Planeta

Kitos reikšmės – Planeta (kino teatras).

Planeta – dangaus kūnas, kuris (a) sukasi apie žvaigždę (tarp jų ir Saulę), (b) turi pakankamą masę, kad gravitacijos veikiamas dėl jis įgautų beveik sferinę formą, (c) jis nebūtų toks masyvus, kad jo viduje prasidėtų termobranduolinės reakcijos, (d) yra dominuojantis kūnas savo orbitoje (išvalęs kaimyninę erdvę aplink savo orbitą).

Viršutinė eilė: Uranas, Neptūnas
Centrinė eilė: Žemė, baltoji nykštukė Sirijus B, Venera (dvi apatinės eilės yra žemiau esančiame paveikslėlyje)

Viršutinė eilė: Marsas, Merkurijus
Apatinė eilė: Mėnulis, nykštukinės planetos Plutonas ir Haumėja

Nykštukinė planeta yra dangaus kūnas, kuris (a) sukasi apie žvaigždę, (b) turi pakankamą masę, kad gravitacijos jėgų veikiamas dėl hidrostatinės pusiausvyros įgautų sferinę (arba beveik sferinę) formą, (c) nėra išvalęs kaimyninės erdvės aplink savo orbitą ir (d) nėra palydovas. Visi kiti kūnai besisukantys aplink Saulę bendrai vadinami „mažaisiais Saulės sistemos kūnais“.

Egzoplanetos yra terminas, kuriuo vadinamos planetos, aptiktos prie kitų žvaigždžių (ne Saulės sistemoje).

Žinomos aštuonios Saulės sistemos planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Išorinės planetos yra dujinės milžinės. Aplink Saulę planetos skrieja elipsinėmis orbitomis. Plika akimi nakties danguje gerai matomi Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. Uraną sunku pamatyti silpnų žvaigždžių fone, kadangi jo didžiausias spindesys tėra 5,4 ryškio; Neptūno didžiausias spindesys yra 7,6. Visų planetų orbitos yra netoli ekliptikos. Didžiausią orbitos plokštumos posvyrio į ekliptiką kampą turi Merkurijus (7°), kitų planetų šis kampas < 3,5°. Žemė ir visos kitos planetos, esančios toliau už ją, turi palydovų. Planetos milžinės turi žiedus.

Istorija

Planetų įsivaizdavimas kito nuo dieviškų klajojančių žvaigždžių senovėje iki žemiškų objektų mokslo amžiuje. Planetos koncepcija dabar išsiplėtė už Saulės sistemos ribų. Senovėje astronomai pastebėjo, kaip kai kurios švieselės danguje juda, visų likusių žvaigždžių atžvilgiu. Senovės Graikai šias švieseles vadino „πλάνητες ἀστέρες“ (planetes asteres – klajojančios žvaigždės) arba tiesiog „πλανήτοι“ (planētoi – klajoklės), nuo šio žodžio ir kilo šiuolaikinė „planeta“. Senovės Graikijoje, Kinijoje ir Babilone ir iš esmės visose senovės civilizacijose buvo manoma, kad Žemė yra Visatos centre ir kad kitos „Planetos“ sukasi aplink ją. Taip buvo manoma, nes žvaigždės ir planetos žmogaus akimis atrodė besisukančios aplink Žemę, nes juk logiška buvo manyti, kad Žemė yra nejudanti.

Babilonas

Pirmoji vakarų civilizacija, sukūrusi funkcionuojančią planetų teoriją, buvo babiloniečiai, gyvenę Mesopotamijoje. Pats seniausias rašytinis astronominis šaltinis apie planetas buvo babiloniečių „Venus tablet of Ammisaduqa“, parašytas VII a. pr. m. e. Tai buvo Veneros judėjimo stebėjimų sąrašas, kuris tikriausiai sudarytas antrame tūkstantmetyje pr. m. e. Babiloniečiai taip pat padėjo pagrindus, dabar taip vadinamai, vakarų astrologijai. „Enuma anu enlil“, parašytame VII a. pr. m. e. yra pranašiškų ženklų sąrašas ir aprašyti jų sąryšiai su įvairių dangaus kūnų reiškiniais, tokiais kaip planetų judėjimas.Šumerai, babiloniečių pirmtakai, laikomi pirmąja civilizacija ir išradę raštą, danguje identifikavo bent jau Venerą apie 1500 m. pr. m. e.

