol Tarpukariu vartotą Didžiojo karo terminą.

Bendra apžvalga

Iš pradžių karas prasidėjo tarp Centrinio bloko imperijų – Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos – iš vienos pusės ir Antantės valstybių – Prancūzijos, D. Britanijos, Rusijos bei Serbijos iš kitos pusės. Abi pusės planavo trumpą manevrinį karą. Prieš savo norą karo auka tapo Belgija, į kurią pagal Šlyfeno planą (Schlieffenplan) įsiveržė Vokietija, nepaisydama šios šalies neutraliteto. Karo metu į Vidurio Europos imperijų pusę stojo Osmanų imperija ir Bulgarija, o į Antantės pusę – Italija, Japonija, Portugalija, Rumunija bei JAV. Iki karo pabaigos į jį įsitraukė 25 valstybės ir jų kolonijos, kuriose iš viso gyveno 1,35 milijardai žmonių, t. y. apie 1/4 tuometinio pasaulio gyventojų.

Karo metu sąjungininkai, vadovaujami Prancūzijos, Rusijos, Britanijos, o vėliau ir Italijos bei JAV, nugalėjo Austriją-Vengriją, Vokietiją, Bulgariją ir Osmanų imperiją. Didžioji dalis Pirmojo pasaulinio karo kovų vyko Vakarų fronte, kur iš abiejų pusių buvo sukurta apkasų ir įtvirtinimų sistema (skiriama niekam nepriklausančios „niekieno žemės“), nusitęsusi nuo Šiaurės jūros iki Šveicarijos sienos.

Pirmajame pasauliniame kare pirmą kartą plačiai pradėta naudoti technika (šarvuočiai, lėktuvai ir orlaiviai) bei nuodingosios dujos, tačiau tai mažai tepaveikė padėtį frontuose, kuriems buvo būdingas pozicinis karas. Tokiuose mūšių laukuose, kaip prie Verdeno ir Flandrijoje, žuvo milijonai kareivių, nors tai visiškai neturėjo esminės įtakos karinei padėčiai. Karo metu pirmą kartą vykdyti pirmieji civilių bombardavimai iš oro.

Dėl šio karo žlugo keturios Europos šalių dinastijos – Osmanai, Romanovai, Habsburgai ir Hohencolernai, pasikeitė pasaulio jėgų santykis – iškilo Jungtinės Amerikos Valstijos. Karas radikaliai pakeitė iki tol nusistovėjusią pasaulio tvarką ir sužlugdė paskutiniąsias Europos absoliutines monarchijas. Pirmasis pasaulinis karas prisidėjo prie Rusijos revoliucijos sėkmės, o Vokietijos pralaimėjimas ir nesugebėjimas išspręsti prieštaravimų, kurie sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau sudarė pagrindą nacizmo įsigalėjimui ir Antrajam pasauliniam karui 1939 m.

Karo tikslai

Kariniai aljansai 1914 m.

Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija 1882 m. sudarė Trilypę Sąjungą. Kaip atsvara jai, 1891–1907 m. susidarė Prancūzijos, Rusijos bei Jungtinės Karalystės karinė-politinė sąjunga Antantė. Tarp šių blokų ėmė kilti daug nesutarimų.

Vokietija XIX–XX a. sandūroje virto viena galingiausių valstybių ekonominiu ir kariniu atžvilgiu. Ji siekė perdalyti pasaulį, kuriame politinę persvarą turėjo senosios, daug kolonijų turinčios valstybės. Vokietija savo tikslus numatė vadinamojoje „Rugsėjo programoje“, kurioje skelbta, kad „pagrindinis Vokietijos karo tikslas – taikos Rytuose ir Vakaruose garantavimas“. Šiam tikslui pasiekti numatyta labai susilpninti Prancūziją, o Rusiją nustumti kuo toliau nuo Vokietijos sienų, palaužti jos valdymą ne rusų žemėse.

Prancūzija savo tikslus paskelbė 1914 m. spalio mėn. Juose buvo numatyta sutriuškinti Vokietijos imperiją, susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją.

Jungtinė Karalystė norėjo išplėsti savo kolonijines valdas Vokietijos sąskaita.

Rusija norėjo kontroliuoti visą Juodosios jūros baseiną ir ypač Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius.

