Heliosfera

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Heliosfera – Saulės sistemą gaubiantis „burbulas“, „išpučiamas“ Saulės vėjo į tarpžvaigždinę medžiagą. Nors atskiros tarpžvaigždinės medžiagos dalelės gali patekti iš išorės, visa medžiaga burbulo viduje, iš esmės, yra išpūsta iš Saulės.

Schematinis heliosferos piešinys. Bow shock – kilio banga, toliau heliopauzė. Termination shock – (vidinis smūginės bangos frontas)

Garso greitis tarpžvaigždinėje terpėje yra apie 100 km/s. Saulės vėjo dalelės juda (400 km/s). Ten, kur jos susiduria su tarpžvaigždine medžiaga, susidaro smūginė banga. Vieta, kur jų greitis sumažėja iki garso greičio, vadinama . Už jos prasideda pulsuojantis, turbulentinis vėjo judėjimas. Nuo čia iki heliopauzės driekiasi heliosferos mantija. Heliopauzė tai yra teorinė riba, ties kuria galutinai sustabdomas Saulės vėjas, susidurdamas su tarpžvaigždine medžiaga (aplinkinių žvaigždžių vėjais). Už heliopauzės yra kita smūginė banga, pagal analogiją su laivyba, vadinama kilio banga arba priekine banga. Ji susidaro heliosferai (t. y. Saulės sistemai) judant viršgarsiniu greičiu tarpžvaigždinės terpės (arba aplinkinių žvaigždžių vėjų) atžvilgiu.

JAV automatinio zondo Voyager 2 duomenys rodo, kad nepaprastai retose tarpžvaigždinėse dujose už heliosferos ribos yra sukuriamas netikėtai stiprus magnetinis laukas, suspaudžiantis taisyklingą heliosferos burbulą. Beje, aplinkos dalelių temperatūra už heliosferos ribos yra dešimt kartų žemesnė, negu tikėtasi.