Afrikos padalijimas

Afrikos padalijimas, dar vadinamas Afrikos užkariavimu, buvo septynių Vakarų Europos valstybių įvykdyta invazija, aneksija, padalijimas ir kolonizavimas didžiojoje Afrikos žemyno dalyje per trumpą laiko tarpą (1881–1914 m.), žinomą kaip . 1870 m. europiečiai formaliai kontroliavo 10 % Afrikos žemyno, o 1914 m. – jau beveik 90 %. Nekolonizuotos liko tik Etiopija (vadinta Abisinija) ir Liberija, nors vėliau Etiopiją užpuls ir penkerius metus, nuo 1936 iki 1941 m., okupuos Italijos karalystė.

1913 m. Afrikos padalijimas: Belgijos kolonijos nuspalvintos geltonai, Britų imperijos – rožine spalva, Prancūzijos – mėlynai, Vokietijoa – turkio spalva, Italijos – žaliai, Portugalijos – purpurine spalva, Ispanijos – alyvų.

Paprastai Afrikos padalijimo pradžia laikoma 1884 m. Berlyno konferencija, reglamentavusi Europos kolonizaciją ir prekybą Afrikoje. Paskutiniame XIX amžiaus ketvirtyje Europos žemyno imperijų viduje buvo daug nesutarimų ir neramumų, dėl to Afrikos žemynas buvo pasidalintas be karų tarp kolonizuojančių Europos tautų. Pačioje XIX a. pab. pereita nuo taip vadinamo „“ – karinės įtakos ir ekonominio dominavimo – prie tiesioginio valdymo.

Afriką Vakarų Europos valstybės kolonizavo dėl šių dingsčių: norėdamos „civilizuoti“ žemyną („baltųjų našta“ nešti civilizaciją), siekdamos išnaikinti ar suvaldyti žemyne paplitusias ligas ir norėdamos užtikrinti, kad paisoma vergijos draudimo. Vis dėlto pagrindinėmis priežastimis galima laikyti Vakarų Europos valstybių norą naudoti kolonijas kaip svertą konkuruojant vienai su kita ir patogus priėjimas prie specifinių medžiagų – dramblio kaulo, gumos, palmių aliejaus, kakavos, deimantų, arbatos ir aliuminio.

Eiga

Iki 1879 m. 10 % teritorijų Afrikoje buvo kolonizuota, tarp jų Portugalijos kolonizuoti Angola ir Mozambikas, Didžiajai Britanijai priklausanti Kapo kolonija ir Prancūzijos užimtas Alžyras.

XIX a. antrojoje pusėje pirmoji Afriką dalintis pradėjo Britų imperija, pradėję karą prieš Zulų karalystę Pietų Afrikoje ir 1879 m. ją padalinę. 1881 m. ja pasekė Prancūzija, okupuodama Tunisą. Kadangi į Tunisą pretenzijas buvo reiškusi Italija, tai ją paskatino prisijungti prie Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos 1879 m. suformuoto gynybinio aljanso, suformuojant Trilypę sąjungą. XIX a. devintojo dešimtmečio pr. prancūzų keliautojas Pjeras Savornjanas de Braca Kongo baseiną išžvalgė dar XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, – panašiu metu žvalgybą Belgijos karaliui Leopoldui II vykdė Henris Mortonos Stenlis. 1882 m. ir 1885 m. buvo įkurtos atitinkamai Prancūzų Kongo ir Kongo laisvosios valstybės kolonijos.

1881 m. Didžioji Britanija okupavo Egiptą (autonominę valstybę, priesaika susaistyta su Osmanų imperija) ir taip kartu įgijo Egipto valdomą Sudaną bei dalį Čado, Eritrėjos ir Somalijos žemių. 1871 m. suvienijusi žemes į vieną valstybę, Vokietija taip pat prisidėjo prie Afrikos žemių dalybų 1884 m. paskelbusi , Kamerūną ir Pietvakarių Afriką jos saugomomis teritorijomis. Tais pačiais metais Prancūzija okupavo Gvinėją. 1895 m. įkurta Prancūzijos Vakarų Afrika, 1910 m. – Prancūzijos Pusiaujo Afrika. 1889 m. prie Europos kolonizatorių mėgino prisijungti ir Rusijos imperija – Tereko kazokai buvo trumpąm užėmę esantį .

Italija savo pirmąją koloniją Afrikoje įsteigė Eritrėjoje, po karo 1889 m. konsolidavusi valdžią. 1894 m. Ispanija užkariavo Šiaurės Maroke esančią Melilją.

Afrikos kolonijos pagal kolonizatorių

Belgija

• Kongo laisvoji valstybė ir Belgijos Kongas (šiandien Kongo Demokratinė Respublika)
• Ruanda-Urundis (apima šiuolaikinę Ruandą ir Burundį, 1922–1962 m.)