Karo metu šie didžiųjų valstybių tikslai kito. 1916–1917 m. Vokietija nusprendė atskirti vakarines Rusijos imperijos gubernijas, o jose gyvenusių tautų teritorijose įkurti vasalines valstybes, taip pat ir nuo jos priklausomą Lietuvos valstybę.

1914 m. rugpjūčio 8 d. Kauno gubernijos atstovas IV Rusijos Dūmoje M. Yčas pareiškė, kad „lietuviai, anksčiau vieni kovoję su teutonais, dabar eina į šį karą kaip į šventą, pamiršę Rusijos padarytas skriaudas“. Lietuviai kėlė idėją, po pergalingo Rusijai karo suvienyti Lietuvą, t. y. prijungti Mažąją Lietuvą.

Pasikėsinimas Sarajeve ir tarptautinė padėtis

Pagrindinis straipsnis – Liepos krizė.

1914 m. birželio 28 d. Sarajeve, tuomet Austrijai priklausančios Bosnijos ir Hercegovinos mieste, bosnis studentas Gavrilas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną. Po pasikėsinimo prieš Pranciškų Ferdinandą, tarp didžiausių Europos valstybių susidarė Liepos krizė. Vienos vyriausybė šį incidentą laikė serbų sąmokslu, kadangi studentas buvo neseniai atvykęs iš Serbijos. Teroristiniais aktais serbai norėjo parodyti pasauliui, kad Austrijos-Vengrijos valdymas pietų slavų žemėse yra neteisėtas. Tuo pat metu Habsburgai, ypač sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas, ruošėsi pietų slavų tautoms, kaip ir vengrams, suteikti autonomines teises. Kita vertus, Habsburgai pagrindiniu priešu laikė Serbiją, kuri prieš monarchiją kurstė kitas slavų tautas.

Užsitikrinusi savo sąjungininkės Vokietijos paramą, Austrija-Vengrija pareiškė ultimatumą Serbijai, reikalaudama, kad austrų funkcionieriai ten be kliūčių galėtų atlikti tyrimą (liepos 23 d.). Austrija-Vengrija norėjo izoliuoti Serbiją ir neleisti išplisti slavų išsivadavimo judėjimui. Austrijos-Vengrijos vyriausybė manė, kad pagrindinę slavų rėmėją – Rusijos imperiją – pavyks izoliuoti, jei ją diplomatiniais metodais paspaus Vokietija.

Tuo tarpu Vokietija matė, kad jos sudaryta Trilypė Sąjunga silpsta, tuo metu, kai Antantė, ypač Rusija stiprėja ir ginkluojasi. Vokietija bijojo, kad sustiprėjusi Rusija 1916–1917 m. pirmoji pradės karo veiksmus. Vokietija taip pat tikėjosi, kad kilus konfliktui Anglija ir Prancūzija liks neutralios, kadangi jos Balkanuose neturėjo didesnių interesų, o Rusija nesikiš į konfliktą. Todėl Vokietija apsisprendė paremti Austriją-Vengriją ir didesnio konflikto atveju.

Tuo pat metu, dėl teritorinių nesutarimų Adrijos pakrantėje ir Tirolyje su Italija, Austrija-Vengrija jos net neinformavo apie rengiamą operaciją prieš Serbiją. Gavusi miglotą Serbijos atsakymą, Austrija-Vengrija mobilizavo kariuomenę. Prancūzija nenorėjo veltis į konfliktą, tačiau buvo įsipareigojusi paremti Rusiją karo atveju. Jungtinė Karalystė darė viską, kad išsaugotų taiką, nes norėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp Europos valstybių ir bijojo didelės finansinės žalos karo atveju. Kita vertus, Jungtinė Karalystė nenorėjo galimo Prancūzijos pralaimėjimo, todėl buvo pasiryžusi ją paremti.