Senovės Graikija ir Viduramžių Europa

Senovės graikai kosmologinę sistemą nukopijavo nuo babiloniečių, iš jų graikai mokėsi astronomijos, įskaitant žvaigždynus ir zodiaką, maždaug nuo 600 m. pr. m. e. VI a. pr. m. e. babiloniečių astronominės žinios buvo daug labiau išvystytos negu graikų. Pačiuose seniausiuose graikų kūriniuose Iliadoje ir Odisėjoje planetos nėra minimos. Pirmame amžiuje pr. m. e. graikai patys pradėjo tobulinti matematines schemas, kuriomis buvo numatomi planetų judėjimai. Šios schemos buvo pagrįstos geometrija (babiloniečiai naudojo aritmetiką) ir savo sudėtingumu bei visapusiškumu pranoko babiloniečius. Taip pat jos buvo pritaikytos kūnų stebėjimams plika akimi. Šios teorijos savo viršūnę pasiekia Ptolemėjaus kūrinyje „Almagest“, II a. Ptolemėjaus modelio dominavimas buvo toks stiprus kad jis užgožė visas kitas astronomines teorijas vakaruose trylikai amžių.

Graikams ir romėnams buvo žinomos kelios planetos, kurios, kaip buvo manoma, judėjo aplink Žemę ir pakluso sudėtingiems Ptolemėjaus dėsniams. Tos planetos nuo žemės buvo: Mėnulis, Merkurijus, Venera, Saulė, Marsas, Jupiteris ir Saturnas (Ptolemėjaus tvarka).

Europos Renesansas

Penkios planetos, matomos plika akimi buvo žinomos nuo senovės laikų, jos darė didžiulę įtaką mitologijai, religijai, kosmologijai ir senovės astronomijai. Progresuojant mokslui, pačios „planetos“ sąvoka kito nuo kažko, kas juda danguje (žvaigždžių lauko atžvilgiu) iki kūno, skriejančio aplink Žemę (taip buvo manoma tais laikais); ir XVI a. (kai įsigalėjo Koperniko, Galileo ir Keplerio heliocentrinis modelis), kažkas, kas sukosi aplink Saulę. Taigi Žemė buvo įrašyta į planetų sąrašą, o Mėnulis ir Saulė iš sąrašo išimti. Kai XVII a. buvo atrasti pirmieji Jupiterio ir Saturno palydovai, terminai „planeta“ ir „palydovas“ praktiškai nesiskyrė, tačiau vėliau juos pradėjo skirti. XIX a. planetų skaičius pradėjo augti labai greitai, nes kiekvienas atrastas kūnas, skriejantis aplink Saulę buvo įvardijamas kaip planeta.

XIX amžius

XIX a. astronomai pradėjo suprasti, kad neseniai atrasti kūnai, kurie buvo klasifikuojami kaip planetos beveik pusę amžiaus (tokie kaip Cerera, Paladė ir Vesta), labai skyrėsi nuo tradicinių planetų. Šie kūnai skriejo ta pačia erdvės dalimi tarp Marso ir Jupiterio (asteroidų žiedas), ir buvo daug mažesnės masės. Dėl to jie buvo pavadinti „asteroidais“. Kadangi tuomet nebuvo jokio formalaus planetos apibrėžimo, tai „planeta“ buvo bet koks „didelis“ kūnas, skriejantis aplink Saulę. Kadangi planetos yra nepalyginamai didesnės už asteroidus ir po 1846 m atrasto Neptūno jokių svarbesnių atradimų nebuvo padaryta, tad ir nebuvo reikalo kurti formalaus planetos apibūdinimo.

XX amžius

Tačiau XX a. buvo atrastas Plutonas. Atlikus pirminius stebėjimus, buvo nustatyta, kad jis yra didesnis už Žemę ir tokiu būdu buvo įrašytas, kaip devintoji Saulės sistemos planeta. Vėlesni stebėjimai parodė, kad iš tiesų tas kūnas buvo daug mažesnis, nei manyta iš pradžių. 1936 m. Raymond Lyttleton pasiūlė hipotezę, kad Plutonas gali būtų nuo Neptūno atitrūkęs palydovas. O Fred Whipple 1964 m. manė, kad Plutonas gali būti kometa. Tačiau kadangi jis buvo didesnis už bet kokį tada žinomą asteroidą ir šalia jo nebuvo daugiau kūnų, jis savo planetos statusą išlaikė iki 2006 m.

