Augustinas Voldemaras

Augustinas Voldemaras
Gimė	1883 m. balandžio 16 d. Dysna, Tverečiaus valsčius
Mirė	1942 m. gruodžio 16 d. (59 metai) Maskva
Sutuoktinis (-ė)	Matilda Delahay-Voldemarienė
Veikla	politinis veikėjas, istorikas
Partija	1916 m. Tautos pažangos partija, 1924 m. Lietuvių tautininkų sąjunga
Alma mater	1909 m. Peterburgo universitetas
Vikiteka	Augustinas Voldemaras

Augustinas Voldemaras (1883 m. balandžio 16 d. Dysnoje, Tverečiaus valsčius – 1942 m. gruodžio 16 d. Maskvoje, Rusija) – tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, pirmosios Vyriausybės vadovas. Jo šalininkai save vadino voldemarininkais.

Biografija

Gimė neturtingų valstiečių šeimoje. Prosenelis buvo prancūzų kilmės Varšuvos bajoras, per Napoleono žygį likęs Švenčionių apskrityje ir vedęs lietuvaitę.

Baigė Tverečiaus liaudies, 1899 m. Švenčionių miesto triklasę mokyklą. Dirbo Daugėliškio valsčiaus raštinėje.

Rusijoje

1900 m. išvyko pas Sankt Peterburge gyvenantį brolį. Kalbantį lietuviškai Augustiną taisyklingai rašyti gimtąja kalba išmokė Kazimieras Būga, o egzaminams į gimnaziją rengti 1901 m. buvo pasamdytas būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, su kuriuo vėliau susidraugavo, o dar vėliau tapo ir jo politiniu priešininku.

1904 m. aukso medaliu baigė Peterburgo gimnaziją. 1909 m. baigė Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1910 m. už magistro darbą apie Romos imperatoriaus Adriano agrarinius įstatymus pelnė aukso medalį. 1911 m. Peterburgo universitetas jam suteikė docento laipsnį. 1914–1915 m. stažavo Italijoje ir Švedijoje. 1916–1917 m. Permės universiteto ekstraordinarinis profesorius.

1916 m. įstojo į Tautos pažangos partiją ir kaip jos delegacijos vadovas dalyvavo 1917 m. birželio mėn. vykusiame Rusijos lietuvių seime. 1917 m. rugsėjo mėn. dalyvavo Rusijos tautų kongrese Kijeve. Buvo vienas pagrindinių visiško atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos propaguotojų. 1918 m. atstovavo Ukrainos delegacijai Brest-Litovsko taikos derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos.

Lietuvoje

Lietuvių delegacija Berlyne 1918 m. Sėdi, iš kairės: Jonas Staugaitis, Antanas Smetona, Konstantinas Olšauskas. Stovi, iš kairės: Jokūbas Šernas, Jurgis Šaulys, Juozas Purickis, Vilius Gaigalaitis, Martynas Yčas, Augustinas Voldemaras.

1928 m. sausio 1 d. vizitas į Vokietiją. A. Voldemaras su žmona Berlyno stotyje

1918 m. kovo mėn. grįžo į Lietuvą, liepos mėn. buvo kooptuotas į Valstybės Tarybą. 1918 m. lapkričio 11 d. – gruodžio 26 d. vadovavo (I Ministrų kabinetui), kartu buvo Užsienio reikalų ministras ir kurį laiką – Krašto apsaugos ministras. 1918 m. lapkričio 23 d. pasirašė pirmąjį įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo.

II Mykolo Sleževičiaus (1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d.), III Prano Dovydaičio (1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d.), IV Mykolo Sleževičiaus (1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 7 d.), V Ernesto Galvanausko (1919 m. spalio 7 d. – 1920 m. birželio 19 d.) Ministrų kabinetuose buvo Užsienio reikalų ministras. 1919–1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje buvo Lietuvos delegacijos vadovas.

1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose. 1922–1926 m. Lietuvos universiteto profesorius. 1923 m. už politinį straipsnį mėnesį kalėjo Varnių darbo stovykloje.

1924 m. įkūrė Lietuvių tautininkų sąjungą. 1926 m. išrinktas III Seimo atstovu nuo Lietuvių tautininkų sąjungos (kartu su Antanu Smetona ir Vladu Mironu). 1926 m. vienas valstybinio perversmo organizatorių.