Karo pradžia

1914 m. liepos 23 d. Austrija-Vengrija įteikė Serbijai ultimatumą, kuriame reikalauta pasmerkti pasikėsinimą prieš Pranciškų Ferdinandą, atsiprašyti už jį, imtis griežtų priemonių prieš serbų radikalus, kurias vykdant turėtų dalyvauti ir Austrijos-Vengrijos specialiosios tarnybos. Ultimatumą Serbija turėjo įvykdyti per dvi paras. Liepos 25 d. Serbija paskelbė, kad priima beveik visas sąlygas. Vis tik, liepos 28 d. Austrija-Vengrija nutraukė diplomatinius santykius su Serbija. Jungtinė Karalystė pasiūlė surengti tarptautinę konferenciją konfliktui spręsti. Vokietija tam nepritarė. Austrija-Vengrija liepos 28 d. paskelbė karą Serbijai. Rusija įspėjo Serbiją, kad ši neprovokuotų Austrijos-Vengrijos, tačiau buvo pasiryžusi Serbiją paremti jėga ir liepos 29 d. įvykdė dalinę, o kiek vėliau ir visišką mobilizaciją. Rusija liepos 29-30 d. ėmė telkti savo kariuomenę pirmiausia prieš Austriją, paskui prieš Vokietiją. Liepos 31 d. Vokietija pareikalavo sustabdyti Rusijos kariuomenės mobilizavimą ir, negavusi atsakymo, pati paskelbė karo padėtį, pradėjo mobilizaciją, o rugpjūčio 1 d. paskelbė karą Rusijai. Kadangi Rusija neatsakė, todėl Vokietija dėl tariamų valstybės sienos pažeidimų pradėjo karą. Vakarų Europoje karo veiksmai prasidėjo 1914 m. rugpjūčio 2 d., kai Vokietijos kariuomenė, besiruošdama puolimui per Belgiją, okupavo Liuksemburgą. Tą pačią dieną Vokietija paskelbė ultimatumą Belgijai, reikalaudama, kad Vokietijos kariuomenei būtų leista žygiuoti per jos teritoriją link Prancūzijos. Belgai atsisakė priimti tokį ultimatumą. Rugpjūčio 3 d. Vokietija paskelbė karą Prancūzijai. Kitą dieną Vokietijos kariuomenė įžengė į neutralią Belgiją, per kurią tikėjosi apeiti pagrindinius Prancūzijos pasienio įtvirtinimus. Tai rugpjūčio 4 d. paskatino Jungtinę Karalystę paskelbti Vokietijai karą. Jo pradžioje Jungtinė Karalystė, siekdama nutraukti prekių tiekimą priešui, paskelbė Vokietijai jūrų blokadą. Netrukus Rusijos puolimas Rytprūsiuose privertė vokiečius dalį Prancūziją puolančios kariuomenės perkelti į Rytų frontą.

Tolesnė eiga

Padėtis Vakarų fronte 1914 m.

Situacija Vakarų fronte 1915-16 m. sandūroje

Vokiečių laivyno žygis į Baltijos uostus 1917 m.

„taika su Ukraina“ – Specialusis išsiuntimas 1918 m. vasario 9 d.

1914 m. rugpjūtį vokiečių armija įžengė į Belgiją, karalius Albertas I tam pasipriešino prie Ipro. Vokiečiai, sėkmingai pralaužę prancūzų gynybą, nustūmė juos iki Marnos („Marnos taksi“) (rugsėjo 6). (rugpjūčio 30) Rytuose vokiečiai apsupo rusų armiją prie Tanenbergo. Manevrinis karas virto poziciniu karu. Pagrindiniai frontai susitelkė šiaurės ir rytų Prancūzijoje (Vakarų frontas) ir Rusijos vakaruose (Rytų frontas). Turkija (1914 m. rugpjūtis) ir Bulgarija (1916 m. rugsėjis) prisidėjo prie Centrinių valstybių, o Italija išdavusi Trilypę sąjungą (1915 m. balandis) ir perėjo kariauti į Antantės pusę. 1917 m. Jungtinėms Valstijoms įsitraukus į karą su Centrinėmis valstybėmis, Europos konfliktas virto pasauliniu karu.

1916 m. Verdeno mūšio metu, pavadintu „Verdeno pragaru“, buvo panaudota tūkstančiai patrankų ir paleista po maždaug 50 tonų sviedinių į hektarą. Per kelis mėnesius toje teritorijoje žuvo 700 tūkst. vokiečių ir prancūzų karių. Labiausiai nukentėjo Ipro miestas Belgijoje, Somos, Marnos slėnis ir kitos fronto teritorijos.

