Pusiaujo Gvinėjos Respublika isp República de Guinea Ecuatorialpranc République de Guinée équatorialeport República da G

Pusiaujo Gvinėjos Respublika

isp. República de Guinea Ecuatorial
pranc. République de Guinée équatoriale
port. República da Guiné Equatorial


Vėliava	Herbas

Himnas: „Žygiuokime keliu“

Pusiaujo Gvinėja žemėlapyje

Valstybinė kalba

ispanų, prancūzų, portugalų

Sostinė

Malabas

Didžiausias miestas

Malabas

Valstybės vadovai
• prezidentas
• premjeras
• -

Teodoro Obiang Nguema Mbasogo

-

Plotas
• Iš viso
• % vandens

28 051 km² (140)
nėra duomenų

Gyventojų
• 2017
• Tankis

894 464 (161)
19,25 žm./km² (155)

BVP
• Iš viso
• BVP gyventojui

2005 (progn.)
25,69 mlrd. $ (103)
50 200 $ (2)

Valiuta

CFA frankas

Laiko juosta
• Vasaros laikas

UTC +1

Nepriklausomybė

nuo Ispanijos
1968 m. spalio 12 d.

Interneto kodas

.gq

Šalies tel. kodas

+240

Pusiaujo Gvinėjos Respublika (Pusiaujo Gvinėja) – valstybė Centrinėje Afrikoje. Šalis šiaurėje ribojasi su Kamerūnu, rytuose ir pietuose su Gabonu bei su Biafros įlanka vakaruose. Nors šalis ir vadinama Pusiaujo Gvinėja, tačiau ji yra kiek šiauriau.

Istorija

Pagrindinis straipsnis: Pusiaujo Gvinėjos istorija

Pirmieji gyventojai Pusiaujo Gvinėjoje buvo pigmėjai, kurių pavienės gyvenvietės liko dabartinio Rio Munio Šiaurės rytų dalyje. XVII a. – XIX a. bantų migracijos metu kontinentinėje Pusiaujo Gvinėjos dalyje atsirado fangų genčių. Įvairių genčių iš Kamerūno ir Rio Munio emigracijos metu Bioke susiformavo bubių tauta, kurie ir buvo pirmieji Bioko salos gyventojai. Anobono pirmieji gyventojai yra kildinami iš Angolos, kurie buvo atgabenti portugalų iš San Tomės salos.

Dėl tropinių sąlygų, t. y. dėl to, kad didžiuma šalies apaugusi atogražų miškais, teritorijoje nesusiformavo jokia aukštesnė afrikinė kultūra. Tik Bioko salos bubiai, nuo maždaug XIII a. palaikę ryšius su ibibijais šiaurėje, suformavo pirmuosius valstybinius junginius, buvo įjungti į Kalabaro karalystės prakybinę sistemą.

Portugalų keliautojas Fernão do Pó tapo pirmuoju europiečiu atradusiu Bioko salą 1472 m., kurią pavadino Formosa („Grožis“). Vėliau pervadinta atradėjo vardu. 1474 m. Fernando Po ir Anobono salos (kaip ir tarpe esančios San Tomė ir Prinsipė) tapo Portugalijos kolonijomis. Portugalai tyrinėjo ir žemyno pakrantes, tačiau dėl sunkių gamtinių sąlygų jų nekolonizavo. XVII a. regione sustiprėjo portugalų konkurencija su Nyderlandais, tačiau Portugalai šią kovą laimėjo.

1778 m. Bioko ir Anobono salas bei komercines teises į kontinentinę teritoriją nuo Nigerio iki Ogovės upių Portugalija perleido Ispanijai mainais į žemes Amerikoje. Nepaisant to dėl bubių valstybės pasipriešinimo ir tropinių ligų, iki XIX a. vidurio ispanai regiono nekontroliavo.

1827–1843 m. Pusiaujo Gvinėjos salose veikė Jungtinės Karalystės bazė kovai su prekybą vergais, vėliau perkelta į Sierą Leonę pagal susitarimą su Ispaniją, kuri susigrąžino teritorijas ir ėmė jas eksploatuoti, introdukuodama kakavos kultūrą. 1900 m. sutartimi su Prancūzija buvo nustatytos žemyninės valstybės sienos. 1926–1959 m. visos Pusiaujo Gvinėjos teritorijos buvo sujungtos į koloniją Ispanijos Gvinėją.

1968 m. rugsėjį buvo išrinktas pirmuoju Pusiaujo Gvinėjos prezidentu. Tų pačių metų spalio 12 d. Pusiaujo Gvinėja paskelbė nepriklausomybę.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis:

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis:

Pusiaujo Gvinėja yra suskirstyta į 2 regionus ir 7 provincijas. Kiekviena provincija turi sostinę (žemiau nurodyta)

Regionai

(Malabas)
Kontinentinis regionas (Bata)

Provincijos

Geografija

Pagrindinis straipsnis:

Pusiaujo Gvinėja yra viena mažiausių Afrikos šalių. Šalį sudaro 2 regionai: ir Kontinentinis regionas. Viena iš sala Biokas yra didžiausia Gvinėjos įlankos ir Pusiaujo Gvinėjos sala. Bioko saloje yra įsikūrusi Pusiaujo Gvinėjos sostinė – Malabas.

