Astronominis objektas arba dangaus kūnas stebimos visatos erdvėje esantis Astronomijoje terminai astronominis objektas i

Astronominis objektas arba dangaus kūnas – stebimos visatos erdvėje esantis . Astronomijoje terminai „astronominis objektas“ ir „dangaus kūnas“ dažnai vartojami kaip sinonimai. Vis dėlto astronominis objektas gali reikšti ne vieną objektą, o sudėtingą struktūrą, sudarytą iš kelių kūnų ar net kitų objektų su substruktūromis (pvz. galaktiką).

Astronominių objektų pavyzdžiai – planetų sistemos, žvaigždžių spiečiai, ūkai ir galaktikos, dangaus kūnų – asteroidai, mėnuliai, planetos ir žvaigždės. Kometa gali būti identifikuojama ir kaip dangaus kūnas, ir kaip astronominis objektas: tai kūnas, kai kalbama apie sušalusį ledo ir dulkių branduolį, ir objektas, apibūdinant visą kometą su jos išsklaidyta ir .

Astronominiai objektai, tokie kaip žvaigždės, planetos, ūkai, asteroidai ir kometos, buvo stebimi tūkstančius metų, nors ankstyvosios kultūros šiuos kūnus laikė dievais ar dievybėmis. Šiose ankstyvosiose kultūrose objektų judėjimas buvo labai svarbus, nes pagal dangaus kūnų orientuotasi, plaukiant didelius atstumus, atskiriant metų laikus ir nustatant, kada sodinti javus. Viduramžiais civilizacijos pradėjo atidžiau tyrinėti šių kūnų judėjimą. Keletas Vidurinių Rytų astronomų ėmėsi išsamaus žvaigždžių ir ūkų aprašymo ir, remdamiesi šių žvaigždžių ir planetų judėjimu, sudarydavo tikslesnius kalendorius. Europoje astronomai daugiau dėmesio skyrė prietaisams, padedantiems tyrinėti dangaus objektus, ir kūrė vadovėlius ir universitetus, kurie mokytų žmones daugiau apie astronomiją.

Per mokslo revoliuciją, 1543 m., buvo paskelbtas Mikalojaus Koperniko heliocentrinis modelis. Šis modelis Žemę kartu su visomis kitomis planetomis apibūdino kaip astronominius kūnus, skriejančius aplink Saulę, esančius Saulės sistemos centre. Johannesas Kepleris atrado Keplerio planetų judėjimo dėsnius, nusakančius astronominių kūnų bendrų orbitų savybes; šie buvo panaudoti heliocentriniam modeliui tobulinti. 1584 m. Giordano Bruno pasiūlė idėją, kad visos tolimos žvaigždės yra joms pačioms saulės. Galilėjus Galilėjus buvo vienas pirmųjų astronomų, naudojusių teleskopus dangui stebėti. 1610 m. jis stebėjo keturis didžiausius Jupiterio palydovus, dabar vadinamus . Galilėjus taip pat stebėjo Veneros fazes, kraterius Mėnulyje ir saulės dėmes ant Saulės. Astronomas sugebėjo sėkmingai nuspėti Halio kometos, kuri pavadinta jo vardu, sugrįžimą 1758 m. 1781 m. seras Viljamas Heršelis atrado naują Urano planetą, pirmąją planetą, nematomą plika akimi.