1926 m. gruodžio 17 d. – 1929 m. rugsėjo 23 d. vadovavo XIV Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras, nuo 1928 m. lapkričio 22 d. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. Jo veikla šiuo laikotarpiu vertinama prieštaringai.

Pasikėsinimas

1929 m. gegužės 6 d. į A. Voldemarą, tuometinį premjerą, buvo pasikėsinta, nušautas jį pridengęs adjutantas Pranas Gudynas, sužalota A. Voldemaro žmona M. Delahay-Voldemarienė. Pasikėsinimas įvyko 20:20 Kaune, miesto sode, pro kurį premjeras su žmona, sūnėnu ir palyda ėjo į Aleksandro Glazunovo koncertą Valstybės teatre. Užpuolikai į premjerą ir jo palydą iš nugaros paleido septynis ar daugiau šūvių, vėliau pasikėsinimo vietoje rastos dvi nesprogusios nedidelės granatos. P. Gudynas žuvo nuo šūvio į pakaušį, viena kulka pervėrė M. Delahay-Voldemarienės rūbus ties širdimi, trys kulkos sužeidė A. Voldemaro sūnėną (viena sunkiai į pilvą, dvi lengvai į kojas), kapitonui Virbickui peršautas dešinysis plautis. Po pasikėsinimo prie teatro atvyko , Užsienio reikalų generalinis sekretorius Dovas Zaunius ir Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas. Atvykę nugabeno sužeistuosius į teatro Respublikos Prezidento ložę, kur sužeistiesiems suteikta pirmoji pagalba.

Pasikėsinimo vykdytojai iš įvykio vietos paspruko nepastebėti. Policija suėmė keturiolika ar penkiolika su pasikėsinimu tariamai susijusių studentų ateitininkų. Gegužės 9 d. Kaišiadorių miško urėdijos Būdos girininkijos miške po nesėkmingo bandymo nusižudyti (prieš laiką sprogo savadarbė granata) suimtas studentas technikas Aleksandras Vosylius. A. Vosylių įdavė vyr. eigulys Kazys Rėklys po to, kai susižeidęs jaunuolis užėjo pas eigulį prašyti pagalbos. Policija pagal A. Vosyliaus buto šeimininkų, pasikėsinimo liudininkų bei agentų informaciją nustatė, jog pasikėsinimą įvykdė studentų aušrininkų grupė: A. Vosylius, Andrius Bulota ir Martynas Gudelis. Pastarieji du dalyviai po pasikėsinimo pabėgo į Lenkijos valdomą Vilniaus kraštą.

A. Vosylius suėmimo dieną buvo operuojamas karo ligoninėje. Operavęs gydytojas Juozas Žemgulys paciento žaizdas pripažino esant sunkiomis, išvadoje rašė, jog A. Vosylius gali mirti nuo kraujo užkrėtimo. Įtariamasis buvo teisiamas gegužės 22 d. karo teisme gegužės 22 d., kur prisipažino ketinęs nužudyti A. Voldemarą, tačiau neigė priklausęs komunistams,plečkaitininkams ar ketinęs nužudyti prezidentą. Teismas A. Vosyliui skyrė mirties bausmę sušaudant, kuri atmetus malonės prašymą buvo įvykdyta gegužės 24 d., 2:24 prie Kauno VI forto.

Opozicijoje

Pasižymėjo arogancija ir valdingumu. Įsitraukė į radikalios sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ organizavimą. 1929 m. rugsėjo 23 d. A. Smetonos nušalintas nuo ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų. 1930 m. liepos mėn. internuotas Plateliuose. Vėliau policijos prižiūrimas gyveno Zarasuose. Pogrindyje rengė valstybinį perversmą.

1934 m. birželio 7-8 d. nepavykusio karinio pučo dalyvis, nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, buvo laikomas Utenos arešto namuose. 1938 m. vasario 16 d. paleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvyks į užsienį. Išvyko į Prancūziją, bet 1939 m. rugpjūčio 27 d. nusprendė grįžti į Lietuvą. Tik kirtęs Lietuvos sieną buvo sulaikytas ir apgyvendintas Zarasų mieste bei prižiūrimas policijos. 1940 m. sausio mėn. vėl ištremtas į užsienį.