1992 m. astronomai Aleksander Wolszczan ir Dale Frail paskelbė atradę planetas, skriejančias aplink pulsarą PSR B1257+12. Šis atradimas, kaip manoma, yra pirmasis, kuriame rasta planetų sistemą aplink kitą žvaigždę. Tada 1995 m. spalio 6 d., Michel Mayor ir Didier Queloz paskelbė atradę egzoplanetą, skriejančią aplink eilinę pagrindinės sekos žvaigždę (51 Pegasi).

Egzoplanetų atradimas privertė galutinai apibūdinti planetą ir padėti tašką, kada planeta virsta žvaigžde. Daugelis egzoplanetų yra kelių Jupiterio masių, kai kurių masės artėja prie taip vadinamų „rudųjų nykštukių“. Rudosios nykštukės iš esmės yra žvaigždės, galinčios deginti deuterį. 75 Jupiterio masių žvaigždė jau gali savyje deginti vandenilį, o deuteris dega žvaigždėse iki 13 Jupiterio masių. Tačiau deuteris yra labai retas elementas ir daugelis rudųjų nykštukių jau būtų sudeginę visą deuterį iki jų atradimo, tuo pavirsdamos neatskiriamomis nuo supermasyvių planetų.

XXI amžius

XX a. antroje pusėje atrandant vis daugiau kūnų Saulės sistemoje ir didelių kūnų šalia kitų žvaigždžių, kilo daug diskusijų, kas turėtų vadintis planeta, o kas ne. Daugiausia ginčų kėlė nesutarimas ar objektas gali būti vadinamas planeta, jei jis yra kitos populiacijos (kaip asteroidų žiedas) ir ar kūnas yra planeta, jei jis pakankamai masyvus, kad jame gali būti gaminama energija deuterio termobranduolinės sintezės būdu.

Daugelis astronomų ginčijosi, ar Plutonas gali būti planeta, kadangi tame Saulės sistemos regione (Koiperio juostoje) buvo atrasta daugiau panašaus dydžio kūnų.

Kai kurie kūnai, tokie kaip Kvavaras, Sedna ir Eridė populiarioje spaudoje buvo pavadinti dešimtąja Saulės sistemos planeta, tačiau mokslinio pripažinimo taip ir nesulaukė. Eridės, daug didesnio kūno už Plutoną, atradimas padėjo viskam tašką. Pripažinus problemą, Tarptautinė astronomų sąjunga užsibrėžė tikslą sukurti planetos apibūdinimą ir jį pateikė 2006 m. Planetų skaičius sumažėjo iki aštuonių ir buvo priimta nauja „nykštukinių planetų“ kategorija, turinti tris objektus (Cerera, Plutonas ir Eridė).

Planetų savybės (įskaitant nykštukines planetas)

Planetų parametrai
	Planeta	Pusiaujas^* diam.	Masė^*	Orbitos spindulys^* (AU)	^* (metai)	Orbitos posvyris (°)	Orbitos ekscentricitetas	Para^* (paromis)	Palydovai
Žemės tipo planetos	Merkurijus	0,382	0,06	0,387	0,241	7,00	0,206	58,6	nėra
	Venera	0,949	0,82	0,72	0,615	3,39	0,0068	-243	nėra
	Žemė^**	1,00	1,00	1,00	1,00	0,00	0,0167	1,00	1
	Marsas	0,53	0,11	1,52	1,88	1,85	0,0934	1,03	2
Vidinės nykštukinės planetos	Cerera	0,15	0.000157	2,5-2,9	4,6	10,587	0,080		0
Planetos milžinės	Jupiteris	11,2	318	5,20	11,86	1,31	0,0484	0,414	79
	Saturnas	9,41	95	9,54	29,46	2,48	0,0542	0,426	82
	Uranas	3,98	14,6	19,22	84,01	0,77	0,0472	-0,718	27
	Neptūnas	3,81	17,2	30,06	164,8	1,77	0,0086	0,671	14
Išorinės nykštukinės planetos	Plutonas	0,18	0,0022	39,48	248,09	17,14	0,249	-6,39	5
	Eridė	0,19	0.0025	67.67	557	44,187	0,44177	0.3	1

^*Matuojama santykinai su Žeme.
^**Žiūrėti straipsnyje apie Žemę, jei reikia absoliučių verčių.