19 ir 20 amžiuje naujos technologijos ir mokslo naujovės leido mokslininkams gerokai išplėsti savo supratimą apie astronomiją ir astronominius objektus. Pradėti statyti didesni teleskopai ir observatorijos, o mokslininkai fotografinėse plokštelėse pradėjo spausdinti Mėnulio ir kitų dangaus kūnų vaizdus. Buvo atrasti nauji žmogaus akiai nematomi šviesos bangos ilgiai, sukurti nauji teleskopai, kurie leido pamatyti astronominius objektus regimosios šviesos diapazone. Josefas fon Fraunhoferis ir Angelo Secchi davė pradžią spektroskopijos sričiai, leidusią nustatyti žvaigždžių ir ūkų sudėtį, dėl ko vėliau astronomai sugebėjo nustatyti dvinarių žvaigždžių masę pagal jų orbitos elementus. Kompiuteriai buvo pradėti naudoti stebint ir tiriant didžiulius astronominių duomenų kiekius apie žvaigždes, o naujos technologijos, tokios kaip fotoelektrinis fotometras, leido astronomams tiksliai išmatuoti žvaigždžių spalvą ir šviesumą pagal tai nustatyti jų temperatūrą ir masę. 1913 m. astronomai ir nepriklausomai vienas nuo kito sukūrė Hercšprungo–Raselo diagramą, kuri išskirstė žvaigždes pagal jų šviesumą ir spalvą bei taip leido astronomams lengviau ištirti žvaigždes. Nustatyta, kad žvaigždės dažniausiai patenka į žvaigždžių juostą, diagramoje vadinamąpagrindinės sekos žvaigždėmis. Patobulintą žvaigždžių klasifikavimo schemą 1943 m. paskelbė ir , remdamiesi Hercšprungo–Raselo diagrama. Astronomai taip pat pradėjo diskutuoti, ar už Paukščių Tako yra kitų galaktikų. Šios diskusijos baigėsi, kai Edvinas Hablas identifikavo Andromedos ūką kaip kitą galaktiką kartu su daugeliu kitų, esančių toli nuo Paukščių Tako.

Visata gali būti laikoma turinčia hierarchinę struktūrą. Didžiausiu masteliu pagrindinis visas struktūras apimąs komponentas yra galaktika. Galaktikos yra suskirstytos į , dažnai esančius didesniuose , kurie savo ruožtu yra susipynę išilgai didelių gijų tarp beveik tuščių tuštumų ir sudaro tinklą, apimantį stebimą visatą.

Galaktikų būna įvairių formų, netaisyklingų, elipsiškų ir , priklausomai nuo jų formavimosi ir evoliucinės istorijos, įskaitant sąveiką su kitomis galaktikomis, kurios gali sukelti susiliejimą. Daugumos galaktikų šerdyje yra supermasyvi juodoji skylė, dėl kurios gali susidaryti aktyvus galaktikos branduolys. Galaktikos taip pat gali turėti palydovus ir rutulinių spiečių pavidalu.