Sovietinė okupacija

1940 m. birželio 19 d. naktiniu traukiniu iš Berlyno su žmona Matilda grįžo į Lietuvą ir Virbalio geležinkelio stotyje komunistinės valdžios buvo suimtas, birželio 22 d. išsiųstas į Maskvą, kur netrukus išsiųsta ir jo žmona. NKVD kalėjime Maskvoje buvo kalinamas iki liepos 23 d. Tą pačią dieną A. Voldemaras su žmona ištremti į Šiaurės Osetiją, Ordžonikidzės miestą. Čia jam sovietinė valdžia sudarė išimtines sąlygas: miesto centre suteikė trijų kambarių butą, apstatytą naujais baldais, paskirta namų darbininkė, kas mėnesį buvo mokama 2000 rublių.

1941 m., naktį iš birželio 26 į 27 d., Voldemarai buvo suimti, tardomi. A. Voldemaras buvo verčiamas prisipažinti, kad yra Vokietijos žvalgybos agentas. 1941 m. lapkričio mėn. jo tardymas buvo baigtas, byla perduota NKVD Ypatingajam pasitarimui. A. Voldemaras laukė nuosprendžio Ordžonikidzės kalėjime, tačiau frontui artėjant prie Šiaurės Kaukazo, 1942 m. rugpjūčio mėn. jis pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. 1942 m. gruodžio 16 d. A. Voldemaras išsekęs mirė Butyrkų kalėjimo ligoninėje. Žmona Matilda mirė 1942 m. rugpjūčio 25 d. Kislovodsko kalėjime.

Kūryba

Bendradarbiavo spaudoje, parašė mokslo darbų socialinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis temomis, politinių straipsnių, vertė grožinę literatūrą. Kai kurie jo darbai buvo vertinami prieštaringai, netgi uždrausti. Laisvai kalbėjo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų, švedų, italų, lenkų kalbomis, be to, mokėjo senąsias lotynų, graikų ir hebrajų kalbas, galėjo skaityti ir kitomis Europos kalbomis.

Apdovanojimai

• LDK Gedimino I laipsnio ordinas (1928 02 15)

• Vyties Kryžiaus II rūšies I laipsnio ordinas (1928 11 23)
• Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio medalis (Nr.2)
• Italijos Šv.Morico ir Lazario I laipsnio ordinas (1927)
• Italijos Karūnos I laipsnio ordinas (1927)
• Šventojo Sosto Šv.Grigaliaus I laipsnio ordinas (1927)

• Rusijos imperijos Šv. Stanislovo III laipsnio ordinas (1917 01 01)

Atminimo įamžinimas

Augustino Voldemaro namas Dysnos kaime

• Dysnos kaime pastatytas paminklinis akmuo.
• 2005 m. Vytėnuose jo vardu pavadinta nauja gatvė.
• 2012 m. gruodžio 14 d. Petrašiūnų kapinėse Kaune atidengtas kenotafas.

Šaltiniai

1. Voldemaras Augustinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 405 psl.
2. „Vakar kėsinosi nužudyti ministerį pirmininką“. Lietuvos aidas (102 (586)). 1929-05-07.
3. LCVA F.648 Ap.1. B.2.L.81–82
4. Lietuvos aidas, 1929-05-11
5. Lietuvos aidas, 1929-05-16
6. Lietuvos aidas, 1929-05-16
7. Lietuvos aidas: 1. 1928-05-25. {{}}: Missing or empty |title= ()
8. LYA, Dokumentų rinkinys, Nr. 630, 1. 10, 11, 12
9. LYA, Dokumentų rinkinys, Nr. 630, 1. 15, 16, 17, 19
10. Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – Vilnius: Mintis, 2005. – 30-45 psl. –
11. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=VOLDEMARAS%20AUGUSTINAS 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
12. „Petrašiūnų kapinėse Kaune atidengtas kenofatas ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui“. 15min.lt. 15min. 2012-12-14. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.

Nuorodos

• VOLDEMARAS Augustinas (1883–1942) | lrs.lt
• Įvairiaspalvis Prezidento krikštatėvio portretas
• Augustinas Voldemaras: pagarba, legendos, klausimai

Politinis postas
Prieš tai: –	Lietuvos ministras pirmininkas 1918 m.	Po to: Mykolas Sleževičius
Prieš tai: Mykolas Sleževičius	Lietuvos ministras pirmininkas 1926–1929 m.	Po to: Juozas Tūbelis