Saloje gyvena apie 20 % šalies gyventojų. Maždaug 300 km į pietvakarius nuo Kontinentinio regiono nutolusi yra mažesnė sala Anobonas, kurioje gyvena apie 1 % gyventojų. Taip pat salos Koriskas, Elobėj Grandė ir Elobėj Čikas priklauso Pusiaujo Gvinėjai.

Šalyje dominuoja Drėgnųjų miškų klimatas.

Flora ir fauna

Dalį šalies sudaro drėgnieji miškai, pakrantes – mangrovės. Toliau šalies gilumoje yra daugiau dirbamos žemės. Bioko saloje vietoj dalies drėgnųjų miškų buvo užaugintos plantacijos. Anobone auga aliejinės palmės ir riešutinės kokospalmės.

Šalies drėgnieji miškai yra puiki vieta gyventi įvairioms gyvūnų rūšims, tarp jų: beždžionės (šimpanzės, gorilos), leopardai, afrikiniai miškiniai drambliai, . Taip pat čia dažnai galima pamatyti okapijų ir bongų.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis:

Žemės ūkyje dirba beveik pusė šalies gyventojų, nors tik 5 % žemės yra derlinga. Pagrindiniai žemės ūkio pelno produktai yra kava, kakava, bei mediena. Auginami ryžiai, batatai, plantanai (bananų rūšis), manijokai.

Gaminamos pagrindinės plataus vartojimo prekės, apdirbama kakava, mediena. Yra nedidelė žvejybos pramonė, auginama nedaug galvijų. Šalis turi naftos telkinių, iš kurių turėtų pagerėti gyvenimo sąlygos, bet taip nėra dėl valdžios korupcijos. Šalis taip pat turi neeksploatuojamų mangano, urano, aukso, titano, geležies rūdos telkinių.

Pagrindiniai eksporto produktai yra kuras, metanolis, kava, mediena, kakavos pupelės. Pagrindiniai importo produktai yra naftos, maisto produktai, alkoholiniai gėrimai, įvairūs mechanizmai. Pusiaujo Gvinėjos pagrindiniai mainų partneriai yra Ispanija, JAV, Kamerūnas, Japonija, Prancūzija.

Demografija

Pagrindinis straipsnis: Pusiaujo Gvinėjos demografija

Pusiaujo Gvinėjoje yra dvi didelės etninės grupės:

Fangai gyvena daugiausia kontinentiniame regione ir sudaro apie 80 proc. šalies gyventojų. Jie susiskaldę į keliasdešimt genčių, kurias vienija bendra kalba. Ta pačia kalba kalbantys fangai taip pat gyvena ir gretimuose Kamerūne bei Gabone, tačiau tarpusavyje jaučia priešiškumą.
Kita svarbi etninė grupė yra bubiai, sudarantys maždaug 15 proc. šalies gyventojų. Jie koncentruojasi daugiausia Bioko saloje. Dėl istorinių aplinkybių tęsiasi priešiškumas tarp fangų ir bubių, kuris nuo šalies nepriklausomybės laikų reiškiasi kaip valstybės remiamas bubių genocidas ir jų separatistinis siekimas sukurti nepriklausomą valstybę.
Taip pat egzistuoja gerokai smulkesnės etninės grupės. Tai – , ispanų ir bubių palikuonys Bioke, taip pat daugybė smulkių tautelių, gyvenančių pakrantės mangrovų sąžalynuose ir vadinamų bendru „krantiečių“ pavadinimu.

Gyventojų pasiskirstymas pagal religijas:

Katalikai – 87 %
Protestantai – 6 %
Tradicinių vietinių religijų atstovai – 5 %
Musulmonai, bahajai, kitų religijų atstovai ir ateistai – 2 %

14 m. ir jaunesni žmonės sudaro net 41,9 % Pusiaujo Gvinėjos populiacijos.

Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas: 87 % (93,4 % vyrams, 80,5 % moterims). Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo: 61,61 metų. Struktūra pagal amžių:

0-14 m.: 41,9 %
15-64 m.: 54 %
65 m. ir vyresni: 4,1 % (2009 m. apsk.)

Pastarieji duomenys rodo, kad Pusiaujo Gvinėjos gyventojai bendrai paėmus yra labai jauni. Palyginimui, Europos Sąjungoje 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 15,44 % visos populiacijos.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis:

Kita informacija

Šaltiniai

„Equatorial Guinea“. U.S. Department of State. iš originalo 2015-10-14. Nuoroda tikrinta 2016-12-12.
CŽV pasaulio faktų knyga: Pusiaujo Gvinėja (angliškai) 2020-08-31 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

[1] 2006-04-22 iš Wayback Machine projekto.

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Pusiaujo Gvinėja

[1] „Equatorial Guinea“. U.S. Department of State. iš originalo 2015-10-14. Nuoroda tikrinta 2016-12-12.

[CIA-2] CŽV pasaulio faktų knyga: Pusiaujo Gvinėja (angliškai) 2020-08-31 iš Wayback Machine projekto.