Astronominių objektų sąrašas ir skalė

Saulės sistemoje esantys objektai	Už Saulės sistemos esantys objektai
Saulės sistemoje esantys objektai	Pavieniai objektai	Sudėtiniai objektai	Išplėstiniai objektai
Saulės sistema Žemės grupės planetos Dujų milžinės Heliosfera Orto kometoidų debesis Meteorodai Meteorai Bolidai (hipotet.) Asteroidai Dvinariai asteroidai (hipotet.) Planetos Transneptūniniai objektai Kometos Planetoidai Saulė Planetos Merkurijus Venera Žemė – Mėnulis Marsas – palydovai Jupiteris – palydovai Saturnas – palydovai Uranas – palydovai Neptūnas – palydovai Nykštukinės planetos Plutonas – palydovai Eridė – Cerera Makemakė – Haumėja – palydovai Mažos planetos ir planetoidai (hipotet.) Asteroidų žiedas () Trojos asteroidai Kentaurai Koiperio juostos kūnai (2:3) (1:2) objektai	Egzoplanetos (teoriškai) Karštieji Jupiteriai (teoriškai) (teoriškai) (teoriškai) (teoriškai) Rudosios nykštukės Rudosios nykštukės Žvaigždės III, II, I Kintamosios žvaigždės Pagal šviesį / evoliuciją Prožvaigždės Pagrindinės sekos žvaigždės Subnykštukės Submilžinės Milžinės Raudonosios / Supermilžinės Raudonosios / Hipermilžinės (hipotet.) Kompaktiškos žvaigždės Juodosios skylės Supermasyvios Gama žybsniai (hipotet.) (hipotet.) Neutroninės žvaigždės (hipotet.) Magnetarai Pulsarai (hipotet.) (hipotet.) (hipotet.) Kvarkinės žvaigždės (hipotet.) (hipotet.) Baltosios nykštukės Juodosios nykštukės (teoriškai) A tipo · Mėlynosios atsilikėlės Volfo-Rajė žvaigždės Kintamosios ekstrinsinės Besisukančios kintamosios Kintamosios intrinsinės Cefeidės Lyridės Miridės Cefėjo Beta Erupcinės kintamosios Tauro T Sproginėjančios Supernovos Ia, Ib, Ic ir antrojo tipo supernovos	Sistemos Žvaigždės Dvinarės žvaigždės Vizualinės Užtemdomosios Žvaigždžių grupės Žvaigždžių spiečiai Žvaigždžių asociacija Padrikieji Kamuoliniai Žvaigždynai Galaktikos Galaktikos Superspiečiai Pagal komponentą Telkiniai Halas Pagal Skersinės spiralinės Lęšinės galaktikos Netaisyklingosios Pagal dydį Pagal tipą Aktyviosios Radijo Kvazarai	Diskai ir medžiagos Tarpplanetiniai Žvaigždiniai diskai Akreciniai Proplanetiniai Tarpžvaigždiniai Medžiagos Tarpgalaktiniai Ūkai Emisiniai Planetiškieji Supernovos liekanos H II sritis Atspindžio Tamsieji debesys Molekuliniai Globulės Kosminė skalė Foninė spinduliuotė (hipotet.) Tamsioji medžiaga (hipotet.) Dulkės	Logaritminis stebimos visatos atvaizdas su žymiausiais šiandien žinomais astronominiais objektais. Dangaus kūnai išdėstyti nuo apačios į viršų pagal jų atstumą nuo Žemės. Informacinis grafikas su pateiktais 210 žymių astronominių objektų, pažymėtų centriniame logaritminiame stebimos visatos žemėlapyje. Pateikiamas nedidelis kiekvieno astronominio objekto vaizdas ir keletas skiriamųjų bruožų.

Galerija

Asteroidas Ida su savo palydovu
Mimas, Saturno palydovas
Dujinė planeta Jupiteris
Kometa 67P
Ledinė planeta Neptūnas
Saulė (NASA observatorijos nuotrauka)
Žvaigždė su baltąja nykštuke Sirijumi B
Supernovos sprogimo liekana, Krabo ūkas
Juodoji skylė (animacija)
, besisukanti neutroninė žvaigždė
Plejadės, padrikasis spiečius Tauro žvaigždyne
Sūkurio galaktika
Galaktikų spiečius
Galaktikų superspiečius

Šaltiniai

Task Group on Astronomical Designations from IAU Commission 5 (2008 m. balandžio mėn.). „Naming Astronomical Objects“. International Astronomical Union (IAU). Nuoroda tikrinta 2010-07-04.{{}}: CS1 priežiūra: numeric names: authors list ()
Narlikar, Jayant V. (1996). Elements of Cosmology. Universities Press. ISBN .
Smolin, Lee (1998). The life of the cosmos. . ISBN .
Buta, Ronald James (2007). The de Vaucouleurs atlas of galaxies. . ISBN .
Hartung, Ernst Johannes (1984-10-18). Astronomical Objects for Southern Telescopes. ISBN .

[1] Task Group on Astronomical Designations from IAU Commission 5 (2008 m. balandžio mėn.). „Naming Astronomical Objects“. International Astronomical Union (IAU). Nuoroda tikrinta 2010-07-04.{{}}: CS1 priežiūra: numeric names: authors list ()

[2] Narlikar, Jayant V. (1996). Elements of Cosmology. Universities Press. ISBN .

[smolin1998-3] Smolin, Lee (1998). The life of the cosmos. . ISBN .

[4] Buta, Ronald James (2007). The de Vaucouleurs atlas of galaxies. . ISBN .

[5] Hartung, Ernst Johannes (1984-10-18). Astronomical Objects for Southern Telescopes. ISBN .