Kilę nepasitenkinimai ir maištai rodė, kad karas jau visus išvargino. Daugelyje šalių badaujanti liaudis ėmė protestuoti dėl maisto produktų stygiaus. 1916 m. didelis vokiečių nusivylimas pasireiškė gausiais streikais, kurie po metų virto sukilimais.

1917 m. masiniai maištai kėlė pavojų ir prancūzų fronto vienybei. Tačiau pačių skaudžiausių padarinių susilaukė Rusija. 1917 m. maištai, demonstracijos ir streikai peraugo į Vasario revoliuciją. Caras Nikolajus II atsižadėjo sosto, ir Laikinoji vyriausybė pamėgino įkurti buržuazinę respubliką. Tais pačiais 1917 m. bolševikai, palaikomi darbininkų ir kareivių tarybų (sovietų), per Spalio revoliuciją perėmė valdžią į savo rankas. Jiems ėmė vadovauti Vladimiras Iljičius Uljanovas, dar vadinamas Lenino slapyvardžiu. Leninas ir jo bendražygiai nutarė po (1917 m. lapkričio 7-8) įvesti bolševikų diktatūrą. Paaukoję nemažai teritorijų Vakaruose ir nereikalaudami kontribucijos, 1918 m. kovo mėnesį jie Breste pasirašė taikos sutartį su Centrinėmis valstybėmis.

Jungtinių Valstijų izoliacinės politikos reikšmė buvo nesikišti į bet kokius Europos reikalus ir tarpininkauti tarp Londono ir Berlyno, siekiant sumažinti priešiškumą tarp šalių. Kada Vokietijos karinis povandeninis laivas 1915 m. paskandino D. Britanijos lainerį Lusitania, kuriuo plaukė 128 JAV piliečiai, JAV prezidentas pasakė, kad „Amerika buvo per daug išdidi kariauti“ ir pareikalavo nutraukti atakas prieš civilinius laivus.

1917 m. sausį Vokietija paskelbė, kad toliau be apribojimų tęs karinius veiksmus povandeniniais laivais. Vokietija pasiūlė Meksikai prisijungti prie Vokietijos sąjungininkų ir užpulti Jungtines Valstijas. Tai supykdė amerikiečius. Po to, kai Vokietijos povandeniniai laivai paskandino tris JAV prekybinius laivus, tuometinis JAV prezidentas Vilsonas paprašė kongreso paskelbti karą prieš Vokietiją. Kongresas paskelbė karą Vokietijai 1917 m. balandžio 6 d. Jungtinių Valstijų įstojimas į karą 1917 m. galutinai persvėrė jėgų pusiausvyrą Antantės naudai. 1918 m. rugpjūčio 8 d. Sąjungininkai pradėjo didelę seriją puolimų prieš Centrinį bloką Vakarų fronte, kurio eigoje Vokietijos pajėgos buvo išstumtos iš Prancūzijos ir priverstos trauktis už . Centrinių valstybių pralaimėjimas tapo neišvengiamas, ypač kai 1918 m. rugsėjį buvo pasirašytos paliaubos su Bulgarija, o spalio mėnesį ir su Turkija. Lapkričio 11 d. Vokietijos įgaliotiniai pasirašė galutines paliaubas Kompjeno miške.

Karo padariniai

Žala

Pagrindinis straipsnis – Pirmojo pasaulinio karo aukos.

Kare žuvo ir mirė nuo žaizdų daugiau kaip 13,6 mln. žmonių. Sužeista ir suluošinta daugiau nei 20 mln. Visame pasaulyje patirta 360mlrd. dolerių nuostolių, iš kurių 208mlrd. tiesioginės karo išlaidos.

Politinės pasekmės

Per karo galutinai žlugo Vienos sistema, susiformavusi XIX a. pradžioje. JAV šio karo metu iškilo kaip stipri dominuojanti pasaulyje jėga.

Karo nusikaltimai

Paskutiniais karo metais Osmanų imperija prieš armėnus organizavo bei vykdė genocidą. Pasaulinio karo metu turkai apkaltino (krikščionis) armėnus teikiant (arba tik ketinant teikti) pagalbą Rusijai ir tai kaip pretekstą naudojo politikos armėnų kaip imperijos „priešų“ atžvilgiu. Manoma, kad buvo nužudyta nuo 800 000 iki 1,5 mln. armėnų. Turkija iki šių dienų nepripažįsta genocido prieš armėnus; pasak Vyriausybės, armėnų žudymas buvo pagrįstas dėl jų bendradarbiavimo su imperijos „priešais“ karo metais.