Prancūzija

Prancūzijos Vakarų Afrika : Mauritanija Senegalas Albreda (1681–1857 m., dabar priklauso Gambijai) Prancūzijos Sudanas (dabar Malis, 1880–1958) Prancūzijos Gvinėja (dabar Gvinėja) Dramblio Kaulo Krantas Nigeris Prancūzijos Aukštutinė Volta (dabar Burkina Fasas) Prancūzijos Dahomėja (dabar Beninas) Prancūzijos Togolandas (1916–1960 m., dabar – Togas) Forsados ir Badžibo anklavai (Nigerijos dalis)

Prancūzijos Pusiaujo Afrika: Gabonas (1922–1960 m.) Prancūzijos Kongas (dabar Kongo Respublika) Ubangis Šaris (dabar Centrinės Afrikos Respublika) Prancūzijos Čadas (dabar Čadas)

Prancūzijos Šiaurės Afrika: Prancūzijos Alžyras (1830–1962 m.; nuo 1848 m. buvo administruojamas kaip neatskiriama Prancūzijos dalis) Prancūzijos Tuniso protektoratas Prancūzijos Maroko protektoratas (1943–1951) (Po Šarlio de Golio užkariavimo Jungtinių Tautų pervesta administruoti Prancūzijai) Egiptas (nuosavybė (1798–1801)) (Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės kondominiumas (1876–1882))

Prancūzijos Rytų Afrika : (dabar Madagaskaras) Komorai Indijos vandenyne išsibarsčiusios salos Prancūzijos Somalilandas (dabar Džibutis) (1715–1810) (dabar Mauricijus)

Vokietija

• Vokietijos Kamerūnas (dabar Kamerūnas ir dalis Nigerijos, 1884–1916)
• Vokietijos Rytų Afrika (dabar Ruanda, Burundis ir didžioji Tanzanijos dalis, 1885–1919 m.)
• Vokietijos Pietvakarių Afrika (dabar Namibija, 1884–1915)
• Vokietijos Togolandas (dabar Togas ir rytinė Ganos dalis, 1884–1914)

Po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare Vokietijos valdos buvo padalytos tarp Didžiosios Britanijos (gavo dalį vakarų Kamerūno, Tanzaniją, vakarų Togą ir Namibiją), Prancūzijos (gavo didžiąją Kamerūno ir rytų Togo dalį) ir Belgijos (gavo Ruandą ir Burundį).

Italija

• Italijos Eritrėja
• Italijos Somalis
  • Oltre Giuba (1925 m. prijungta prie Italijos Somalijos)
• Libija
  • Italijos Tripolitanija
  • Italų Kirenaika
  • Italijos Libija (1934 m. sujungus Kirenaiką ir Tripolitaniją)

1936 m. Fašistinė Italija užėmė Etiopija ir prijungusi ją prie Italijos Eritrėjos ir Italijos Somalilando suformavo Italijos Rytų Afriką.

Portugalija

Portugalijos Angola (dabar Angola) Žemyninė Angola Portugalijos Kongas (dabar – Angolos Kabindos provincija) Portugalijos Mozambikas (dabar Mozambikas) Portugalijos Gvinėja (dabar Bisau Gvinėja)

Portugalijos Žaliasis Kyšulys (dabar Žaliasis Kyšulys) Portugalijos San Tomė ir Prinsipė (dabar San Tomė ir Prinsipė) San Tomė sala Prinsipės sala (dabar Uida, Beninas)

Ispanija

Šiaurės Ispanijos Marokas Ęauenas Jebala Kertas Lukusasas Rifas

Ispanijos Vakarų Afrika Ifnis (Džubi kyšulys) Ispanijos Sachara (dabar Vakarų Sachara) Sagucha el-Hamra Rio de Oras

Ispanijos Gvinėja (dabar Pusiaujo Gvinėja) Biokas Rio Munis Anobonas

Jungtinė Karalystė

Britai pirmiausia buvo suinteresuoti išlaikyti efektyvų susisiekimą su Indija, todėl iš pradžių susidomėjo Egiptu ir Pietų Afrika. Šias sritis užėmus, britų kolonistai, tokie kaip Cecil Rhodes, ketino sukurti Kairo kyšulio geležinkelį ir eksploatuoti mineralinius bei žemės ūkio išteklius. Nilo kontrolė buvo vertinama kaip strateginis pranašumas prekyboje.

Egiptas Britų Kirenaika (1943–1951 m., dabar priklauso Libijai) Britų Tripolitanija (1943–1951 m., dabar priklauso Libijai) Anglo-Egipto Sudanas (1899–1956) Britų Somalilandas (dabar Somalio dalis) Britų Rytų Afrika : Kenijos kolonija Ugandos protektoratas Tanzanija : Tanganikos teritorija (1919–1961 m.) Zanzibaras

Britų Mauricijus Bečuanalandas (dabar Botsvana) Pietų Rodezija (dabar Zimbabvė) Šiaurės Rodezija (dabar Zambija) Britų Seišeliai Britų Pietų Afrika Pietų Afrika : Transvalio kolonija Kyšulio kolonija Natalio kolonija Oranžinės upės kolonija Pietvakarių Afrika (nuo 1915 m., dabar Namibija)