Planetos formavimasis

Proplanetinis diskas (dailininko piešinys)

Vyraujanti planetų formavimosi teorija teigia, kad planetos pradeda formuotis kuomet iš tarpžvaigždinės medžiagos debesies susiformuoja plonas dujų ir dulkių diskas. Prožvaigždė formuojasi disko šerdyje, o iš išorinių sluoksnių susidaro proplanetos. Diską sudarančios dalelės skriedamos susiduria tarpusavyje taip formuodamos vis didesnį dangaus kūną. Susiformavusios didesnės masės dalelės (maždaug 1 kilometro skersmens) vadinamos planetesimalėmis. Augimo procesas greitėja, nes planetesimalės savo gravitacijos jėga pritraukia prie savęs mažesnes daleles. Iš planetesimalių formuojasi proplanetos.

Kai disko šerdyje susiformuoja žvaigždė, likusi disko dalis atitolsta nuo centro (disko medžiaga ten išgarinama ir nupučiama žvaigždinio vėjo). Tuo metu dar gali būti likę proplanetų skriejančių aplink žvaigždę arba viena aplink kitą, bet dauguma jų toliau dalyvauja planetų formavimosi procese. Pakankamai masyvūs objektai surenka daugiausiai aplinkinių dalelių ir tampa planetomis. Mažesnės masės proplanetos tampa planetų palydovais, nykštukinėmis planetomis arba kometomis.

Šaltiniai

1. „What is a Planet? - NASA Science“. science.nasa.gov (anglų). Nuoroda tikrinta 2023-12-24.
2. (1991), "The culture of Babylonia: Babylonian mathematics, astrology, and astronomy", in ; & et al., The Assyrian and Babylonian Empires and other States of the Near East, from the Eighth to the Sixth Centuries B.C., The Cambridge Ancient History, 3, Cambridge: Cambridge University Press, p. 276–292,  
3. Hermann Hunger, red. (1992). Astrological reports to Assyrian kings. State Archives of Assyria. 8. Helsinki University Press. ISBN .
4. Goldstein, Bernard R. (1997). „Saving the phenomena: the background to Ptolemy's planetary theory“. Journal for the History of Astronomy. 28 (1): 1–12. Bibcode:1997JHA....28....1G. doi:10.1177/002182869702800101. S2CID 118875902.
5. Baum, Richard P.; Sheehan, William (2003). In Search of Planet Vulcan: The Ghost in Newton's Clockwork. Basic Books. p. 264. ISBN .
6. Park, Ryan S.; Folkner, William M.; Konopliv, Alexander S.; Williams, James G.; et al. (2017). „Precession of Mercury's Perihelion from Ranging to the MESSENGER Spacecraft“. The Astronomical Journal. 153 (3): 121. Bibcode:2017AJ....153..121P. doi:10.3847/1538-3881/aa5be2. :1721.1/109312. S2CID 125439949.
7. (1997). Planet Quest: The Epic Discovery of Alien Solar Systems. The Free Press. p. 57. ISBN .
8. Luu, Jane X.; Jewitt, David C. (1996). „The Kuiper Belt“. Scientific American. 274 (5): 46–52. Bibcode:1996SciAm.274e..46L. doi:10.1038/scientificamerican0596-46.
9. Mayor, Michel; Queloz, Didier (1995). „A Jupiter-mass companion to a solar-type star“. Nature. 378 (6356): 355–359. Bibcode:1995Natur.378..355M. doi:10.1038/378355a0. S2CID 4339201.
10. Basri, Gibor (2000). „Observations of Brown Dwarfs“. Annual Review of Astronomy and Astrophysics. 38 (1): 485–519. Bibcode:2000ARA&A..38..485B. doi:10.1146/annurev.astro.38.1.485.
11. Basri, Gibor; Brown, Michael E. (2006). „Planetesimals to Brown Dwarfs: What is a Planet?“ (PDF). Annual Review of Earth and Planetary Sciences. 34: 193–216. :astro-ph/0608417. Bibcode:2006AREPS..34..193B. doi:10.1146/annurev.earth.34.031405.125058. S2CID 119338327. (PDF) iš originalo 2008-07-04. Nuoroda tikrinta 2008-08-04.
12. Planetesimals to Brown Dwarfs: What is a Planet?
13. IAU 2006 General Assembly: Result of the IAU Resolution votes
14. Working Group on Extrasolar Planets (WGESP) of the International Astronomical Union
15. What Is A Planet?
16. Wetherill, G. W. (1980). „Formation of the Terrestrial Planets“. Annual Review of Astronomy and Astrophysics. 18 (1): 77–113. Bibcode:1980ARA&A..18...77W. doi:10.1146/annurev.aa.18.090180.000453.

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas planeta

Vikiteka: Planeta – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.