Karas Lietuvoje

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje (Lietuvos istorija#Pirmasis pasaulinis karas).

Padėtis Rytų fronte 1917 m. (Tokia fronto linija ties etnografinės Lietuvos rytinėmis sienomis laikėsi 1915-1917 metais.)

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją. 1915 m. Rusijos kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, svarbesnės pramonės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Drauge su Rusijos kariuomene pasitraukė arba jos prievarta išvaryti apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų. Vokietijos kariuomenės puolimas buvo sulaikytas 1915 m. rudenį Naručio ežero – Daugpilio miesto linijoje. Frontas šioje atkarpoje išsilaikė iki 1917 m. Vokietija, užėmusi Lietuvą, siekė įsiviešpatauti Baltijoje, sustiprinti įtaką Skandinavijoje, atkirsti Rusiją nuo Baltijos jūros, Lietuvą išnaudoti kaip žemės ūkio produktų gamybos šaltinį.

Visos okupuotos Rusijos imperijos sritys, išskyrus didžiąją lenkų gyvenamų žemių dalį, buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą, vadinamąjį Oberostą. Jame visą valdžią turėjo Vokietijos Rytų fronto vadas. Valdžios aparatą sudarė vokiečiai. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami tik kaimo seniūnais.

1917 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Taryba prašė Vokietijos pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, leisti Berlyne steigti Lietuvos atstovybę, kurti civilinę valdžią. 1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuriame taip pat buvo numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Šis aktas sukėlė gyventojų pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos. 1918 m. pradžioje, atsižvelgdama į gruodžio 11 d. akto patirtį, Lietuvos Taryba svarstė naujus Lietuvos ateities valstybingumo projektus. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė visišką Lietuvos valstybingumo atkūrimą. 1918 m. kovo 23 d. Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. Visišką suverenitetą Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį). 1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji Konstitucija, lapkričio 5 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas Augustiną Voldemarą paskyrė Ministru Pirmininku, kuris 1918 m. lapkričio 11 d. sudarė pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę.

Taip pat skaitykite

• Cheminio ginklo naudojimas I pasauliniame kare

Šaltiniai

1. Evans, David. Teach yourself, the First World War, Hodder Arnold, 2004.p.188
2. Keegan 1998, p. 8.
3. Bade & Brown 2003, pp. 167–168. sfn error: no target: CITEREFBadeBrown2003 ()
4. Williams, Rachel (2014). Dual Threat: The Spanish Influenza and World War I. University of Tennessee Thesis: Trace: Tennessee Research and Creative Exchange. pp. 4–10. Nuoroda tikrinta 10 September 2018.
5. Willmott 2003, p. 307.
6. Charles Seymour (1916). The Diplomatic Background of the War. Yale University Press. pp. 35, 147.
7. Crampton, R.J (1974 m. liepos mėn.). „The Decline of the Concert of Europe in the Balkans, 1913-1914“. The Slavonic and East European Review. 52 (128): 395–398. JSTOR 4206914.
8. Taylor 1998, pp. 80–93
9. Djokić 2003, p. 24. sfn error: no target: CITEREFDjokić2003 ()
10. http://www.nationalarchives.gov.uk/pathways/firstworldwar/spotlights/blockade.htm The First World War. The blockade of Germany

Literatūra

• Keegan, John (1998). The First World War. Hutchinson. ISBN .
• Willmott, H.P. (2003). World War I. Dorling Kindersley. ISBN . OCLC 52541937.
• Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė: dokumentų rinkinys (sud. Edmundas Gimžauskas). – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006. – 595 p.: žml. –

Nuorodos

Vikiteka: Pirmasis pasaulinis karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Pirmasis pasaulinis karas ir Mažoji Lietuva 2010-02-23 iš Wayback Machine projekto.
• http://ztkp.lt/2007/12/14/pirmasis-pasaulinis-karaspamoka-nr-3/ 2010-11-25 iš Wayback Machine projekto.
• http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/446/