Britų Vakarų Afrika Gambijos kolonija ir protektoratas Britų Siera Leonė Kolonijinė Nigerija Britų Togolandas (1916–1956 m., šiandien yra Ganos dalis) Kamerūnas (1922–1961 m., dabar yra Kamerūno ir Nigerijos dalis) Gold Coast (Britų kolonija) (dabar Gana) Nyasalandas (dabar Malavis) Basutolandas (dabar Lesotas) Svazilandas (dabar Esvatinis) Šv. Elenos, Dangun Žengimo ir Tristano da Kunjos salos

Nepriklausomos valstybės

Liberija savo nepriklausomybę kolonializmo laikotarpiu išlaikė, nes Europos šalys ją laikė JAV kolonija arba protektoratu. Liberiją įkūrė, kolonizavo, įsteigė ir kontroliavo Amerikos kolonizacijos draugija, privati organizacija, įsteigta siekiant perkelti iš vergijos išvaduotus afroamerikiečius ir Karibų jūros vergus iš JAV ir Karibų jūros salų 1822 m. Liberija paskelbė savo nepriklausomybę nuo Amerikos kolonizacijos draugijos 1847 m. liepos 26 d., tapdama seniausia Afrikos respublika ir antra pagal senumą juodaodžių respublika pasaulyje (po Haičio).

Tuo tarpu Etiopija buvo laikoma Italijos protektoratu, nors šalis su tokiu statusu niekuomet nesutiko, o jos nepriklausomybė nuo Italijos buvo pripažinta po ir po jo sekusios 1896 m. sudarytos Adis Abebos sutarties. Šalį Benito Musolinio karinės pajėgos buvo okupavusios 1936–1941 m. Etiopija yra seniausia nepriklausoma Afrikos valstybė.

Galerija

• 1892 m. Edvardo Linlio Samburno iliustracija, kurioje vaizduojamas britų magnatas Sesilis Rodsas, apžergęs Afriką nuo Kapo iki Kairo.
• Europietis ir pigmėjai. Kai kurie pigmėjai buvo eksponuojami (pvz., JAV).
• Leitenantas fon Durlingas su kaliniais , kur Vokietija buvo įkūrusi koncentracijos stovyklą hereru ir namų gentims, taikydama .
• Vienas iš daugelio Belgijos kolonistų padarytų nusikaltimų Kongo laisvojoje valstybėje - nukirstos plaštakos vaikams, per dieną neįvykdžiusiems kaučiuko surinkimo kvotų.

Šaltiniai

1. Daly, Samuel Fury Childs (2019-05-04). „From Crime to Coercion: Policing Dissent in Abeokuta, Nigeria, 1900–1940“. The Journal of Imperial and Commonwealth History. 47 (3): 474–489. doi:10.1080/03086534.2019.1576833. ISSN 0308-6534. S2CID 159124664.
2. Brantlinger, Patrick (1985). „Victorians and Africans: The Genealogy of the Myth of the Dark Continent“. Critical Inquiry. 12 (1): 166–203. doi:10.1086/448326. JSTOR 1343467. S2CID 161311164.
3. R. Robinson, J. Gallagher and A. Denny, Africa and the Victorians, London, 1965, p. 175.
4. Shillington 2005, p. 301.
5. H.R. Cowie, Imperialism and Race Relations. Revised edition, Nelson Publishing, Vol. 5, 1982.
6. Conquest and Disease or Colonialism and Health? 2008-12-07 iš Wayback Machine projekto., Gresham College | Lectures and Events.
7. Khanna, V. N. (2013). International Relations (5th leid.). India: Vikas Publishing House. p. 55. ISBN .
8. Hochschild, Adam (1999). King Leopold's Ghost: A Story of Greed, Terror, and Heroism in Colonial Africa. New York: Mariner Books. p. 281. ISBN . OCLC 1105149367.
9. Smitha, Frank E. „Africa and Empire in the 1880s and '90s“. www.fsmitha.com. Nuoroda tikrinta 2019-12-19.
10. Thomas Pakenham, The Scramble for Africa: White Man’s Conquest of the Dark Continent from 1876 to 1912 (1991).
11. Robert Aldrich, Greater France: A history of French overseas expansion (1996).
12. Borrero, Mauricio (2009). Russia: A Reference Guide from the Renaissance to the Present (anglų). Infobase Publishing. pp. 69–70. ISBN .
13. Allan Forbes, Edgar (September 1910). „Notes on the Only American Colony in the World“. National Geographic Magazine. 1910 m. rugsėjis – via JSTOR.
14. „Colonization - The African-American Mosaic Exhibition | Exhibitions (Library of Congress)“. www.loc.gov. 2010-07-23. Nuoroda tikrinta 2019-12-25.
15. Constitution of the Republic of Liberia: July 26, 1847 as Amended to May 1955. M. Nijhoff. 1965.

Literatūra

• Shillington, Kevin (2005). History of Africa. Palgrave Macmillan. ISBN .

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.